-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kino operatorius, režisierius, dažnai vadinamas Panevėžio metraštininku Jonas Čergelis su kamera nesiskiria jau keletą dešimtmečių.
Jis buvo tas žmogus, kuris fiksavo 1991-ųjų sausio atgarsius Panevėžyje, į kurio vaizdo juostas nugulė visi kiti svarbūs ankstesnių ir vėlesnių laikotarpių miesto įvykiai.
J. Čergelio filmuoti unikalūs istoriniai kadrai dabar saugomi Kraštotyros muziejuje, jie naudojami ir patriotiniam jaunimo auklėjimui.
Filmavimu J. Čergelis susidomėjo dar mokykloje. Tiesa, iš pradžių buvo fotografija, tačiau kinas vis tiek atrodė arčiau širdies. Tad būdamas moksleivis jau pradėjo filmuoti.
Jaunuolis turėjo svajonę mokytis Maskvos kinematografijos institute operatoriaus specialybės.
„Bet visą laiką neįstodavau. Buvo geri pažymiai, tačiau paskutinis – visada dvejetas, – pasakoja. – Tris kartus bandžiau, kol sužinojau, kodėl nesiseka.“
J. Čergelio tėvas buvo partizanas, tad patekti į tokią mokymo įstaigą jo sūnus neturėjo jokių galimybių.
„KGB nepraleisdavo, nes ten mokėsi ir užsieniečiai“, – paaiškina.
Teko rinktis fotografijos studijas Lietuvoje. Jas baigęs, J. Čergelis dirbo Lietuvos kino mėgėjų draugijos instruktoriumi, o nuo 1978 metų iki 1991-ųjų – Panevėžyje, „Ekrano“ liaudies kino studijos vadovu, režisieriumi.
Talentingo panevėžiečio kamera ir tokiame „valdiškame“ darbe pastebėdavo daugiau nei dažnas plika akim pamatydavo. Kur kas daugiau, nei sovietinei valdžiai būdavo paranku parodyti. Laimė, reikalų su saugumu dėl to J. Čergeliui turėti neteko – tiesioginių iškvietimų „ant kilimėlio“ nesulaukė, bet griežtų pastabų yra išklausęs.
Kaip tą sykį, kai nufilmavo prieš Lietuvos komunistų partijos Panevėžio miesto komiteto pastatą pjaunamus medžius.
„Pirmasis CK sekretorius tada skambino „Ekrano“ gamyklos direktoriui – sako, tavo žmonės filmuoja, negalima taip daryti“, – pasakoja J. Čergelis ir prisimena, kiek nedaug palyginti metų reikėjo, kad viskas kardinaliai pasikeistų. Jau 1991-ųjų sausį niekas nebesikišo į tai, ką fiksuoja panevėžiečio kamera. Kai tauta pakilo, anot J. Čergelio, ir sovietinės valdžios likučiai susiprato šios bangos nebesustabdysiantys.
Panevėžiečiai prie Telefono-telegrafo stoties pastato 1991 metų sausio 13 dieną. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ (J. Vaupšo) nuotr.
Sąjūdžio veiklos pradžioje Australijos lietuviai broliai Potupai, tarpukariu baigę Panevėžio gimnaziją – dabartinę J. Balčikonio, – miesto sąjūdininkams dovanojo vaizdo kamerą.
„Mane išsikvietė į Sąjūdžio būstinę, davė kamerą ir pasakė: eik dirbti. Nuo tada privalėjau visur su ja būti“, – šypsosi J. Čergelis. Jis tik pirmąjį Panevėžio sąjūdininkų mitingą stadione 1988 metų rugsėjį filmavo dar senąja kino kamera. Vėlesnius miesto žingsnius nepriklausomybės link fiksavo jau dovanotąja.
„Kiekvieną mitingą, kiekvieną piketą“, – pamena jis.
O įvykiai tais laikais vienas kitą vijo.
„Ekrano“ liaudies kino studija, kuriai J. Čergelis vadovavo, buvo įkurta tuomečiuose „Ekrano“ kultūros (dabar – Panevėžio bendruomenių) rūmuose. Tad visada arti to, kas svarbiausio vykdavo mieste. Ar tai būtų piketas prie Skaistakalnio parke veikusių kariniam daliniui priklausiusių aviacijos remonto dirbtuvių, ar prie karinio komisariato – Panevėžio metraštininkas suspėdavo visur.
Pasak J. Čergelio, tais laikais vaizdo kamera kainavo tiek, kiek naujas automobilis, todėl ją turėjo retas. O kas turėjo, saugojo kaip savo akį, stengėsi brangia aparatūra nerizikuoti. Taigi kolegų panevėžietis operatorius sutikdavo ne kiekviename antisovietiniame renginyje – fotografuojančiųjų paprastai būdavo daugiau. Tarp jų – ir dabar jau anapus išėjęs, tuo metu Panevėžio kraštotyros muziejui fotografuodavęs Jonas Ambraška.
„Jis fotografuodavo, aš – filmuodavau. Dviese visur būdavome – kiekviename mitinge, pikete“, – prisimena su bendražygiu stengdavęsi įamžinti visus svarbiausius miesto įvykius.
„Tai keistas jausmas – absoliučiai jokios baimės. Tėvynės gynimas, nepriklausomybės troškimas – taip. Bet baimės nebuvo.“
J. Čergelis
Tai, kad filmavimo kamera fiksuoja ne tik vaizdą, bet ir garsą, J. Čergelio manymu, suteikia istorinei medžiagai papildomos vertės. Net jam pačiam po tiek metų įdomu pasiklausyti balsų iš praeities, mitinguose skanduojančių Lietuvos vardą, ar absurdiškų sovietinių karininkų pasiaiškinimų per žaliųjų piketą Skaistakalnyje prie jau minėtų karinių remonto dirbtuvių susirinkusiai miniai.
Kino operatorius sako įamžinęs ne vieną tokį įvykį, įstrigusį giliai atmintin.
J. Čergeliui teko iš padangių filmuoti Baltijos kelią – lėktuvu iki pat Latvijos sienos buvo nuskraidintas.
„Be proto įspūdingas reginys, – iki šiol gyvais įspūdžiai dalijasi panevėžietis. – Ten žmonių galėjo būti gerokai daugiau, nes užsikišo keliai – negalėjo privažiuoti. Tai matėsi iš lėktuvo.“
Paskui buvo kelionė į Vilnių, Aukščiausiosios Tarybos posėdį 1990 metų kovo 11-ąją – J. Čergelį delegavo Panevėžio Sąjūdžio tarybos nariai.
Operatorius tikina nė kiek nenustebęs, kai vėlų kovo 11-osios vakarą buvo atkurta nepriklausomybė, – esą apie tai buvo tiek kalbėta, tad kitaip ir negalėjo nutikti.
Pats jis dar gerokai iki tol, matydamas sparčiai bundančią visuomenę, puoselėjo viltį apie vėl nepriklausomą Lietuvą. Tačiau kaip tai įvyktų, net ir drąsiausiose fantazijose neįsivaizdavo.
„Dvejus metus buvau tarnavęs sovietų kariuomenėje, tad žinojau, kaip ji atrodo. Gyvenu Dembavoje, o šalia – Pajuostis. Mačiau, kiek jų ten yra, ir svarsčiau: kaip juos išvaryti? Kokios jėgos reikėtų juos nugalėti? – J. Čergelis neslepia, kad sovietiniai kariniai daliniai, kurių vienas buvo dislokuotas prie pat Panevėžio, jam kėlė didžiausių dvejonių. – Pasirodo, galima beveik taikiai! Sakykime, įvyko stebuklas.“
Šv. Mišios už Lietuvos laisvę ir jos gynėjus prie Panevėžio telefono-telegrafo stoties pastato. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ (J. Ambraškos) nuotr.
Vis dėlto svarbiausia sau, kaip lietuviui, ne tik videometraštininkui, diena J. Čergelis vadina 1991 metų sausio 13-ąją.
Prieš lemtinguosius įvykius panevėžietis lankėsi Vilniuje, kaip ir daugybė kolegų operatorių, filmavo besibūriuojančias minias. Buvo akivaizdu, kad įtampa auga, ir J. Čergelis sako supratęs, jog jau netrukus filmuojantis žmogus bus labai reikalingas ir Panevėžyje.
„Visi jautėme, kad kažkas bus. Taip ir nutiko“, – sako pašnekovas.
Anot J. Čergelio, dienas prieš 13-ąją, kai viskas dar buvo ramu, keletas vaizdo kamerų buvo Panevėžyje.
„O kai prasidėjo rimti įvykiai, aš visur buvau vienas“, – pasakoja.
Tomis dienomis, kai sukviesti saugoti svarbiausių objektų Panevėžyje – telefono ir telegrafo stoties, spaustuvės ir Savivaldybės, – žmonės pakaitomis budėdavo prie jų pernakt, operatorius nakvodavo savo studijoje. Visą kitą laiką praleisdavo kartu su budėtojais – daugiausia prie telefono ir telegrafo stoties.
„Labai nustebino žmonės, – prisimena J. Čergelis. – Kuo didesnis pavojus grėsė, tuo jų daugėdavo, ne mažėdavo. Moterys iš aplinkinių privačių namų ateidavo su kibiru karštos arbatos ir naktį girdydavo ja budėtojus. Vyko daug stebuklingų dalykų. Tai – smulkmenos, bet jos svarbios.“
O svarbiausia, sako, kad viskas buvo spontaniška. Žmonės keitė vieni kitus – sušalę išeidavo, į jų vietą rinkdavosi kiti, statė barikadas, nors veikiausiai numanė, kad jų svarba labiau moralinė.
Baisūs įvykiai, kaip sostinėje, Panevėžį tą sausį aplenkė. Tačiau, mena J. Čergelis, iki ramybės mieste buvo toli – nerimauti vertė sklandantys įvairiausi gandai. Būta net klaidingo pranešimo, neva prie telefono ir telegrafo stoties pastato Respublikos gatvėje vaikyti budėtojų važiuoja tanketės.
„Kadangi gyvenu prie kelio Dembavoje, paskambinau tėvukui, – prisimena operatorius. – Jis patikino, kad niekas iš Pajuosčio dalinio miesto link nevažiavo. Buvo labai daug melagingų žinių – „feikų“ – kaip dabar sakoma.“
Tačiau baimės, J. Čergelio teigimu, tikrai nebuvo. Nors apsaugos grupėje buvęs draugas jį ir įspėjęs, kad su kamera vaikštantis žmogus – geriausias taikinys.
„Tuo labiau kad ant kameros buvo lempa filmuoti ir tamsiu metu“, – operatorius mena neišvengiamai atkreipdavęs dėmesį minioje.
Dabar tą patį J. Čergelis sako girdintis iš už savo laisvę tikrame kare kovojančių ukrainiečių.
„Tai keistas jausmas – absoliučiai jokios baimės. Tėvynės gynimas, nepriklausomybės troškimas – taip. Bet baimės nebuvo“, – dar kartą pabrėžia.
Pasirinkta profesija suteikė Jonui Čergeliui galimybę dalyvauti daugelyje Lietuvai istorinių įvykių, tačiau Sausio 13-oji lieka įsimintiniausiu. PB archyvų nuotr.
Nuo šių įvykių praėjo dešimtmečiai, tačiau prisiminimuose atrodo, kad viskas nutiko tik vakar.
„Dariau, ką reikėjo tuo metu, – gūžteli operatorius. – Pareiga buvo, nes nelabai kas kitas ir darė.“
Pasak J. Čergelio, Vilniuje 1991 metų žiemą buvo labai daug užsieniečių operatorių, tad ten fiksuoti istorinius įvykius buvo kam.
„Kai dabar nagrinėju Sausio 13-osios kadrus, pagrindiniai jų nufilmuoti užsieniečių“, – sako jis.
Lietuviška medžiaga esą daugiau filmuota mėgėjų. Ir tam buvusi priežastis: kai sovietų kariai užėmė Vilniaus televizijos bokštą, didžioji dalis profesionalių kino operatorių liko be savo darbo priemonių.
„Ten buvo tvarka, kad baigi darbą – palieki kamerą ir eini namo. Kai užėmė televiziją, liko be jų. Po Sausio 13-osios skolinosi iš mūsų“, – teigia panevėžietis.
Vis dar kartais peržiūrintis tuomet filmuotą medžiagą J. Čergelis sako išgyvenantis dvejopus jausmus. Kai kurie kadrai, kaip Baltijos kelias, 
džiugina. Sausio įvykiai net išspaudžia ašarą – ypač kai mato, ką jo draugai tragišką 13-osios naktį nufilmavo Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Tuose kadruose užfiksuoti ir paskutiniai tanko sutraiškytos Loretos Asanavičiūtės žodžiai.
