Vitalio Staugaičio piešti piešiniai, kaip ir jo pasakojimai, leidžia su tremties baisumais nesusidūrusiesiems – o ypač jaunimui, – įsivaizduoti, kokiomis sąlygomis ten gyveno lietuviai, ką jiems teko ištverti.

Istorija ištremtųjų lūpomis

1941-ųjų birželio 14-oji – data, amžiams įstrigusi lietuvių sąmonėje, nes tądien prasidėjo masiniai trėmimai į tolimuosius Sovietų Sąjungos regionus, palietę praktiškai kiekvieną Lietuvos šeimą.

Tai buvo prievartinis masinis žmonių vežimas į atšiaurias, gyventi netinkamas vietoves. Tremiamieji buvo vežami į pradines surinkimo stotis ir vėliau pristatomi į ešelonų telkimo vietas. Pirmieji vagonai pajudėjo iš Naujosios Vilnios geležinkelio stoties. Per keturias birželio dienas iš čia išvyko kone 600 vagonų su suimtaisiais ir tremtiniais. Per keturias dienas ištremta 17 500 žmonių – vyrų, vaikų, moterų, senelių. Didelė jų dalis niekada nebeišvydo gimtosios žemės, o išgyvenusiųjų lūpos byloja apie patirtas kančias, kurias to nepatyrusiesiems sunku net įsivaizduoti. Vienas tokių yra 1941 metų tremtinys prie Laptevų jūros, 1989 metų ekspedicijos į lietuvių tremties vietas Lenos deltoje vedlys Vitalis Staugaitis. Jo pasakojimai, piešiniai, išleista knyga „Lenos deltoje ne savo noru“ vertinami kaip tremties istorijos metraštis, liudijantis sovietų vykdytą genocidą.

Skaudi pradžia

Panevėžio kraštotyros muziejaus Edukacijos ir informacijos skyriaus vyresnioji muziejininkė Giedrė Baltuškienė sako, kad tremties siaubo nepatyrusiems žmonėms sunku suvokti, ką reiškia gyventi, kai lauke spigina 60 laipsnių šaltis – kuo apsirengti, kaip išeiti į lauką, kaip kvėpuoti. Saloje, kurioje reikia kurtis, ne tik šalta, bet ir tuščia – pirma reikia pasistatyti būstą. Joje nėra žolės, medžių – tik samanos. Vasarą čia aukščiausia temperatūra – tik 10 laipsnių šilumos. Muziejininkės teigimu, būtent V. Staugaičio piešti piešiniai, jo pasakojimai leidžia įsivaizduoti, kaip žmonės gyveno, kaip ištvėrė tokiomis sąlygomis. Vedanti edukacines pamokas apie tremtį vaikams, jaunimui muziejininkė teigia, kad tremtinio piešiniai labai pagelbsti.

„Gali tūkstantį kartų aiškinti, kaip atrodo gultai, barakai, tačiau pateikiant piešinius tai gerokai paprasčiau suvokti“, – sako G. Baltuškienė.

Beveik du dešimtmečius tremtyje pragyvenęs Vitalis Staugaitis išsaugojo daugybę prisiminimų – buvo jau dvylikos, kai visa jų šeima atsidūrė tolimame Altajaus krašte.

Aštuoniolika metų pragyvenęs tremtyje – nuo 1941 iki 1959 metų – V. Staugaitis pasakoja, kad jo mama Emilija Staugaitienė su trimis vaikais buvo suimta 1941 metų birželio 17 dieną. Vyriausiajam broliui Romualdui tuo metu buvo 17, jauniausiam Dariui – metukai su trupučiu, o Vitaliui – 12. Tėvą, kaip vėliau sužinojo, sugavo keliomis dienomis vėliau ir sušaudė. Mama su vaikais atsidūrė Naujosios Vilnios stotyje. Šeima buvo uždaryta į prekinį vagoną, kur iš neobliuotų lentų įrengti gultai, ant langelių grotos, o vietoje tualeto – kiaurymė grindyse. V. Staugaitis pasakoja, kad vagonai buvo stumdomi per naktį, formuojami ešelonai. Daugiausia jie buvo nukreipiami dviem kryptimis – į Komijos Respubliką, geriau žinomą kaip tremties vieta Vorkuta, ir į Altajaus kraštą. Šeima buvo nukreipta išvežti į Altajaus kraštą. V. Staugaičio teigimu, tremtiniams buvo labai skaudus vyrų atskyrimas nuo šeimų. Pasak jo, kiekviena žmona ir kiekvienas vaikas jautė, kad vyksta kažkas negero.

„Vaikai įsikibę į tėvą, žmona į vyrą, kareiviai buožėmis atitraukia vaikus, griebia už pakarpos vyrus“, – pamena jis.

Kad niekas nepabėgtų, stovėjo išsirikiavusi apsauga. Galiausiai ešelonai pajudėjo.

„Kiekvienas bėgio sudūrimas mums reiškė, kad tolstame nuo Tėvynės. Rato stuktelėjimas į bėgių sandūrą kiekvieną kartą veria per širdį, kad neteksi savo tautos, savo namų, nežinosi, kur būsi“, – pasakoja V. Staugaitis.

Pirmas sustojimas buvo netoli Minsko pievoje. Kadangi viduje buvo tvanku, leido atidaryti duris. Pasak Vitalio, mama mokėjo estų, rusų, lenkų kalbas. Ji pirmoji suprato, kad prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, ir apie tai garsiai pasakė vagone. Žmonėms parūpo, iš kur žino apie tai.

„1914 metais mama buvo Taline. Tuomet, kai karas prasidėjo, langus lipdė juostele, kad per bombardavimą stiklai netrūktų“, – sako, kad tremtiniai išvydo tokį vaizdą ir 1941 metais, V. Staugaitis.

Be to, susitikdavo daug ešelonų, gabenančių amuniciją, karius, važiuojančių į Vakarus. Visgi niekas tos žinios tremtiniams nepatvirtino – tik patys numanė. Pasak V. Staugaičio, bevažiuojant ties Kuibyševu kirto Volgą, galiausiai sustojo Baškirijos sostinėje Ufoje. Jo teigimu, tremtiniai priprašė vieno vietinio nupirkti laikraštį. Likimo ironija, tačiau žmogus arba buvo beraštis, arba nesuprato, kad iš tolimos šalies gabenami tremtiniai nesupranta baškiriškai, nupirko baškirišką laikraštį. Buvusio tremtinio teigimu, lietuviai dėliojo nepažįstamos kalbos žodžius ir šiaip ne taip suprato, kad karas vyksta, tačiau daugiau informacijos perskaityti nesugebėjo. Liepą Staugaičių šeima buvo išsodinta Bijske, Altajaus krašte.

Į amžino įšalo žemę

Bijske Staugaičių šeima pateko į senutėlį baraką išlūžusiomis grindimis, kur lakstė didžiulės žiurkės. Prasidėjo įvairios epidemijos. Tuo metu mažasis V. Staugaičio broliukas Darius, dabar mieste žinomas medikas, susirgo. Pasak V. Staugaičio, vaiką pavyko išgelbėti. Vyresnieji dirbo įvairius darbus – pagelbėjo tarybiniam ūkiui. Deja, už darbą buvo mokama labai menkai, tad maisto trūko. Pasak V. Staugaičio, žmonės buvo priversti pardavinėti turimus atsivežtus daiktus arba mainyti juos į maistą. Jis pamena, kaip kartą mama ėjo mainyti turimų daiktų į netoliese buvusį kolūkį – į maistą norėjo iškeisti apatinuką. Viena moteris jo mamą nusiuntė pas pirmininko žmoną, auginusią keturiolikmetę dukrą, – gal joms reikės.

Sovietų represijų sudaužytus ištisų šeimų gyvenimus dabar saugo dokumentų ir fotografijų archyvai. Nuotraukoje – tremtinių laidotuvės Irkutsko srityje.

„Kai išvydo pirmininko žmona tą apatinuką, ir sako: oi, kokia graži suknelė, kaip bus gražu, kai mano dukrytė apsirengs“, – tremtinys pasakoja, kad mama, gelbėdama vaikus nuo bado, nepasakė moteriai, ką ji iš tikro pirko.

Jo teigimu, apatinukas buvo išmainytas į bulves – E. Staugaitienė ėmė jas sušalusias, nes taip jų gavo daugiau. Nors maisto labai trūko, tačiau šeima pavasarį pasisodino bulvių. Jų valgyti nebeteko – buvo vėl surinkti ir išvežti. Pasak V. Staugaičio, greičiausiai, kad būtų lengviau tvarkytis su žmonėmis, NKVD paskleidė gandą, kad visus gabens į užsienį – šiaurėje įsodins į amerikiečių laivus. Mat panašių atvejų jau buvo – Lietuvos lenkams buvo leista per Iraną išvykti į Angliją – tuo pasirūpino lenkų sąjungininkai anglai.

Tremtinius vežė netoli vietų, kur kalėjo kiti iš Naujosios Vilnios išvežti žmonės – Rešiotų, Kansko, tačiau apie tai nieko nežinota ir net nenumanyta, kad Sovietų Sąjungoje įrengti didžiuliai lageriai. Tremtinys pamena, kad visi buvo išlaipinti prie Angaros upės. Čia E. Staugaitienė pasielgė labai išmintingai – per naktį su vaikais paeiliui budėjo, kad niekas nepavogtų turimų menkų daiktų. Pasak V. Staugaičio, per pirmą naktį įvyko ne viena vagystė, tik nebuvo aišku, ar vogė savi, ar kas atėjęs iš miestelio. Atplaukus baržoms, visi buvo susodinti į jas. Pasroviui baržos tremtinius atplukdė iki Zajarsko, kur vėliau buvo pastatyta bene galingiausia pasaulyje Bratsko hidroelektrinė. Vėliau žmonės buvo susodinti į sunkvežimius ir per kalnus nugabenti iki Ust Kuto, kur yra pagrindinė Lenos arterija. Po kurio laiko tremtiniai vėl buvo susodinti į baržas ir išgabenti dar toliau į šiaurę. Plukdomus tremtinius kartą per dieną maitino – šlapia duona ir koše. Baržose žmonės pradėjo mirti. Po 2–3 savaičių tremtiniai kirto poliarinį ratą. Lietuviai buvo išlaipinti keliose vietovėse – Tit Aruose, Trofimovske, Moustache, Bykovske ir kitur.

Gelbėjosi, kaip išmanė

Pasak V. Staugaičio, kad gabenami vaikai šaltomis naktimis nuo žvarbaus vėjo nesušaltų, tėvai juos suvynioję į drabužius ar antklodes įkišdavo į tuščias silkių statines. Jų šeima buvo išlaipinta atšiauriame Trofimovske. Čia stovėjo dvi kontoros – viena gamyklos, kita – prekybinė. Nebuvo kur gyventi, tad tremtiniai turėjo verstis kaip išmanydami. Į Trofimovsko salą buvo atgabenta daugiau nei 400 tremtinių. Čia jau gyveno keli šimtai suomių, atvežtų iš Leningrado srities. Prasidėjo barakų statybos. Pasak V. Staugaičio, kiekviename barake buvo trys kambariai, kiekviename iš jų miegojo po 40 žmonių. Jie turėjo tik tiek vietos, kiek užteko atsigulti.

Saulės ten nebūdavo 71 dieną. Jei ji pusvalandžiui išlįsdavo, kildavo didžiulis džiaugsmas. V. Staugaičio teigimu, įšalas ten siekdavo net 600 metrų.

„Trūko maisto. Žmonės pradėjo sirgti, dalis jų neprisitaikė, ypač aukštesnio socialinio luomo – valdininkų žmonos, dvarininkų vaikai. Geriausiai prisitaikė ūkininkai – vargo žmonės, nebijoję juodo darbo“, – pamena V. Staugaitis.

Krasnojarsko kraštas. Lietuviai tremtiniai šalia barakų, kuriuose buvo apgyvendinti.

Jo mama taip pat dirbo. Matydamas, kad padėtis tragiška, šeimai sunku pragyventi, į darbą išėjo ir pats. Tuo metu tebuvo vos trylikos. V. Staugaitis prisipažįsta, kad nuo to laiko dirbo iki pat pensijos.

Amžino įšalo žemėje jam teko dirbti įvairius darbus – vežioti žmones ir krovinius šunų kinkiniu, motorinėmis valtimis, medžioti lapes, ruonius, paukščius.

Pasak jo, per pirmus tremties metus Trofimovske mirė 127 lietuviai iš atvežtų daugiau nei 400. Suomių mirė dar daugiau. V. Staugaičio manymu, taip greičiausiai nutiko dėl to, kad suomiai buvo išvarginti ir karo. Pasak jo, skaičiuojama, kad iš Jakutijos grįžo 46–47 procentai žmonių. Kiti liko amžino įšalo žemėje. Jiems atminti 1989 metais ekspedicija, į kurią vyko ir pats V. Staugaitis, Lenos deltoje esančiose lietuvių tremties vietose pastatė paminklus. Iš titano vamzdžių, viršuje užsibaigiančių katalikišku kryžiumi, ir akmenų – lengvų ir amžinų medžiagų. Ant jų rusų, suomių, jakutų kalbomis Justino Marcinkevičiaus sukurti žodžiai: „Prievarta/ Nuo savo žemės atplėšti, / Nukankinti, bet neužmiršti“. Šie paminklai Bykove, Tit Aruose, Moustache, Trofimovske skirti suomių ir lietuvių tremtiniams.