Išmokęs akmenų kalbą

Išmokęs akmenų kalbą

 

Ryšį su supančiu pasauliu galima atrasti įvairiai: per istoriją, meną, architektūrą ar gamtą. Į prestižinį Kembridžo universitetą studijuoti dar dvyliktoje klasėje pakviestas iš Panevėžio kilęs geologas Kasparas Vasiliauskas Oksas siūlo ją pažinti per akmenį.

Pasak mokslininko, išmokus akmenų kalbą, jie gali papasakoti kvapą gniaužiančių dalykų apie mūsų planetos praeitį. Dalykų, kurie itin svarbūs norint suvokti dabartį.

Sprendimų ieškos kalnuose

Geologija – specialybė be sienų. Tad visai nenuostabu, jog ji gabųjį panevėžietį nuvedė net iki tolimojo Nepalo.

Neseniai magistro studijas Kembridžo universitete baigęs 23-ejų Kasparas sako dabar norintis skirti laiko veiklai ir už akademijos ribų. O kol smalsusis geologas ilsisi nuo teorinių mokslų ir svarsto, ką ir kur galiausiai norės toliau tyrinėti, atvyko į Katmandu įsikūrusį Tarptautinį kalnų regiono darnaus vystymosi centrą (ICIMOD).

Kelionių šauksmą jaunasis mokslininkas sako girdintis visuomet, o ypač kalnuose. Todėl galimybę keliauti ir profesiniais tikslais laiko tikra likimo dovana.

„Gera geologijos analogija yra detektyvo darbas. Todėl svarbi laki vaizduotė ir atidus, kritiškas žvilgsnis – tiek į platų kraštovaizdį, tiek prirėmus kaktą prie akmens“, – tikina Kasparas.

K. Vasiliauskui Oksui imponuoja tai, jog ICIMOD atlieka daugybę mokslinių tyrimų ir iškart bando jų rezultatus pritaikyti žmonių – jų Hindukušo-Himalajų regione gyvena net 200 milijonų – gerovei skatinti. Nors daug valstybių sienų eina gamtiniais objektais ir geologinėmis struktūromis, centras siekia regioninės ir tarptautinės kooperacijos bei tiek vietinių žmonių, tiek vyriausybių atsakomybės prisiėmimo.

„Mano darbas turi panašų tikslą. Kuriu mokslinių žinių bazę Hindukušo-Karakorumo-Pamyro kraštovaizdžiui. Tai maždaug Lietuvos dydžio apsaugota ekologinė zona tarp Tadžikistano, Afganistano, Pakistano ir Kinijos. Bandau pateikti geologinį regiono įvertinimą bei ledynų įtaką kraštovaizdžiui, žmonėms ir jų gyvenimo būdui“, – trumpai savo tolimos kelionės tikslą paaiškina K. Vasiliauskas Oksas.

Kai neįmanoma tampa įmanoma

Kasparas prisipažįsta gana anksti susivokęs, jog nori kuo geresnės kokybės išsilavinimo, ir buvo pasiryžęs žūtbūt jo siekti.

„Tebemyliu mokyklas, kurias lankiau Panevėžyje, tačiau žinojau, kad išvykimas iš šio miesto bus naudingas tiek mokslui, tiek asmeniniam tobulėjimui“, – atvirai sako jis.

Būtent todėl būdamos vos keturiolikos, gabus vaikinas baigęs aštuonias klases perėjo į Kauno technologijos universiteto gimnaziją (KTUG). Ir neslepia, jog šis žingsnis gerokai praplėtė jo akiratį bei paskatino nebijoti svajoti drąsiau.

„Nors smalsumas ir imlumas mokslui nuo pat vaikystės vedė link universitetinių studijų, ilgą laiką nė nesvarsčiau dėl jų išvykti iš Lietuvos“, – atvirauja Kasparas.

Besimokydamas Kaune jis vis sutikdavo trumpam į Lietuvą grįžtančių studentų iš geriausių pasaulio aukštųjų mokyklų, taigi netruko susidaryti nuomonę apie mokslą svetur.

„Universitetai pasirodė nepasiekiami, jų studentai – neįtikėtinai gabūs ir daug dirbantys, – prisipažįsta, jog pirmieji įspūdžiai buvo kone gąsdinantys. – Bet po gerų metų suvokiau, kad tai nėra nepasiekiama. Taigi išdrįsau klausimą „Vilnius ar Kaunas?“ pakeisti į teiginį „Kembridžas“.

Niekur kitur stoti ambicingas ir talentingas vaikinas nė nebandė.

„Tarsi sprendimas būtų buvęs įrašytas akmenyje. Kaip ir galbūt akmeninis ryžtas dėti į tai pastangas“, – šypteli Kembridžo magistrantas.

Neišvengiamos pertraukos

K. Vasiliauskas Oksas įsitikinęs, jog gyvenime, kaip ir muzikoje, tyla ir sustojimai yra tiek pat svarbūs, kaip ir garsai. Todėl nors į Kembridžo universitetą įstojo dar dvyliktoje klasėje, susitarė, kad jie talentingojo studento iš Lietuvos vienerius metus palauks.

Anot Kasparo, tokia praktika nėra reta.

Kasparas prisipažįsta, kad kadaise jam studijos užsienio universitete atrodė nepasiekiamybe. Tačiau pakako išdrįsti pasvajoti, ir Kembridžas tapo realybe.

„Per šią pauzę nemažai mokiau kitus, bet po keleto mėnesių, ankstų rytą krintant šlapdribai, vienas ištranzavau pietyn, o vėliau ir į rytus“, – prisimena Kasparas.

Konkretaus tikslo vaikinas sako neturėjęs, o ir skubėti nebuvo kur.

„Keliavau beveik be pinigų, bet jų nelabai ir reikėjo. Visur apsistodavau vietinių namuose. Kartais mokydavau ir taip pamažu pats mokiausi apie pasaulį už Lietuvos ribų. „Tiesa tokia, kad jis skiriasi tik paviršutiniškai. Kad ir kur nuvykčiau, nors ir skirtingomis sąlygomis, matau žmones, svajojančius apie tuos pačius dalykus“, – įvertina K. Vasiliauskas Oksas.

Taip, pakeleivingomis mašinomis, Kasparui tąsyk gerų žmonių dėka pavyko pasiekti Armėniją, o galiausiai ir Indiją: Rytų šalys lietuvį žavėjo nuo pat mažų dienų.

„Nors kelionės ir nėra formalus mokslas, bet jos, ypač sunkesnės, ugdo daug asmenybės aspektų“, – įsitikinęs jis.

Po šios įsimintinos, kelionėmis ir pažintimis pažymėtos pertraukos, kaip ir žadėjęs, K. Vasiliauskas Oksas pradėjo mokslus Kembridže.

„Maniau būsiąs chemikas, bet plačiame gamtos mokslų kurse studijavau ir matematiką, ir biologiją, ir žemės mokslus, kuriuos galiausiai ir įsimylėjau“, – prisimena.

Gamtos mokslų bakalaurą ir žemės mokslų bei geologijos magistrą Kasparas studijavo Kembridžo universitete, tačiau atlikti mokslinių praktikų teko lankytis ir kituose kraštuose. Islandijos universitete studentas prisidėjo prie amžinojo įšalo, dirvožemių, klimato ir ugnikalnių tyrimų. Bakalaurui lauko darbus teko atlikti Naujojoje Zelandijoje. Su Britanijos Antarkties tyrimų valdyba (BAS) Kasparas atliko vasaros praktiką apie praeities klimatą, o Baltijos jūros procesai buvo viena jo magistro darbo temų.

„Rengiuosi ir doktorantūros studijoms, bet dabar laikas dar vienai metų – ar poros – pertraukai“, – šypteli Lietuvos mokslo šviesulys.

Ieško būdų suprasti Žemę

Nors ir anksčiau, ir dabar K. Vasiliauską Oksą domina viskas, kas vyksta pasaulyje, aplinkybės bei paprastas faktas, kad aktyvioji mūsų smegenų dalis yra ribotos talpos, paskatino vaikiną sukoncentruoti dėmesį į svarbiausius jam dalykus.

„Norėjau išmanyti fundamentalius mus supančio pasaulio dėsnius, taip pat skirtingų sistemos dalių sąsajas. Gamtos mokslai būtent tai ir daro. Fizika, chemija, biologija tyrinėja skirtingų laiko ir dydžio skalių gamtos dalis ir procesus. Tuo metu geologija reintegruoja žinias iš visų mokslų ir ieško būdų suprasti Žemę kaip planetą“, – savo pasirinkimą aiškina geologas.

Tam, pasak jo, reikia leistis į gilią praeitį – milijonus ir milijardus metų atgal. Vadovaudamasis fizikos dėsniais bei chemijos ir biologijos supratimu Kasparas tiria vienintelius to tolimojo laiko liudininkus – akmenis.

Pasak K. Vasiliausko Okso, išmokus skaityti akmenų kalbą, jie prabyla apie Saulės sistemos, Žemės ir kitų planetų susikūrimą, žemynų, atmosferos ir vandenynų atsiradimą, gyvybės pradžią ir klimato pokyčius.

„Žmonių bendruomenės mokosi iš istorijos. O geologija pasakoja grandiozinę ir nesuvokiamai ilgą planetos istoriją, kurios detalės svarbios norint suvokti dabartį – nuo meteoritų, žemės drebėjimų, ugnikalnių pavojaus, galimo kitų planetų, pavyzdžiui, Marso, kolonizavimo iki didžiausios šiandienos žmonijos problemos – klimato krizės“, – su užsidegimu apie savo profesiją ir gyvenimo aistrą pasakoja mokslininkas.

Kasparas Vasiliauskas Oksas planuoja ne tik dirbti mokslinį darbą – jaunasis mokslininkas sako norintis prisidėti ir prie švietimo bei ekologijos. Asmeninio archyvo nuotraukos

Anot vaikino, tik žvelgdami per geologiją suprasime, kokią įtaką mūsų veiksmai turi ateičiai.

„Esame aktyviausia Žemės sistemos dalis ir turime prisiimti atsakomybę už pokyčius joje.

Mano galva, atsakomybės prisiėmimas yra laisvo žmogaus bruožas. Džiaugiuosi, kad ieškodamas savos laisvės galiu smalsumą ir aistrą pritaikyti moksle, kuris ne tik ieško gamtos principų, bet taip pat ieško būdų, kaip spręsti globalias problemas“, – sako K. Vasiliauskas Oksas.

Visa planeta – laboratorija

Kasparas tikina, jog geologija visų pirma yra fizinis mokslas. Tad dauguma tradicinių mokslininko bruožų tinka ir geologams: smalsumas, kritiškas ir analitinis mąstymas, nuoseklumas, nebijojimas klysti ir pripažinti savo klaidas, iš kurių mokomasi.

Nors šiuolaikiniai geologai daug laiko praleidžia laboratorijose, kuria kompiuterinius modelius ir naudoja palydovų renkamą informaciją, šio mokslo pagrindas yra lauko darbai.

Kasparo teigimu, visas planetos paviršius yra tarsi laboratorija. Tik eksperimentai čia gali trukti šimtus milijonų metų ir driektis tūkstančius kilometrų.

„Gera geologijos analogija yra detektyvo darbas. Todėl svarbi laki vaizduotė ir atidus, kritiškas žvilgsnis – tiek į platų kraštovaizdį, tiek prirėmus kaktą prie akmens. Mat užuominos ir „įkalčiai“ gali būti įvairios formos ir dydžio“, – šypsosi K. Vasiliauskas Oksas.

Būtent ši geologo darbo dalis panevėžiečiui itin svarbi ir žavinti.

„Ar saulėkaitoje, ar skrodžiamas vėjo ir lietaus, lauko darbuose greitai prisimenu esąs gamtos dalis. Jie gali būti sunkūs, brangūs ar net pavojingi, bet išmoko daugiau nei paskaitos ar laboratoriniai darbai ir pastaruosius gerokai įprasmina suteikdami platesnį kontekstą“, – tikina vaikinas.

Kontekstas, anot mokslininko, geologijoje taip pat itin svarbus ir tiesiog gyvybiškai būtinas ko nors ieškant: gruntinio vandens, naftos, metalų, kitų iškasenų.

„Vis daugiau dėmesio reikalaus vandens paieškos, sugauto ar iš atmosferos pašalinto anglies dvideginio rezervuarai, aplinkai draugiška kasyba – tarkime, išgaunant retuosius žemių metalus, – laukiančius iššūkius vardija Kasparas. – Iš dalies tai tik spėjimai. Skirtingos gelmėse glūdinčios medžiagos ar galimos akmenų funkcijos svarbios tam tikrais civilizacijos tarpsniais, bet geologijos žinios pritaikomos visais tais atvejais.“

K. Vasiliauskas Oksas ne tik visą širdį ir protą atidavė geologijai, bet ir aktyviai dalyvauja populiarinant šį mokslą. Mokslininkas atviras: vien tai, kad mūsų planeta išgyvena krizę, pakankamas įrodymas, jog žmonija, kaip bendruomenė, per mažai supranta net apie bazinius gamtos dėsnius ir procesus.

„Dar labiau stebina tai, kad klimato ir aplinkosaugos problemų akivaizdoje dauguma visuomenės – ne tik Lietuvoje, bet ir visur pasaulyje – yra nelinkusi nieko keisti, kad situacija gerėtų. Galbūt žmogaus prigimtis nejudėti, kol budelio kirvis nešiurpina kaklo odos…“ – svarsto Kasparas.

Visgi geologas tiki, kad švietimas gali efektyviai kovoti su dauguma problemų, taip pat ir apatija gamtosaugai. Būtent todėl K. Vasiliauskas Oksas stengiasi ieškoti būdų, kaip didinti visuomenės mokslinį raštingumą, sudominti kuo daugiau žmonių gamtos mokslais ir būtent geologija, kuri Lietuvoje vis dar retai prisimenama.

Duoklė savanorystei

Kasparas sako, jog nemaža dalis jo mokslinių praktikų gali būti vadinamos savanoryste. Ji užima išties didelę dalį panevėžiečio gyvenimo.

Savanoriauti Kasparas pradėjo sulaukęs vos dešimties – dar gyvendamas Panevėžyje prisidėjo prie Maltos ordino ir Jaunųjų maltiečių organizacijų.

„Ši veikla pavertė savanorystę mano kasdienybės dalimi, nepaisant to, jog jos forma gerokai pasikeitė“, – sako K. Vasiliauskas Oksas.

Kembridže vaikinas savanoriavo ir naktinėje pagalbos linijoje. Tikina itin vertinantis šią patirtį.

„Socialinės veiklos kartais pasitaiko, tačiau ji vis dažniau susijusi su ekologijos sąmoningumo didinimu“, – sako pašnekovas.

Jau kelerius metus Kasparas yra mentorius vyresniųjų klasių moksleiviams, stojantiems į užsienio universitetus ar tiesiog norintiems praplėsti mokslinį akiratį. Prisideda prie Lietuvos geomokslų olimpiados, gabių mokinių, vykstančių į tarptautinį etapą ruošimo.

K. Vasiliauskas Oksas atvirai sako į gimtąjį Panevėžį sugrįžtantis retai. Nepaisant to, jog pats negyvena Aukštaitijos sostinėje jau nemažai metų, namo, net jei ir retai ar trumpam, mokslininką parveda šeima. Ypač močiutė, su kuria nuotoliniais būdais susisiekti sunkiausia.

„Čia jaučiuosi ir namuose, ir svečiuose, – juokauja. – Ir man patinka ši perspektyva. Gera matyti teigiamai besikeičiantį miestą – kartais tai pastebėti lengviau tik nuo jo nutolus.“

Kasparas įsitikinęs, jog per tam tikrą laiką įvyks ir pasikeis gausybė dalykų, bet pats turintis profesinių tikslų ir galvoje nešiojantis ne vieną sumanymą.

„Švietimas ir ekologija yra dvi sritys, prie kurių galiu prisidėti dirbdamas geologinį darbą ar vykdydamas tyrimus. Nežinia, kokiomis proporcijomis, bet, manau, jog šie dalykai man išliks visad svarbūs“, – neleidžia abejoti.

Vaikinas sako ir toliau skatinsiąs mokslinį, geologinį ir ekologinį raštingumą stengdamasis pasiekti visas amžiaus grupes. Tikisi padėti sukurti pamažu įsišaknijančią geologijos kultūrą Lietuvoje. „Norėčiau prisidėti prie švietimo bei ekologijos – o ypač ekologijos švietime – politikos formavimo. Kaip pats ieškojau geriausio švietimo, taip, tikiuosi, jo ieškančių bus daugiau, o paieškos – lengvesnės“, – šypteli mokslininkas.

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų