Išminuotojų vadas: truputėlį reikia ir šaltų nervų

Išminuotojų vadas: truputėlį reikia ir šaltų nervų

Nors paskutinis Lietuvą palietęs karas baigėsi prieš daugiau nei septynis dešimtmečius, jo palikimas tebeslypi po žeme.

Tiesa, Panevėžio krašte aptinkama mažiau pavojingų sprogmenų nei dalyje kitų šalies vietovių, bet Antrąjį pasaulinį karą menančių ir grėsmę gyvybėms keliančių radinių nestinga ir čia, tikina šios savaitės „Panevėžio balso“ pašnekovas Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono Sprogmenų neutralizavimo kuopos vadas kapitonas Nerijus ALEKNA.

– Ar bent apytiksliai numanoma, kiek gi mūsų kraštuose galėtų būti likę artilerijos sviedinių, sprogmenų po Lietuvą siaubusių karų?

– Net negalima daryti prielaidų, kiek to viso „turto“ slepiasi Lietuvos žemėje. Kad likę nemažai sprogmenų, rodo tai, kad kiekvienais metais per tūkstantį kartų gyventojai randa daiktų, panašių į sprogmenis, ir iškviečia specialistus.

– Kiek tokių pranešimų pasitvirtina?

– 98 procentai visų iškvietimų yra tokie, kai randamas sprogmuo, o 2 procentai buvo ne sprogmenys. Kartais žmogus, radęs surūdijusį panašų į sprogmenį daiktą, nusprendžia nepranešti – baiminasi apsijuokti, jei ten pasirodys esąs koks kibiras ar vamzdžio gabalas. Taip, tokių atvejų būna. Bet pabrėžiu: didžioji dauguma tokių radinių yra realūs sprogmenys, kuriuos reikia atpažinti ir saugiai neutralizuoti.

Tad pranešti būtina bet kokiu atveju. Padarysite gerą darbą nepalikę likimo valiai rasto pavojingo daikto ir galbūt išgelbėsite kažkieno gyvybę. Be to, pranešimas nieko nekainuoja. Yra specialistai, išminuotojai, kurie nuolat budi – jų užduotis reaguoti į tokius pranešimus, dirbti su pavojingais sprogmenimis.

Kartais dėl įvairių priežasčių bijoma turėti kontaktą su specialiosiomis tarnybomis. Reikia suprasti: jeigu radote sprogmenį, informavote apie jį bendruoju pagalbos telefonu, tikrai jokios nusikalstamos veikos jums neinkriminuos – niekas už tokius dalykus nebaudžia.

Problema, kai skambinėja „užmynusieji ant kamščio“. Arba sutuoktiniai vienas kitą gąsdina, jog pilnas šaldytuvas pridėtas sprogmenų. Bet jeigu žmogus rado aprūdijusį metalinį daiktą, kuris jo nepatyrusiai akiai atrodo kaip sprogmuo, tikimybė, jog objektas pavojingas, didelė. Žmonės jų ir per televizorių mato, ir internete pažiūri – stiklainio sprogmeniu tikrai nepavadins.

Kaip minėjau, tą patvirtina ir daugiametė statistika.

– Lietuvoje aptinkami tik Antrojo pasaulinio karo sprogmenys ar pasitaiko ir dar senesnių?

– Lietuvos geopolitinė situacija lėmė, kad per mūsų žemę ėjo, ją trempė kelios kariuomenės. Kur buvo kariuomenė, kariniai veiksmai, ten galima tikėtis ir įvairių radinių. Tad yra pasilikusių ir randama tiek Pirmojo, tiek Antrojo pasaulinio karo, tiek sovietų okupacijos laikų sprogmenų.

– Kokie sprogmenys aptinkami dažniausiai? Ir kiek jie pavojingi?

– Įvairiausio kalibro artilerijos sviediniai, minosvaidžių minos – daugiau kaip pusę visų radinių sudaro šios kategorijos sprogmenys. Ir aišku kodėl: artilerija plačiai naudota per abu pasaulinius karus. Buvo naudojami nežmoniški kiekiai amunicijos, ir pasitaikydavo atvejų, kai sviedinys ar minosvaidžio mina nesprogdavo.

Sprogmenys gaminami tam, kas susprogtų ir ką nors sužalotų, sugadintų. Sprogmuo nesprogsta tik dėl kažkokio atsitiktinumo. Paprastam žmogui, radusiam 80–90 mm skersmens cilindro formos daiktą, sunku atspėti, kiek jis pavojingas. Tik specialisto akis gali pamatyti, ar tas objektas kelia pavojų ir kokį, – ar net negalima jo išvežti, ar jis pavojingas tik tada, kai netinkamai paimamas ar sutrenkiamas. Tad visi sprogmenys, kurie randami ir neutralizuojami mūsų specialistų, yra pavojingi.

– Aviacinės bombos – retesni radiniai?

– Jeigu per metus gauname tūkstantį iškvietimų, apie 20–30 jų būna susiję su aviacinėmis bombomis.

– Ar dažnai sprogmenų specialistų darbe pasitaiko nestandartinių situacijų?

– Įdomių įvykių būna visą laiką. Vienas pilietis prieš kelerius metus pjovė medį. Kai tas nuvirto, išvydo, kad jo drevėje buvo įmesta minosvaidžio mina. Grandininiu pjūklu keliose vietose buvo brūkštelėjęs sprogdiklį…

Kitas įvykis – šio mėnesio. Vilniuje statybų aikštelėje kasant duobę ekskavatorius užkabino aviacinę bombą.

Tokiems žmonėms, turėjusiems akistatą su sprogmeniu, sakau, jog jie gali švęsti antrąjį gimtadienį.

– Karai vyko visoje Lietuvos teritorijoje. Ar kurios nors vietovės yra pavojingesnės už kitas, kur sprogmenų koncentracija didesnė?

– Visoje Lietuvoje galima atrasti sprogmenų. Nuo nepriklausomybės pradžios jų esame sunaikinę apie 200 000. Taigi galima sakyti, kad kiekviename kvadratiniame kilometre jų galima surasti po tris…

Šiaip daugiau sprogmenų slypi tose vietovėse, kur vyko didžiuliai kariuomenių susidūrimai. Tai mūsų pietryčių Lietuva, Vilkaviškis, taip pat Šakių rajonas, Klaipėdos regionas. Iš tos šalies pusės gauname didesniąją dalį pranešimų. Neatsilieka didieji miestai.

Jeigu vienas ar kitas administracinis vienetas, objektas buvo svarbus kariuomenei, karo metu stengtasi jį užimti.

– O Panevėžio kraštas?

– Panevėžio regionas – vienas ramesnių Lietuvoje. Tikimybė čia rasti sprogmenų mažesnė nei kokiame Vilkaviškio rajone. Turbūt dėl to, kad tiek Pirmojo, tiek Antrojo pasaulinių karų metais jame nebuvo labai daug tokio masto mūšių kaip kituose regionuose.

– Skirtinguose mūšiuose tikriausiai naudotos skirtingos kariuomenės rūšys. Ar Lietuvoje aptinkami sprogmenys skiriasi pagal tai?

– Yra labai nežymių skirtumų. Iš vokiškų sprogmenų dominuoja aviacinės bombos, aviacinės bombos su kasetine amunicija, kurios buvo naudojamos 1941 metais vokiečiams puolant. Dideliuose miestuose yra daug rusiškų aviacinių bombų, kai sovietai 1944 metais vėl okupavo Lietuvą.

– Kokie sprogmenys vis dėlto vyrauja – vokiški ar sovietiniai?

– Tiek vokiečiai, tiek rusai naudojo vidutinio kalibro minosvaidžius. Rusiškų minų suradome kur kas daugiau negu vokiškų. Bandome suprasti, kokios priežastys. Kažkas yra pajuokavęs, kad rusai nemokėjo daryti gerų sprogdiklių, tad minos nesprogdavo ir likdavo. Vokiečiai dirbo preciziškai, todėl jų sprogdikliai aukštesnės kokybės ir sprogmenų randame mažiau. Bet tai, žinoma, pokštas.

– Jūs ir patys vykdote sprogmenų paiešką?

– Taip. Sprogmenys neutralizuojami dviem būdais. Pirmas – kai reaguojame į pranešimus, o antras – išvalant vieną ar kitą teritoriją. Pirmą būdą žino visi, mato per televiziją, komentuoja viešoje erdvėje. Antrasis būdas gal ne toks žinomas, bet ne mažiau svarbus.

Visos institucijos pateikia poreikį patikrinti jų teritorijas. Tai gali būti ir infrastruktūra, ir viešas objektas, ir tiesiog duobė miške, kur vaikai nuolat prikasa sprogmenų, – visa ši informacija nukeliauja į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą. Ten metų pabaigoje kartu su kariuomenės atstovais numatomos tam tikros teritorijos, įtraukiamos į kitų metų išminavimo planą. Jiems atėjus, pagal nustatytus prioritetus kariuomenės išminuotojai važiuoja ten.

– Ką randate? Tai būna užsilikę nesprogę sprogmenys ar tenka aptikti ir amunicijos slėptuvių?

– Visi randami sprogmenys paprastai būna šiaip išbarstyti teritorijoje, o kartais randame nedidelius lauko sandėliukus. Tarkime, buvusioje artilerijos pabūklo pozicijoje, kurioje liko sudėta keliolika patrankos sviedinių.

Buvo labai įdomus įvykis, kai Klaipėdoje nedidelėje – gal penkiolikos kvadratinių metrų –teritorijoje prie Jūrų muziejaus rasta apie 200 artilerijos sviedinių. Pasirodo, juos po karo surinko ir suvertė į vieną krūvą.

Tokių karštųjų taškų kartkartėmis pasitaiko.

– Ar Lietuvoje dar liko užminuotų vietų, o gal po karo viskas buvo išvalyta?

– Tokių aktyvių minų laukų, kaip Afganistane, Angoloje ar kitoje pasaulio šalyje, kur tikrai yra didžiulė minų problema, Lietuvoje nerandama. Kiek prisimenu, gal du kartus miškuose buvo aptiktos prieštankinės minos, pasilikusios po Antrojo pasaulinio karo. Taigi atsakymas būtų: ir taip, ir ne. Jeigu yra likusi prieštankinė mina, galima tą teritoriją laikyti užminuota, bet tai tikrai nėra dažnas atvejis.

– Ar, jūsų vertinimu, žmonės dabar atsakingiau elgiasi su sprogmenimis? Juk būta atvejų net ir Panevėžyje, kai rastą sprogmenį pilietis atnešė tiesiai į karinį dalinį arba ilgą laiką naudojo kaip durų atramą.

– Negalėčiau pasakyti, kad žmonės labai neatsargūs. Kaip tik norėčiau pagirti, nes atvejai, kai pasielgiama netinkamai, reti. Didžioji dauguma žmonių radę sprogmenis apie juos praneša specialistams. Būtų 0,1 procento populiacijos, kuri elgiasi neatsargiai, o tai galima vertinti kaip gana normalų rodiklį.

Aišku, kartais ir vieno žmogaus užtenka, kad nutiktų nelaimė.

Mes stengiamės skleisti informaciją, aiškinti, kaip elgtis radus sprogmenį. Žiniasklaida irgi tą puikiai daro. Tad tikiuosi, kad žmogus, kažkur radęs rankinę granatą, miną ar artilerijos sviedinį, nepuls jo ardyti arba nenumes kaimynui per tvorą, o iškvies specialiąsias tarnybas ir atliks savo pilietinę pareigą.

– Ar tenka dirbti su šiuolaikiniais sprogmenimis? Dalyvaujate misijose užsienyje?

– Tenka. Mūsų kariuomenės išminuotojai ne vien reaguoja į pranešimus, bet ir teikia paramą Lietuvos kariuomenės daliniams, vykdantiems įvairias kovinio šaudymo pratybas. Susipažįstame su naujausia amunicija, naudojama mūsų partnerių.

Nuo 2005-ųjų iki maždaug 2011 metų mūsų išminuotojai vyko į misiją Afganistane. Ten sukaupėme daug patirties. Kai kurias minas, kurias matydavai tik filmukuose, ten gyvai pamatai, gali surasti.

Dalyvaujame tarptautinėse pratybose, tarp jų ir Latvijoje vykstančiose „Detonators“. Jų metu randama ir gana retų, ekskliuzyvinių sprogmenų. Tarkime, stiklinių minų – jos pagamintos iš tikro stiklo ir paprastai matomos tik muziejuose. Jos Latvijoje užsilikę nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Pas mus tokių, net jei buvo naudojamos, iki šiol nėra rastų.

– Kaip tampama išminuotoju? Kokios savybės reikalingos?

– Manyčiau, karštakošis nelabai tiktų būti išminuotoju, nes išminuotojai būna arba karšti, arba seni.

Pirmiausia tai turi būti profesinės karo tarnybos karys. Geriausia – atitarnavęs bent jau pagal pirmąją sutartį, kad suprastų, kas yra kariuomenė, jos vidinį gyvenimą. Jis turi būti pasiryžęs daug mokytis (reikia turėti matematikos žinių, nes nėra baisiau, kaip ne ten padėjus kablelį bandyti pagal tą informaciją vykdyti operaciją). Tuomet ateinama į Juozo Vitkaus inžinerijos batalioną. Jei viskas gerai, karys siunčiamas į specifinius kursus Lietuvoje ar užsienio valstybėje ir juos baigęs po kelerių metų tampa išminuotoju.

Reikia laiko, kad žmogus kariuomenėje subręstų, nes pirmaisiais metais tik pradeda suvokti, kur atsidūrė. Reikia laiko, kad nusistovėtų charakteris. Ir nuolat reikia mokytis. Gali turėti žinių, bet jeigu neturėsi tam tikro supratimo, kaip vyksta visa operacija, kaip reikia atlikti situacijos analizę, kitame etape bus sudėtinga.


Dosjė

Kapitonas Nerijus Alekna tarnavo 7-osios Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupės pamainos išminuotojų skyriaus vadu, vėliau ėjo šias pareigas ir Lietuvos vadovaujamos Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupės tryliktojoje Lietuvos karių pamainoje.

2012 metais Lietuvos kariuomenės organizuojamuose „Lietuvos karžygio“ apdovanojimuose pelnė apdovanojimą už drąsą ir profesionalumą.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų