Islandijos kalnai prisijaukino lietuvį

Islandijos kalnai prisijaukino lietuvį

Sunku nežvelgti su pavydu į tuos, kam pavyksta širdžiai mielus pomėgius paversti pragyvenimo šaltiniu.

Jau keletą metų Linas Kumpaitis savo darboviete laiko Islandijos kalnus, nors ten jis jaučiasi labiau namuose nei darbe.

Vilniečio nedrąsiu ar neryžtingu niekaip nepavadinsi: vieną dieną jis tiesiog apsisprendė ir paliko, kaip pats sako, „teisingo žmogaus“ gyvenimą, išvyko laimės ieškoti svetur.

Kardinalūs pokyčiai Lino gyvenime prasidėjo prieš penkerius metus, kuomet jis nusprendė patogų gyvenimą Lietuvoje iškeisti į savanorystę šiaurėje. Vyras vienerius metus praleido Islandijos ekologiniame kaimelyje, kurį nuo sostinės Reikjaviko skyrė maždaug šimtas kilometrų. Čia L. Kumpaitis įsiliejo į neįgaliųjų bendruomenės gyvenimą ir tikina šio savo sprendimo niekuomet nesigailėjęs. Lietuvis kartu su jo globojama neįgaliųjų grupe ėmėsi projekto šalį apsodinti medžiais. Tačiau ir pasibaigus savanorystės laikui Linas į Lietuvą nepatraukė, o ėmėsi nuotykių gido studijų.

Geizerių ir sustingusios lavos laukų šalyje L. Kumpaitis gyvena iki šiol bei mėgaujasi kalnų gido darbu.

Linas prisipažįsta gamtą mylėjęs nuo mažų dienų, o meilę kalnams pajutęs dar prieš atvykdamas į Islandiją – keliaudamas po Europos Alpes.

„Didelių kalnų Lietuvoje neturime, tačiau galime pasigirti nuostabia gamta. Šimtamečiai miškai, raibuliuojantys ežerai ir vinguriuojančios upės – visa tai mūsų gimtųjų namų kieme. Deja, dažnai to nepastebime ir dairomės svetur“, – „Panevėžio balsui“ sakė Linas.

Vyras teigia Islandijoje supratęs, jog norėtų kalnuose praleisti didžiąją laiko dalį. Neatmetė ir noro, kad meilė jiems virstų pragyvenimo šaltiniu. „Juk nėra nieko smagesnio kaip pomėgis, tapęs pagrindine veikla – darbu. Tada ir darbu to pavadinti negalima“, – šypsojosi pašnekovas.

Kalnai – geriausi mokytojai

Pasak L. Kumpaičio, Islandijos kalnai, kaip ir visa šalis, yra unikalūs. Iš geologinių tyrinėjimų žinoma, jog salai vos aštuoniolika milijonų metų, taigi, palyginti su kitais žemynais, ji labai jauna.

Tiesa, juokiasi Linas, žmogus yra labai išpaikinta būtybė, todėl prie grožio bei gerų dalykų labai greitai pripranta – ir dar geba dėl ko nors vis pabambėti. Jis taip pat save kartais pagauna apatiškai bežiūrintį į įstabaus grožio kalnus ar burbantį dėl pernelyg užsitęsusio lietaus.

„Tačiau tuo pat metu sau primenu, koks iš tikrųjų esu laimingas galėdamas daryti tai, ką labiausiai mėgstu… Ir dar apsuptyje vienų unikaliausių ir nuostabiausių vaizdų pasaulyje!“ – džiaugėsi lietuvis.

Kalnų gidu dirbantis L. Kumpaitis tvirtina, kad maršrutai į kalnus skiriasi savo sudėtingumu nuo visiškai lengvų ir kiekvienam įveikiamų iki sudėtingų, kai reikalinga patirtis. Žmonės, kurie su lietuviu pageidauja leistis į kalnus, iš anksto susipažįsta su būsimo žygio maršrutu, distancija ir kitais būtinais žinoti dalykais. Taip pat žygeiviams pateikiamas reikalingo individualaus inventoriaus sąrašas. Ko nors neturint, vieną ar kitą trūkstamą daiktą galima išsinuomoti.

Linas Kumpaitis nesiryžta spręsti, kuriuo metų laiku kalnai jam yra patrauklesni. Beprotiškai juos įsimylėjęs lietuvis įsitikinęs, kad čia savitai gražu kiekvienu sezonu.

Linas Kumpaitis nesiryžta spręsti, kuriuo metų laiku kalnai jam yra patrauklesni. Beprotiškai juos įsimylėjęs lietuvis įsitikinęs, kad čia savitai gražu kiekvienu sezonu.

Tiesa, norintiesiems kalnuose apsilankyti su gidu kišenes tenka nemenkai pakratyti. Kainos priklauso nuo to, kokio sudėtingumo ir ilgumo maršrutą pasirenka keliautojas.

„Aišku, pasitaiko ir tokių atvejų, kai svečias tiesiog pervertina savo gebėjimus ir maršruto įveikti nesugeba. Nebūtume mes žmonės…“ – šypsosi Linas.

Jo įsitikinimu, yra daug nuostabiau išdrįsti bei atvykti į kalnus, kur žmogus turi galimybę įveikti savo baimes bei perlipti per savąjį „negaliu“, negu sėdėti užsidarius namuose visko bijant.

„Kalnai yra nuostabūs mokytojai. Juose išmokstama to, ko nerasite aprašyta nei vienoje knygoje“, – tikina L. Kumpaitis.

Jis neslepia, kad yra buvę atvejų, kai nerangesni keliautojai kalnuose susižeidė. Tačiau rimtų incidentų tiek pats Linas, tiek jo grupių nariai per visą karjerą kalnų apsuptyje nėra patyrę.

„Kuo daugiau laiko praleidi kalnuose, tuo daugiau šansų, jog susidursi su nemaloniomis situacijomis“, – atvirauja vyras.

Tiesa, su bambekliais L. Kumpaičiui taip pat teko susidurti.

„Tai natūralu“, – sako kalnų gidas. Ir priduria: „Tai jums ne šilti ir jaukūs namai, o laukinė ir atšiauri gamta. Būna žmonių, kurie supanikuoja patyrę sunkumų. Mano darbas yra juos nuraminti ir pasirūpinti, kad bet kuris keliautojas turėtų ypač gerus prisiminimus.“

Nuotykių ištroškusių lietuvaičių Linui į Islandijos viršukalnes vesti dar neteko. Tačiau jis įsitikinęs, kad tai tik laiko klausimas.

Būti gidu reikia pašaukimo

L. Kumpaitis neslepia: kalnų gido specialybė nėra lengvas pasivaikščiojimas, todėl reikia būti gerai pasirengus tiek fiziškai, tiek psichologiškai.

„Į kalnus žmones vedame ne tik tam, kad nuvestume. Mes vedame juos savo profesionaliu pavyzdžiu, taip garantuodami žmogui geriausius išgyvenimus ir akimirkas, – tikino vyras. – Turizmo industrijoje esu sutikęs labai patyrusių alpinistų, bet tikrai prastų gidų.“

Blogu gidu Linas vadina žmogų, kuris su grupe nesugeba užmegzti ryšio. Jis įsitikinęs, kad kalnų gido darbas nėra skirtas kiekvienam.

„Tam reikalingos ir neblogos oratoriaus savybės. Žmogus turi puikiai jaustis bendraudamas su nepažįstamų žmonių grupe“, – pabrėžia L. Kumpaitis.

Be specifinių asmeninių bei psichologinių savybių, kalnų gidui būtina turėti krūvą visokiausių sertifikatų. Visi jie yra gyvybiškai svarbūs norint tapti savo srities profesionalu.

Visų pirma kalnų gidai išmoksta skaityti reljefą, kad žinotų, kaip pasirinkti saugiausią ir keliautojams prieinamą maršrutą. Taip pat svarbu gebėti nuspėti orų kaitą.

„Mano darbui reikalingos ir psichologinės žinios. Reikia išmokti „skaityti“ pačią keliautojų grupę, grupės narių galimybes ir sugebėjimus, – tvirtino vyras. – Iš tiesų įtikintas žmogus gali atlikti nuostabiausius žygdarbius – net jam pačiam to nesitikint.“

Linas sako, kad tik puikiai įvaldžius kalnų gido profesijos pagrindus pereinama prie kitos srities, gelbėjimo darbų įgūdžių tobulinimo.

„Niekas negali garantuoti, kad kalnuose tau nieko blogo nenutiks. Visko ir visada sukontroliuoti neįmanoma, tad gyvybiškai svarbu yra sugebėti profesionaliai atlikti gelbėjimo darbus ir su ribotais ištekliais suteikti nelaimėliui pirmąją pagalbą. Čia be šalto proto, žinių ir sugebėjimo improvizuoti tikrai būtų sudėtinga“, – pasakoja L. Kumpaitis.

Nauji potyriai veda į priekį

Vyras sako, kad būdamas kalnuose jis jaučiasi tarsi savo stichijoje. Linas jau sunkiai save įsivaizduoja grįžtantį į tipinį biurą ir pasineriantį į viską žudančią rutiną.

Gyvenimo džiaugsmu trykštantis L. Kumpaitis kalnus vadina šventove. Ir visai nesvarbu, ar jie yra Islandijoje ar Prancūzijoje. Linas įsitikinęs, jog juos vienus nuo kitų skiria uolienos ar kitokios detalės, tačiau vidinės ramybės jausmas, kai žmogus užkopia į kalno viršūnę, išlieka toks pats.

„Kalnuose juntama ramybė ir jų didybė yra sunkiai nusakoma žodžiais“, – aiškino pašnekovas.

Nors kalnuose Linas jaučiasi geriausiai, tačiau juokauja, kad Islandija yra tarsi nežmoniško dydžio žaidimų aikštelė. Šioje šalyje galima išbandyti labai daug įvairiausių ekstremalių užsiėmimų.

L. Kumpaitis taip pat yra sertifikuotas upių plaustų, jūros ir upių kajakų gidas. Tačiau prisipažįsta pajutęs, kad vanduo nėra jo stichija.

Islandijoje Linas su bendraminčiais net yra įkūręs nedidelį parašiutininkų būrelį. Jis įsitikinęs, jog šalis, kurioje šiuo metu gyvena, yra viena iš nuostabiausių vietų pasaulyje apžvelgti viską krentant iš dešimties kilometrų aukščio.

Gido darbe su įvairiais žmonėmis susiduriantis lietuvis sako pastebėjęs, jog žmogus vis tik labai išpaikinta būtybė, greitai priprantanti net prie tokio nežemiško grožio, koks atsiveria peizažais garsėjančioje Islandijoje.

Gido darbe su įvairiais žmonėmis susiduriantis lietuvis sako pastebėjęs, jog žmogus vis tik labai išpaikinta būtybė, greitai priprantanti net prie tokio nežemiško grožio, koks atsiveria peizažais garsėjančioje Islandijoje.

„Ant ledynų esu bandęs kelis maršrutus sniego automobiliais, – toliau pasakojo Linas. – Tai iš tiesų kvapą gniaužiantis užsiėmimas.“

Lietuvis save laiko trokštančiu žinių žmogumi, labai mėgstančiu naujus potyrius. Todėl jis gyvenime jau yra išbandęs ir tokių laisvalaikio leidimo būdų, kaip jėgos aitvarai ar banglentės. „Esu viską savo kailiu mėgstantis išbandyti žmogus“, – juokiasi pašnekovas.

Linas atviras: nors Islandijoje jaučiasi laimingas, tvirtai pasakyti, ar tai jo paskutinė stotelė, tikrai negalįs.

„Pasaulis yra be galo didelis ir nuostabus. Tad yra dar daug neaplankytų vietų. Manau, kad vieno žmogaus gyvenimo viskam neužtenka“, – tvirtina L. Kumpaitis, nedrąsiai pasvajojantis apie gido darbą Pietų Amerikoje ar netgi Rusijoje.

Tačiau vyras neslepia nusivylimo, jog kiekvienais metais didėjant pasaulio populiacijai vis sunkiau rasti ramybės oazių.

„Gal šiek tiek ramiau, jog kalnai toli gražu ne kiekvienam mirtingajam patraukli vieta…“ – sako Linas, įsitikinęs, jog pasaulyje žmonių yra visokiausių, netgi ir tokių, kurių gamta ar kalnai visiškai netraukia. Juk esama ir tokių, kurie nė vienos dienos neįsivaizduoja be interneto ar televizijos.

„Galbūt kai kuriems užtenka į kalną žvilgtelėti pro automobilio ar autobuso langą ir jie jaučiasi laimingi“, – svarsto jis.

Save laiko žiemos žmogumi

Lietuvis atskleidžia, kad tarp kalnų gidų egzistuoja auksinė nerašyta taisyklė: niekuomet nesileisti į kalnus vienam. Anksčiau šio principo L. Kumpaitis nesilaikė ir į kalnus neretai patraukdavo be kompanijos. Tai labiau panėšėdavo į gyvenimiškas avantiūras.

„Tuomet, visai nesuvokdamas, rizikavau viskuo. Dabar to jau nebedarau. Beprotiškai myliu gyvenimą ir nenoriu, kad jis taip greitai baigtųsi“, – šypsosi Linas. Be to, sako, ir jo neįveiktų kalnų pasaulyje dar yra begalybė. Šių metų tikslu lietuvis laiko kelionę į Kaukazo kalnus.

Linas nesiryžta spręsti, kuriuo metų laiku kalnai jam yra patrauklesni. Įsitikinęs, kad kiekvienu sezonu kalnai turi savito žavesio.

„Juk ir žmonės, apsirengę kitu drabužiu, atrodo savotiškai žavūs. Kai kurie kalnai netgi sunkiai atpažįstami po baltu ir storu sniego apdaru, – pasakoja L. Kumpaitis. – Žinoma, išvyka į kalnus žiemą yra visiškai kas kita nei vasarą.“

Anot vyro, žiemą reikia daug atsakingiau viską planuoti ir visiškai kitaip įvertinti riziką, taip pat skirtingas inventorius bei apranga. Šaltuoju metų sezonu kiekviena klaida kalnuose gali kainuoti viską. Tačiau tokia smulkmena kaip šaltis Lino visai negąsdina. Jis pats yra gimęs žiemą. Prisimena, kad dar studijų metais, kai kolegos rinkosi saulėtąją Portugaliją mainų programos metams, jis patraukė į pusnyse paskendusią Suomijos šiaurę.

„Aš esu žiemos žmogus. Gal dėl to besivaikydamas sniegą ir šaltį atsidūriau atšiaurioje ledo saloje“, – šypsosi lietuvis.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų