-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Iš Ignalinos kilusi Simona Minns – džiazo vokalistė, kompozitorė bei aranžuotoja. Prieš penkerius metus ji baigė džiazo vokalo bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Gavusi European Touring stipendiją Berklio muzikos koledže, išvyko tęsti studijų į Bostoną, Jungtines Amerikos Valstijas. Ten Simona įgijo ne tik šiuolaikinės kompozicijos ir prodiusavimo specialybę, bet ir rado gyvenimo meilę – amerikietį Dorsį J Minns. Jis trombonininkas ir kompozitorius, groja su pasaulinės šlovės muzikantais, koncertuoja su savo kvartetu „Jazz Ethics“, taip pat kartu su Simona veda džiazo meistriškumo pamokas. Negana to, skirtingų kultūrų pora Amerikoje nešą žinią apie lietuvių liaudies dainas.
Nors pastaraisiais metais Simona ištaiko laiko tik trumpam į gimtinę, tikina: Lietuva jai niekada netaps svetima.
Dar šią vasarą pora dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse „Migruojantys paukščiai“ ir, subūrę Panevėžio muzikalų jaunimą, visą savaitę improvizavo bei kūrė muziką kūrybiniame orkestre. Per tą laiką gimusios kompozicijos vėliau skambėjo Laisvės aikštėje.
Jauna pora sako susižavėjusi muzikaliais mūsų miesto vaikais, taigi nusprendė atvykti dar kartą.
„Norėjome tęsti draugystę su Panevėžio jaunimu. Jis mus sužavėjo savo imlumu, su vaikais malonu bendrauti, nors jie ir labai kuklūs“, – teigia S. Minns.
Kelias dienas svečiai Muzikos mokykloje vedė džiazo seminarus vokalistams, mokė improvizuoti, su pedagogais diskutavo apie džiazo teorijos bei šiuolaikinės muzikos mokymo aspektus. Galiausiai įvyko ir finalinis koncertas, kuriame skambėjo džiazo kūriniai.
„Turime planų gyventi Lietuvoje, bet dar ne dabar. Reikia daugiau pasiekimų.“
Simona ir Dorsis Minns
„Pirmiausia tai įtvirtina mūsų pačių žinias, – viešėdamas mūsų mieste kalbėjo Dorsis. – Mes dalijamės savo patirtimi ir galime kartu įtvirtinti įvairius būdus, kuriais galima dėstyti muziką. Kadangi lietuvių vaikai yra kitokie nei amerikiečių, dėstymo būdas ir priėjimas prie jų turi būti kitokie. Lietuvos vaikai kuklesni, jiems sunkiau save išreikšti, juos reikia ir skatinti, ir drąsinti. Prieš pradedant dirbti su šiais vaikais, juos reikia tarsi „sušildyti“, kad jie jaustųsi patogiai su nepažįstamu žmogumi. Be to, atkreipiau dėmesį, kad sunkumų kelia ir muzikiniai terminai – ne tik kad angliškai ar lietuviškai, bet ir tai, kaip dėstoma, kaip vadinamos natos, ir išvis daug kas čia suvokiama kitaip. Amerikietiška ir europietiška sistema tikrai skirtingos.“
Trumpam į gimtinę sugrįžusi Simona patikino, kad Lietuva jai niekada netaps svetima.
„Kai mes augame, kelyje sutinkame žmones, kurie mus pasitinka, paskatina ir padeda įgyvendinti norus bei svajones. Kartais mes sutinkame žmones, kurie padaro labai didelę įtaką mūsų gyvenime. Dažnai neįvertiname to, ką gauname iš kitų, suvokdami tai kaip savaime suprantamą reiškinį – kad mus turi mokyti, auklėti, paguosti, paskatinti ir taip toliau. Aš manau, kad tam tikru metu, kai tampame savarankiški, profesionalai, mums reikia atsigręžti į praeitį ir atsidėkoti mums padėjusiems žmonėms“, – įsitikinusi muzikė.
„Tas, kas mes esame šiandien, tai nėra tik mūsų vienų nuopelnai, – pridūrė S. Minns. – Todėl džiaugiuosi, kad bent jau taip galiu atiduoti tam tikrą duoklę. Nebūtinai tai yra tie patys žmonės, Panevėžyje aš nesimokiau, bet savo žinias perduoti Lietuvai man labai svarbu.“
D. Minns muzikinį kelią atrasti padėjo jo tėtis. Jis sūnui dainuodavo „Motown“ muzikos stiliaus dainas, prašydavo Dorsį ne tik su juo drauge dainuoti, bet ir šokti.
„Tuo metu man buvo ketveri metai ir jau tada žinojau, kad be muzikos negaliu gyventi. Tai buvo mano aistra“, – pasakojo Dorsis.
Simona – šiandien yra profesionali džiazo atlikėja, – taip pat nuo vaikystės svajojo tik apie muziką. Nuo septynerių metų pradėjo groti kanklėmis.
„Aš iš tų vaikų, kuriems niekada nereikėjo sakyti „eik daryti namų darbų“, „eik pagroti“. Man buvo natūralu kasdien po dvi valandas mokytis groti kanklėmis“, – šypsodamasi pasakojo jauna moteris, neslėpdama, kad muzika jai buvo kaip prieglobstis ir užuovėja nuo pasaulio negandų. Žinoma, vaikystėje ji to nesuprato, tačiau puikiai jautė, kad muzikavimas taurina žmogaus širdį, gelbsti nuo liūdesio ir suteikia stiprybės.
Rimtai studijuoti muziką Simona nusprendė dvyliktoje klasėje. Begalinis noras dainuoti ją tarsi už nosies ištraukė iš vidinių baimių ir privertė stoti akistaton su savo svajonėmis. Mat lietuvei nesvetimas ir artistės kelias.
„Iki paskutinės minutės nežinojau, kur gyvenimas nublokš, – į džiazą ar į aktorinį. Nubloškė į džiazą. Bet iki šiol, nors džiazas ir vyrauja, jaučiuosi žengianti koja kojon su teatru, jo mokykla ir principais“, – sako ji.
„Mano pašaukimas – būti artiste ir tarnauti scenai taip, kaip galiu ir sugebu. Drąsa vadinu gebėjimą prisiimti atsakomybę, nuolat išbandyti naujus kelius ir leisti sau suklysti. Džiazas į mano gyvenimą atėjo natūraliai, bet tai tik išraiškos forma ir įrankis. Jam esu dėkinga už savo atvirumą ir galimybes improvizuoti. Esu atvira visoms formoms ir visiems keliams. Nors mano išsilavinimas yra džiazo vokalas, tačiau man įdomus pats scenos fenomenas, kūrybos plotmės, išraiškų sintezė, visuma, idėja, turinys ir asmenybės stiprybė“, – tvirtina dainininkė.
Studijuodama Lietuvos Muzikos ir teatro akademijoje Simona jau kruopščiai dėliojo planus, ką veiks po studijų. Iš pradžių studentės galvoje sukosi mintys apie Helsinkį ar Maskvą. Tačiau vieno draugo paskatinta ir šeimos bei artimųjų padedama sparnus pakėlė į Ameriką.
Simona prisipažįsta vienodai mylinti džiazą ir vaidybą. „Mano pašaukimas – būti artiste ir tarnauti scenai taip, kaip galiu ir sugebu“, – sako jauna moteris.
Pasak muzikės, Berklio muzikos koledžas garsėja kaip viena geriausių pasaulio muzikos mokyklų, į ją pavyksta įstoti ne kiekvienam. Ne tik dėl sunkių perklausų, bet ir dėl brangiai kainuojančių mokslų.
„Berklis man suteikė stipendiją, ji padengė apie 75 procentus mano studijų kainos. Likusią sumą rinkau įvairiausiais būdais. Prieš išvykdama į JAV kreipiausi į fondus, dalį sumos gavau iš aukojančių pavienių žmonių, teko imti ir kelias nedideles paskolas. Atvykusi į JAV rengdavau paramos koncertus, o už gerus pažymius ir aktyvią veiklą koledže kiekvieną semestrą gaudavau Berklio skatinamąsias stipendijas. Taigi lengva tikrai nebuvo, bet, geriems žmonėms padedant, viskas įmanoma“, – šypsosi Simona.
Kaip pamena lietuvė, pirmąją savaitę, kai dar nevyksta paskaitos, studentai gali iš arčiau susipažinti, kaip vyks studijos. Vadinamoji orientacinė savaitė būna skirta socializacijos vakarams, įvairiems susibūrimams, studentai lankosi koncertuose. Būtent tomis pirmosiomis dienomis Simona susipažino su Dorsiu ir jau po mėnesio pora pradėjo susitikinėti. Dabar jie skaičiuoja ir trejų metų vedybų sukaktį.
Dorsis prisipažino, kad jų meilė neturėjo nieko specifiško – jiems tiesiog patiko būti kartu.
„Meilėje kaip džiaze – improvizavome ir žiūrėjome, kas iš to išeis. Nėra vieno tikslaus atsakymo, kodėl pamilome vienas kitą“, – teigė pora.
Dorsis ir Simona neneigia – dirbti kartu nelengva. Šį procesą jie mato skirtingai, todėl dažnai tenka daug padirbėti dėliojant dainuojančios poros vizijas.
„Vyras man sako, kad mėgstu vadovauti, – juokiasi Simona. – Iš tiesų gal taip ir yra. Aš griežtesnė, daugiau reikalaujanti, esu susikoncentravusi į darbą ir siekiamybes. Jis – švelnus, draugiškas, jautrus. Jam rūpi, kaip jaučiasi žmogus.“
„O gal tai ir yra tas dalykas, kuris mus vienas prie kito traukia?“ – žvilgtelėję vienas į kitą, sprendė sutuoktiniai.
Amerikos lietuviams Simona skambina kanklėmis ir dainuoja lietuvių liaudies dainas, o Dorsis akompanuoja trombonu.
Simona ir Dorsis savo talentais pavergė ne vieno širdį. Jie turi savo kvintetą, koncertuoja Bostono džiazo klubuose. Negana to, Simona neseniai įkūrė šiuolaikinio šokio teatro studiją, rašo muziką ir pati stato teatro šokius.
Žinoma, pora koncertuoja ir Amerikos lietuviams. Simona skambina kanklėmis ir dainuoja lietuvių liaudies dainas, o Dorsis akompanuoja trombonu.
„Trombonas yra labai geras instrumentas lietuvių liaudies dainoms, – tikina amerikietis. – Bent du kartus per mėnesį keliaujam po įvairias valstijas. Žmonėms labai patinka toks mūsų derinys. Kanklės ir trombonas iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai nesuderinami, bet jie tarpusavyje skamba ypatingai. Karjerą pradėjau kaip klasikinis trombonininkas, o lietuvių liaudies dainos man ypač primena klasiką, tai labai vokališka muzika.“
Pora greitu laiku planuoja iš Bostono persikelti gyventi į Los Andželą. Dorsis nori pradėti filmų kompozitoriaus karjerą, o Simona ketina plėtoti savo šiuolaikinio teatro studijos veiklą. Tačiau nė vienas iš pašnekovų nepurtė galvos paklausus, ar jie kada nors dar grįš į Lietuvą. Simona tikisi, kad netolimoje ateityje ji atveš ir savo šokio spektaklį.
„Turime planų gyventi Lietuvoje, bet dar ne dabar. Reikia daugiau pasiekimų. Būtinai tęsime čia pradėtus projektus, koncertuosime, bendradarbiausime su džiazo muzikantais“, – kalbėjo pora.
Tiek Simona, tiek Dorsis ne kartą yra pagalvoję, ką darytų, jei likimas iš jų atimtų muziką. Simona sako, jog rašytų noveles, romanus, pjeses, poeziją. O jeigu negalėtų rašyti, pieštų arba vaidintų teatre. Dorsis mielai mokinius dėstytų matematiką.
