-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ji pati bebaigdama šeštą dešimtį tapo gimnazijos mokytoja, iš nuošalaus miestelio persikėlė gyventi į Panevėžį, dirba du atsakingus darbus, o savaitgaliais vyksta koncertuoti. Prisipažįsta, kad nuvargsta, bet neleidžia sau lėtinti gyvenimo tempo.
J. Karaliūnienė ne tik yra Velžio gimnazijos pradinukų mokytoja bei Miežiškių kultūros centro Nevėžio padalinio meno vadovė – ji dar ir dainų kūrėja.
Jos sukurtus romansus dainuoja šio kaimo moterų vokalinis ansamblis.
Dainų autorė neatsistebi, kad dažnas jas išgirdęs pravirksta. Ne vienas po koncerto prisipažįsta, kad apdainuotas jų gyvenimus.
„Liūdnokos mano eilės, nėra linksmos ir pagal jas sukurtos dainos. Sudėjau į jas savo svajas, liūdesį, ilgesį ir savo gyvenimą. Gera, kad mano dainos paliečia ir kitų širdis“, – sako J. Karaliūnienė.
Drauge su Nevėžio moterų ansambliu dainas traukia bei žiūrovus graudina ir ji pati.
O būna atvejų, kai į sceną pakilusios J. Karaliūnienės žiūrovai klausosi susiėmę už pilvų kvatodamiesi.
Juoko pliūpsnius sukelia jos pasakojimai raguvių tarme.
Panevėžio rajoną garsinančiame pasakotojų turnyre „Pilimutės pokštai“ šįmet Jolanta buvo nepralenkiama – išrinkta Pasakotojų pasakotoja.
Kadangi pati – ir puiki dainininkė, į savo tarmišką pasakojimą įpynė dainų. Toks derinys klausytojams ypač patiko. Jolanta sako išgirdusi pagyrų, esą jos pasakojimas – tikras, nuoširdus, įdomus, nepervaidintas.
Aukštaičių tarme apsakyti laimės paieškas J. Karaliūnienei teks vasarą Druskininkuose vyksiančiame visos Lietuvos pasakotojų konkurse.
„Dainuodama scenoje jaučiu daug didesnę įtampą nei stojusi pasakoti. Dainuodamas turi viską atlikti labai tiksliai, o pasakojimai – tai improvizacijos. Leidiesi į jas – ir šneki sau“, – šypsosi J. Karaliūnienė.
Pasakotoja sako, jog vadovaujasi dar pradinėse klasėse išgirstais mokytojų, kurie skatino ją lipti į sceną sakyti eilėraščių, patarimais. Pagrindinis – gyvenk tuo, ką pasakoji, įsijausk į pasakojimą.
Raguvių tarme prabilusi Jolanta Karaliūnienė šiemet išrinkta Panevėžio rajono pasakotojų pasakotoja. G. LUKOŠEVIČIAUS nuotr.
J. Karaliūnienė baigusi mokyklą Raguvoje.
Pasak Jolantos, prieš pusę amžiaus miestelio kultūrinis gyvenimas buvęs neįtikėtinai gyvas.
Dažnai į kultūros namų sceną tekdavę lipti ir jai. Ir eilėraščių deklamuoti, ir dainuoti.
Sceną pamilusi mergaitė nutarė ir gyvenimą susieti su ja.
Stojo studijuoti režisūros į tuometės Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetą.
„Priimta nebuvau. Įstojo gabesni už mane“, – bandymą tapti režisiere pamena Jolanta.
Patyrusi nesėkmę Klaipėdoje, tais pačiais labai gerais pažymiais įstojo į Vilniaus kultūros mokyklą, taip pat rengusią režisierius.
„Kai man pasiūlė užimti meno vadovo pareigas, pasidžiaugiau, kad dirbsiu lengvą darbą, o laisvalaikiu skaitysiu knygas. Labai greitai įsitikinau, kad kultūros darbuotojo darbas – nė kiek ne lengvesnis nei mokytojo.“
J. Karaliūnienė
J. Karaliūnienė mena, kad jos sceninius gabumus priėmimo komisija įvertino ypač gerai, o dėstytojai džiaugėsi turėsiantys puikią studentę.
„O aš, įstojusi į kultūros mokyklą, apsigalvojau ir grįžau namo. Nutariau, kad geriau būsiu mokytoja, ne kultūros darbuotoja“, – jaunatvišką apsisprendimą mena J. Karaliūnienė.
Grįžusiai į Raguvą, mokykloje, kurią ką tik buvo baigusi, jai buvo patikėta mokyti trečiaklasius pradinukus.
Jolanta sako, kad dabar šypseną kelia tas jaunatviškas maksimalizmas, leidęs tikėti, kad galinti kone viską.
„Net ir būti pradinukų mokytoja“, – ne tik šypsosi, bet ir kvatoja J. Karaliūnienė.
P. ŽIDONIO nuotr.
Pedagogė pripažįsta, kad trečiokai jai tuomet atitekę puikūs, išdaigų nekėlę, tad nei mokyklos vadovybė, nei mažylių tėvai ką tik vidurinę baigusiai mokytojai priekaištų neturėjo.
Vėliau, įstojusi į Šiaulių pedagoginį institutą studijuoti pradinių klasių ugdymo pedagogikos, J. Karaliūnienė ugdė Raguvos darželinukus, dar po kiek laiko tapo Raguvėlės pradinukų mokytoja.
„Labai mieli darželinukai, tačiau man labiau patinka dirbti su pradinukais. Su jais darbas konkretesnis, žinai, ko turi išmokyti vaikus, ir mokai“, – tvirtina mokytoja.
Pastaruosius dešimt metų ji nemokytojavo, o nuo praėjusių metų dirba Velžio gimnazijos pradinių klausių mokytoja.
J. Karaliūnienė sako, kad po pertraukos atėjusi į mokyklą negalėjo atsistebėti, kaip per tą laiką pasikeitė vaikai.
Jie išdrąsėjo, tapo gerokai savarankiškesni, paprastai nelabai norintys pripažinti autoritetų ir priimti taisyklių, sunkokai suvokiantys, kad pamokos skirtos darbui.
„Mano darbas – pirmiausia įrodyti, kad turime imtis darbo ir kad privalu jį padaryti. Atėjusi į pamokas, kasdien motyvuoju 22 vaikus, iš kurių penki – ypatingi“, – sako J. Karaliūnienė.
Ji svarsto, kad pamokoms tenka ruoštis atsakingiau nei pasirodymams scenoje. Pradinukai mokytojai reiklesni nei žiūrovai, atėję į koncertą.
„Mokytojo darbas, kaip aš jį suvokiu, ypač atsakingas. Atsakai už tai, kad, pavyzdžiui, taręs pernelyg griežtą žodį, apskritai nenumuštum vaiko noro mokytis. O kita svarbi mokytojo misija – ne tik sudominti, išmokyti, bet ir paskatinti vaiką ir dabar, ir ateityje gilintis, domėtis, augti“, – teigia J. Karaliūnienė.
Folkloriniam moterų ansambliui vadovaujanti Jolanta Karaliūnienė pernykštėje Dainų šventėje. ASMENINIO ALBUMO nuotr.
Pasibaigus pamokoms Velžyje, Jolanta skuba į Nevėžio kaimą tarp Miežiškių ir Raguvos.
Ji – Miežiškių kultūros centro Nevėžio padalinio meno vadovė.
„Kai man pasiūlė užimti meno vadovo pareigas, pasidžiaugiau, kad dirbsiu lengvą darbą, o laisvalaikiu skaitysiu knygas. Labai greitai įsitikinau, kad kultūros darbuotojo darbas – nė kiek ne lengvesnis nei mokytojo. O laisvalaikio kultūros darbuotojai apskritai neturi“, – sako J. Karaliūnienė.
Jolanta vadovauja Nevėžio moterų folkloro ansambliui „Radasta“, o pati dainuoja šio kaimo moterų vokaliniame ansamblyje.
Nemažame Nevėžio kaime nėra ne tik mokyklos bei vaikų darželio, nėra jame ir parduotuvės. Nemažai jo žmonių dirbti važinėja į Panevėžį.
Tad kaime Jolantai patikėta organizuoti vaikų laisvalaikį, savotiškas popamokines grupes.
J. Karaliūnienė pabrėžia, jog tam, kad vaikus užimtum, reikia tikrai daug išmonės.
O su vadovaujamo ansamblio folkloro grupe Jolanta parengusi meninių programų. Viena jų, sulaukusi nemenko pasisekimo – jaunamartės palydos į vedybinį gyvenimą. Dainuojamos dainos, kurias ir anksčiau dainuodavo tų kraštų dainininkai, intarpuose tarp dainų Jolanta imasi pasakojimų, kviečia žaisti liaudies žaidimų.
P. ŽIDONIO nuotr.
Į J. Karaliūnienės vadovaujamą folkloro grupę susibūrė moterys ne tik iš Nevėžio, bet ir iš aplinkinių kaimų.
Pačios pasisiūdino tautinius drabužius.
Meno vadovė pabrėžė, kad kaimo žmones, ypač vyresniuosius, įtraukti į kultūrinį gyvenimą nėra lengva. Išeiti iš namų ne visiems įprasta, kai kuriems netgi nejauku.
„Manau, ne tik pas mus kaime, bet ir mieste į įvairiausius būrelius, ansamblius, šokių kolektyvus vyresnieji ateina ne tik dainuoti, šokti, dar ko nuveikti, bet, kas ypač svarbu, pasižmonėti, pabendrauti, pasidalinti, kuo gyvena. Vyresniesiems išeiti iš namų labai svarbu. O kad tas išėjimas būtų dar įdomesnis, švenčiame vieni kitų gimtadienius, prisimename ir atšvenčiame kalendorines šventes“, – pasakoja J. Karaliūnienė.
Nemažai yra darbų, kuriuos pabaigęs žmogus išjungia kompiuterį ar sudeda įrankius ir ramus išeina į namus.
Pasak Jolantos, nei mokytojas, nei kultūros darbuotojas tokios prabangos neturi.
Net ir tada, kai kitiems gali atrodyti, kad ji ilsisi, iš tiesų bent jau mintyse kuria scenarijus, svarsto, kaip Nevėžio kultūrinį gyvenimą padaryti dar įdomesnį, turiningesnį, smagesnį.
„Pasibaigus renginiui, vėlgi negaliu nusiraminti, mintys šokinėja, apmąstau, kas pavyko, ką galbūt buvo galima padaryti geriau“, – prasitaria J. Karaliūnienė.
Jos galvoje nuolat sukasi mintys, kaip įdomiau vesti pamoką, kuo sudominti, kaip motyvuoti mažuosius savo mokinukus.
„Jaunystėje pradėjusi mokyti pradinukus maniau, kad daug galiu, daug moku ir išmanau. Dabar, praėjus 40-iai metų, vėl pakviesta dirbti mokytoja, atsikalbinėjau. Tvirtinau, kad yra daug jaunesnių, daug geriau išmanančių pedagogo darbą. Bet mokyklos vadovas primygtinai kvietė. Teko imtis šio darbo“, – šypsosi Jolanta.
P. ŽIDONIO nuotr.
Netoli J. Karaliūnienės numylėtojo Nevėžio kaimo – Nibragalis, garsėjantis gegužę jame giedamomis vadinamosiomis mojavomis. Tomis giesmėmis garbinama Dievo Motina Marija. Sena lietuviška tradicija dabar retai kur sutinkama, reta kur Lietuvoje Marijos mėnesiu laikomos gegužės vakarais išgirsi į būrelį susirinkusių kaimo žmonių giesmes.
Jolanta – Nibragalio mojavų organizatorė.
Į jas suvažiuoja ir kartu gieda įvairių vietovių folkloro ansambliai.
„Praėjusiais metais giedoti mojavų susirinko apie šimtą žmonių. Tikimės ir šiemet panašaus būrio“, – sako jų organizatorė.
Jolanta – našlė, dvynių dukterų ir sūnaus mama.
Vaikai išsibarstę po svečias skirtingas šalis.
Aplankyti vaikų mama keliauja į Portugaliją, Ispaniją bei Švediją.
O pati ne taip seniai gyventi į Panevėžį atsikėlė su šuneliu Omiu.
„Esu kaimo žmogus, bet ne taip seniai supratau, kad nors nuolat būnu tarp žmonių, myliu vienatvę. Reikia man pabūti vienai, reikia gamtos, taip pat reikia ir knygų. Esu uoli skaitytoja, deja, skaitymui lieka labai nedaug laiko“, – kalba J. Karaliūnienė.
Ji išreiškė apgailestavimą, kad dirbant ir kultūrinį, ir pedagoginį darbą, nebelieka laiko rašyti eiles. Juk eilėraščių, dainų rašymas – prabanga, reikalaujanti ir ramybės, ir poilsio.
Poilsio, atokvėpio ir ramybės paieškos ne taip seniai Jolantą buvo nuvedusios į Tatrų kalnus. Šypsosi ji sakydama, kad gyvendama čia, lygumose, nejutusi metų naštos ir ketinusi kalnus įveikti gana lengvai.
„Įveikiau juos, bet kartu supratau, kad bent jau pradėti į kalnus kopti derėtų jaunystėje. Bet džiaugiuosi nepabijojusi pabandyti įkopti dabar. Bendraamžius kviečiu išbandyti save ten, kur anksčiau nebandyta ar kur galbūt nesisekė. Gyvenimą reikia gyventi aktyviai ir veržliai“, – nusiteikusi J. Karaliūnienė.
