-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vis dėlto net ir sovietinėje Lietuvoje išaugę, sėkmingas karjeras padarę žmonės sugebėjo devintojo dešimtmečio pabaigoje pakelti visuomenę. O neginkluotam pasipriešinimui didelę įtaką darė ir Katalikų bažnyčia.
Antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje prasidėjo į Vakarus traukiantis Antrojo pasaulinio karo frontui ir grįžtant Raudonajai armijai.
Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo dr. Algimanto Kasparavičiaus teigimu, su jos atėjimu pradėjo formuotis pirmasis lietuvių rezistencinio karo etapas.
1944 metų rudenį – 1945-aisiais partizaninis karas dar buvo stichiškas, bet 1946-aisiais pradėjo formuotis vieninga ir centralizuota partizanų vadovybė, turėta ryšių ir su Vakarų valstybių žvalgybomis. Nuo 1949 metų vidurio jau stebimas gana aiškus atoslūgis ir karo nusilpimas – viltys atgauti nepriklausomą valstybę tuo metu labai ryškiai žlugo.
„Nepaisant to, kad „Amerikos balsas“, „Vatikano radijas“ ir „Laisvoji Europa“ rėmė, transliavo tam tikras laidas, bet iš esmės prasidėjusi masinė kolektyvizacija, trėmimai smogė Lietuvai didžiulį smūgį“, – sako dr. A. Kasparavičius.
Prasidėjo masinis žmonių varymas į kolūkius.
„Atėmus iš lietuvio kultūrinę, dvasinę katalikybę, to lietuvio mes nelabai daug ir beturėtume. Liktų kažkoks subjektas, kuris vienas Dievas žino, kuo galėtų būti.“
Dr. A. Kasparavičius
Tuo metu praktiškai 80 proc. lietuvių gyveno kaime. Dėl visuotinės kolektyvizacijos jie neteko turto, o kartu ir galimybės materialiai paremti partizanus. Pasak istoriko, skirtingose šalies vietovėse kolektyvizacija vyko nevienodai, tačiau ypač pirmame jos etape neretai pasitaikydavo ir tokių atvejų, kai iš žmogaus atimdavo viską, net vištas.
„Sėdi toks nukentėjęs žmogus kaime savo pirkioje visko netekęs ir jo galimybės paremti partizanus maistu labai menkos“, – pasakoja istorikas.
Negana to, sovietai lietuvių tautą naikino kišdami į gyvulinius vagonus ir pasiųsdami į tremtį. Pasak dr. A. Kasparavičiaus, iš Lietuvos ištremta keliasdešimt tūkstančių dažniausiai pasiturinčių žmonių, kurie nors patys tiesiogiai nedalyvavo rezistenciniame judėjime, bet buvo jo rėmėjai: padėjo su ryšininkais, teikė maistą, pastogę partizanams ir pan.
Į tremtinių namus buvo atkeliami kito socialinio sluoksnio, nuo valdžios priklausomi gyventojai. Didelė dalis tokių vadinamųjų naujakurių iš naujosios valdžios buvo gavę ne tik būstą, darbą, pareigas.
Kartu stiprėjo stribų organizacijos, agresyviai veikė NKVD, kovai su partizanais buvo pasitelkti ir sovietų kariuomenės daliniai.
„Kuo toliau, tuo labiau vyko gana natūralus procesas: sovietinė valdžia stiprėjo, palaipsniui įgijo vis daugiau šalininkų. Aišku, veikė propaganda, galų gale įtakos turėjo ir pats laikas bei gyvenimas“, – mano istorikas.
Anot jo, jau nuo 1947 metų galima pastebėti tam tikrus partizaninio karo nuovargio ženklus ir prasidedančią emocinę depresiją.
Pasak dr. Algimanto Kasperavičiaus, su partizaninio karo pabaiga Lietuvoje prasidėjo masinė girtuoklystė, kai kaimuose jauni vyrai savo viltis ir gyvenimą skandino naminėje. A. MOROZO nuotr.
„Man yra tekę skaityti Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio 1946 metų rudens slaptą raštą, skirtą kitam diplomatui, kuris saugumo sumetimais neįvardijamas ir turėjo kontaktų su partizanais“, – sako dr. A. Kasparavičius.
Romoje rezidavęs S. Lozoraitis po kelių susitikimų su amerikiečių pareigūnais padarė išvadą, kad, nepaisant to, kas kalbama per „Amerikos radiją“ ir kitur, Europoje naujas karas greitai neprasidės.
„Atsimenu pastraipą, kurioje jis siūlo pogrindžio vadams baigti partizaninį karą, nes turi žinių, jog dėl to karo Lietuvoje labiausiai kenčia ne okupacinė kariuomenė, ne rusų kolonistai, o pati Lietuvos visuomenė, kuri, neatlaikiusi sovietinio preso, pasidavė jų įtakai“, – pasakoja istorikas.
Anot jo, tame rašte yra ir sakinys, jog lietuvių per mažai, kad lengva ranka vieni kitus dėl politinių pažiūrų galėtume žudyti.
„Toliau aiškina, kad Vakarų karas su bolševikais artimiausiais metais neprasidės, todėl lietuviams dabar būtų geriausia taktika apsišarvuoti kantrybe, prisitaikyti prie esamos situacijos ir tą sunkųjį mūsų tautinio ir valstybinio pairimo metą kažkaip išgyventi“, – cituoja dr. A. Kasparavičius.
Jo manymu, S. Lozoraičio nubrėžta tokia lietuvių politinės kovos strategija, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, pasiteisino su kaupu.
„Kad ir kaip pagarbiai žiūrėtume į partizaninį karą, žinome, kad jo metu žuvo keliasdešimt tūkstančių lietuvių: partizanų, jų rėmėjų, civilių gyventojų. Jei vertinsime istoriškai, sąžiningai, šis karas buvo pralaimėtas“, – svarsto istorikas.
Anot jo, šeštajame dešimtmetyje Lietuvoje buvo kone kapų tyla: partizaninis judėjimas nuslopintas, tremtiniai masiškai dar negrįžo.
„Patriotinis, ugningas, prolietuviškai nusiteikęs visuomenės sluoksnis buvo arba ištremtas, arba sovietų išžudytas, žuvęs partizaniniame kare. Turbūt su partizaninio karo pabaiga Lietuvoje prasidėjo masinė girtuoklystė, kai kaimuose jauni vyrai savo viltis ir gyvenimą skandino naminėje“, – sako dr. A. Kasparavičius.
Istoriko manymu, lietuvių ginkluoto pasipriešinimo istorija, prasidėjusi 1944 metų vasaros pabaigoje, turėjo dvi puses.
„Mes joje matome ir randame daug herojiškų žygių, herojiško pasipriešinimo, kai jauni vyrai, dažniausiai net neturintys formalaus karinio išsilavinimo, ėmė į rankas ginklą ir stojo į mūšį su žymiai galingesne sistema, žymiai galingesniu priešu. Daugeliu atvejų jie žuvo. Tai – herojiškumo pavyzdžiai, verti puslapio istorijoje. Be abejonės, jie verti istorinės atminties. Kita vertus, tokioje kovoje paprastai yra žymiai daugiau beprasmių aukų“, – mano pašnekovas.
Iš ciklo „1975-ųjų vasaros šventė Anykščiuose“. Taip minimas sovietinės Lietuvos 35-metis. Anykštėnų eisena J. Biliūno gatve. I. GIRČIO nuotr.
Dr. A. Kasparavičiaus teigimu, nors partizaninis karas pralaimėtas, tačiau lietuviai sulaukė tinkamo momento išsivaduoti iš sovietinės priespaudos ir atkurti nepriklausomą valstybę.
„Jie patys, jų vaikai ir didžioji dalis Lietuvos, S. Lozoraičio žodžiais tariant, „baisųjį valstybinio ir tautinio pairimo metą“ išgyveno. Po 1970-ųjų pradedama leisti „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, susikūrė Helsinkio grupė, Lietuvos laisvės lyga ir kt.“, – pasakoja apie iškilusius disidentinius judėjimus istorikas.
Pasak jo, tai buvo tylus, neginkluotas politinis judėjimas, prasidėjęs gerokai anksčiau už Sąjūdį. Tinkamos sąlygos susiklostė 1988–1990 metais į Sovietų Sąjungos valdžią atėjus Michailui Gorbačiovui.
Dr. A. Kasparavičiaus teigimu, M. Gorbačiovas buvo gana plačių pažiūrų, bet kartu ir svajotojas, kurio mintis buvo modernizuoti totalitarinę imperiją, padaryti, kaip tuometė spauda rašė, „komunizmą su žmogaus veidu“.
„Tokios jo idėjos vedė prie labai greitos visos sistemos erozijos, prie visos totalitarinės sistemos demontavimo. Jos vedė prie Liaudies fronto Estijoje, Sąjūdžio – Lietuvoje, Liaudies fronto – Latvijoje“, – sako istorikas.
Absoliuti dauguma Sąjūdžio iniciatyvinės grupės žmonių buvo sovietinėje Lietuvoje padariusieji politines, socialines karjeras – akademikai, profesoriai, muzikologai, istorikai, rašytojai, literatai ir pan.
„Kūrė žmonės, kurie buvo daugiau ar mažiau persiėmę lozoraitiška išgyvenimo ir kovos strategija, apie kurią, tiesą sakant, net nebuvo girdėję“, – mano dr. A. Kasparavičius.
Jis pamena, kad bent jo artimoje aplinkoje, šeimoje visi visada tikėjo, kad Lietuva atgims ir režimas nebus amžinas. Tokią išvadą, pasak istoriko, jie padarė ne remdamiesi geopolitiniais apskaičiavimais, bet tiesiog matydami, kaip veikia socialinė, ūkio sistema.
„Žmonės gyveno viltimi ir laukimu, kad tokia sistema neatsilaikys, žlugs ir, tiesą sakant, ta strategija išgyventi ir paskui pakilti pasiteisino 1988–1990 metais“, – atkreipia dėmesį dr. A. Kasparavičius.
Romoje rezidavęs Stasys Lozoraitis po kelių susitikimų su amerikiečių pareigūnais suprato, kad, nepaisant to, kas kalbama per „Amerikos radiją“ ir kitur, Europoje naujas karas greitai neprasidės, o sovietai Lietuvos nepaleis. MFA nuotr.
Ryškų vaidmenį sovietmečiu suvaidino Lietuvos katalikų bažnyčia, kuriai pagelbėjo ne vienas šimtmetis gyvenant valdžios opozicijoje.
Bažnyčios vaidmuo neginkluoto pasipriešinimo metu buvo išskirtinis.
Visa propagandinė sistema, švietimas buvo nukreipti kurti naują sovietinį žmogų, nepriklausomą nuo religinių prietarų, ištikimą partijos ir liaudies interesams.
Tokioje „raudonoje šviesoje“ per visą sovietinės okupacijos laikotarpį Katalikų bažnyčia opoziciškai nusistačiusiam lietuviui tapo užuovėja.
„Bažnyčia labai tyliu savo elgesiu iš esmės laikėsi tos pačios strategijos, apie kurią 1946 metais kalbėjo S. Lozoraitis“, – pastebi dr. A. Kasparavičius.
Bažnyčia atliko savo kasdienes pareigas – katechizavo vaikus, teikė sakramentus. Paradoksalu, tačiau net ir tie, kurie lankydavosi oficialiuose politiniuose renginiuose, per katalikiškas šventes vis tiek ateidavo į bažnyčią – tą lėmė ir auklėjimas šeimoje.
„Bažnyčioje žmonės rasdavo visiškai kitą aplinką, kitą estetiką – be raudonų vėliavų, ugningų kalbų. Atrodė, kad gyvenant Lietuvos tarybų socialistinėje respublikoje, užtenka tik ateiti į bažnyčią, kad patektum į visiškai kitą pasaulį“, – pastebi istorikas.
Maldos, giesmės, muzika, bažnytiniai paveikslai, visas mentališkumas, kuriuo dvelkia bažnyčios, buvo visiškai kitas pasaulis.
„Aš puikiai pamenu, kaip Žemaitijoje vasarą per kokius atlaidus eini per miestelį, matai plazdančią LTSR vėliavą prie vykdomojo komiteto, bet tik pereini šventoriaus vartus ir randi krūvą žmonių, užsiėmusių smulkia prekyba: prekiavo rožiniais, maldaknygėmis, šventųjų paveiksliukais, netgi saldainiais, įvyniotais į spalvotą popierių, kurie atrodė kaip iš kito pasaulio. O kai žengi toliau į bažnyčią, išgirsti vargonų muziką ar giesmę „Marija, Marija“, kuri net ir nelabai religingam ir jautriam žmogui kažką suvirpindavo“, – pasakoja dr. A. Kasparavičius.
Kartu Katalikų bažnyčia formuoja tam tikrą charakterį, tam tikrą estetinį suvokimo standartą.
„Mes, katalikai, esame gal labiau jautresni, labiau emocionalūs, paveikūs. Manyčiau, tas tautai padėjo sovietmečiu atsilaikyti, išlaikyti savo kultūrinę tapatybę“, – svarsto istorikas.
Istorikų teigimu, Michailas Gorbačiovas buvo gana plačių pažiūrų, bet kartu ir svajotojas, kurio mintis buvo modernizuoti totalitarinę imperiją, padaryti, kaip tuometė spauda rašė, „komunizmą su žmogaus veidu“. TASS nuotr.
„Kalbant apie rezistenciją ir apskritai mūsų kelią į valstybingumo atkūrimą XX amžiuje, Katalikų bažnyčios vaidmuo yra labai ryškus ir labai svarbus“, – pabrėžia dr. A. Kasparavičius.
Tuo labiau kad Bažnyčia nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios pradėjo leisti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“. Pakakdavo keliems perskaityti, ką rašo Kronika, ir prasidėdavo pasakojimo tradicija – informacija keliavo iš lūpų į lūpas.
„Kaip šiandien žmonės kelia informaciją į socialinius tinklus ir kiti ja pasidalina, taip tuomet informacija keliavo iš lūpų į lūpas ir toks principas buvo labai efektyvus“, – palygino istorikas.
Jo teigimu, būdavo ir tokių atvejų, kai Kronika išspausdindavo nedidelę žinutę, tačiau žmonės perpasakodami pridėdavo sakinį kitą ir nuo savęs – taip gimdavo ištisos istorijos.
„Jos emociškai vienijo tautą, darė patį pasipriešinimo procesą masiškesnį. Man sakė tas, aš anam pasakiau ir jau esame tarsi antisovietiniai suokalbininkai. Katalikų bažnyčia savo veikla buvo tam tikras kultūrinis, dvasinis suokalbininkas prieš bolševikinį ateizmą, komunistinę ideologiją“, – pastebi dr. A. Kasparavičius.
Nenuostabu, kad 1988–1989 metais dauguma kunigų, daug kitų žmonių, tiesiogiai susijusių su Katalikų bažnyčia, vieni pirmųjų įsitraukė į Sąjūdį.
„Visuomenės ir bažnyčios vienybė taip pat suformavo tam tikrą mūrą, sieną, kuri stūmė sovietizmą iš Lietuvos“, – sako istorikas.
Anot jo, šiandien gal ir negalvojame apie tai, bet tais lūžio metais tautos, visuomenės ir Bažnyčios vienybė buvo labai svarbi.
„Turėtume prisiminti ir nenuvertinti lietuvio gyvenime Katalikų bažnyčios. Katalikybė yra didelė lietuvybės dalis. Ne vien religinė, bet ir kultūrinė. Per pasaulio suvokimą, katalikiškus vaizdinius, 
emocijas, per katalikišką psichologiją katalikybė sudaro daugumos lietuvių didžiąją tapatybės dalį. Atėmus iš lietuvio kultūrinę, dvasinę katalikybę, to lietuvio mes nelabai daug ir beturėtume. Liktų kažkoks subjektas, kuris vienas Dievas žino, kuo galėtų būti“, – pastebi dr. A. Kasparavičius.
