Vaidas Šukys įsitikinęs, kad žmogaus talentas yra Dievo veikimas, svarbiausia mokėti atpažinti Aukščiausiojo siunčiamus ženklus. V. Bulaičio nuotrauka

Ieškodamas Dievo, atrado save

Ieškodamas Dievo, atrado save

Gyvenimo kelio pradėjęs ieškoti Dievo namuose jaunas panevėžietis džiaugiasi, kad tikėjimas jį atvedė prie tikrojo pašaukimo – meno.

Sėkmingai besiklostanti vaizdo operatoriaus karjera vienoje Lietuvos televizijų, fotografijos mokslai ir gyvenimas sostinėje – atrodytų, ko daugiau bereikia iki visiškos laimės. Tačiau panevėžietis Vaidas Šukys nesijautė sėdintis savo rogėse.

Atidėtas pašaukimas

Tikinčiųjų bendruomenė jau kuris laikas gyvena džiugiu laukimu – kiek mažiau nei po mėnesio Lietuvoje svečiuosis popiežius, Šventasis Tėvas Pranciškus. Kartu su dideliu būriu tikinčiųjų iš Panevėžio į susitikimą rengiasi ir panevėžietis Vaidas.

32-ejų vyrui tai nebus pirmasis susitikimas su Šventuoju Tėvu. Jo palaiminimą V. Šukys jau gavo prieš porą metų Lenkijoje vykusiose jaunimo dienose. Lemtingas sutapimas, o gal likimas, kad panevėžiečiui buvo patikėtas itin atsakingas darbas – Panevėžio katechetikos centre Marijonų gatvėje nupiešti Jo Šventenybės paveikslą.

Savamoksliam menininkui iki tol nebuvo tekę piešti tokio dydžio portretų, todėl V. Šukys džiaugiasi, kad pirmasis blynas nebuvo prisvilęs. Ir svarsto, kad galbūt pats Aukščiausiasis jį vedė prie šio darbo.

Kaip „Panevėžio balsui“ pasakojo pats Vaidas, savo polinkį į meną jis atrado visai neseniai – vos prieš gerus metus. Tiesa, pažvelgęs į nueitą gyvenimo kelią supranta, kad pašaukimas menui išryškėjo dar vaikystėje, tačiau jis vis bandęs pabėgti nuo jo.

„Man atrodė, kad visi vaikai moka piešti, niekada nesijaučiau kuo nors išskirtinis, – gūžteli prisiminęs. – Net būdavo keista, kad mergaitės iš susižavėjimo aikčiodavo pamačiusios mano pieštus drabužius popierinėms lėlėms. O ir mokytojai pastebėjo mano gabumus, vis ragindavo lankyti Dailės mokyklą.“

Bet berniukas gyveno kaime, tad nebuvo galimybių kasdien važinėti į miestą. „O ir nemaniau, kad to man kažkada prireiks“, – neslepia V. Šukys.

Vyresnėse klasėse pedagogai jaunajam talentui siūlė pasirinkti mokslus Dailės akademijoje, tačiau, kaip atvirauja panevėžietis, pritrūko pasitikėjimo savimi. Be to, paauglystėje ir pieštukai buvo padėti į šoną – dažniausiai piešdavo mergaičių portretus tik norėdamas joms patikti.

„Po mokyklos iš karto išėjau į kariuomenę, ten taip pat neapleidau savo pomėgio piešti, bet visi sakydavo – kam to reikia? Į gyvenimą reikia žiūrėti rimčiau, galvoti apie „normalų“ darbą, iš kurio galėtum valgyti duoną“, – prisimena V. Šukys.

Atsakymo vertėjo palaukti

Ne veltui sakoma, kad jeigu nori būti laimingas, reikia klausyti savo širdies balso, tačiau kartais šį vidinį balsą užgožia stereotipai ir visuomenės požiūris. Tad Vaidas, kaip iš jo ir buvo tikimasi, susirado „normalų“ darbą.

Iš pradžių panevėžietis dirbo vaizdo operatoriumi net dviejose Panevėžio televizijose, vėliau išvyko į sostinę. Darbas televizijoje jaunam vyrui iš pradžių patiko. Tuo labiau kad ir atlygis tenkino – nereikėjo skaičiuoti centų. Tačiau ilgainiui viskas pradėjo slėgti.

Pasak Vaido, nors reportažų kūrimas ir filmavimas – taip pat savotiška kūryba, bet labai paviršutiniška, o jam norėjosi daugiau kūrybinės gelmės.

„Labiausiai patiko filmuoti įvairias parodas, dailininkus, įdomias meno pasaulio asmenybes ar kurti kūrybines laidas, bet tokių reportažų buvo labai nedaug“, – sako V. Šukys.

Bandydamas užpildyti tą tuštumą, vyras įstojo mokytis fotografijos.

„Pamenu, per akademinio piešimo pamokas draugai, pamatę, kaip piešiu, pradėjo sakyti, kad tai yra tikrasis mano pašaukimas ir būtent čia turėčiau atrasti save, – prisipažįsta menininkas. – Bet mokiausi mokamose studijose, tad šias mintis bandžiau vyti lauk. Nors tie žodžiai man giliai įstrigo į širdį…“

Studijos ir darbas televizijoje, kur užduotis veja užduotį, galiausiai išsekino jauną vyrą. Dėl įtampos ir streso pradėjo šlubuoti sveikata. Tiesa, tokia profesija turėjo savų privalumų – gerokai praplėtė akiratį, pasaulėjautą, bet Vaidas sako pajutęs, kad to tiesiog nepakanka. Suprato, kad turi kažką daryti, tik štai ką, ilgai negalėjo rasti atsakymo.

Kol vieną dieną pravėrė Vilniaus Arkikatedros duris.

„Kone kasdien eidavau į Katedrą klausti Dievo, ką man daryti, kuriuo keliu toliau eiti, nes jaučiau, kad tai, ką darau dabar, man neteikia džiaugsmo, sėdžiu ne savo rogėse. Tai, kad pradėjau piešti – gyvas įrodymas, kad visgi tą atsakymą gavau“, – dabar šypsosi V. Šukys.

Netikėti sugrįžimai

Vaido teigimu, kai žmogui sunku, dažniausiai yra atsigręžiama į Dievą. Kad šis atsigręžimas būtų gilesnis, jis pasirinko asketišką gyvenimą.

Norėdamas greičiau atiduoti paskolą už studijas, V. Šukys iš nuomojamo buto persikėlė gyventi į mašiną. Tik nedidelė dalis kolegų žinojo apie tokį jauno vyro pasirinkimą.

Nors naujas gyvenimas nebuvo patogus, jis padėjo atrasti kitus, svarbesnius dalykus. Kiekvienas panevėžiečio rytas prasidėdavo ėjimu į rytines mišias, bandant priartėti prie Dievo.

„Tarnaujant kariuomenėje teko miegoti po atviru dangumi pasiklojus tik eglišakių, tad gyvenimas mašinoje manęs negąsdino, – patikina. – Dabar suprantu, kad gal tai buvo kiek per daug drastiškas pasirinkimas, gal savo darė ir jaunatviškas maksimalizmas, bet man norėjosi atrasti Dievą, grįžti pas jį.“

„Žinoma, tik vėliau supratau, kad tą kelią buvo galima atrasti ir tiesiog darant gailestingumo darbus sielai ir kūnui. Kartais užtenka padėti silpnesniam ar pasakyti gerą žodį artimui“, – priduria menininkas.

Pasak pašnekovo, jo šeima yra itin religinga, tačiau savotiškas tikėjimo lūžis įvyko pirmoje klasėje, kai per tikybos pamoką mokytoja parodė filmą „Jėzus“.

„Visuomet tikėjau į Dievą, bet kai pamačiau tuos Jėzaus daromus stebuklus, supratau, kad Dievas yra tikras, su mumis ir tarp mūsų“, – Vaidas neslepia, kad paauglystėje buvo kiek nutolęs nuo tikėjimo.

„Todėl sugrįžti į Dievo namus buvo kiek nejauku – nežinojau, nei kada reikia klauptis, nei kada stotis, kiek nedrąsu buvo išpažinti ir savo nuodėmes, – prisipažįsta. – Bet Dievas priima žmogų tokį, koks jis yra. Be Dievo žmogus tiesiog klaidžioja gyvenime. Dievas padeda kiekvienam, tik reikia norėti jį priimti.“

J. Šukys tiki, kad Dievas pasitiki žmogumi, kai jam sunku, Aukščiausiasis padeda. Jo atveju Dievas jam nuolat siųsdavo įvairius ženklus, kurie nurodė gyvenimo kryptį. Kaip pasakojo Vaidas, kad ir kur jis nueidavo, visur susidurdavo su menu – tiesiog gatvėje susipažindavo su kokiu įdomiu menininku ar filmuodamas reportažą banke ar prekybos centre matydavo piešiančius vaikus. Tad ilgainiui ir pats įsidrąsino ir po ilgos pertraukos nupiešė pirmąjį savo piešinį – tik ne ant popieriaus, o tvoros. Kačiukas išėjo gana dailus, tad jaunas vyras vis dažniau paimdavo į rankas pieštukus.

Nupiešti popiežiaus paveikslą Vaidui Šukiui buvo tikras iššūkis, tačiau net jo mokytojas nusistebėjo, kad jaunajam talentui pavyko puikiai susidoroti su šia užduotimi. V. Bulaičio nuotrauka

Kaimo vaikas

Iš aplinkinių Vaidas dažnai sulaukdavęs net klausimų, galbūt jo pašaukimas yra kunigystė, tačiau apie tai jis niekada nesvarstęs. Panevėžiečio troškimas – turėti šeimą, ir net neabejoja, kad ateis savas laikas ir jai. Lygiai taip pat, kaip atėjo suvokimas, kad tikrasis jo gyvenimo kelias yra menas.

Metęs darbą, V. Šukys dar kurį laiką gyveno Vilniuje. Savanoriavo „Carito“ vaikų dienos centre ir lankė piešimo pamokas.

Įgavęs pasitikėjimo savimi, pradėjo piešti iliustracijas vaikams. Jas nuskenuodavo ir įkeldavo į socialinį tinklą. Paties Vaido nuostabai, vos per vieną vakarą jo darbais pasidalijo šimtai žmonių, nors ten tebuvo keli eskizai vaikams spalvinti.

Dabar vyras turi planų galbūt kada nors išleisti ir spalvinimo knygelę, bet tam reikėtų rėmėjų.

Išlavinęs ranką, menininkas išdrįso piešti ir ant drobės, įsigijo molbertą. Prieš gerą pusmetį grįžęs gyventi į gimtąjį Katinų kaimą Panevėžio rajone, pradėjo lankyti piešimo kursus ir pas garsųjį menininką Ramūną Grikevičių.

Pasak Vaido, jis visuomet buvo kaimo vaikas, todėl to miesto šurmulio nepasiilgsta. O kai nori pabendrauti su žmonėmis, visada gali atvažiuoti.

Iki šiol jis palaiko itin draugiškus santykius su Vilniaus Žvėryno tikinčiųjų bendruomene. Čia ketina surengti ir dvi savo parodas. Beje, nedidelė Vaido darbų paroda šiuo metu veikia ir Panevėžio turizmo centre.

„Man priprasti mieste buvo sudėtinga – norisi gamtos, – atvirauja V. Šukys. – Kažkur esu girdėjęs posakį, kad gamta liudija Dievą kiekvieną sekundę. Be to, ir darbai visai kitokie, kai tapomi ne iš nuotraukos, o realios gamtos.“

Dievo palytėtas

Panevėžietis įsitikinęs, kad piešimas taps jo gyvenimo dalimi, tik viskam reikia laiko ir kantrybės. Nors iš meno gaunamos pajamos nėra nuolatinės, tačiau viliasi, kad ateityje galbūt iš to bus galima ir pragyventi. Patys žmonės Vaidą jau susiranda – per pažįstamus ir draugus. Dažniausiai tie, kurie ieško originalesnių darbų: kas peizažų, kas savo paties ar artimųjų portretų.

„Piešiu tik tada, kai pagauna įkvėpimas, nes tuomet išeina gražiausi darbai, – sako dailininkas. – Kartą, pagautas įkvėpimo, tapiau obelų žiedus, dar nebaigęs piešinio įkėliau eskizą į socialinį tinklą ir iš karto sulaukiau pirkėjo.“

Užsidirbti, anot V. Šukio, aišku, svarbu. Bet darbas turi teikti ir kitą naudą.

„Kūryba turi nešti žinią, kurti tam tikrą nuotaiką. O kartu piešimas išlaisvina ir mane, suteikia drąsos“, – prisipažįsta menininkas, įsitikinęs, kad žmogaus talentas yra Dievo veikimas.

Dievo ženklu jis laiko ir tai, kad buvo pakviestas nutapyti popiežiaus paveikslą.

Pasiūlymo nupiešti tokį netradicinį portretą V. Šukys sulaukė tuomet, kai pas dailininką R. Grikevičių liko paskutinis piešimo užsiėmimas. Savo mokytojo jis paprašęs pamokyti piešti portretus. Todėl popiežiaus portreto gimimą Vaidas vadina R. Grikevičiaus nuopelnu.

„Esu katalikas, tikintis žmogus, tad troškimas nutapyti popiežių buvo didžiulis“, – sako.

„Manęs prašė nupiešti taip, kaip išeis, – svarbu, kad turėtų popiežiaus atvaizdą. Bet iki šiol nebuvau piešęs tokio dydžio portretų, tad esu dėkingas savo mokytojui, kuris vos per porą valandų mane išmokė piešti. Net pats R. Grikevičius pripažino, kad tikėjosi blogiau, sakė manęs, kad bus juokingiau. Man ir pačiam buvo įdomu, nors jaudulys darė savo. Dievas savotišką pokštą iškrėtė“, – šypsosi V. Šukys.

Žinoma, piešti tokią neeilinę asmenybę buvo nelengvas iššūkis ir kartu atsakomybė. Bet taip pat – sunkiai paaiškinama ramybė.

Kaip pasakojo Vaidas, taip sutapo, kad kai buvo išrinktas popiežius Pranciškus, jis tuo metu budėjo darbe ir nekantriai laukė paskelbiant naujojo Šventojo Tėvo vardą. O popiežiui išėjus į minią, jį apėmė neapsakomai keistas artumo jausmas.

Popiežius Pranciškus, anot Vaido, yra neeilinė asmenybė, savo asmeniniu pavyzdžiu mokanti tikrųjų gyvenimo vertybių.

„Teko lankytis Jaunimo dienose Krokuvoje, kur tuo metu viešėjo ir popiežius. Gal esu labai jautrus, bet kai jis palaimino visus piligrimus, viduje pajutau kažkokį įdomų džiaugsmą – nesupratau, kas man darosi, norėjosi tiesiog atsiprašyti visų, kuriuos kada nors įskaudinau. Tai palietė mano širdį, todėl ir tapant popiežiaus portretą jaučiau lengvumą ir ramybę. Taip arti prisilietus prie Šventojo Tėvo su nekantrumu laukiu jo vizito Lietuvoje“, – atviravo V. Šukys.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų