Po nepriklausomybės kovų masiškai atsikuriančios visuomeninės organizacijos patriotiškumą laikė viena didžiausių vertybių (nuotraukoje – Vytauto Didžiojo minėjimas 1930-ųjų rugsėjį). PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Į priekį vedė patriotizmas

Į priekį vedė patriotizmas

Valstybės pamatu laikomas patriotiškumas Lietuvoje ugdytas tiek šeimoje, tiek visuomenės mastu.

Patriotiška tauta – galingiausias valstybės ginklas. Dar prieškariu Lietuvoje netrūko įvairių organizacijų, ugdžiusių šį bruožą.

Rodė pavyzdį

Tarpukariu Panevėžyje, kaip ir visoje šalyje, visuomeninių organizacijų irgi nestigo. Vienos jų buvo masiškesnės, kitos nepasižymėjo narių gausa, tačiau jų indėlis ugdant patriotiškumą – nemenkas. Viena iš tokių organizacijų buvo Lietuvos katalikų jaunimo sąjunga „Pavasaris“.

„Tai buvo lietuviškumo propaguotoja, – sako Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas. – Pavasarininkų veiklos principas buvo net esant blogiausioms aplinkybėms nepalikti savo tėvynės ir kitus atkalbėti, o šūkis – „Dievui ir Tėvynei“.

Istoriko teigimu, pavasarininkai palaikė viską, kas lietuviška: skatino pirkti lietuviškose parduotuvėse, dėvėti lietuviškus drabužius.

Specialisto nuomone, tarpukario Lietuvoje ši sąjunga, ko gero, buvo gausiausia jaunimo organizacija, nes vienijo keliasdešimt tūkstančių narių. Vien apie 1930-uosius šalyje buvo maždaug 60 000 pavasarininkų, labai aktyviai veikusių ir Panevėžio krašte.

Panevėžio kraštas ir prieš Pirmąjį pasaulį karą, ir tuo labiau po jo nestokojo aktyvių visuomenininkų (nuotraukoje – Panevėžio pavasarininkai 1935-aisiais). PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Panevėžio kraštas ir prieš Pirmąjį pasaulį karą, ir tuo labiau po jo nestokojo aktyvių visuomenininkų (nuotraukoje – Panevėžio pavasarininkai 1935-aisiais). PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

D. Pilkausko pasakojimu, Lietuvos katalikų jaunimo sąjunga slapta įkurta 1912 metais. Iniciatoriais buvo ateitininkai ir Katalikų mokytojų sąjunga. Pirmojo pasaulinio karo metais pavasarininkų veikla buvo nutraukta ir atnaujinta tik 1918-aisiais.

„Sąjungos tikslas buvo ugdyti jaunimą remiantis katalikybės, tautybės ir demokratijos dėsniais“, – dėsto D. Pilkauskas, pasak kurio kiekvieno pavasarininko reikalauta ir būti abstinentu.

Panevėžio krašte „Pavasaris“ turėjo ne vieną skyrių. Senamiesčio pavasarininkų organizacija, D. Pilkausko duomenimis, buvo įkurta dar kaizerinės okupacijos metais. Bet veiklą ypač išplėtojo vykstant kovoms dėl Lietuvos nepriklausomybės.

„Pavasarininkai vyrai į besikuriančią Lietuvos kariuomenę ėjo savanoriais“, – sako istorikas ir primena, jog 1922 metais žuvusiems savanoriams Liūdynės kapinėse pastatytas ir pašventintas kryžius taip pat pavasarininkų lėšomis bei iniciatyva.

Visgi, D. Pilkausko teigimu, Panevėžio mieste aktyviau veikė ateitininkų ir kitos katalikiškos organizacijos, o pavasarininkai vyravo kaimiškose organizacijose. Tad jie daug nuveikė vienydami jaunimą. Kita vertus, sako istorikas, būtent pavasarininkai Panevėžyje pastatė pirmą paminklą.

1933 metais miesto Senamiesčio pavasarininkų kuopa šventė veiklos 15 metų sukaktį ir tai progai pažymėti rinko lėšas paminklui. Buvo sumanyta pastatyti katalikiško jaunimo globėjo šv. Aloyzo paminklą. Šis skulptoriaus Bernardo Bučo kūrinys atidengtas 1933-iųjų birželį pavasarininkų darželyje prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios.

„Diena buvo lietinga, bet į paminklo atidengimo iškilmes susirinko labai daug žmonių. Paminklas išliko iki šių dienų, tik šiek tiek buvo pakeista jo vieta – dabar jis bažnyčios šventoriuje“, – patikslina pašnekovas.

4-ojo dešimtmečio atvirukas, skirtas Vilniui. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

4-ojo dešimtmečio atvirukas, skirtas Vilniui. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Dalijosi patirtimi ir išmintimi

Ugdant patriotiškumą svarbus buvo ir skautų organizacijos indėlis. Juolab kad jai priklausė įvairiausio amžiaus žmonės.

Štai skautų vyčių judėjimas Lietuvoje, D. Pilkausko žiniomis, atsirado XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje.

„Savo siela jie buvo kaip jaunieji skautai, bet jų patirtis leido kitaip žiūrėti į gyvenimą ir tą požiūrį perduoti jauniesiems skautams“, – teigia istorikas, pasak kurio skautų vyčių gretoms įvairiose pasaulio šalyse priklausė ir profesoriai, mokslininkai, ir karininkai, kiti visuomenėje gerbiami, žinomi žmonės.

„Skautų vyčių tikslas buvo auklėti jaunimą patriotiškumo dvasia, ugdyti atsakomybę ir sąmoningumą, propaguoti krašto žmonių kultūrą, papročius ir tradicijas. Skaučių moterų vyčių tikslas buvo propaguoti moteriškumą, skatinti pažinti savo krašto žmonių būdą ir papročius“, – pasakoja D. Pilkauskas, neabejojantis, jog skautai vyčiai daug nuveikė propaguodami sveiką gyvenimo būdą, ugdydami meilę savam kraštui. Deja, 1940 metais, prasidėjus pirmai sovietų okupacijai, jų veikla buvo nutraukta.

Kėlė „Vilniaus klausimą“

Dar viena aktyvi patriotiškumo puoselėtoja buvo Vilniui vaduoti sąjunga.

„Vilniaus netektis buvo skaudus smūgis Lietuvai – juk valstybė prarado savo sostinę. Taigi dėta nemažai pastangų jai atgauti – šis klausimas buvo keliamas tarptautiniu mastu“, – pabrėžia D. Pilkauskas.

Lietuvoje sudarytas Vilniui vaduoti sąjungos vykdomasis komitetas, organizacijos skyriai kūrėsi visoje šalyje. Panevėžio apygarda buvo patvirtinta 1932 metų birželio 7-ąją.

Istorikas pasakoja, kad Sąjungos skyriai labai aktyviai platino Vilniaus pasus, o veiklumu ypač pasižymėjo mokytojai. Buvo organizuojami spalio 9-osios – tai yra dienos, kai netekta sostinės, – minėjimai.

„Vilniui vaduoti sąjungos Panevėžio apygardos nariai nemažai nuveikė keldami Vilniaus klausimą įvairiomis formomis, – konstatuoja D. Pilkauskas. – Buvo rengiami vaidinimai, organizuojamos loterijos, skaitomos paskaitos, stengiamasi paremti okupuotoje sostinėje gyvenančius tautiečius…“

Kadangi 1938 metais po Lenkijos ultimatumo buvo užmegzti diplomatiniai santykiai su kaimynais, Lietuvos valdžia nebegalėjo skatinti tokios organizacijos veiklos. Tad ji nutrūko, o nepanaudotos lėšos įsakymu perduotos Šaulių sąjungai. Dar vienai organizacijai, ne tik ugdžiusiai patriotiškumą, bet ir tiesiogiai dalyvavusiai laisvės kovose.

Vilniui vaduoti sąjungos renginys. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Vilniui vaduoti sąjungos renginys. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Kovų dalyviai

Kaip sako D. Pilkauskas, Lietuvos šaulių sąjunga tarpukariu nuėjo ilgą ir sudėtingą kelią. Vienas iš organizacijos kūrimo iniciatorių buvo žymus lietuvių keliautojas, žurnalistas, rašytojas, visuomenės veikėjas Matas Šalčius. Būtent jo redaguojamame laikraštyje „Saulėtekis“ pasirodė raginimas valstybės tarnautojams steigti „plieno batalioną“, kurio nariai turėtų mokytis karinių dalykų.

„Pirmųjų Šaulių sąjungos narių tikslas buvo mokytis karo meno ir kovoti dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. Tuo metu dar vyko intensyvios kovos su Raudonąja armija“, – priduria istorikas.

1919-aisiais šaulių organizacija įkurta ir Panevėžio mieste. D. Pilkausko teigimu, ji būrėsi iš partizanų, kovojusių su Raudonąja armija. Panevėžio šaulių skyrių įkūrė apie 40 asmenų. Prie steigimo daugiausia prisidėjo Panevėžio gimnazijos mokytojas Jurgis Elisonas su moksleiviais. O po metų, 1920-aisiais, Panevėžio apskrityje jau būta 20 būrių, juose veikė apie 700–800 šaulių.

„Šie metai buvo gana sudėtingi, – vertina D. Pilkauskas. – Vis dar vyko kovos dėl nepriklausomybės įtvirtinimo. Panevėžyje buvo surengtas didelis mitingas, o jame dalyvavę šauliai išvyko į frontą kovoti su lenkų kariuomene.“

Tų pačių metų rugsėjo pabaigoje į frontą išvyko 20 vyrų, o lapkričio 1-ąją – dar trys būriai.

Sunkiausias, istoriko nuomone, išbandymas teko šauliams, susidūrusiems su lenkų raiteliais. Tos kovos pareikalavo ir pirmųjų aukų: 1920 metų lapkričio 21–22 dienos per susidūrimą su lenkais žuvo penki Troškūnų šauliai. Truskavos miestelyje, susikovę su lenkų raitelių būriu, žuvo du Ramygalos progimnazijos moksleiviai šauliai. Pasak muziejininko, šių jaunuolių didvyrišką kovą aprašė net to meto lenkų spauda.

Ir tarpukariu lietuvybės dvasia ugdyta pavyzdžiais iš šlovingos Lietuvos praeities (nuotraukoje – Vytauto Didžiojo paveikslas Miežiškiuose). PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Ir tarpukariu lietuvybės dvasia ugdyta pavyzdžiais iš šlovingos Lietuvos praeities (nuotraukoje – Vytauto Didžiojo paveikslas Miežiškiuose). PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Nukentėjo per okupaciją

Nepriklausomybės kovos nusinešė daugelio šaulių gyvybes – tarp jų ir mūsų krašto. Juolab kad Panevėžio šauliai dalyvavo ir Klaipėdos sukilime 1923-iaisiais.

Mūšių aidams nutilus, šauliai savo sąjungos veiklos nenutraukė. Jie užsiėmė įvairia veikla ir buvo aktyvūs.

„Dideliu aktyvumu pasižymėjo ir Upytės šaulių būrys. Jų pastangomis Upytėje pastatytas paminklas nepriklausomybės kovų dalyviams. Upytės šauliai prižiūrėjo ir garsųjį Čičinsko kalną. Įdomus faktas, kad Upytėje penki vienos šeimos nariai tapo šauliais – Mykolas Kaškūnas ir keturi jo sūnūs: Bronius, Juozas, Vladas ir Jurgis“, – vardija D. Pilkauskas.

Panevėžio šaulių iniciatyva įsteigtas Liaudies universitetas, ugniagesių komanda. Pradėjo burtis ir moterys šaulės.

Kai 1935 metais šalyje prasidėjo kariuomenės reforma, šauliai pateko į jos sudėtį. Tuomet, sako D. Pilkauskas, pasikeitė ir šaulių uniforma. Ir nors buvo paliktas ankstesnis suskirstymas į rinktines pagal apskritis, būriui vadovauti liko tik vadas, o valdybos pirmininko pareigos panaikintos.

Deja, prasidėjusi okupacija beveik viską pakeitė. Daug Šaulių sąjungos narių pateko į sovietinius lagerius, dalis šaulių dalyvavo 1941 metų Birželio sukilime.

„1941-ųjų birželio 26-ąją Panevėžyje buvo žiauriai nukankintas šaulys – Panevėžio apskrities ligoninės direktorius, gydytojas Juozas Žemgulys. Pokario metais daug buvusių šaulių dalyvavo partizaniniame judėjime“, – sako specialistas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų