-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Pasak Styrų, Kanada buvo didysis jų gyvenimo nuotykis.
Sutuoktiniai įsitikinę: kiekvienas jaunas žmogus turėtų išbandyti emigracijos patirtį. Ji ne tik praplečia akiratį, augina kaip asmenybes, bet ir leidžia visai kitomis akimis pažvelgti į tai, ką turime.
„Stasys Museum“ ekspozicijų techninis vadovas 30-metis Tomas Styra ir metais jaunesnė Panevėžio plėtros agentūros turizmo specialistė Aušra Styrienė kartu per gyvenimą žengia jau dešimt metų.
Panevėžiečių meilės istorija kiek netradicinė – juos suvedė mamos, geriausios vaikystės draugės. Gyvenimo verpetų išblaškyti bičiuliai vieną vasaros vakarą nusprendė susilėkti su antrosiomis pusėmis ir vaikais. Į tą susitikimą su mamomis atvyko ir vienas kito nepažinoję Aušra bei Tomas. Pamatė – ir krito vienas kitam į akį.
„Tai buvo neplanuotas atsitiktinumas ir mes kartu jau dešimt metų“, – šypsosi sutuoktiniai.
Kaip ir daugelis jaunų žmonių, baigę mokyklą jiedu pakėlė sparnus į sostinę – Tomas Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje studijavo grafinį dizainą, o Aušra Vilniaus Gedimino technikos universitete krimto bioinžinerijos mokslus.
Po studijų jaunuoliai taip ir liko gyventi Vilniuje, tačiau nusistovėjusi rutina vertė ieškoti naujų galimybių.
Studijų metais Tomas keliems mėnesiams pagal studentų mainų programą buvo išvykęs į Portugaliją ir Estiją, tad pradėjo dairytis panašių programų ir jaunimui.
„Nusibodo dirbti vienoje vietoje. Supratau, kad noriu pokyčių. Pagal jaunimo programą atsirado galimybė metams išvykti padirbėti ir pakeliauti į Kanadą arba Naująją Zelandiją. Žinojom, kad išvyka truks tik metus, tad tai mums buvo kaip nuotykis“, – pasakoja T. Styra.
Sutuoktiniai nusprendė, kad jų nuotykių kryptis bus Kanada.
Tiesa, tokių kvietimų skaičius ribotas, tad iki paskutinės minutės buvo neaišku, ar Tomas ir Aušra į tolimą kelionę leisis kartu.
Tai, kad jiems pavyko, sutuoktiniai vadina stebuklu.
Panevėžiečiai įsikūrė trečiame pagal dydį Kanados mieste Kalgaryje, turinčiame apie pusantro milijono gyventojų.
„Atvykome lapkričio pabaigoje, iš pradžių nusprendėme darbus rinktis atsakingai, bet paskui supratome, kad reikia rinktis ne tai, ko norime, o ką siūlo. Realybė pasirodė kiek kitokia“, – pirmąjį šaltą dušą svetur pamena panevėžiečiai.
Iki tol laboratorijoje dirbusi Aušra įsidarbino parduotuvės vedėjos pavaduotoja. Kardinaliai keisti darbo specifiką jai buvo savotiškas iššūkis, tačiau išbandžiusi save klientų aptarnavimo srityje suprato: bendrauti su žmonėmis daug įdomiau nei mokslininkės darbas.
„Tai padėjo suprasti, kad darbas su žmonėmis mane labiau traukia nei mokslinė veikla. Nebevilioja grįžti į uždarą erdvę, į laboratoriją su baltomis sienomis, kur nebuvo praktiškai jokio bendravimo“, – pasakoja A. Styrienė.
„Kai į gimtąjį miestą grįžti po pertraukos, subrendęs kaip asmenybė, visai kitomis akimis imi į jį žiūrėti.“
A. Styrienė
O Tomas įsidarbino maisto prekių parduotuvėje, kaip pats sako, buvo berniukas, stumdantis prekių vežimėlius. Nors jam siūlė ne vieną darbo vietą biure, grįžti į biurą nenorėjo.
„Juk ir bėgau nuo man pabodusio monotoniško darbo. Svajojau rasti tokią darbo vietą, kur galėčiau įleisti rankas į žemę, sodinti augalus. Ir man pavyko“, – džiaugėsi T. Styra.
Sutuoktiniai Aušra ir Tomas Styros svarsto: jauniems žmonėms reikia pakeliauti, pamatyti pasaulio, kad suprastų, ko nori iš gyvenimo. P. Židonio nuotrauka
Lietuviams pasirodė labai keista, kad Kanadoje tik nedaugelis dirba visu etatu. Pasirodo, įdarbinti žmogų tik puse etato verslams yra naudingiau, mat tuomet nėra įsipareigojimo už tokį darbuotoją mokėti sveikatos draudimo įmokas.
„Sveikatos draudimas Kanadoje kainuoja brangiai, tad verslai naudojasi įstatymų spraga, kad už darbuotoją šias įmokas privalo mokėti tik tokiu atveju, jei jis dirba visą darbo dieną. Daug kas skundžiasi, kad mūsų sveikatos sistema sugriuvusi, sunku patekti pas gydytojus, bet lyginant su kitomis šalimis, mūsų sveikatos sistema labai gera, už gydymą čia nereikia mokėti tokių milžiniškų sumų. Kanadoje tik būtinoji pagalba nemokama“, – kalbėjo sutuoktiniai.
Tiesa, net ir dirbant ne visą darbo dieną pragyventi lengviau nei Lietuvoje.
Pavyzdžiui, Tomo alga siekdavo apie 2,5 tūkst. Kanados dolerių (1684,56 euro). Kanadoje brangesnė nuoma bei daugelis maisto produktų, tačiau yra ir prekių kategorijų, kurios tikrai pigesnės nei Lietuvoje, pavyzdžiui, degalai.
Panevėžiečiai svarsto, kad tikriausiai dėl geresnio pragyvenimo lygio Kanadoje labai didelis vartotojiškumas – kanadiečiai be jokios sąžinės graužaties meta ne tik nusibodusius drabužius, baldus, namų apyvokos daiktus, bet ir elementariausių darbų patys nesiima.
„Mes, lietuviai, labai darbštūs. Nežinau, ar iš taupumo, ar savotiško vargo, bet labai daug ką darome patys, o Kanadoje įprasta kviestis meistrus net elektros lemputę pakeisti. Kanadiečiai lengva ranka išmeta visiškai gerus, bet jiems tiesiog nebepatinkančius ar pabodusius daiktus. Pavyzdžiui, jeigu žmogui pasirodė, kad žoliapjovę jam valdyti per daug sudėtinga, ją tiesiog išmeta ir perka kitą. Kosmiškai dideli kiekiai išmetama daiktų ir drabužių“, – pasakoja pašnekovai.
Daugelis šių išmetamų daiktų atsiduria vadinamosiose „second hand“ parduotuvėlėse, kur atsiranda galimybė jiems suteikti antrą šansą.
„Viena mano iki šiol nešiojama striukė, parsivežta iš Kanados, – taip pat iš antrų rankų“, – šypsosi Tomas.
Panevėžiečiai pasakoja, kad Kanada juos pasitiko svetingai, vietiniai visuomet pasiruošę padėti.
„Kanadiečiai yra net per daug mandagūs ir malonūs. Žodis „atsiprašau“ jų kalboje vartojamas bene dažniausiai“, – pažymi Aušra.
Visgi panevėžiečius labiausiai papirko ne vietinių svetingumas, o nuostabi Kanados gamta.
Nors sutuoktiniai į Kanadą vyko pagal programą, kuri sudaro sąlygas ir padirbėti, ir pakeliauti po šalį, per tuos metus nesugebėjo pamatyti tikriausiai nė pusės tiek, ką gražaus turi ši šalis.
Didieji miestai su savo dangoraižiais jiems kažkuo priminė Europos didmiesčius, bet gamta su savo smaragdinės spalvos ežerais, įstabaus grožio uoliniais kalnais ir laukinės gamtos perlais pasaulyje neturi sau lygių.
Pasak Aušros, nors Lietuvoje taip pat turime keturis metų laikus, tačiau Kanadoje jie dar ryškesni – žiemos baltos, su daug sniego, o temperatūra kartais nukrenta ir žemiau dvidešimties laipsnių, o vasarą perkopia trisdešimties karščio padalą.
Skirtumas tas, kad Kanadoje oras ne toks drėgnas, tad ir tos ekstremalios temperatūros lengviau pakeliamos.
„Grįžus į Lietuvą man labiausiai trūksta saulės. Kanadoje saulėtų dienų apie 330 per metus. Tas cepelininis lietuviškas dangus mane tikrai slegia“, – pripažįsta Aušra.
Sutuoktiniai galėjo Kanadoje likti ilgesniam laikui, tačiau po metų tokios viešnagės grįžo į Lietuvą. Artimųjų ilgesys ir buvo pagrindinis svertas, nulėmęs tokį apsisprendimą.
„Kaip auga mano sūnėnas, norėjau matyti ne per kompiuterį, o gyvai, būdama šalia. Artimųjų ilgesys nuolat kėlė savotišką įtampą“, – neslepia A. Styrienė.
„Į Kanadą išvykau su mintimi po metų grįžti, man tai buvo vienas iš gyvenimo nuotykių. O ir žmonai buvo labai svarbu šeimos artumas bei palaikymas“, – kalbėjo Tomas.
Vilniuje gyvenę, metus praleidę Kanadoje Aušra ir Tomas Styros suprato, kad jų vieta – gimtajame Panevėžyje. P. Židonio nuotrauka
Sutuoktiniai planavo grįžti į gimtąjį Panevėžį, atsidžiaugti šeima ir vėl persikelti į Vilnių. Bet gyvenimas netikėtai pakoregavo planus.
Staiga atsiradusi stuburo išvarža, sudėtinga operacija ir ilga reabilitacija ilgam Aušrą prikaustė prie lovos.
Prireikė visų metų, kol jauna moteris vėl atsistojo ant kojų.
O Tomas sulaukė pasiūlymo prisijungti prie duris neseniai atvėrusio „Stasys Museum“ komandos. Vilniuje Lietuvos televizijoje scenografu dirbęs T. Styra tapo muziejaus ekspozicijų techniniu vadovu.
„Šiek tiek darbo pobūdis skiriasi, bet iš esmės tai kūrybinis darbas“, – sakė T. Styra.
Netrukus ir Aušra įsiliejo į Panevėžio plėtros agentūros kolektyvą.
„Gyvendama Kanadoje supratau, kad bendrauti su žmonėmis man labai įdomu, tad kodėl gi nepabandyti to Lietuvoje? Mano darbas – turistams atskleisti, ką galima pamatyti ir aplankyti Panevėžyje. Paradoksas, kai pati gyvenau Vilniuje, mąstydavau stereotipiškai: o kur jau tame Panevėžyje galima nueiti? Bet čia tiek daug įvairių renginių, kad net neįmanoma suspėti, viskam tiesiog pritrūksta laiko“, – šypsosi A. Styrienė.
Netrukus sutuoktiniai suprato, kad gimtasis Panevėžys yra vieta, kur norisi įleisti šaknis.
Styros atvirauja, kad grįžus iš didmiesčių didžiuliu privalumu tampa tai, kad Panevėžyje nėra automobilių spūsčių, čia viskas ranka pasiekiama.
Tomas įsitikinęs: tam, kad būtų daugiau spalvų, judesio, veiklų, jas reikia kurti patiems. Sutuoktiniai tikisi jau greitai panevėžiečiams pasiūlyti visiškai naują pramogą – šaudymą lankais.
„Turime daug idėjų, kaip padaryti, kad Panevėžyje būtų dar įdomiau gyventi. Aš dar norėčiau pakeliauti, bet su žmona sutarėme, kad dabar bus kiek sėslesnis gyvenimo etapas. Jaunam žmogui būtina pamatyti pasaulio, kad suprastų, ko pačiam reikia. Visos šios patirtys augina tave kaip asmenybę“, – svarsto T. Styra.
Pasak Aušros, šiuolaikiniame pasaulyje labai daug streso, skubos, įtampos, tad su metais visai kitaip pradedi vertinti namų jaukumą ir ramybę.
„Taip, tame pačiame Vilniuje vyksta visko daugiau, bet ten daugiau ir įtampos. Pavargsti nuo skubėjimo ir niekam nebeturi jėgų. Panevėžyje tikrai mažiau streso ir skubos. Gal mums ir reikėjo to išvažiavimo, kad suprastume, kaip norime gyventi. Kai į gimtąjį miestą grįžti po pertraukos, subrendęs kaip asmenybė, visai kitomis akimis iki į jį žiūrėti. Panevėžys tikrai kitoks, nei jį matėm vaiko akimis“, – sako A. Styrienė.
