-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
1918 metų vasario 16 dieną Lietuva apie savo nepriklausomybę paskelbė išskirtinėmis aplinkybėmis: vis dar vyko Pirmasis pasaulinis karas, o mūsų šalyje tebebuvo svetima, kaizerinės Vokietijos kariuomenė – savos tada net neturėjome. Tad 4-asis pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulkas kūrėsi nelengvu šaliai metu.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako tuos laikus buvus „tarp kūjo ir priekalo“. 1918 metų lapkritį kapituliavus Vokietijai, jos kariai pradėjo trauktis iš Lietuvos, tačiau kilo Raudonosios armijos veržimosi pavojus. Ji į mūsų šalį įžengė labai greitai – 1918 metų pabaigoje – 1919-ųjų pradžioje. Paskutinėmis nepriklausomybės paskelbimo metų dienomis tuometinis Lietuvos ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius ir krašto apsaugos ministras Mykolas Velykis, kilęs iš Linonių kaimo Panevėžio rajone, kreipėsi į jaunimą, kviesdami tapti savanoriais. Drauge M. Velykis karininkui Jonui Variakojui pavedė sudaryti Panevėžio srities apsaugos būrį.
Į miestą J. Variakojis atvyko 1919 metų sausio 4 dieną ir pradėjo telkti Lietuvos kariuomenės savanorius. Kvietimai stoti į jų gretas buvo skaitomi bažnyčiose, turguose, nes laiko turėta tragiškai mažai – Raudonosios armijos internacionalinės divizijos 39 pulkas į Panevėžį įžengė jau sausio 9-ąją.
Panevėžio kareivinės pašventintos 1932 metų gegužės pabaigoje, iškilmėse dalyvavo pats prezidentas Antanas Smetona.
Kaip pasakojo D. Pilkauskas, Raudonajai armijai veržiantis į krašto gilumą, Panevėžio srities apsaugos būrys, kurį sudarė apie 90 savanorių, buvo priverstas trauktis Kėdainių link. Jau pakeliui įsigyta arklių, amunicijos, ginklų. Nedidelę ginkluotės dalį savanoriai buvo gavę iš 1918 metų lapkritį susikūrusios Panevėžio milicijos, kurios dalis irgi tapo savanoriais.
Pačiuose Kėdainiuose, istoriko teigimu, buvo likusi stipri vokiečių karių įgula su Kėdainių srities apsaugos viršininku Juozu Šarausku. Tad 1919-ųjų vasarį Panevėžio srities apsaugos būrys kartu su Kėdainių komendantūra pradėjo kovą su bolševikais.
Pirmosios kautynės vyko dėl Šėtos miestelio. Jose krito ir pirmasis savanoris – Povilas Lukšys iš Kėdainių apsaugos būrio, istorijon patekęs kaip pirmasis Lietuvos kariuomenės kareivis, žuvęs už Lietuvos nepriklausomybę. Bet už miestelio užėmimą, pasak D. Pilkausko, J. Variakojo būrys gavo padėką.
Pirmasis Panevėžio srities apsaugos būrio savanoris Povilas Bičkus žuvo dar po devynių dienų, vasario 17-ąją.
4-ojo pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulko karininkai su žmonomis. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS ARCHYVŲ nuotr.
Kovo mėnesį Panevėžio srities apsaugos būrys, padedamas vokiečių, nusprendė išstumti Raudonąją armiją iš Panevėžio. 22-ąją dieną būrys buvo pervadintas Panevėžio atskiruoju batalionu.
D. Pilkauskas pasakoja, kad tuo metu bataliono gretos jau buvo labai išaugusios. Tad po penkių dienų miestas buvo užimtas ir Panevėžyje pirmą kartą suplevėsavo trispalvė – ant J. Variakojo štabo, įsikūrusio dabartinėje Laisvės aikštėje tebestovinčiame miesto Tarybos nario Mykolo Rosako name.
Deja, savanoriai miestą išlaikė neilgai – jau balandžio pradžioje bolševikai juos išstūmė. Kaip sako D. Pilkauskas, savanoriška kariuomenė tiesiog dar nebuvo pakankamai gausi. Nors lietuviams ir gelbėjo vokiečiai, Panevėžio krašte veikė saksų savanorių pulkas (jo kariai dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose ir dalis net buvo apdovanoti kryžiais „Už Tėvynę“).
Pasak muziejininko, 1919-aisiais įvykiai labai sparčiai keitė vienas kitą. Ir gegužės pradžioje vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės vadu paskyrus generolą Silvestrą Žukauską, Panevėžio atskirajam batalionui buvo pavesta ruoštis vėl atsiimti Panevėžį.
Iš pradžių planuota pulti kartu su vokiečiais, tačiau jie, anot D. Pilkausko, atsisakė – prisidėjo tik užimdami Upytę.
Išvadavimo operaciją ruošė Maksimas Katchė, o vienu jo pavaduotojų išvadavimo operacijai tapo J. Variakojis. Istorikas vardija, kad mūšyje dėl Panevėžio dalyvavo ir Antrojo pėstininkų pulko batalionas, artilerijos baterija, viena Šiaulių bataliono kuopa.
„Tąkart pirmą kartą Nepriklausomybės kovose plačiau panaudota aviacija“, – D. Pilkauskas primena, kad Lietuvos aviacija prasidėjo nuo vieno anglų lėktuvo, vėliau iš vokiečių buvo nupirkti dar aštuoni.
Jonas Variakojis. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS ARCHYVŲ nuotr.
Panevėžio atsiėmimo operacija pradėta net žinant, jog bolševikų pajėgos didesnės. Gegužės 18-ąją Raudonoji armija pulta panaudojant kulkosvaidžius, bombarduota septynis kartus. Kitą rytą miestas ir geležinkelis iki Kupiškio pulti penkis kartus. Tą pačią dieną miestas išvaduotas, o gegužės 20-ąją susprogdintas besitraukiančios Raudonosios armijos dalinių traukinys. Lietuviams tai buvo proga perimti daug amunicijos, maisto atsargų.
Tiesa, bolševikai dar bandė atsiimti Panevėžį, tačiau nesėkmingai.
Tuo metu kovos virė visoje Aukštaitijoje. 1919 metų birželį Panevėžio atskirasis batalionas buvo dar sykį pervadintas, dabar – Panevėžio batalionu. Galutinio Raudonosios armijos išstūmimo iš Lietuvos laukti buvo likę labai nedaug – tik iki rugpjūčio pabaigos.
Tačiau laisvės kovos tuo, pasak D. Pilkausko, nesibaigė. 1919-ųjų spalį Panevėžio batalionas išvyko kovoti su bermontininkais. 1920 metų sausį pulkas vėl perkeltas – į Kaišiadoris, kur saugojo frontą nuo lenkų, o metų pabaigoje jam teko dalyvauti ir karo veiksmuose. Į Panevėžio apylinkes pulkas sugrįžo tik 1923-iųjų gegužę, kur buvo dislokuotas iki pat okupacijos.
1919 metų lapkritį Panevėžio batalionas dar kartą pakeitė pavadinimą. Jis tapo 4-uoju pėstininkų pulku, o maždaug po poros mėnesių jam suteiktas 4-ojo pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulko vardas.
Susikūrus Lietuvos kariuomenei, reikėjo ir kareivinių. Anot D. Pilkausko, Panevėžyje jos buvo įkurdintos Pajuosčio dvare, 1922 metais su visu kilnojamu ir nekilnojamu turtu perduotame Žemės ūkio ir valstybės turto ministerijai. Buvęs jo savininkas Aleksandras Meištavičius jau nebegyveno Lietuvoje.
„Kariniams daliniams atiteko teritorija nuostabiame gamtos kampelyje. Čia buvo Nevėžio ir Juostos upių santaka“, – sako istorikas.
Dvaro teritorijoje iš pradžių buvo dislokuotas Vaidoto pulkas, artilerijos dalinys. Bet netrukus Vaidoto pulkas išsikėlė ir 1923 metais įsikūrė 4-asis pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulkas.
„Iš pradžių kareivinėms buvo pritaikyti senieji dvaro rūmai, – pasakoja D. Pilkauskas, – bet jie buvo nepatogūs. Kareivinės, kaip buvo rašoma, „prasto stovio“ ir daugiau priminė belaisvių stovyklą. Patys kariai pasistatė namus puskarininkiams ir jų šeimoms.“
1930 metais nuspręsta pastatyti naujas kareivines, kurių kaina pagal planą viršijo milijonas litų. Istoriko duomenimis, projektą paruošė inžinierius Algirdas Šidlauskas, maždaug po dešimtmečio pasaulinėje parodoje JAV suprojektavęs Lietuvos paviljoną.
Keturių aukštas pastatas buvo modernus ir patogus – su vandentiekiu, centriniu šildymu. Pagal panašų projektą kareivinės rengtos ir kituose miestuose.
Panevėžio kareivinės pašventintos 1932 metų gegužės pabaigoje, iškilmėse dalyvavo pats prezidentas Antanas Smetona.
Panevėžio Šv. Trejybės bažnyčioje kadaise buvo atminimo plokštės su Nepriklausomybės kovose 1918–1920 metais žuvusių pulko karių vardais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS ARCHYVŲ nuotr.
Pasak D. Pilkausko, nepriklausomoje Lietuvoje buvo įprasta kiekvienam kariniam daliniui turėti savo leidinius, kurie atliko svarbų vaidmenį auklėjant jaunimą, propaguojant krašto gynimo idėjas. Toks leidinys 4-ajame pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulke buvo „Senolių takais“. Jis buvo neperiodinis, o pirmasis numeris išleistas 1926 metų gegužės 19-ąją – Mindaugo pulko šventės dieną. „Senolių takų“ puslapiuose spausdinta pulko daina, aprašoma jo kovų istorija.
Antrasis numeris išleistas po metų. Jame taip pat buvo gausu istorijos: Panevėžio išvadavimo operacija, garsiojo panevėžiečio savanorio Igno Taruškos patekimo į Raudonosios armijos nelaisvę ir pabėgimo istorija.
Pasak D. Pilkausko, trečiasis numeris taip pat išleistas po metų, ir vėl pulko šventės proga. Jame aprašyta pulkui įteikta Vyties Kryžiaus ordino vėliava – apdovanojimas už didvyrišką narsą bei ištvermę ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Muziejininko teigimu, leidinyje pateikiamas visų pulko karių ir karininkų, apdovanotų Vyčio kryžiaus ordinais, sąrašas.
„Tai ilgas sąrašas – apdovanotųjų aukščiausiu valstybės apdovanojimu buvo išties nemažai“, – pastebi jis.
1929 metais, kai buvo minima miesto išvadavimo dešimties metų sukaktis, pulko leidinyje aprašyti Panevėžio išvadavimo mūšiai, išspausdinti burmistro Tado Chodakausko atsiminimai apie karinės komendantūros kūrimąsi mieste. Ketvirtasis „Senolių takais“ numeris buvo paskutinis, bet ir didžiausios apimties.
4-ąjį pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulką į mūšius vedė aštuoni karininkai. Pirmasis jų, kaip minėta, buvo Jonas Variakojis, vadovavęs nuo 1918 metų gruodžio 29 iki 1921 metų rugsėjo 1 dienos. Organizavęs savanorius Panevėžio krašte, dalyvavęs miesto išvadavimo operacijoje, 1919-ųjų spalį pulko vadas už narsą apdovanotas pirmojo ir antrojo laipsnio Vyties kryžiais „Už Tėvynę“.
1921 metais, rugsėjį, J. Variakojis buvo paskirtas III pėstininkų divizijos štabo viršininku, ne kartą laikinai ėjo divizijos vado pareigas, toliau kilo karjeros laiptais, daugelį kartų apdovanotas.
„Jis buvo apibūdinamas kaip išsilavinęs ir gilaus proto žmogus, palaikantis gerus santykius su karininkais. Tarnyboje jis buvo griežtas, o ne jos metu – lengvai visiems prieinamas“, – pabrėžia D. Pilkauskas.
J. Variakojis į atsargą išėjo 1926 metų balandį. Jau kitąmet jam pasiūlyta grįžti į tarnybą, tačiau atsisakė. Motyvas buvo paprastas: buvęs pulko vadas turėjo įsigijęs didelį ūkį ir spirito varyklą, už kuriuos reikėjo grąžinti paskolą.
Tačiau nuo karo reikalų J. Variakojis labai neatitolo. 1929 metais jis buvo paskirtas krašto apsaugos ministru ir šias pareigas ėjo iki 1930-ųjų birželio pabaigos.
1944 metais vėl artėjant sovietams, jis pasitraukė į Vakarus, kur parašė knygą apie 4-ąjį Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulką. D. Pilkausko žiniomis, knygą po J. Variakojo mirties praėjus maždaug porai metų išleido jo sūnus.
Taiki akimirka: 4-ojo pulko karininkų pietūs, 1925-ieji. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS ARCHYVŲ nuotr.
Antruoju pulko vadu tapo pulkininkas, vėliau divizijos generolas Pranas Tamašauskas. Jis vadovavo nuo 1921 metų rugsėjo 1 dienos iki 1926 metų spalio 2-osios.
D. Pilkausko pasakojimu, baigęs Vilniaus pėstininkų karo mokyklą, P. Tamašauskas tarnavo 115 Viazmos pulke, stovėjusiame Rygoje. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo sunkiai sužeistas, už nuopelnus apdovanotas carinės Rusijos kariniais apdovanojimais.
1915 metais P. Tamašauskas pateko į vokiečių nelaisvę, joje praleido trejus metus. Ištrūkęs 1918-ųjų pabaigoje grįžo į gimtinę bei tapo savanoriu. Iš pradžių tarnavo Alytuje, dalyvavo kautynėse. 1919 metais tuometinis krašto apsaugos ministras Antanas Merkys pavedė jam vykdyti užduotis Kaune – priimti į miestą atvykstančias užsienio šalių karines ir Raudonojo Kryžiaus delegacijas. Stengtasi gauti diplomatinę ir karinę pagalbą, siekta diplomatinio šalies pripažinimo. Tuo tikslu, pasak D. Pilkausko, P. Tamašauskas nemažai nuveikė.
„Jis nemažai prisidėjo, kad viena įtakingiausių pasaulio valstybių – Anglija – 1919 metais rugsėjį pripažino Lietuvos nepriklausomybę“, – primena jis.
P. Tamašauskas, 1920 metais perkeltas į Vyriausiąjį štabą, kurį laiką dirbo armijos inspektoriaus padėjėju, trumpai – vertėju ir prezidento adjutantu. Galiausiai 1921 metais paskirtas 4-ojo pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulko vadu. Per kitus penkerius metus jis daug prisidėjo statant naujas kareivines Pajuostyje. Bet kaip netikęs valstiečių-liaudininkų partijai, 1926 metų spalį pulko vadas, D. Pilkausko teigimu, turėjo išeiti į atsargą.
Tiesa, jau po gruodžio perversmo P. Tamašauskas grįžo į kariuomenę ir buvo paskirtas I Karo apygardos viršininku, ėjo kitas pareigas, buvo ne kartą apdovanotas, kilo jo karinis laipsnis, tačiau ryšiai su Panevėžiu nenutrūko. Į atsargą jis išleistas 1935 metų lapkritį ir apsigyveno Pajuostyje, kur kaip savanoris buvo gavęs žemės. 1944-aisiais pasitraukė į Vakarus.
Panevėžio kareivinės, 4-ojo dešimtmečio pradžioje iškilusios Pajuosčio dvaro žemėse. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS ARCHYVŲ nuotr.
Pulkininkas Kazys Sprangauskas 4-ajam pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulkui vadovavo nuo 1926 metų spalio 2 dienos iki 1927 metų sausio 27-osios. 1941 metų birželio 14 dieną buvo suimtas ir išvežtas į Sibirą, kalėjo Mordovijos lageriuose. 1949 metų pavasarį pervežtas į Krasnojarsko kraštą, netrukus mirė.
Generalinio štabo pulkininkas Viktoras Giedrys pulko vadu buvo nuo 1927 metų sausio 27 dienos iki 1931 metų rugpjūčio 11 dienos. Mirė Vilniuje 1955-aisiais.
Generalinio štabo pulkininkas Kazys Tallat-Kelpša – nuo 1931 metų rugpjūčio 11 iki 1932 metų sausio 4 dienos. 1944 metais pasitraukė iš Lietuvos.
Generalinio štabo pulkininkas Vaclovas Griganavičius – nuo 1932 metų sausio 5 iki 1934 metų kovo 9 pulkui vadovavo laikinai, o iki 1935 metų gegužės 16 dienos buvo pulko vadu. Mirė 1940 metais Anykščių rajone.
Pulkininkas Vaclovas Žadeika – nuo 1935 metų gegužės 16 dienos iki 1940 metų birželio 30 dienos. Suimtas Varėnos poligone ir išsiųstas į Krasnojarsko lagerius, ten 1943 metais mirė.
Pulkininkas Petras Genys – nuo 1940 metų liepos 1 dienos iki liepos 29 dienos. 1944 metais pasitraukė į Vakarus.
Pulkininkas Antanas Šurkus – nuo 1940 metų liepos 30 dienos iki spalio 5 dienos. 1941 metais kartu su kitais karininkais išsiųstas į „kursus“ Rusijoje, pateko į lagerius. Mirė Lietuvoje.
Nuo 1940 metų spalio 5 dienos pulkas performuotas į Raudonosios armijos 262-ąjį pulką.
