Justas Jasėnas. P. ŽIDONIO nuotr.

Į gimnaziją Maironio taku

Mane, bebaigiantį Katinų pagrindinę mokyklą, vis labiau linkstantį prie knygų, lituanistė Aldona Stogienė ragino stoti į Vytauto Žemkalnio gimnaziją Panevėžyje. Kur dėsies, vaikeli, kur tiksi, tik ten, pamėgink. Gi sunkaus darbo nedirbsi, mašinos tau neįdomu, gyvenime kamuolio rankose taip pat nelaikei.

Taip ir atėjau Maironio taku tiesiai į direktoriaus Eugenijaus Urbono kabinetą. Sužinojęs, kad esu literatas, dargi pripažintas skaitovas, visokių mokyklinių konkursų nugalėtojas, lyg pradžiugo, pasisakiau, kad esu kilęs iš kaimo, tuoj apsiniaukė, kiek susiraukė, šaipėsi, vaipėsi, kraipėsi, kažką nerišliai tarstelėjo. Tad ir išsprūdau koridoriun nieko nepešęs. Patraukiau pas pavaduotoją Dalią Vilkienę. O ji, linksma, energinga, guvi, su šypsena, pasitiko, apramino, drąsino mane vėl grįžti pas direktorių. Tas gi lyg jau nebeprieštaravo, bet vis ta didžiulė niekinga dėmė, kad iš kaimo esu – girdi, nepriprasi, bus sunku mokytis, ar ištversi, čia toks aukštas lygis… Vėl grįžau pas pavaduotoją. Pažadėta, kaip ir sutarta, turėtų būti gerai. Greit pats pajutau, įsitikinau, kad D. Vilkienė šiuose rūmuose yra lyg kokia spiritus movens – ir glaudžia, ir baudžia, savimi laiko, palaiko, išlaiko kasdieninį gimnazijos gyvenimą, ūkį, o ir visas idėjas, kaip būti, gyventi, reikštis.

Taip 1998 m. rugsėjo 1-ąją tapau 2 A klasės gimnazistu (auklėtoja Irma Tvarijonienė). Kartu su manimi mokytis įstojo ir Evaldas Raukšta, baigęs Kurganavos pagrindinę mokyklą, tapom geri draugai. Pritapom, niekas mūsų neengė, nevaikė, šonan nestūmė, o spalį jau buvo mūsų, naujokų, linksmos krikštynos.

Ką pirmiausia veikiau?

Pamėgau senąjį gimnazijos korpusą, su praeities reliktais, su lyg ore sklandančia dvasia. Ilgi koridoriai visai nebaugūs ir neklaidūs, masyvūs laiptai, dažnai užsukdavau į biblioteką. Vis galvodavau, kur čia tiksliai sėdėjo, vaikščiojo Salomėja Nėris, kur jos kabinetas. Kaip man vaikščioti, kad nemindžiočiau jos žingsnių. Tuojau perskaičiau visas knygas apie gimnaziją, buvusius jos mokytojus, žymesnius auklėtinius, jų likimus. Man labai patiko, kad ant sienų kabojo paveikslai, buvusių absolventų vinjetės. Estetiška, pagarbu, verta įsidėmėti, žinoti. Traukė pasivaikščioti gimnazijos sode, ypač tuomet, kai klevai nusidažo kerinčiu geltoniu. Vis norėjau paliesti memorialinę lentą-bareljefą Poetei, paglostyti dailiai sušukuotus plaukus, prieiti arčiau, taip ir neišdrįsau… Radau koridoriaus gale gimnazijos muziejų. Kokia daugybė knygų, fotografijų, prisiminimų, oras tirštas tvanka, mažai kas užeina, bet aruodas yra vis tiek, čia mūsų pamatai, šaknys, iš čia maitinuosi dabar ir aš. Tos patalpos ugdė pagarbą. Po kelių pirmųjų savaičių tapau Maironiečių draugijos nariu, priklausiau jos tarybai, talkinau stovyklose, renginiuose, ekskursijose, bendradarbiavau „Sandravoje“. Pirmasis mano eilėraštis buvo publikuotas „Svirtyje“. Niekad daugiau tiek negirdėjau apie mūsų Lietuvą, jos praeitį, niekad daugiau neteko tiek daug, taip gausiai ir dažnai keliauti po gimtinės apylinkes, kaip tais mokymosi gimnazijoje metais. Ačiū Fortūnai, pamačiau, supratau, įsismelkė, jau nebeprapuls.

Akimirkos iš mokyklinių metų V. Žemkalnio gimnazijoje. ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Kas patiko, kas rūpėjo labiausiai?

Neturėjau absoliučiai jokių gabumų tiksliesiems mokslams, nutariau tiesiog dantis sukandęs iškentėti tas pamokas, gi ne amžinybė, tik treji metai, viso labo, nesivarginau, nesistengiau, neruošdavau namų darbų. Gyvenimas nesibaigė, sėkmingai pakėliau vargus, ištvėriau. Pamečiau galvą pasinėręs į Maironiečių draugijos veiklą. Dar ir susitikimai su poetais, rašytojais, gimnazijos bičiuliais bei rėmėjais, mokslininkais Marcelijumi Martinaičiu, Rimute Rimantiene, Vanda Zaborskaite, Vytautu Vitkausku, Zigmu Zinkevičiumi, Juozu Girdzijausku. Jie, man regis, alsavo visai kitu oru, plačiau ir giliau matė, suvokė, viliojo prie jų pabūti, klausytis, taip lyg artėjant prie atramos ir prasmės.

„Neturėjau absoliučiai jokių gabumų tiksliesiems mokslams, nutariau tiesiog dantis sukandęs iškentėti tas pamokas, gi ne amžinybė, tik treji metai, viso labo, nesivarginau, nesistengiau, neruošdavau namų darbų.“

J. Jasėnas

Su dideliu noru skaitydavau, ruošdavausi lietuvių kalbai ir literatūrai, istorijai, politologijai, gimnazijoje rengtoms konferencijoms ar proginėms sukaktims. Ne tiek mokslai, ne tos pamokos, o veikiau įvairios humanitarinės veiklos, užsiėmimai, dalyvavimai, susitikimai man labiausiai rūpėjo. Galiausiai dar pratęsti kalbėjimą, pasėdėti, pasvajoti Menėje, kuri taip tiko kameriniams susitikimams. Toji Menė man liko viena gražiausių ir įsimintiniausių vietų.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Kas įsismelkė, niekada nebeišsitrins?

Stebėdavau mokytojus, ką jie kalba, kaip kalba, ar puošiasi, ar geba gražiai rengtis, kaip reiškiasi, ar juos galima pamatyti, prieiti, pasikalbėti, ką jie spindi iš savęs. Aišku, kiekvienas buvo savo dalyko žinovas, profesionalas, visi jaunatviški, greiti, bendraujantys, tokie energingi. Prisimenu smulkiais žingsneliais į antrąjį aukštą kopiančią lituanistę Marytę Paknienę, jos sodrų balsą, ramų, aiškų dėstymą. Žiūrėdavau, kaip ji aiškiai rašo parkeriu žurnale, taiso mūsų sąsiuvinius, ką varto ir skaitinėja, kai mes vykdome užduotis raštu. Atsimenu lituanistę Sigitą Motiejūnienę, tokią svajingą, melancholišką, panirusią literatūroje, galvojimuose, vis personažai, charakteriai, vis apie tai, kaip gyvenimas klostosi, kaip susiklostyt galėjo. Man ir dabar sunku suprasti, kokia kūrybinė bičiulystė, kolegiškumas jungė S. Motiejūnienę, muzikę Renatą Karašienę, dailės mokytojas Iloną Žvinakienę, Aldoną Slučkienę, teatro pedagogę Dalią Kačergienę. Griebia idėją visos kartu, tuoj randasi siužetas, kostiumai, dekoracijos, režisūra, muzika. Tuoj, lyg visai be vargo, be pastangų, ima ir užgimsta puikiausias spektaklis, įvyksta renginys. Gyva ir gyvybinga. Ačiū už tas kūrybines kibirkštis, už susikalbėjimą, už pasidalinimą džiaugsmu pamokų kasdienybėje, už gerumą ir gražumą, patirtą tariantis, galvojant, mėginant, kuriant, žaidžiant. Aišku, nėra kaip aplenkti Marijaus Kuzminsko – pasišventusio biologijai, gamtos saugotojo, neišvengsi, visada pamatysi patrauklų, linksmą, tekinom vis skubantį informatiką Alfredą Vasiliauską. Su įdomumu klausydavausi istorikės Audronės Bičkienės. Sugebėjau tą pačią dieną gerai pasirodyti per politologijos pamoką, ėjau savanoriškai atsakinėti, gavau dešimtuką. O štai istorijos pamokai visai nesiruošiau, negalvojau, kad kvies atsakinėti, tai ką gi – tą pačią dieną ir vienetukas. V. Žemkalnio gimnazijoje susidūriau su „langais“, tuščiomis, laisvomis pamokomis. Čia išmokau iš pamokų ir pabėgti, tuo kelis kartus uoliai ir sėkmingai pasinaudojau. Paskui melas, išsisukinėjimai, pasiteisinimai. Kaimo mokykloje taip tiesiog nebūtų buvę įmanoma veikti. Juokiuosi atsiminęs. Per kūno kultūros pamokas leisdavau sau nesportuoti, nereaguoti į Česlovo Plaščinsko komandas ir dresūrą. Sėdėdavau ir ramiausiai skaitydavau politologijos vadovėlį. Versdavau mokytoją nervintis, savotiškai erzinau, provokavau, bet dariau savo. Trimestre už kūno kultūrą turėjau vos šešetą, taigi, vėl tapau įspūdingas ir įsimintinas, iki manęs visoje istorijoje taip niekam nėra nutikę. Vienuolė Eleonora Kasiulytė sugebėjo suprantamai perteikti tikybos tiesas, sujungti su patirtimi, žmonijos istorija. Šiek tiek filosofijos, šiek tiek drausmės, didelis noras susikalbėti, bičiuliautis su gimnazistais. Jai pirmajai pasisakiau savo svajonę stoti į kunigų seminariją, ji pirmoji šitą naujieną sėkmingai išplatino plačiajai visuomenei gimnazijoje, o ir mieste. O, tada buvo tikra širšalynė – nustebimas, nusivylimas, klausimai, kalbos, šurmuliavimas. Koks keistas noras apie kunigystę galvoti, koks nesusipratimas norėti stoti į kunigų seminariją. Kaip įmanoma taip nelogiškai rinktis, negi nebėra rimtesnių užsiėmimų… Bibliotekos vedėja Rasa Vrubliauskienė tokia paslaugi, ramiai, tyliai kalbėdavo. Prisimenu ją vis su kanklėmis, vis prie sutartinių, liaudies dainų, pasidabinusią lino drabužiais. Ir dar – dažni užbėgimai į valgyklą – reikia nereikia. Arbata, bandelės, tokios pynutės, paprastos, sočios, o gardžios. Ir virėjų malonūs veidai.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Kas toliau, kaip dabar?

Baigęs V. Žemkalnio gimnaziją, įstojau į Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminariją. 2007 m. Panevėžio katedroje buvau pašventintas kunigu. Bažnytinę misiją teko vykdyti Anykščiuose, Zarasuose, Kupiškyje. Dabar vėl esu labai arti, toje pačioje Smėlynės gatvėje, tik kitoje jos pusėje, ten, kur yra miestiečiams gerai žinoma Raudona bažnyčia. 2011 m. teko mokytojams profesinės šventės proga organizuoti kelionę po Zarasų ir Visagino miestus, apylinkes. Supratau, kad noriu, kad reikia, jutau, jog jau šį bei tą galiu padovanoti ir jiems, lyg padėkoti, vėl susitikti, vėl bičiuliškai pabūti sykiu. 2021 m. mano prašymu dailininkas Povilas Šiaučiūnas sukūrė ekslibrisą – knygos ženklą Vytauto Žemkalnio gimnazijai. Aišku, ir mokytojams, ir prabėgusiam laikui, ir atminimui, ir su rėželiu dėkingumo, kad buvom, o ir esam.

Kunigo misija – pamokslai, šv. mišios, įvairios religinės apeigos, bažnytinės šventės, taip pat – sutuokti, pakrikštyti, palaidoti… O ir dar daugiau – aplankyti ligonį, išklausyti, pabūti kartu, kai sunku, kai netenki, kai gesta prasmės pajutimas, kai sunkumai prislegia. Būti ten, kur žmonės – švenčiantys, liūdintys, ieškantys, kuriantys, minintys ar kokią progą pažymintys. Taigi, būti visada – be pertraukų, atostogų.

Taip keliaudamas esu laimingas. O ir su buvusiais mokytojais bažnyčioje ar mieste tenka dažnai, nors ir trumpai pasimatyti. Žinoma, džiugu, miela. Kasdien išvykstu ir grįžtu Smėlynės gatve. Pažvelgiu, išvystu, prisimenu – iš kur atėjau, kas man padovanota, ant kokių pamatų išaugintas esu. Fortūnai dėkoti turiu už tuos trejus metus gimnazijos rūmuose, už bendraklasius, pedagogus, už patirtą palaimą mokytis, daugiau atrasti, skvarbiau įsižiūrėti, suprasti ir susiprasti, dalintis. Esu dėkingas už palydėjimą keliu, o ir į kelią. Iš tolo, iš giliausios gelmės ataidi ir skamba gimnazijos dainos „Suskilusio veidrodžio šukėj“ melodija. Tikrai taip – ilgesinga, tikra, graudu ir ypač gyva.