Panevėžio apskrityje gyvenusių žydų didžiausių žudynių, įvykdytų 1941 metų rugpjūčio 23 dieną Pajuosčio miške, vieta. Čia sušaudyti 7 523 žydai: 1 312 vyrų, 4 602 moterys ir 1 609 vaikai. V. Bulaičio nuotrauka

Holokaustas Lietuvoje akis atvėrė net istorikams

Holokaustas Lietuvoje akis atvėrė net istorikams

 

Tamsus Lietuvos istorijos puslapis – holokaustas – tyrinėjamas jau daug metų, tačiau ši skaudi tema vis dar neišsemiama.

Antrojo pasaulinio karo metu vienas iš nusikaltimų žmogiškumui buvo holokaustas. Pasauliui neseniai minėjus Tarptautinę holokausto aukų atminimo dieną, prisimenama, kas tuomet nutiko. Tai nagrinėja tiek istorikai, tiek teisėsaugos institucijos. Lietuvoje šiuos nusikaltimus žmogiškumui tyrinėjant istoriniu požiūriu, iškyla nemažai klausimų.

Nuo visiškos nežinios iki plačių tyrimų

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyriaus vyresnysis istorikas Rimantas Zagreckas sako, kad išlindus iš sovietmečio maišo, visoje Lietuvos istoriografijoje gerai suformuluotos nuomonės apie holokaustą neturėta. Nei bendrojo lavinimo, nei aukštosiose mokyklose ši tema giliau nenagrinėta. Baigęs Istorijos fakultetą istorikas sako, jog ir jam studijuojant ši tema niekada nebuvo plačiau nagrinėjama. Kad lietuviai prisidėjo prie žydų žudynių, jis teigė sužinojęs kone atsitiktinai: būdamas jaunas, stotelėje laukė autobuso ir šalia stovėjo dvi moterys, kurios šnekučiavosi apie buitinius reikalus ir kažkaip palietė žydų klausimą. Viena jų pasakė, kad lietuviai šaudė žydus, o kita patvirtino.

„Tai buvo pirmas toks signalas, kad aš kažko nežinau, – prisiminė R. Zagreckas. – Tas nežinojimas buvo būdingas ne tik man, bet daugeliui žmonių Lietuvoje ir profesionaliems istorikams taip pat.“

Pirmiausia žinių semtasi išeivijos istoriografijoje. Tačiau pradėjus tyrinėti, R. Zagrecko teigimu, gan greitai paaiškėjo, kad išeivių požiūryje daug romantikos – lietuvių elgesį 1941 metais jie linko pagražinti.

„Jiems norėjosi Lietuvą matyti gražesnę. Jie stokojo kritikos. Pati pirmoji istoriografijos kryptis Lietuvoje tik atkūrus nepriklausomybę buvo romantinė, kaip ir išeivija“, – konstatuoja istorikas.

Jaunajai Lietuvos istorikų kartai pradėjus atidžiau nagrinėti šį klausimą tapo akivaizdu, kad būtinas kritiškesniems požiūris. Nors, žinoma, ne visi išeivijos atstovai to laikmečio įvykius prisiminė romantiniame kontekste. Štai garsus istorikas, holokausto tyrinėtojas Saulius Sužiedėlis visą laiką labai kritiškai vertino lietuvių vaidmenį 1941 metų vasaros įvykiuose. Vėliau, pasak R. Zagrecko, prisidėjo ir Lietuvos istorikas Liudas Truska. Jie ir tapo žymesniais kritinės istoriografinės krypties atstovais.

Nemenką indėlį pridėjo ir 1998 metais prezidento Valdo Adamkaus iniciatyva įsteigta tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinio režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Anot R. Zagrecko, valstybinis postūmis tarsi užkodavo ateities darbus, paskatino aktyviau nagrinėti holokausto laikotarpį. Kitaip tariant, istorikai tai jau darė ne tik iš profesinio smalsumo. Atsiradus valstybinei programai, pasipylė straipsnių, ir dabar lietuviška istoriografija labai plati.

Na, o kalbant apie XXI amžių, ko gero, didžiausias indėlis į šią sritį, R. Zagrecko vertinimu, yra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro – viena jo funkcijų kaip tik ir yra tirti holokausto įvykius. „Centre telkiasi tie profesionalūs ekspertai, kurie ir stumia į priekį mūsų holokausto supratimą“, – pabrėžia istorikas.

Vilniaus getas, 1941-ųjų spalis. LYA nuotrauka

Dešimtmečių kova su mitais

Centro Mokslinių tyrimų departamento direktorius Arūnas Bubnys yra sustruktūrinęs holokaustą – įvardijęs jo etapus. Taip pat priklausantis jaunajai istorikų kartais, jis pirmasis suformulavo ir kas išskiria Lietuvą Europos kontekste.

„A. Bubnys pasakė, kad nėra aiškių ribų tarp išskirtų holokausto etapų. Kad Lietuvoje buvo santykinai didesnis vietinių institucijų valdžios įsitraukimas į tą procesą negu kitur. Matyt, daug kas iš bendro išsilavinimo žino, jog Vakarų Europoje daugiausia žydų buvo nužudoma koncentracijos stovyklose. Lietuvoje daugiausia žydų žuvo netoli tų vietų, kur buvo jų gimtinė“, – dėstė kolegos apibrėžtus skirtumus R. Zagreckas, pridurdamas, jog A. Bubnys, be kita ko, tyrinėjo ir policijos batalionų, sukurtų vokiečių valdžios metais, vaidmenį naikinant žydus.

„Tokių batalionų buvo apie dvi dešimtis, apie dešimt iš jų vokiečiai panaudojo žydams naikinti“, – sako R. Zagreckas.

Neseniai istorikas A. Bubnys išleido knygą apie Lietuvos policijos batalionus 1941–1945 metais. Joje aprašomas ir 10-asis – Panevėžio – policijos batalionas.

R. Zagreckas sutinka: holokausto klausimas pastaruoju metu buvo labai politizuotas. Tai turėjo reikšmės net mūsų valstybės užsienio politikai. Tačiau šių skaudžių įvykių tyrimo darbai kaip buvo, taip tebėra intensyviai vykdomi. Tiesa, jų banga, kilusi prieš du dešimtmečius įkūrus Tarptautinę komisiją nacių ir sovietinio okupacinio režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, dabar nuslūgusi ir vyksta ramesnis darbas.

Per tą laiką, anot istoriko, lietuviškai istoriografijai teko įveikti ne vieną barjerą. Ir bene rimčiausiu jų tapo mitas, buvęs gajus 1940 metais, taip pat ir atgavus nepriklausomybę: kad 1940-aisiais prie tarybų valdžios funkcionavimo smarkiai prisidėjo žydai.

„Kad šis mitas būtų paneigtas, reikėjo atlikti specialius tyrimus, specialią analizę ir žiūrėti, ar iš tikrųjų taip buvo“, – R. Zagreckas pabrėžia, kad tikslių šioje srityje pirmiausia reikėjo patiems istorikams. Keli jų, specifiškai nagrinėję minėtą klausimą, galiausiai nustatė, jog žydų, prisidėjusių sovietizuojant Lietuvą, skaičius nebuvo didelis.

„1940 metų Lietuvos sovietizavime žydai proporciškai užima praktiškai tiek pat, kiek patys lietuviai. Jų išskirtinio vaidmens ir išskirtinės kaltės nėra“, – dabar sako galintis tvirtai užtikrinti R. Zagreskas, nors spėja, kad visuomenėje toks mitas gyvas iki šiol.

Mažiau antisemitizmo, daugiau vokiečių

Lietuvos žydams, pasak R. Zagrecko, vokiečiai buvo parengę bendrą planą. Todėl visuose provincijų miestuose, apskričių centruose – įskaitant ir Panevėžio kraštą, – procesas vyko vienodai ir didelių skirtumų nebuvo. Sutapo net laikas.

Nepaisant to, istorikai randa specifinių, tik šioms vietovėms būdingų dalykų.

Pasak R. Zagrecko, iš Panevėžio krašto kilęs istorikas Algis Kasperavičius yra nagrinėjęs lietuvišką 1941-ųjų –1943 metų sausio mėnesio spaudą.

„Dėl ko svarbi ta spauda? Rašydamas šį straipsnį jis atkreipė dėmesį į tai, kad kai vyko holokaustas, matyt, vokiečių nurodymu spaudoje atsirado labai daug antižydiškų straipsnių. Kad tarp gyventojų kiltų piktumo banga, kad šaudymai neturėtų tokio didelio atoveiksmio visuomenėje – tokie buvo prevenciniai dalykai. Straipsniai liovėsi tada, kai didieji šaudymai pasibaigė“, – aiškina R. Zagreckas.

Vis dėlto antisemitizmas, istoriko vertinimu, Panevėžyje nebuvo toks ryškus, kaip Šiauliuose.

„Bandant nupiešti Panevėžio apskrities holokausto dalyvių socialinį portretą, išryškėjo Panevėžio specifika. Aš negalėčiau to labai rimtai, tvirtai pagrįsti, bet susidaro įspūdis, kad vokiečių struktūrų kišimasis į holokaustą, dalyvavimas čia buvo didesnis. Sakykime, įsakymas surinkti žydus į getą Utenoje ėjo lietuvių administracijos laiptais žemyn. O Panevėžyje rasta daug liudijimų, kad dokumentai keliavo per vokiečių administraciją“, – pasakoja R. Zagreckas.

Pasak jo, pats didžiausias šaudymas vyko Pajuosčio miške. Jame dalyvavo ne vien liūdnai pagarsėjęs 10-asis policijos batalionas, bet ir nemažai vokiečių. Tad nors Lietuvoje, R. Zagrecko manymu, greičiausiai dar nėra istoriko, detaliai žinančio, kaip vyko žydų žudynės pagal konkrečias vietoves, susipažinus su didelės šalies dalies situacija jau galima teigti, kad nacių įsikišimas Panevėžio krašte buvo didesnis, nei kitur.

Istorinės žinios – ir iš žydų liudijimų

Karo metų įvykius Panevėžyje, R. Zagrecko duomenimis, nagrinėjo ir Sigitas Jegelevičius. Būtent iš šio istoriko jis per asmeninius pokalbius pirmą kartą išgirdęs, kad vietos holokausto istorijoje yra labai daug baltų dėmių.

„Vėliau, kai pačiam reikėjo grįžti prie šio klausimo, radau tą patį, – sako R. Zagreckas. – Tų įvykių mozaiką tenka dėlioti iš fragmentų. Susieti mozaikos dalis vieną su kita sunkokai sekasi – išeina truputį skylėta istorija.“

1941-ieji, suimtųjų konvojavimas iš Lukiškių kalėjimo į Panerius – sušaudytų aukų skaičiumi didžiausią holokausto vietą Lietuvoje. LYA fotonuotraukos fotokopija

Ir tai, pasak R. Zagrecko, nepaisant gana išsamios informacijos ne tik apie žudynes Pajuostyje, bet ir kitose vietovėse.

„Naujamiestyje žydai nebuvo šaudomi. Ten visus, kurie buvo, suėmė, susodino į vežimus ir su palyda išgabeno į Panevėžį“, – priminė jis.

O dar nagrinėdamas Panevėžio krašto įvykius istorikas sako radęs atvejį, kokio jam kitur neteko aptikti.

Yra išlikęs vieno žydo 1948 metų liudijimas apie 1941-ųjų įvykius, surašytas jį tardant sovietinėms saugumo struktūroms. Šio liudininko pasakojimu, pirmosiomis karo dienomis 25 apylinkių žydų šeimos susirinko ir nusprendė trauktis į Latviją. Bevažiuodami vežimais iš sutiktų žmonių sužinojo, kad lietuviai blokuoja kelius ir trukdo Raudonajai armijai, vyksta susirėmimai, tad nepravažiuos – per daug pavojinga. Tad visi sugrįžo atgal.

Minėto žydo tikroji gyvenamoji vieta buvo Kaune, o į Naujamiestį jis buvo atvykęs pas gimines. Lietuvių sukilėliai jį nuvežė į Panevėžio kalėjimą, bet kadangi nebuvo to krašto gyventojas, paleido liepę prisistatyti pagal savo gyvenamąją vietą. Pasak R. Zagrecko, žmogus grįžo į Naujamiestį ir ten turėjo kiekvieną dieną registruotis sukilėlių štabe. Galiausiai suradęs, kas nuveža, iškeliavo į Kauną, buvo uždarytas į getą, o iš ten kažkaip atsidūrė Bavarijoje. Po karo šis žmogus vėl gyveno Naujamiestyje.

„Iš karto prasidėjus karui holokausto dar nebuvo – jis prasidėjo šiek tiek vėliau. Ir ši istorija labai gerai tą iliustruoja. Šiame etape žydai buvo šaudomi ne už tai, kad jie žydai“, – kalbėjo apie pirmąjį holokausto etapą R. Zagreckas. Pasak jo, nors tuo laikotarpiu ir Panevėžio apskrityje nužudyta nemažai žydų, jie buvo arba komunistai, arba sovietiniai aktyvistai ir šaudyti būtent už tai – kartu su lietuviais, rusais, nedidele dalimi lenkų.

„Tik vėliau jau pradėta šaudyti pagal rasinį kriterijų. Tas prasidėjo labai greitai – 1941 metų liepą. Pirmasis etapas buvo trumpas“, – sako istorikas, kurio duomenimis Panevėžyje vokiečiai liepos 10 dieną išleido įsakymą visiems žydams privalomai ryšėti geltoną raištį. Kitą dieną jie jau privalėjo apsigyventi gete.

Svarbiau buvo naikinti išdavikus

Tirdami holokaustą istorikai vis dar susiduria su sunkumais. Paradoksalu, bet jų tam tikra prasme kelia ir išlikusių dokumentų gausa.

Kaip priminė R. Zagreckas, pokariu sovietinės institucijos gaudė ir grūdo į kalėjimus 1941 metų sukilimo dalyvius. Pirmosios bylos jiems iškeltos 1944-ųjų liepą vos praūžus frontui. Pirmieji tardymo protokolai, kuriuos teko matyti pačiam istorikui, datuoti 1944 metų rugpjūčiu. Teisiami sukilimo dalyviai buvo tų metų gruodį –1945 metų sausį.

R. Zagreckas prisipažįsta negalintis net pasakyti, iš kur sovietai turėjo informacijos apie sukilimo dalyvius – tikėtina, surinkdavo jos iš areštuotų asmenų.

„Kas sunku tiriant šią temą? Tose bylose pirmiausias klausimas yra dalyvavimas birželio sukilime. Man neteko sutikti, kad pirmiausias klausimas toje byloje būtų holokaustas, kad būtų teisiamas už dalyvavimą holokauste. Holokaustas visą laiką yra antroje, trečioje ir tolesnėse vietose“, – R. Zagreckas nesistebi, jog sovietams labiau rūpėjo pasipriešinimas jiems, o ne žmonių žudynės.

„Liudininkai, galima spėti, nenorėjo įduoti žmogaus už dalyvavimą sukilime. Jie gal ir būtų sutikę pasakyti, kas šaudė žydus ir prisidėjo prie holokausto, bet tada būtų tekę pasakoti, ar jie buvo sukilėliai, ar ne“, – svarsto istorikas.

Tiesą sužinos ateinanti karta?

Žinoma, pabrėžia R. Zagreckas, toli gražu ne visi sukilimo dalyviai buvo susitepę rankas. Tačiau turima mažokai istorikų, pinigų taip pat ne per daugiausia, kad būtų galima kuo nuodugniausiai išnagrinėti holokausto istoriją Lietuvoje.

„Didžioji dalis medžiagos yra su sovietiniu ideologiniu užtaisu ir visą tai nušluoti irgi sudėtinga. Visas tas sovietmečio žargonas – jį reikia nuvalyti, šifruoti ne pažodžiui, kas sakoma, o kas slypi už to“, – aiškina problemas, su kuriomis susiduria šiuolaikiniai istorikai, pašnekovas.

Ir vis tik holokausto klausimas Lietuvos visuomenėje skaudus. Pasak R. Zagrecko, kaip ir visų laikotarpių, šio laikmečio tyrimai nelengvi. Taigi sunku net spėti, metų prireiks, kol bus sudėliota tikroji istorija. Istorikas neatmeta, jog turės net pasikeisti karta, nes dabar gyvenantiems žmonėms šis klausimas sunkus.

„Bent jau mano tokia versija, jog viena priežasčių, apie kurią gal niekas nešneka, yra ta, kad 1940–1941 metais gyvenusių lietuvių visuomenė, ano meto karta skyrėsi nuo dabartinės. Skyrėsi religingumu. Kitas dalykas, ji skyrėsi antisemitizmu. Antisemitizmo paplitimas tais laikais, mano supratimu, buvo daug didesnis negu yra dabar“, – mano R. Zagreckas.

Jam pačiam teko apie 1999-uosius metus susipažinti su vokiečių atliktais tyrimais apie antisemitizmo paplitimą Europoje. Pagal juos Lietuva buvo įvardyta kaip viena mažiausiai antisemitiškų šalių Europoje – jos rodiklis siekė 10 procentų. Istorikas nemano, kad situacija per pastaruosius dvidešimt metų labai pakito.

„Iš vienos pusės mes turime problemą, iš kitos pusės ta problema nėra tokia, kaip, pavyzdžiui, kaimyninėje Lenkijoje. Pagal tuos tyrimus ten antisemitizmas buvo 33 procentai, Slovakijoje – 34 procentai, Ukrainoje, Rusijoje – po 22 procentus, Vokietijoje – 14 procentų, – vardija R. Zagreckas. – Tad nors mums labai sunku galvoti taip apie savo senelius 1941 metais, jie buvo kitokie – gerokai labiau antisemitiški.“

Komentarai

  • Mes už taiką ir laisvą žmonių apsisprendimą gyventi toje valstybėje, kurioje jie nori gyventi.

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų