Hidrometeorologas, tapęs šoumenu

Hidrometeorologas, tapęs šoumenu

Panevėžiečio Manto Simaičio veidas žinomas kone visiems protmūšio žaidimo gerbėjams Norvegijoje. Ko gero, kokybiškiausio, intelektualiausio ir azartiškiausio skandinaviško žaidimo įkūrėjas tautiečiams į nesibaigiančių fjordų ir kalnų grandinės šalį atvežė net ir patį „Auksinio proto“ meistrą Arūną Valinską.

Užkabino“ idėja

Gerą nuotaiką, charizmą iš tolo spinduliuojantį panevėžietį renginių vedėją Mantą Simaitį būtų galima drąsiai vadinti skandinaviškojo protų mūšio krikštatėviu. Būtent jis į Norvegijos sostinę Oslą atvežė ne tik azartiško žaidimo formatą, bet ir pati pramogų pasaulio ryklį Arūną Valinską.

Mantas sako visų pirma labai norintis padėkoti televizijos grandui ir visai laidos „Auksinis protas“ kūrėjų komandai už tai, kad buvo kartu tokį Norvegijos lietuviams įsimintiną ir ypatingą vakarą.

Padirbėti šalia Arūno Valinsko yra tikrai didis dalykas kiekvienam pradedančia šoumenui. Jo trisdešimties metų sceninė patirtis ir autoritetas juntamas vos jam įžengus į sceną“, – neslepia Mantas.
M. Simaitis tikina, jog apie bendrą vakarą su Arūnu Valinsku ir susitikimą su juo reikėtų pradėti pasakoti nuo protų mūšio Osle istorijos. Šis šou, buriantis tautiečius, vyksta jau trečią sezoną iš eilės.

Pirmasis energingojo Manto organizuotas protų mūšio žaidimas buvo per Skandinavijos lietuvių jaunimo sąjungos suvažiavimą dar 2016 metais. Kaip tuometinis Norvegijos lietuvių jaunimo sąjungos narys, jis dalyvavo šiame renginyje ir ruošė protų mūšio kovas. Į susitikimą atvyko Švedijos, Danijos, Suomijos, Islandijos ir Norvegijos šalių jaunimo sąjungos nariai.

Šis, pirmasis mano kurtas žaidimas buvo palyginti paprastas ir mažai panašus į šou. Tačiau tiek ir užteko, kad užsikabinčiau už žmonių emocijų, komandinio darbo, azarto bei varžymosi adrenalino“, – sako M. Simaitis.

Mantui Simaičiui džiugu, kad žodis „emigrantas“ pamažu įgauna naują prasmę ir patiems emigracijoje gyvenantiems lietuviams. Tad, sako, norintis dar labiau įkvėpti juos patikėti, kad visko pasiekti „galima ir čia“. Asmeninio albumo nuotraukos

Buria lietuvius

Tai buvo prieš gerus trejus metus. Mantui teko gerokai pasukti galvą, kaip rasti patalpas Osle, kad galėtų surengti pirmąjį viešą Norvegijos lietuvių protų mūšį. Kol pagaliau viename iš sostinės barų susitarė dėl vakaro ir nauja idėja startavo su Norvegijos jaunimo sąjungos vėliava.

Pasak M. Simaičio, tuomet į pusrūsį susirinko maždaug pusšimtis žmonių. Bet jam šis skaičius reiškė kur kas daugiau nei tik statistika.

Pamačiau, kad žmonėms tai patinka ir jiems reikia intelektualaus vakaro bei humoro. Mane labiausiai užkabino, kad galima iš edukacijos sukurti šventę ir varžymąsi. Kad žinojimas gali būti jėga. Galbūt radau savyje pedagogo gyslelę“, – šypteli Mantas.

Vienyti pramogų, azarto ir intelektualumo ištroškusius tautiečius sekėsi taip puikiai, kad teko keltis į didesnes patalpas. Ten rinkdavosi jau 13–15 komandų – net apie 90 dalyvių.

Nenustojau dirbti su vaizdo įrašų sklaida, ieškoti rėmėjų, kolaboruotis su geriausiais Norvegijos fotografais ir renginys išaugo iki tikrai verto dėmesio lygio“, – galutiniu produktu džiaugiasi Mantas.

Šiais metais M. Simaitis su komandomis persikėlė į didžiausią Oslo mieste sporto barą ir jau praėjusią savaitę subūrė rekordinį skaičių tautiečių Norvegijoje: oficialiame atvirame žaidime dalyvavo per 180 dalyvių. Tai, anot M. Simaičio, yra milžiniškas jo kryptingo darbo įvertinimas.
„Protų mūšis tampa didžiausiu ir geriausiu renginiu visame Osle, suburiančiu adekvačius, mąstančius, inovatyvius ir geriausius lietuvius Norvegijoje“, – gražių žodžių tautiečiams negaili panevėžietis, atradęs šoumeno gyslelę.

Keičia emigranto veidą

Anot M. Simaičio, idėja į Oslą, kuriame pats gyvena jau šešerius metus, pasikviesti Arūną Valinską jam kilo dar antrajame protų mūšio sezone. Oslo protmūšio lygą laimėjusi komanda tąkart išvažiavo į televizijos laidos „Auksinis protas“ filmavimą. Tad radus progą, visi mielai sutarė bendradarbiauti ir šiame Manto projekte.

Scenos vilkas į bendrą protmūšį Osle atvyko šventiniam Lietuvių dienų savaitgaliui. Į renginį tuomet susirinko daugiau nei 250 lietuvių iš visos Norvegijos. Kartu su Lietuvos ambasada dalyvavo ir Lietuvos „Rotary“ klubo nariai.

Buvo didelis ir kokybiškas renginys. Salė buvo pilnutėlė – visi norintys nebetilpo. Visą vakarą jautėsi pakili, šventinė nuotaika. Vakaras pavyko tobulai“, – emocijų dėl puikiai pavykusios grandiozinio vakaro neslepia panevėžietis.
Mantas sako, jog jį labai džiugina tai, kad Norvegijoje yra daugybė žmonių, kurie čia gyvena jau ilgą laiką, yra puikiai integravęsi į vietinį socialinį gyvenimą, naudojasi kalba. Ir visi šie žmonės susirenka drauge praleisti laiką, mezga naujas draugystes ar pažintis.
„Džiugina, kad emigranto vardas po truputį įgauna gerąją prasmę“, – gera nuotaika kaip visuomet trykšta Norvegijos lietuvis.

Per protų mūšio kovas į savitą bendruomenę subūręs Norvegijoje gyvenančius tautiečius Mantas jaučiasi pats išlošęs gal net daugiau: be pasitenkinimo dominančia veikla, gavo galimybę mokytis iš paties pramogų verslo ryklio Arūno Valinsko. Asmeninio albumo nuotrauka

Išvyko paragauti gyvenimo

32-ejų Mantas mokėsi Panevėžio 5-ojoje vidurinėje mokykloje. Po abitūros egzaminų užsimojo tapti hidrometeorologu ir įstojo į Vilniaus universitetą.

Baigęs šią specialybę supratau, kad gana juokingas posakis, jog rožiniai akiniai dūžta stiklais į vidų, yra tiesa. Ieškojau meteorologo darbo, tačiau nesėkmingai. Tad įsidarbinau pardavimų srityje“, – prisimena.
Sekėsi Mantui neblogai, tačiau norėjosi įdomesnio gyvenimo – dažniau pakeisti aplinką, o galbūt net ir šalį. Tad panevėžietis su dabar jau buvusia drauge nusprendė išvažiuoti į labiausiai lietuvius traukiančią Norvegiją. Kaip pats sako, naujo gyvenimo skonio paragauti.

Savo karjerą M. Simaitis pradėjo elektriku naftos platformos statybose Norvegijos vakaruose. Tačiau prasidėjus naftos krizei, darbovietę perkėlė į Oslą, arčiau namų.

Šiuo metu Manto darbas susijęs su priešgaisrine sauga, bet didžiulę jo gyvenimo dalį yra pasiglemžę gana ambicingi projektai: protų mūšis Osle bei internetinė laida „Galima ir čia“, kurioje žodžių kišenėje neieškantis panevėžietis drąsiai ėmė į rankas vedėjo mikrofoną.

Elnių migracija – tarp žiūrimiausių įrašų

Pasak M. Simaičio, norvegiškas gyvenimas tikrai skiriasi nuo lietuviškojo.

Visose pasaulio šalyse galima rasti tiek pat pliusų bei tiek pat minusų, tačiau galiu trumpai papasakoti apie, mano galva, labiausiai išryškėjusius skirtumus tarp lietuvių ir norvegų“, – intriguoja pašnekovas.

Anot jo, norvegai – kur kas ramesni bei santūresni žmonės. Neskuba, nestresuoja, visose situacijose elgiasi apgalvotai. Daug uždirbantys ir gerai gyvenantys, jie nemėgsta demonstruoti savo turtų statydamiesi milžiniškus namus, vairuodami „Porsche“ ar badydami pavyduoliams akis „Gucci“ bei „Louis Vuitton“ rankinėmis.

Ir vaikai čia auklėjami kiek kitaip nei Lietuvoje – ypač vaikų darželiuose. Žinau, nes mano mama dirba darželio auklėtoja Panevėžyje“, – šypteli Mantas.
Anot jo, Norvegijos vaikų darželiuose yra privalomas laikas lauke, net jeigu ir lyja arba smarkiai pusto. Taip pat vaikams leidžiama daugiau rizikuoti: lipti ant kalniukų ar neaukštų uolų. Tačiau duodama suvokti, kad dėl kiekvieno prasto pasirinkimo atsakingi yra jie patys.

Mačiau tokį vaizdą: gal ketverių metų vaikas užlipo ant gana aukštos uolos darželio teritorijoje, išsigando ir iš baimės pradėjo verkti. Auklėtoja, užuot puolusi ir jį nukėlusi, pradėjo raginti jį patį nulipti. Vaikas pabliovė ir pats nulipo. Manau, tai tobulas sprendimas auginant atsakingą ir savarankišką žmogų“, – sako Norvegijos lietuvis.
Mantas juokiasi pastebėjęs ir kelis įdomesnius dalykus apie vietinius žmones. Anot jo, norvegai nelabai mėgsta užuolaidų, jų šunys neloja ir jie vertina ypač lėtus dalykus.

Daugiausia vaizdo peržiūrų Norvegijoje generuoja lėtieji vaizdo įrašai – trijų dienų transliacija, kaip laivas plaukia iš šiaurės į pietus, aštuonių valandų tiesioginė transliacija, kaip traukinys keliauja iš Bergeno į Oslą, septynių dienų transliacija iš stacionarios kameros, kur rodoma elnių migracija“, – juokiasi Mantas, pasakodamas apie puikiai norvegų temperamentą atspindintį faktą.
Tačiau, įspėja lietuvis, esama ir kitos medalio pusės.

Yra toks posakis: „Norvegai nužudys tave vata.“ Šį posakį galima interpretuoti, kaip tik nori, tačiau pagrindinė mintis, kad žmonės visur yra žmonės. Jų yra tiek pat gerų, kiek ir piktų. Ir tik nuo tavo paties požiūrio priklauso, kokių žmonių sutiksi daugiau“, – mano pašnekovas.

Kalba – raktas į sėkmę

Mantas įsitikinęs, jog integracija į norvegišką aplinką prasideda nuo pagarbos šaliai: kalbos pamokų, kultūros perpratimo, kitokios aplinkos gerbimo ir prisitaikymo, taisyklių laikymosi. „Laikantis šių universalių gyvenimo principų, lengva pritapti visur. Tačiau negerbiant šalies, peikiant jos vietinius gyventojus, nesilaikant visuotinių taisyklių ar specialiai atsisakant kalbėti vietine kalba, integracija bus kur kas sunkesnė“, – įspėja emigrantas.
Norvegijoje lietuviai – antra pagal dydį imigrantų grupė. Mus lenkia tik kaimynai lenkai. Anot Manto, daugelis žmonių ten yra susikūrę gerus gyvenimus, karjeras ar verslus, tačiau kokybiškų dalykų savo gimtąja kalba reikia visiems.
„Dėl to tiek protų mūšis Osle, tiek ir projektas „Galima ir čia“ yra tokie populiarūs. Turime tikrai stiprią Lietuvių bendruomenę, kurioje yra gydytojų, sportininkų, verslininkų, aukščiausio lygio vadovų, menininkų ir, aišku, paprastų darbo žmonių“, – sako M. Simaitis, manantis, jog tiek lietuviui, tiek lenkui, tiek somaliečiui pritapti svetimoje šalyje yra vienodai sunku ir vienodai lengva. Kertinis dalykas, kaip ir minėjo, yra kalba, pagarba bei taisyklių laikymasis.
„Yra dalis lietuvių, kurie nenoriai integruojasi į vietinę socialinę grupę. Pagrindinis stabdis – kalbos nemokėjimas. Tačiau negalima ir pykti dėl to. Oslas – daugiakultūris miestas. Tai tarsi įvaro visus emigrantus į komforto zoną: nemoki norvegiškai, puikiai tiks ir anglų kalba“, – pažymi Mantas.

„Gyvenimas Norvegijoje yra ramesnis ir stabilesnis, palyginti su Lietuva. Ar tai gerai, tegul sprendžia visi kas sau“, – sako jau daugiau nei šešerius metus Osle gyvenantis panevėžietis. Asmeninio albumo nuotrauka

Visi tikslai sveikintini

Antras dalykas, dėl ko lietuviai emigrantai tiesiog nesiintegruoja į vietinį socialinį gyvenimą, anot M. Simaičio, yra tai, kad ilgalaikiai jų planai nėra susiję su Norvegija.

Ne paslaptis, kad atlyginimai už tą patį darbą Lietuvoje ir Norvegijoje skiriasi. Nemažai tautiečių atvažiuoja čia, taupiau gyvena, ilgiau dirba ir po kurio laiko grįžta į Lietuvą, pasistato namus ir būna pasiekę savos emigracijos tikslą. Ir tai yra labai sveikintina“, – patikina Mantas.

Jo paties adaptacinis periodas Norvegijoje nebuvo labai sunkus. O labiausiai norvegų požiūris į panevėžietį pasikeitė būtent tada, kai jis pradėjo mokytis kalbos.

Kalba – tai pagrindinis raktas, – dar sykį pabrėžia jaunas vyras. – Nesvarbu – Norvegija, Vokietija, Lenkija ar Lietuva. Kalbant šalies kalba bet kas gali pritapti. Tad moki žodi – žinai kelią!“

Panevėžiečio akyse Oslas – spalvingas, skirtingas bei labai žavus miestas. Vos 45 minučių kelionė metro gali nuvežti prie didelio kalno, į kurį galima įkopti, prie vandens, kuriame galima maudytis, plaukioti kateriu, iškylauti. Ar į mišką, kuriame pilna uogų, grybų ir tyro oro.
Oslas patogus ir tuo, kad vasarą bei žiemą čia galima rasti daugybę įvairių pramogų bei kultūrinio gyvenimo. Tad laisvalaikį Mantas leidžia aktyviai. Šiuo metu pradeda pamilti žaidimą „Airsoft“, tad su bičiuliais savaitgaliais važiuoja „pažaisti karo“. Kadangi gyvena prie pat Oslo fjordo, greta namų turi dvi baidares.

Vasarą baidarė ir fjordas yra du patys geriausi dalykai, – prisiekia vyras. – Su būsima žmona mėgstame keliauti, tad stengiamės tą daryti kuo dažniau. Beje, per keliones visad domiuosi vietine kultūra ir filmuoju protmūšių klausimus. Tada grįžęs pateikiu juos žmonėms. Gal dar ir dėl to žmonės vertina mano kuriamus žaidimus?“

Rodo geruosius pavyzdžius

Lietuvoje vis dar gajus stereotipas, jog emigracijoje Norvegijoje dirba tik vietos tėvynėje neradę statybininkai, valytojai ar žuvies fabrikų darbuotojai, Mantui ypač nepatinka. Bet jis supranta, jog tai nesikeis, kol labiau matomi netaps protingi, kūrybingi bei intelektualūs emigrantai.
Tad šio tikslo vedamas M. Simaitis pradėjo kurti laidą „Galima ir čia“. Projekto idėja – visam pasauliui parodyti teisingus emigracijos pavyzdžius. Dienos šviesą jau išvydo laidos, kuriose kalbinami rašytojai, vienas geriausių pasaulyje vizualiojo meno kūrėjas, kunigas, gydytojas, nardymo instruktorius, Nacionalinio Norvegijos muziejaus statybų darbų vadovas.
Pasak Manto, yra daugybė lietuvių, vertų atsidurti laidoje.

Noriu įkvėpti visus žmones ir parodyti, kad „galima ir čia“, – šypteli idėjų nestokojantis panevėžietis. – Tiesiog negaliu klausyti pasiteisinimų, kad čia nieko negalima, čia reikia valgyti emigranto duoną. Nė velnio! Galima ir čia! Reikia tik susigniaužti į kumštį ir žengti dar pėdą. Ir viskas yra padaroma.“

Anot Manto, Norvegijoje ir Lietuvoje skiriasi požiūris ir į darbus, ir į sąlygas, komfortą. Norvegijoje darbo aplinkai skiriama daug dėmesio: rengiami kasmetiniai pokalbiai su įmonių viršininkais, ar tenkina darbo sąlygos, jeigu netenkina, jos yra gerinamos.

Daug dėmesio skiriama ir žmonių asmeniniam gyvenimui, tad persidirbimas Norvegijoje yra netoleruotinas nusikaltimas, – sako lietuvis. – Visi žmonės turi teisę į poilsį.“

Gyvenimas Norvegijoje yra ramesnis ir stabilesnis, palyginti su Lietuva. Ar tai gerai, tegul sprendžia visi kas sau“, – šyptelėjęs priduria.

Tarmės nesigėdija

Gimęs ir augęs Panevėžyje M. Simaitis sako, jog miestą, kuris jam pačiam labai arti širdies, puikiai apibūdina vieno garsaus Panevėžio poeto iš Pilėnų frazė: „Panevėžys budi nemiega.“
Mantas be galo laimingas, kad Lietuva, nors ir tokia maža valstybė, turi savo tarmes ir akcentus. Panevėžietis netgi mėgsta žaisti mintyse susikurtą žaidimą – po pirmų tautiečio sakinių pagal tarmę bando atspėti, iš kurio miesto tas kilęs.

Ir, sakyčiau, sekasi tikrai neblogai, – juokiasi. – Savo panevėžietiškos tarmės aš irgi nevengiu. Jeigu reikia vartoti žodį „narvelis“, drąsiai jį vartoju. Jeigu norisi pasakyti „ragožė“, tai taip ir sakau. Tiesa, per oficialius renginius kalbu taisyklinga bendrine kalba, bet kai reikalai pakrypsta į neoficialią aplinką, visiškai nesigėdiju savo kilmės.“

Ištaikęs progą visiems sutiktiems žmonėms M. Simaitis pasakoja ir apie Panevėžio pasididžiavimą – Juozą Miltinį bei Senvagę. Labai didžiuojasi, kad mūsų dabartinis Lietuvos ambasadorius Norvegijoje – Jonas Paslauskas, taip pat yra kilęs iš Aukštaitijos sostinės, baigęs 5-ąją vidurinę mokyklą.
Kadangi Manto mama gyvena Panevėžyje, sūnus visad aplanko ją ir savo miestą. O čia sugrįžęs turi ir tradiciją: iš Pilėnų mikrorajono nueiti iki savo buvusios mokyklos, iš mokyklos – iki centro, iš centro pro Aleksandro paminklą – iki Senvagės, nuo Senvagės – iki moterų kalėjimo, nuo ten – iki Margirio gatvės.
„Tai tokia vidinė meditacija ir pasisveikinimas su gatvėmis, kurios mane užaugino“, – šypteli M. Simaitis.

Galerija

Komentarai

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų