-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Papūgos tikrai įspūdingi paukščiai. Jos gali išmokti ne tik žodžius, bet ir frazes, o kartais – net labai meistriškai plūstis. Ir vis dėlto papūgos yra apgailėtinos mėgėjos, palyginti su lyrauodegiais – bene geriausiais iš visos gyvūnijos karalystės pamėgdžiotojais.
Šie Australijoje gyvenantys „pėsti“ paukščiai tokie nuostabūs, kad europiečiai, pirmąkart išvydę juos laisvėje apie 1800-uosius, iki pat XX amžiaus 4-ojo dešimtmečio to nuostabumo nesuvokė.
Nors pavadinti labai gražiai, už išvaizdą lyrauodegiams būtų galima skirti daugių daugiausia 7 iš 10 balų. Ir tai tik už didingą patinėlių uodegą, antraip šie fazano dydžio pilki plunksnuočiai tenkintųsi trejetu.
Bet galinė puošmena nėra vienintelis vyriškosios lyties lyrauodegių išskirtinis bruožas.
Kasmet vasarą, tarp birželio ir rugpjūčio, prasideda lyrauodegių poravimosi metas, ir patinėliai tampa donžuanais.
Visi giesmininkai turi specifinį organą, vadinamą rėkle. Jis leidžia jiems čirškėti, giedoti, čiulbėti, ulbėti, netgi – laidyti keiksmažodžius, kaip moka papūgos. Bet lyrauodegių rėklė pati sudėtingiausia visame sparnuočių pasaulyje. Todėl jie gali išmokti daugybės signalų ir dar daugiau jų pamėgdžioti. Lyrauodegiams pavaldūs mažiausiai 20 kitų rūšių balsai!
Dar nepadarė įspūdžio? Yra pavykę įrašyti, kaip lyrauodegių patinėliai gieda kelių skirtingų paukščių giesmes tuo pat metu – tai yra patys sau vieni traukia duetu. Jau nebekalbant apie itin talentingus individus, prilygstančius visam simfoniniam orkestrui.
Taip pat lengvai, kaip ir kitus paukščius, jie mėgdžioja gyvūnus. Mokslininkai lyrauodegius net girdėjo lojančius, kaip laukinius šunis dingus. O dabar, kai žmonės vis giliau braunasi į jų teritorijas, lyrauodegiai sparčiai mokosi ir šiuolaikinės civilizacijos melodijų. Internete apstu įrašų, įrodančių, kaip meistriškai paukščiai geba pamėgdžioti net mechaninius garsus, pavyzdžiui, fotoaparato ar benzininio pjūklo. Ir net lazerinio ginklo, nors kur lyrauodegiams pavyksta prisižiūrėti fantastinių filmų, vienas Dievas težino. Na, bet svarbu, kad lyrauodegių damoms tai patiktų.
Be abejonės, esate girdėję, jog kai kurie driežai ir daugelis panašių nemalonių gyvių gali pamesti uodegą, kad paspruktų nuo persekiojančio plėšrūno. Anokia čia bėda, kai po kurio laiko nutrūkusi galūnė atauga.
Mokslininkai buvo įsitikinę, kad tokį triuką sugeba tik amfibijos. Kol atrado simpatišką mielą pelytę, galinčią lygiai tą patį.
Afrikinės dygliuotosios pelės, aišku, nėra dygliuotos. Užtat turi apsauginių mechanizmų, labai panašių į salamandrų. Kai mokslininkai pabandė prisigaudyti graužikių laukinėje gamtoje, tos nusimesdavo ne tik uodegas, bet ir ištisus odos lopus, ir pasprukdavo.
Tada gamtininkai susimąstė: jeigu dygliuotosios pelės gali sau leisti prarasti tiek odos, vadinasi, gali ją gana greitai atsiauginti? Mokslininkai leidosi į tyrinėjimus ir eksperimentus, o jų rezultatai apstulbino.
Šie graužikai, pasirodo, gali atsiauginti viską, pradedant plaukų folikulais ir baigiant riebalinėmis ląstelėmis – net didžiulį gabalą nuplėštos ausies, ir tą susigrąžina! Kitoms pelėms sužalotoje vietoje lieka randas, dygliuotosioms atsiranda naujas audinys – lygiai toks pat, kaip buvusysis.
Jeigu specialistams pavyks išsiaiškinti, kaip pelės daro tokius stebuklus, šios žinios gali tapti neįkainojamos medicinai.
Vandenynai yra paskutinis žmonių dar iki galo neištyrinėtas mūsų planetos kampelis. Taigi jų dugne esama gyvių, kuriuos veikiausiai atras tik mūsų vaikai.
Vienas keisčiausių povandeninių gyventojų, su kuriuo jau turėjome garbės susipažinti, yra vėžys Alpheus sp., dar vadinamas vėžiu šauliu. Jo žnyplės (beje, galinčios užaugti nenormaliai didelės, palyginti su menkučiu kūneliu), kaip dera, sudarytos iš dviejų dalių, ir kai vėžys jomis kaukštelėja, į didelę bėdą patenka visi, kurie atsiduria ugnies linijoje.
Slėgis, atsirandantis žnyplėms staiga susispaudžiant, gali daryti neįtikėtinus dalykus. Susidarę burbuliukai trumpą akimirką įkaista iki maždaug 8 000 laipsnių pagal Farenheitą, arba kiek daugiau nei 4 400 laipsnių pagal Celsijų, ir pradeda skleisti 210 decibelų garsą (tikras pistoletas išspaudžia tik apie 150 decibelų). Taip pat susidaro smūgio jėga, galinti pritrenkti – jei ne nužudyti, – jos kelyje pasitaikantį smulkesnį gyvūną. Žinoma atvejų, kai vėžiai pasinaudodavo šiuo savo ginklu, kad dugno uolienose pramuštu sau mažyčius urvelius.
Jeigu Alpheus sp. praranda vienas žnyples, keliskart išsinėrę, gali jas atsiauginti. O dar šie vėžiai skleidžiamais garsais mėgsta klaidinti sonarus bei kitą povandeninę elektroninę įrangą.
Susidaro įspūdis, kad tokie gamtos eksperimentai, kaip šis vėžiagyvis, yra tikras vandenynų siaubas ir visos rifų žuvys šių bepročių bijo. Tačiau iš tikrųjų Alpheus sp. labai svarbus ekologijai. Vėžiai yra tarsi statybininkai, parūpinantys urvelius kitiems gyvūnams, naudojantys savo vandens patrankas švarą tuose urveliuose palaikyti ir kuriantys sau ištisas kolonijas – labai panašiai, kaip bendruomeniškos bitės.
Kita vertus, vandenyno dugnas iš tiesų šiek tiek primena Laukinius Vakarus, kur visi gyventojai yra ginkluoti ir nebijo tais ginklais pasinaudoti.
Dar viena keistuolė iš jūros dugno, įminusi amžinos jaunystės mįslę.
Pasirodo, yra gyvūnų, kurie ne sensta, bet jaunėja. Nors gal taip sakyti ir nėra visiškai tikslu. Nes didžiąją laiko dalį medūzos Turritopsis nutricula praleidžia kaip visi gyviai, įskaitant ir mus: jos gimsta, sensta ir miršta. Tačiau patyrusios didelį stresą, prasidėjus badmečiui ar įvykus ekologinei katastrofai, suaugusios medūzos padaro tai, ką mes visi norėtume sugebėti padaryti „gyvenimas užkniso juodai“ atvejais: jos vėl tampa vaikais.
Turritopsis nutricula grįžta į embriono stadiją, kai medūzų ląstelių būklė būna tokia, kad jos gali virsti tokio tipo ląstelėmis, kokio organizmui tuo metu reikia.
Būdamos „suvaikėjimo“ stadijos medūzos gali dalytis ir sukurti visą koloniją naujų, genetiškai identiškų medūzų.
Nors apie šios nedidukės – vos 4,5 mm skersmens – jūrų gyventojos egzistavimą žmonijai žinoma jau nuo XIX amžiaus 9-ojo dešimtmečio, mokslui prireikė daugiau nei šimtmečio susivokti, kad medūzos gali pasukti laiką atgal. Taigi tam tikra prasme yra nemirtingos.
Toks talentas suteikia Turritopsis nutricula daugiau šansų išgyventi. Nešamos vandenyno srovių, jos gali nukeliauti į bet kurį pasaulio kraštą ir ten iš naujo „užaugti“ – jau prisitaikiusiomis prie naujų gyvenimo sąlygų.
To nereikia ilgai ieškoti: nors manoma, kad Turritopsis nutricula medūzos kilusios iš Viduržemio jūros, dabar jos išplitusios po visą pasaulį (tiesa, dažniausiai laikosi atogrąžų vandenyse). Jos net čiuptuvėlių užsiaugina pagal poreikį – priklausomai nuo to, kokiuose vandenyse atsiduria, jų būna nuo 8 iki 24. Nepaisant nieko, šios medūzos yra genetiškai identiškos visame pasaulyje.
Mokslininkai viliasi, kad, atskleidus visas Turritopsis nutricula paslaptis, bus padaryta didžiulė pažanga medicinoje.
Aišku, tikrasis šio gyvūno pavadinimas kiek kitoks – alpinis ožys. Ir šie raguotieji kamikadzės sugeba karstytis kone vertikaliais uolų šlaitais. Pabandykite susirasti internete filmuotos medžiagos ir pamatysite vaizdų, akivaizdžiai prieštaraujančių fizikos dėsniams.
Alpiniai ožiai kaip tik ir garsūs tuo, kad neįžengiamų vietų kalnuose jiems nėra. Skeltos kanopos ir galingi užpakalinės kūno dalies raumenys padeda įveikti beveik 90 laipsnių statumo sienas. Nuostabiausia tai, jog gyvūnai gravitacijos nepaiso net tada, kai keliauja su jaunikliais. Taigi pastariesiems nelieka kitos išeities – tik labai sparčiai mokytis alpinizmo meno.
Vorai nėra patys maloniausi gyviai, bet šitie peržengia visas ribas.
Madagaskare gyvenantis Darvino žievinis voras nėra didelis – gal kaip nykščio nagas, – tačiau gali suregzti tinklą, uždengiantį beveik 3 kvadratinių metrų plotą. Pakabinus tokį voratinklį ant kablio, jis nusidriektų iki 24 metrų.
Mokslininkai mano, kad žieviniai vorai išsiugdė šį specifinį gebėjimą po to, kai Madagaskaras atsiskyrė nuo Afrikos žemyno, – pasinaudojo erdviais tuščiais plotais ir virš vietos upių dvelkiančiomis oro srovėmis. Dėl tos pačios priežasties jų tinklų dažnai galima rasti virš upių, besidriekiančių nuo vieno kranto iki kito.
Bet tai dar ne viskas. Darvino žievinių vorų tinklai tokie tvirti, kad išlaiko gan stiprius skersvėjus (beje, jie labai patogiai atpučia gardų grobį). Voratinklio gijos yra daugiau nei 10 kartų stipresnės nei kevlaras (o tas, priminsime, 5 kartus stipresnis už plieną) ir tokios elastingos, kad lengvai tinklo nesuplėšysi. Be to, kaskart, kai gijos nutrūksta ar yra specialiai nutraukiamos, tinklo šeimininkas jas suėda. Tai dar vienas šiurpuliukus keliantis žievinių vorų bruožas: jie patys perdirba savo antrines žaliavas.
Įdomu, kad niekas vis dar tiksliai nežino, kaip toks mažas voras nuaudžia tiek daug tinklo. Ir dar taip sparčiai! Vienam vorui suregzti trijų kvadratinių metrų ploto voratinklį pakanka kelių valandų.
Būtų galima nepailstant stebėti, kaip žiemą medžioja rudosios lapės, – jų šuoliukai sniege tokie žavūs! Ypač tada, kai, pagaliau užtikusios grobį, rudės neria į pusnį stačia galva.
Ilgą laiką manyta, kad lapės tiesiog išgirsta po sniegu krebždančią auką. Bet dabar jau žinoma: šie gyvūnai turi įgimtą tobulą taikymosi sistemą, pagrįstą gebėjimu jausti Žemės magnetinį lauką.
Mokslininkai atrado, kad, šokinėdamos po pusnis, lapės pasisuka taip, jog judėtų maždaug 20 laipsnių į šiaurės rytus nuo magnetinės šiaurės (tos, kurią rodo kompaso adata). Kol lapės laikosi šios krypties, jų medžioklė būna sėkminga 73 procentais atvejų. Pasisukus bet kokia kita kryptimi, tikimybė pasisotinti sumažėja maždaug 18 procentų.
Nereikia būti specialistu, kad suprastum, koks didžiulis tai skirtumas.
Spėjama, kad lapės, tykodamos po sniegu pasislėpusio ir nieko neįtariančio grobio, pasikliauna ne vienu pojūčiu. Jų krypties jausmas veikia kaip taikymosi sistema, tada įsijungia klausa – lapė bando išgirsti, ar reikiama kryptimi po sniegu niekas nekrebžda, – o tada „prisijungia“ prie magnetinio lauko galutinei atakai.
Tyrinėtojai mano, kad gamta lapėms parūpino akyse specifinių ląstelių, jautrių planetos magnetiniam laukui. Tos ląstelės, tikėtina, atspindi į gyvūno akis savotišką aurą, leidžiančią apskaičiuoti šuoliuko aukštį ir ilgį, o prireikus jau ore pakeisti kryptį.
Kaip tiksliai veikia visa ši sudėtinga sistema, dar nėra iki galo aišku. Ir nors lapės – vieninteliai tą darantys žinduoliai, gamtoje esama panašių gebėjimų: paukščiai smegenyse turi „magnetinių kristalų“, padedančių jiems visada rasti kelią ir nepaklysti. Bet kas tie kristalai, palyginti su tarsi Terminatoriaus taikymosi sistema? Tai juk daug „kiečiau“, nei kažkoks įgimtas navigatorius!
Vos 6–10 mm ilgio vabalai bombožygiai yra paplitę po visą pasaulį, išskyrus Antarktidą, – nes kokie gi bepročiai gyventų tokiame šaltyje? Net Lietuvoje paieškojus galima sutikti vieną jų rūšį – raudongalvius bombožygius.
Bet kad ir kur apsigyventų bombožygiai, jie ten klesti, mat niekas iš vietinių netrokšta susidėti su vabzdžiu, sugebančiu paleisti žaibišką srovę verdančio ir cheminį nudegimą sukeliančio skysčio.
Ne, gerbiamieji fantastikos mėgėjai, tai ne ištrauka iš „Erdvėlaivio karių“. Šie vabalai tikrai gamina cheminę medžiagą, vadinamą benzokvinonu. Jie nėra vieninteliai tą darantys gyviai, tačiau vieninteliai, kurie prieš išpurkšdami chemikalą jį užvirina, o ir švirkščia kone reaktyviniu greičiu.
Taip yra dėl to, kad bombožygiai savo pilveliuose turi specialią kamerą, skirtą vieninteliam tikslui – dviem labai skirtingoms cheminėms medžiagoms, vandenilio peroksidui ir hidrokvinonui, sumaišyti. Ir tą padaro per akies mirksnį. Susimaišę chemikalai įkaista ir dėl aukštos temperatūros susidaręs spaudimas išstumia juos.
Tokia „bomba“ gana galinga, kad priverstų net stambiausius plėšrūnus pamiršti, ką jie ruošėsi daryti.
Keisčiausia, kad didesnį ar mažesnį kiekį vandenilio peroksido ir hidrokvinono turi dauguma vabzdžių: pirmasis yra natūralus organizmo šalutinis produktas, antrasis reikalingas vabzdžių kiautus išlaikyti kietus. Tačiau evoliucijos eigoje kažkodėl buvo nuspręsta, kad bombožygiams pašalinti šias atliekas įprastu būdu, kaip visiems kitiems vabalams, būtų nedovanotinas visai gerų sprogmenų švaistymas.
Daugumai rūšių, kad susilauktų palikuonių, būtinos ir vyriškos, ir moteriškos ląstelės. Tačiau JAV Arizonos ir Naujosios Meksikos valstijų dykumose gyvenančios greitai lakstančios ilgauodegės reptilijos Aspidoscelis uniparens nesileidžia spraudžiamos į tokius stereotipinius rėmus. Šią rūšį sudaro tik patelės, ir jos vis tiek puikiausiai sugeba daugintis. Kad ir sprendžiant iš to, jog po pietvakarinės Amerikos dykumas jų laksto daugiau nei milijonas.
Aspidoscelis uniparens patelėms talkina procesas, vadinamas mejoze: driežo ląstelės dalijasi sudarydamos dukterines ląsteles. Dalijantis pirminei ląstelei, dalijasi ir DNR.
Viename lizde paprastai būna nuo vieno iki trijų kiaušinių. Kiekviena suaugusi Aspidoscelis uniparens patelė gali taip daugintis. O visi jaunikliai yra suaugusiųjų driežų ir vienas kito klonai. Aišku, genetinės įvairovės trūkumas turėtų reikšti, kad rūšiai grėsmę kelia ligos, bet kol kas driežiukai – palyginti maži, nuo 69 iki 137 mm ilgio, tačiau su uodega, ilgesne už kūną, – jaučiasi kuo puikiausiai.
O žinote, kas keisčiausia? Nors Aspidoscelis uniparens išsiverčia be patinėlių ir nesidaugina įprastiniu būdu, retkarčiais driežės pastebimos imituojančios poravimosi procesą. Kol kas neaišku, ar toks elgesys turi praktinę reikšmę. Kai kurie specialistai mano, kad jis padeda stimuliuoti reprodukciją, bet tikėtina ir versija, kad šios dykumų „merginos“ tai daro tiesiog savo malonumui.
Vienas pirmųjų dalykų, kurio išmokome gamtos pamokose, buvo tai, kad visi vikšrai vieną dieną susisuka į kokį lapą ar pasigamina kokoną, virsta lėliuke, o iš jos gimsta drugelis. Bet ar kada nors gilinotės, kaip šis stebuklas vyksta?
Gal ir gerai, jei ne, nes kai ką tokios žinios gali traumuoti (juk ne veltui mokytojai per pamokas absoliučiai visko nepasakojo).
Taigi visi žinome, kad vikšras virsta lėliuke. O kas tada? Tada jis, pasirodo, išskiria visą krūvą fermentų, kurie suvirškina beveik visą vikšro kūnelį. „Beveik“, nes lieka ląstelės, sudarančios vadinamuosius imaginalinius diskus.
Tos ląstelės visada būna vikšro kūne – po vieną kiekvienai būsimo suaugusio drugelio kūno daliai. Ir kai tik vikšras susivirškina iki lipnios masės, minėtos ląstelės perima vairą į savo rankas ir, panaudodamos turimą žaliavą, pradeda formuoti drugelį.
Tik palyginti neseniai mokslininkai sugebėjo pažvelgti į šį stulbinamą procesą iš vidaus ir pamatyti, kas vyksta lėliukėje.
Jau supykino? Bet tai dar ne viskas! 2008-aisiais paskelbti JAV Džordžtauno universitete atlikto mokslinio tyrimo rezultatai teigia, kad drugiai pamena viską, ko išmoko ir ką patyrė būdami vikšrais. Vadinasi, susivirškinimo lėliukėje fazę taip pat…
