-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
2022-aisiais minėsime pusę amžiaus „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ leidybos. Net septyniolika metų griežtos cenzūros, persekiojimų, propagandos sąlygomis slapta publikuotas leidinys pasiekdavo skaitytojus ne tik Lietuvoje, bet ir informuodavo pasaulį apie tikinčiųjų padėtį anapus geležinės uždangos.
„Kronikos“ leidybą bei platinimą lydėję pavojai suteikė žurnalui unikalios vertės: jis tapo išsamiausiu dokumentų bei faktų apie sovietų valdžios persekiotą Bažnyčią rinkiniu.
Panevėžio regionui itin reikšminga tai, kad prie šio pogrindžio leidinio, svarbaus lietuvių tautai ir Lietuvos nepriklausomybės atgavimui, leidybos bei platinimo nemenku indėliu prisidėjo ir panevėžiečiai – tiek dvasininkai, tiek ir pasauliečiai.
Šįmet „Panevėžio balso“ puslapiuose prisiminsime antisovietinio pasipriešinimo mieste įvykius nuo 6-ojo dešimtmečio iki pirmojo Sąjūdžio mitingo: kokiais būdais Bažnyčia ir tikintieji priešinosi okupantams, kokie antisovietiniai judėjimai kūrėsi pogrindyje. Taip pat pagerbsime tuos, kas gūdžiausiu sovietmečiu ryžosi individualiam protestui. Nepraleisime ir 7-ajame dešimtmetyje gimusios alternatyvios kultūros, sukurtos laisvės idėjas propaguojančio jaunimo.
„Nebūtinai faktas, jog žmogus buvo tikintis, ėjo į bažnyčią, reiškia, kad jis buvo antisisteminis.“
Profesorė A. Ramonaitė
Lietuvoje vykusių antisovietinių akcijų, tapusių postūmiu į nepriklausomybę, atgarsiai Panevėžyje girdimi iki šiol. Jie gyvi autentiškose žmonių patirtyse, istorikų įžvalgose, nors mus nuo tų laikų skiria daugiau nei penki dešimtmečiai…
6-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje nuslopinus partizaninį judėjimą, Lietuvoje prasidėjo dar aktyvesnis neginkluotas pasipriešinimas. Buvo, kas ir atvirai stojo prieš sovietinę sistemą, tačiau dar daugiau tautiečių, apsisprendusių nebūti šios sistemos dalimi, darė tą ne tokiomis drastiškomis priemonėmis. Ir neretai – patys nemanydami, jog vykdo didelės narsos reikalaujančią istorinę misiją.
Tiesa, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto ir (Po)sovietinės atminties studijų centro vadovė profesorė Ainė Ramonaitė sako suprantanti, kad žodis „pasipriešinimas“ tokiame kontekste kai kam gali pasirodyti labai skambus. Dėl jo jau vyksta gan karšti ideologiniai ginčai – nesutariama, ką derėtų laikyti tikru pasipriešinimu, taigi neprieinama ir prie bendros išvados, kas, sovietams sunaikinus paskutinius Lietuvos partizanus, perėmė iš jų simbolinę kovos su sistema vėliavą.
Pasak profesorės, yra istorikų, filosofų, kurie pasipriešinimą pripažįsta tik kaip atvirą kovą. Tokią, kokią vykdė ginkluotos rezistencijos dalyviai, vėliau – disidentai.
„Nors mes suprantame, kad po to, kai partizaninis judėjimas buvo nuslopintas, stoti į atvirą kovą su režimu reiškė normalaus gyvenimo paaukojimą ir tikimybė pasiekti kažkokį realų rezultatą buvo nulinė – tave tuoj pat „supakuos“ arba ir ne tik… Galėjo atsitikti ir blogesnių dalykų“, – sako pašnekovė.
A. Ramonaitės teigimu, anais laikais sulaužyti žmogų buvo vieni niekai. Sistema mokėjo tai daryti ir turėjo reikiamų priemonių – įskaitant chemines. Tad vėlyvuoju sovietmečiu išplito kitoks kovos būdas: iš pogrindžio.
Profesorės Ainės Ramonaitės teigimu, sovietmečiu sulaužyti žmogų buvo vieni niekai: sistema mokėjo tai daryti ir turėjo reikiamų priemonių. Tad buvo pasirinktas kitas kovos su ja būdas – iš pogrindžio. TSPMI nuotr.
„Pogrindinė veikla nėra atviras disidentinis veikimas, bet tai vis tiek veikla prieš sistemą. Tad, manau, pogrindis vienareikšmiškai laikytinas pasipriešinimu“, – sako profesorė A. Ramonaitė.
Tiesa, tuo metu Lietuvoje vykdyta ir kitų antisovietinių veiklų, bet jas ekspertė linkusi priskirti ribinėms. Tarkime, etnokultūrinį judėjimą, kuriam galima priskirti ir žygeivius: prisidengę formaliais turistų klubais, jie iš tikrųjų stengėsi palaikyti istorinę savimonę.
„Žygeiviai tvarkydavo piliakalnius, lankydavo ir partizanų kapus. Nors oficialiai rodydavo, kad sovietinių partizanų kapus, iš tikrųjų – visai kitų… – pasakoja (Po)sovietinės atminties studijų centro vadovė. – Toks savotiškas žaidimas su sistema leido išugdyti jaunąją kartą su visai kitu supratimu, kas ta sovietinė sistema, ir su kita pasaulėžiūra.“
Profesorės manymu, tai padėjo atsispirti sovietinei indoktrinacijai, tad, žvelgdama iš akademinės perspektyvos, ji ir tokią veiklą laikytų pasipriešinimu.
„Įdomu tai, kad patys ja užsiėmę žmonės savęs pasipriešinimo judėjimui nepriskiria – dažnu atveju kuklinasi, sako nebuvę disidentais, nes nenukentėjo labai stipriai ir kalėjimuose nesėdėjo“, – sako profesorė.
Tačiau A. Ramonaitė neabejoja, jog nuo sistemos savaip nukentėjo visi, kurie išdrįso prieš ją stoti. Šie žmonės suvokė, kad, atsiskleidus tiesai, juos gali išmesti iš eilės butui gauti arba paprasčiausiai neleisti daryti karjeros darbe. Visgi rinkosi rizikuoti, bet gyventi sąlyginai laisvą gyvenimą.
„Tai, kad nebuvai sistemos dalis, nereiškia, kad būtinai turėjai visą laiką sėdėti kalėjime arba būti atskirtas nuo pasaulio, – mano profesorė. – Žmogus galėjo gyventi normalų gyvenimą, bet visiškai kitoje terpėje. Man šie žmonės ypač įdomūs.“
Kita vertus, ką laikyti „nesistemiškumu“, irgi nelengva pasakyti, pripažįsta (Po)sovietinės atminties studijų centro vadovė. Kaip ir tai, kodėl kai kuriuos žmones aplankydavo labai aiškus suvokimas, jog sistema yra pagrįsta melu ir iš principo ydinga.
„Aišku, daug kas sovietmečiu pasišaipydavo iš sistemos ir niekas per daug netikėjo ta ideologija, – primena profesorė A. Ramonaitė. – Buvo ir anekdotų apie politiką, ir viso kito, bet vis tiek pagrindinė žmonių masė sistemos nekvestionavo. Yra tai yra – kažkas kvailai vyksta, tai vyksta.“
Nesistemiškumas pasireikšdavo vienam ar kitam individui pradėjus kvestionuoti sistemą, įžvelgus, kad joje kažkas negerai. Ėmę domėtis, gilintis, netrukdavo atrasti ir įrodymų savo dvejonėms: iš rankų į rankas slapta perdavinėtose knygose apie gulagų baisumus, informacijoje apie Molotovo-Ribentropo paktą, nors pastaroji, anot ekspertės, buvo itin kruopščiai slepiama, nes vertė patį istorijos supratimą aukštyn kojomis.
Galiausiai, buvo ir masinių Lietuvos gyventojų trėmimų faktas, apie kuriuos daugelis net nežinojo.
„Skamba absurdiškai – aplinkui tave dingsta kaimynai ir tu nieko nežinai, – kalba profesorė. – Bet buvo kažkoks nesuvokimas, užsimerkimas… Ypač jaunesnioji karta nematė tų dalykų, nežinojo ir nesuprato. O kai pradėjo suprasti, pradėjo ir matyti, jog egzistuoja sisteminis blogis. Kai atsiveria akys, žmonės pradeda kitaip reaguoti į sistemą ir suprasti, kad nenori būti jos dalimi.“
Žinoma, iš tos sistemos jie fiziškai niekur negalėjo dingti. Bet, nenorėdami turėti su ja reikalų, stengėsi bent gyventi kiek įmanoma autonominį gyvenimą, nepajungtą tos sistemos logikai.
Neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo Lietuvoje kelias buvo ilgas – nuo pirmųjų pogrindinių grupelių iki viską pakeitusių masinių Sąjūdžio mitingų (nuotraukoje – 1988-ųjų rugpjūčio 23 dienos mitingas Vingio parke, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio surengtas Molotovo-Ribentropo pakto metinėms paminėti, kuriame dalyvavo apie ketvirtį milijono žmonių). LCVA nuotr.
Į pasipriešinimą nauji jo dalyviai ateidavo įvairiais keliais, tačiau pagrindiniai buvo bene du.
Pasak A. Ramonaitės, dalis žmonių nesistemiškumo grūdą gaudavo iš šeimos ir jį išlaikydavo.
Kai kuriuose miestuose, ypač Kaune, mokyklose dar dirbo tarpukario laikų mokytojai, palaikę tą dvasią. Patekusiam jų globon jaunimui, kuris iš šeimos atsinešė kitokius įsitikinimus, profesorės manymu, buvo lengviau – jiems viskas buvo nuoseklu.
Bet dažnai susiklostydavo kita situacija.
„Tarkime, jaunuolis iš tremtinių šeimos, bet mokykloje jis susiduria su visai kitokiu nusiteikimu, – svarsto vieną tipinių variantų (Po)sovietinės atminties studijų centro vadovė. – O neretai ir tėvai nepasakodavo trėmimų istorijos, nebandė vaikų nuteikti prieš sistemą vien dėl to, kad norėjo juos apsaugoti. Bijojo, kad mokykloje ko nereikia nepasakytų, neprasitartų…“
A. Ramonaitė primena ir situacijas, kai tėvai, nepateikdami motyvo, drausdavo atžaloms stoti į pionierių gretas, komjaunimą. O vaikai nesuprasdavo kodėl, nes nenorėdavo išsiskirti iš bendraklasių.
„Tada įvykdavo atsiskyrimas tarp šeimos auklėjimo ir vaiko“, – aiškina profesorė.
Kartais nutikdavo ir priešingai, kai šeimoje nebuvo jokio antisistemiškumo, bet sulaukę studentiško amžiaus jaunuoliai universiteto aplinkoje patekdavo į nesisteminius ratelius. Įsitraukę jie išvysdavo realybę visiškai kitokią, negu įsivaizdavo, žinojo iš mokyklos ar netgi iš tėvų.
Pasakyti, kokia dalis Lietuvos visuomenės buvo nesisteminė, sunku. A. Ramonaitės apgailestavimu, nėra būdo tą suskaičiuoti. Sovietmečiu atvirų apklausų nebuvo, o jas vykdant dabar sudėtinga atskirti, kada sakoma teisybė, kada – praeitis pagražinama ar iš kuklumo nutylima.
„Visgi negalima sakyti, kad tokia buvo didžioji visuomenės dalis, – mano profesorė. – Nes didžioji dalis buvo kažkur per vidurį – be aiškios savo nuomonės.“
Iš kitos pusės, kaimo gyvenvietėse nemažai žmonių sovietmečiu nieko antisistemiško nedarė. Tačiau kiekvieną dieną per radiją klausėsi „Amerikos balso“. Jau vien tai buvo savitas ženklas, kad jie norėjo kitokios informacijos, turėjo kitokią pasaulėžiūrą. Tokių žmonių, ypač vyresnės kartos, buvo nemažai.
„Mažų mažiausiai kokie 30 procentų galėjo būti sąmoningai nesisteminių gyventojų, bet labai abejočiau, ar buvo daugiau, – galiausiai įvertina profesorė A. Ramonaitė. – Ir tie skaičiai – visiškai „iš lubų“, nes nėra būdo, kaip apskaičiuoti.“
Pirmasis žurnalo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ numeris buvo išleistas 1972 metais kovo 19 dieną pogrindžio sąlygomis. Tai buvo leidinys, ne tik informavęs visuomenę apie Katalikų Bažnyčios ir tikinčiųjų padėtį Lietuvoje, bet ir skatinęs žmogaus teisių judėjimą. LCVA nuotr.
Daugelis ir patys prisimename, kaip sovietmečiu mūsų tėvai, seneliai ar ir patys slapta lankydavome bažnyčią. Maištingai nusiteikę vaikinai bandė augintis ilgus plaukus, tai sovietų valdžiai itin nepatiko. Tačiau ar tai galima laikyti pasipriešinimu, antisistemiškumu? Profesorės manymu, tai – slidūs dalykai.
„Bažnyčia buvo pats didžiausias konkretus režimo priešas ir kova su ja buvo vienas pagrindinių režimo uždavinių. Bet keista, kad labai nemaža dalis žmonių sugebėjo visiškai ramiai viduje suderinti ir buvimą sistemos dalimi, ir bažnyčios lankymą“, – kodėl vienareikšmiškai negalėtų pavadinti tokios praktikos pasipriešinimu, aiškina pašnekovė.
A. Ramonaitės teigimu, net Komunistų partijos nariai, komjaunuoliai, kurie iš principo negalėjo eiti į bažnyčią, vis tiek rasdavo būdų, kaip draudimą apeiti. Pavyzdžiui, vaikus krikštydavo kitoje parapijoje, kur niekas jų nepažinojo.
„Tad nebūtinai faktas, jog žmogus buvo tikintis, ėjo į bažnyčią, reiškia, kad jis buvo antisisteminis“, – daro išvadą.
Hipių judėjimas, profesorės nuomone, irgi negali būti visiškai tapatinamas su pasipriešinimu. Jo gretose pasitaikydavo, kaip anuometė valdžia vadindavo, „antitarybinių elementų“. Bet gerokai dažniau hipiais tapdavo jaunuoliai, kuriems patiko ši kultūra: jie norėjo kitokios muzikos, kitokios išvaizdos, buvo maištingos dvasios, tačiau neturėjo tvirtų antisisteminių nuostatų.
„Tačiau kadangi sistema pradėdavo juos terorizuoti – grasindavo nukirpti plaukus ir visa kita, – jie tapdavo nesisteminiais, – savotišką ratą uždaro profesorė A. Ramonaitė. – Matė, kad sistema neleidžia gyventi taip, kaip nori, žiūri į juos kaip į priešais, tai jie ir tapdavo priešais iš tikrųjų.“
(Po)sovietinės atminties studijų centro vadovei ne kartą teko girdėti tokių istorijų, kai jungtis prie pasipriešinimo žmones labiau nei antisovietinės idėjos paskatino pačios sistemos elgesys su jais.
„Kai kurie tapdavo išties ganėtinai disidentiški – pradėdavo pogrindinę spaudą platinti ir panašiai. Yra tokių įdomių istorijų“, – patikina profesorė A. Ramonaitė.
Lietuvoje tokie nesisteminiai tinklai, kaip hipių ar etnokultūrinis judėjimas, bažnytinis pogrindis, nebuvo itin plačiai paplitę – tik tam tikrose vietovė. Tarp didžiųjų miestų Panevėžys šiuo atžvilgiu buvo stiprus. Čionykštis žygeivių tinklas buvo žinomas visoje šalyje, jis organizavo keletą didelių akcijų per Lietuvą. Vieną jų – žygį Simono Daukanto keliais.
„Panevėžys turėjo stiprių nesisteminių židinių“, – patvirtina pašnekovė.
Suprantama, valdžia į tokius reiškinius nereaguoti negalėjo, sako ji, tačiau lengva nebuvo. Pogrindis buvo įgudęs apgaudinėti sistemą – tie patys žygeiviai puikiai gebėjo mėtyti pėdas.
„Tarsi nieko blogo – žmonės rengia žygius. Nieko neleistino tame nebuvo. Tačiau valdžia jautė, jog vyksta kažkas tokio. Ypač kai nesuderinus, be niekieno žinios įvykdavo didesnės akcijos, – pasakoja A. Ramonaitė. – Jau vien tai, kad kažkas apačiose įvyksta be viršūnių leidimo, savaime kėlė įtarimą.“
Be to, profesorės manymu, valdžia suvokė ir tai, jog į tokias grupes besiburiančius žmones vienija ir tam tikros pažiūros. Tačiau kovoti su neapčiuopiamais reiškiniais buvo labai sudėtinga. Kaip ir su besimeldžiančiais – ką jiems padarysi, jei nepagavai už rankos su antisovietine spauda?
„Vis tiek, kad ir sovietinė, teisė kažkiek egzistavo. Bent jau vėlyvuoju sovietmečiu negalėjai štai taip imti ir sulaikyti žmogų be jokio pagrindo, 
– sako (Po)sovietinės atminties studijų centro vadovė. – O tą pagrindą šiuo atveju buvo sunku rasti. Manau, sovietinei valdžiai antisisteminiai asmenys buvo nemenkas galvos skausmas.“
