Hobis, virtęs gyvenimo būdu, neleidžia Tomui stovėti vietoje.

Gyvenimo kuras – kolekcionuoti akimirkas

Gyvenimo kuras – kolekcionuoti akimirkas

Jei Panevėžyje kada sutiksite dideliu fotoaparatu apsiginklavusį, su kuprine ant pečių vaikštinėjantį vaikinuką, žinokite, jog tai fotografas Tomas Pošiūnas, veikiausiai vėl bandantis atrasti dar nematytą gimtojo miesto veidą. Savo vietą jis yra atradęs ir automobilių lenktynių trasos pakraštyje, kur dūmų uždangoje užtikrintai spaudo fotoaparato mygtuką.

 

Automobilių varžybų trasose sukiojasi ne tik galingi automobiliai svylančiomis padangomis, jų savininkai ar adrenalino entuziastai, palaikantys prie vairo sėdinčius bičiulius. Ir tikrai ne vien merginos, kaip rodoma filmuose, duoda efektingą startą varžyboms. Kitu žvilgsniu įvykius trasoje stebi tokių renginių fotografai, tykantys savojo auksinio kadro.

Panevėžietis Tomas Pošiūnas automobilius ir jų renginius ėmėsi fotografuoti prieš bemaž septynerius metus nusipirkęs savo pirmąją mašiną „Mazda 323F“ ir įstojęs į Panevėžio japoniškų automobilių klubą. Tuomet ir prasidėjo jo „automobilizmo era“ ir gimė pirmieji, dabar labai brangūs automobilių klubo susitikimų kadrai.

O pirmasis fotoaparatas, patekęs į fotografo T. Pošiūno rankas, buvo prieš beveik keturiolika metų tėvų padovanotas, tuo metu labai modernus buvęs „Siemens CX65“ telefonas su VGA kamera. Juo, o vėliau ir kitais telefonais, Tomas stengėsi įamžinti kuo daugiau gyvenimo akimirkų, jį supančią aplinką. Iki kol nenusipirko savo pirmojo tikro fotoaparato. Tobulėjant keitėsi poreikiai, fotografijos stilius, kartu ir technika.

Šiuo metu T. Pošiūnas dirba fotografu, tačiau sako, jog stengiasi pinigus ir fotografiją statyti į skirtingas barikadų puses, o tikrąją kūrybinę dvasią atskleidžia fotografuodamas po darbo valandų.

T. Pošiūnui sunku pasakyti, kas fotografijoje jį užkabino labiausiai.

„Per visus tuos metus, praleistus fotografuojant, pasidariau labai savikritiškas. Prieš ir po kiekvienos fotosesijos galvoju, kur ir kaip dar galėčiau save paspausti. Fotografija yra mano gyvenimo kuras, be jos ilgai net negaliu išbūti“, – šypteli fotografas.

Numerių nebeslepia

Puikiai traukos lenktynių, vadinamųjų „dragų“, kultūrą išmanantis T. Pošiūnas džiaugiasi, kad Panevėžys jau gali pasigirti didele gausa renginių automobilininkams. Vienas jų ir yra minėtieji „dragai“, dar visai neseniai buvę uždraustas vaisius. Jo jaunimas gaudavo paragauti tik naktimis ir likdavo it musę kandęs vos tik pasirodžius policijos pareigūnams.

Dabar atsiradus galimybei adrenalino trokštančiam jaunimui lenktyniauti legaliai, nebereikia jaudintis dėl fotografijose matomų automobilių valstybinių numerių.

„Fotografuodamas tokį renginį, stengiuosi perteikti automobilių greitį, kovą. Žinoma, nepamirštu ir aplinkos – renginyje dirbančio personalo, susirinkusių žiūrovų ar netgi jų augintinių. Be tokių kadrų renginio fotogalerija būtų tuščia ir be emocijos“, – įsitikinęs fotografas.

Tomą džiugina ir tai, kad Aukštaitijos sostinėje atsiranda vis daugiau galimybių vairuotojams legaliai išbandyti automobilį ir savo įgūdžius skirtingose lenktynėse – slalome, drifte ar „drage“.

„Visa tai yra tik į gera, nes leidžia mūsų vairuotojams tobulinti savo įgūdžius bei lenktyniauti saugiai“, – mano pašnekovas.

T. Pošiūnas mėgaujasi fotografuodamas tiek stovinčius, tiek lenktyniaujančius automobilius – tokiuose kadruose atsiskleidžia skirtingas jų charakteris.

Tomas nemano, jog mašinas fotografuoti sudėtingiau nei peizažus ar žmones. Anot jo, visus skirtingus fotografijos žanrus sieja iš esmės tie patys esminiai dalykai – apšvietimas, kompozicija, objektas ir, žinoma, reikiamu laiku padarytas kadras.

Automobilių lenktynės neatsiejamos ir nuo jose dalyvaujančių ar šalia besisukiojančių gražuolių merginų. Tai kas gi fotografui mieliau – žavi dama nuotraukoje ar galingas automobilis?

Tomas juokiasi, jog žavi mergina šalia gražaus automobilio suteikia nuotraukai tam tikro prieskonio. Svarbiausia, anot jo, viską „skaniai“ pateikti.

Galerija

Vieno trūkumas – kito siekiamybė

Šiuo metu didžiąją laiko dalį T. Pošiūnas skiria įgūdžiams tobulinti fotografuojant žmones. Ilgą laiką fotografavęs vien griausmingus automobilių renginius, prieš daugiau nei metus Tomas ėmėsi intensyviai mokytis fotografuoti portretus.

Fotomenininkas sako pastebintis, kad nė vienas, kad ir koks būtų išvaizdus, prieš kamerą toks nesijaučia. Fotografas svarsto, jog tikriausiai vieno žmogaus trūkumas yra kito siekiamybė ir atvirkščiai. Per fotosesijas pirmas penkiolika minučių T. Pošiūnas visuomet skiria pažinti žmogui ir primena jam, jog norint pasiekti puikų rezultatą, reikės dirbti petys į petį.

„Kaip yra pasakęs H. Džeksonas Braunas jaunesnysis, kiekvienas sutiktas žmogus žino kažką, ko tu nežinai – mokykis iš kitų“, – cituoja T. Pošiūnas.

Savotišką šių dienų madą būti fotografu Tomas vertina dvejopai. Anot jo, gerbti reikia kiekvieno nuomonę ir jei kas nors sugalvojo, kad bus ar jau yra fotografas, tebūnie. Tačiau pats T. Pošiūnas savęs vadinti profesionaliu fotografu nedrįsta.

„Fotografija nėra toks dalykas, kurį gali išmokti per metus ar dvejus. Per visą tą laiką nuo pirmojo fotoaparato pagaminimo turėjome labai daug gerų fotografų, kurie paliko savo darbus kaip pavyzdį ateinančioms kartoms. Tik laikas ir atlikti darbai gali atskirti, kas yra tikras fotografas, o kas ne“, – kalba Tomas.

Pinigai – antraeilis dalykas

Šiuo metu T. Pošiūnas dirba fotografu, tačiau sako, jog stengiasi pinigus ir fotografiją statyti į skirtingas barikadų puses, o tikrąją kūrybinę dvasią atskleidžia fotografuodamas po darbo valandų.

„Nors žmonės ir labai stebisi, bet aš visiškai nesieju pinigų su fotografija. Nustatyta suma iš karto diktuoja fotografo nusiteikimą įdėti daugiau ar mažiau pastangų. Aš visada dedu maksimalias pastangas į fotosesijas ir mėgaujuosi būdamas nepriklausomas“, – sako T. Pošiūnas.

Jo manymu, sėkmingas fotografas yra tas, kuris nebijo išreikšti pasaulio per savo spalvas.

Anot Tomo, geras fotografas žino, kaip atrodys kadras, dar net nepridėjęs akies prie vaizdo ieškiklio. Pasak jo, prieš artėjančią fotosesiją labai gerai yra atsigulti namie ant lovos, užsimerkti ir pabandyti nusipiešti mintyse būsimą fotosesiją – erdvę, modelį, apšvietimą. Tada atvykus į vietą daug lengviau pasiekti tikslą.

Dirba ir psichologu

Kuo daugiau T. Pošiūnas fotografuoja, tuo labiau supranta, kad techninės žinios ir priemonės tokiame darbe būtinos. Bet kartais netikėtos aplinkybės primena, kad dėl tobulo kadro pravartu sulaužyti išmoktas taisykles.

„Su modeliais dažnai pajuokauju, kad jeigu nebūčiau fotografas, greičiausiai būčiau psichologas, nes skiriu labai daug dėmesio žmogaus charakteriui ir per fotosesiją stengiuosi jį kaip galima geriau atskleisti“, – sako Tomas.

Jam didžiausias komplimentas, kai žmonės, pamatę galutinį fotosesijos rezultatą, negali patikėti, kad nuotraukose tikrai jie.

Anot Tomo, fotografijoje egzistuoja tam tikros tendencijos ir jos nuolatos keičiasi kartu su technologijomis. Kartą su tėčiu, kuris taip pat fotografuodavo, T. Pošiūnas diskutavo, kaip fotografija pasikeitė per tam tikrą laiką.

„Anksčiau visi norėjo kuo ryškesnių nuotraukų, o dabar visiem gražu „išlietas“ fonas už objekto. Ir visiškai nesvarbu, ar tai brangaus objektyvo sukurtas fonas, ar telefono padarytas dirbtinai“, – pastebi fotografas.

Galerija

Miestą pažino iš naujo

T. Pošiūnui nepatinka sekti kitų fotografų darbus. Jis dažniausiai fotografuoja gimtajame Panevėžyje ir, nors gal atrodytų keista, vis sugeba atrasti dar nepabodusių miesto „perlų“, juos atskleisti kitu kampu.

Pradėjęs fotografuoti ir ieškodamas naujų vietų fotosesijoms, T. Pošiūnas Panevėžį tarsi atrado iš naujo. Gatves ir parkus, pro kuriuos anksčiau pravažiuodavo nė nemirktelėjęs, dabar smalsiai tyrinėja fotografo akimis.

Kiekvienas žvejys nori pagauti savo gyvenimo žuvį, o fotografas – padaryti gyvenimo kadrą. Visgi Tomas sako, jog jau vien tai, kad reikėtų iš visų kadrų išskirti vieną geriausią, jam atrodo neįmanoma ir nelogiška.

„Juk tuos geriausius kadrus būtų galima suskirstyti į begalę kategorijų. Bet jeigu kada nors tą auksinę žuvelę pagausiu, visi apie tai sužinos“, – šypsosi fotografas.

T. Pošiūno manymu, sėkmė darbe eina lygiagrečiai su įdėtomis pastangomis.

„Jeigu išnaudoji galimybes atiduodamas visas jėgas, tada automatiškai išauga tikimybė, kad tau pasiseks“, – samprotauja Tomas.

Iš kartos į kartą

Vaikystėje T. Pošiūnas buvo hiperaktyvus neklaužada. Išgyvenęs sunkų laikotarpį pradinėje mokykloje, galimybę atsiskleisti visomis spalvomis gavo Panevėžio „Minties“ gimnazijoje. Ten jam patikėta padirbėti renginiuose – juos fotografuoti, filmuoti ar įgarsinti.

T. Pošiūnas mano, kad kūrybiškumo geną, kiek kitokį pasaulio matymą jis paveldėjo iš tėčio. Šis irgi nuo pat mažų dienų fotografavo ir tuo mėgavosi.

„Tėčio padarytos nuotraukos ir įamžinti prisiminimai mane visada žavėjo. Kaip ir tas senas, rusiškas, juostinis „Zenit“ fotoaparatas su „Helios“ objektyvu, dabar jau dulkantis lentynoje“, – šypteli miesto fotografas.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų