N. ČEŠKEVIČIŪTĖS nuotr.

Gyvenimo ir mirties liudijimai

Kartais net nedidelė popieriaus skiautė gali būti nepaprastai vertinga – priklauso nuo to, apie kokios svarbos įvykius ji pasakoja.

Archyvus galima vadinti tikraisiais lobynais, nes kiekvienas juose saugomas dokumentas yra reikšmingas, užrašyta informacija – savaip neįkainojama. Iš jos tarsi iš mozaikos akmenėlių galima sudėlioti šalies, konkretaus krašto ar atskirų asmenų istoriją.

Lietuvos valstybės istorijos archyve saugoma ir nemenka Panevėžio istorijos dalis, skaičiuojanti kelis šimtmečius. Tiesa, joje dažniau minimas Upytės pavadinimas, bet tam yra svari priežastis.

Perskaitytų ne kiekvienas

Sudarytas dar 1400 metais, o galutinai sulietuvintas 1413-aisiais, Upytės valsčius, vėliau – pavietas, savo laiku buvo svarbi teritorija. Būtent jos dokumentuose pirmą kartą paminėti stambiausi dabartiniai vidurio Lietuvos miestai: Biržai, Kupiškis, Pasvalys, Rokiškis. O 1503-aisiais – ir Panevėžys, laikui bėgant įgijęs vis didesnę reikšmę.

Lietuvos valstybės istorijos archyvo Informacijos ir sklaidos skyriaus vedėjos Neringos Češkevičiūtės pasakojimu, pavietai, kaip nauji teritoriniai vienetai, atsirado po Antrojo Lietuvos Statuto priėmimo 1566 metais. Upytės pavietas priklausė Trakų vaivadijai. Ir jo, kaip ir kitų pavietų ribos, pasak N. Češkevičiūtės, nuo to laiko iš esmės nesikeitė iki pat Abiejų Tautų Respublikos trečiojo padalijimo 1795 metais.

Visuose pavietuose pagal Statutą buvo įsteigti pilies, žemės ir pakamario teismai. Lietuvos valstybės istorijos archyve dabar saugomos net keturių Upytės pavieto teismų knygos.

N. Češkevičiūtė teigimu, šie dokumentai rašyti tokiomis kalbomis, kokios vartotos tuo laiku valstybiniuose dokumentuose: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kanceliarine – tai yra senąja gudų kalba, nuo XVIII amžiaus – daugiausia lenkiškai. Ir, kaip dera teisiniams dokumentams, juose pilna įvairių juridinių santrumpų lotynų kalba. Tad norintiems perskaityti reikėtų išmanyti ir terminologiją.

N. ČEŠKEVIČIŪTĖS nuotr.

Nuo baudžiamųjų bylų iki nuosavybės

Didžiausias ir bene pagrindinis buvo Upytės žemės teismas. Pagal Lietuvos Statute numatytas funkcijas, jis sprendė visas su nuosavybe ir kitais civilinės teisės klausimais susijusias bylas. Taip pat šio teismo kompetencijai priklausė testamentų tvirtinimas, pirkimo–pardavimo, keitimo, dovanojimo sutartys… Kitaip tariant, sako N. Češkevičiūtė, pagal dabartinę sampratą žemės teismas vykdė notarinę funkciją, nes dovanojimo ar kiti panašūs dokumentai, testamentai juridinę galią įgaudavo tik tuomet, kai būdavo įrašyti į žemės teismų knygas.

Šiuo metu Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomos 74 Upytės pavieto žemės teismo knygos, apimančios 1616–1831 metų dokumentus.

Pavietuose, įskaitant ir Upytės, veikę pilies teismai nagrinėjo daugiausia bajorų baudžiamąsias bylas. Jų kompetencijoje buvo ir sunkūs kriminaliniai nusikaltimai, taigi kartais pilies teismai priiminėdavo ir sprendimus dėl mirties bausmės.

Pasak N. Češkevičiūtės, vartant šiuos pavietų pilių teismų dokumentus galima aptikti įrašų, bylojančių apie tai, kad ano meto nusikaltimai niekuo nesiskyrė nuo šiuolaikinių: būta ir išžaginimų, apiplėšimų, vagysčių, klastojimų. Specifinį laikmetį atspindėjo tik dėl burtų ar raganavimo keltos bylos.

Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomos 46 išlikusios Upytės pavieto pilies teismo bylos nuo 1610 iki 1829 metų.

Labai svarbūs pakamario teismai reguliuodavo viską, kas susiję su nuosavybe bei žemės klausimais.

„Jie sprendė bylas ir nustatinėjo bajorų žemės valdų ribas“, – aiškina Lietuvos valstybės istorijos archyvo Informacijos ir sklaidos skyriaus vedėja.

Kadangi tuo metu valakų reforma jau buvo įvykusi, labai svarbu buvo žinoti, kiek kas turi žemės, nes pagal jos plotą iždui buvo mokami mokesčiai, priklausė valstybinių prievolių dydis.

Ši informacija buvo svarbi ir parduodant, įkeičiant žemę bei kitais atvejais.

Iš Upytės pavieto pakamario teismo archyve išlikusios tik šešios bylos, tačiau, ko gero, seniausios iš visų Upytės pavieto teismų – nuo 1593 iki 1804 metų.

Archyvas saugo ir dar vieną ypatingą 1790–1791 metų bylą – eksdivizinio teismo, kuris buvo nenuolatinis ir neturėjo savo raštinės bei dažniausiai buvo sudaromas tam tikroms byloms nagrinėti.

Senosios bažnytinės knygos mirga įrašais įvairiomis kalbomis. Ir dažnos jų prabyla tik į tuos, kurie žino, kaip ir ko jose ieškoti. N. ČEŠKEVIČIŪTĖS nuotr.

Bažnytinės knygos – su staigmenomis

Lietuvos valstybės istorijos archyvas – pagrindinė visos dabartinės Lietuvos teritorijos, dalies dabartinės Baltarusijos teritorijos visų religinių konfesijų ir bendruomenių išlikusios metrikų knygų saugykla. N. Češkevičiūtės žiniomis, seniausios jų mena net XVI amžių.

Iki 1940 metų šios knygos buvo vienintelis gyventojų registravimo būdas. Tad visos religinės bendruomenės turėjo tris rūšių metrikų knygas: krikšto (žydų – gimimo), santuokos ir mirties.

Iš visų konfesijų vieninteliai žydai turėjo dar ir skyrybų knygas.

„Kartais žmonės sako, kad anksčiau nesantuokinių vaikų nebuvo, – šypsosi N. Češkevičiūtė. – Taip, Veroniką sugalvojo Antanas Vienuolis ir tai – literatūrinis siužetas, bet skaitant metrikines knygas akivaizdu, kad visko ir visais laikais buvo.“

Pašnekovės teigimu, kiekvienoje parapijoje, priklausomai nuo jos dydžio, kasmet gimdavo iki dešimties nesantuokinių vaikų. Istoriniai dokumentai jų atėjimo į pasaulį aplinkybes lydėjusių dramų neatspindi, bet užfiksuoja patį faktą, išlikusį metrikų krikšto knygose.

N. Češkevičiūtė pasakoja, jog Panevėžyje gyveno įvairių religijų atstovai, tad archyve saugomos ir stačiatikių, ir sentikių, ir karaimų, ir žydų, ir katalikų įvairių laikotarpių metrikų knygos.

Kalbant apie katalikus, archyve yra Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios bažnytinės knygos nuo XVIII amžiaus pabaigos. Tai, kad seniausi dokumentai – ne Panevėžio katedros, nulėmė istorinės aplinkybės. Leidimas katedros statybai gautas tik XX amžiuje – 1904-aisiais, darbai pradėti (beje, kaip Šv. Stanislovo bažnyčios statybos) 1908 metais, o pašventinta katedra 1930 metais. Bet kadangi tam tikros apeigos maldos namuose vyko ir anksčiau, dar iki šios datos, pirmosios metrikų knygos archyve datuojamos nuo 1914 metų.

N. ČEŠKEVIČIŪTĖS nuotr.

Svarbus šaltinis

Lietuvos valstybės istorijos archyvo specialistės teigimu, metrikų knygos – puikus šaltinis ir ieškant informacijos apie savo protėvius. Vien krikšto knygose galima rasti galybę svarbių duomenų: kada, kokioje bažnyčioje ir kuris kunigas krikštijo kūdikį, kokiu vardu, nurodoma vaiko gimimo vieta, tėvų tapatybė (įskaitant motinos mergautinę pavardę), jų socialinė kilmė, kokiai bendruomenei priklausė.

Vis dėlto, N. Češkevičiūtės vertinimu, informatyviausios yra santuokų knygos. Ypač norintiesiems sužinoti savo šaknis. Sėkmingoms paieškoms čia dažnai pakanka žinoti vieną faktą – vietovę, iš kurios kilusi jūsų senelė. Mat anksčiau, jei abu jaunieji buvo iš vienos parapijos, įrašas apie santuoką atsirasdavo jos knygose, tačiau jeigu iš skirtingų, tuokiamasi būdavo „nuotakos pusėje“ – jos parapijos bažnyčioje.

Santuokos knygose įrašydavo net ir jaunųjų socialinę padėtį, ne tik pavardes, vardus, amžių. Nors pastarąjį – gana apytikslį.

Taip pat buvo nurodoma, iš kur kilę besituokiantieji, jų tėvai, motinos mergautinė pavardė, išvardijami „šliūbo pulko“ dalyviai.

„Kartais žmonės sako, kad anksčiau nesantuokinių vaikų nebuvo. Taip, Veroniką sugalvojo Antanas Vienuolis ir tai – literatūrinis siužetas, bet skaitant metrikines knygas akivaizdu, kad visko ir visais laikais buvo.“

N. Češkevičiūtė

Visų faktų neatskleidžia

Genealoginiu požiūriu svarbūs ir mirčių įrašai. Pasak N. Češkevičiūtės, nuo senų laikų buvo fiksuojama, kur žmogus mirė, apytiksliai kokio amžiaus ir nuo ko. Tiesa, vargu ar tai atspindi tikrąją diagnozę – tik leidžia susidaryti įspūdį apie mirties aplinkybes. Pavyzdžiui, iš įrašo, jog vaikas mirė „nuo silpnumo“, sunku būtų suprasti tikrąją priežastį. Mirtis „nuo smegenų uždegimo“ atrodo gerokai tikslesnė, tačiau, kaip sako N. Češkevičiūtė, visiškai tikėtina, jog tai galėjo būti ir psichikos liga.

XIX amžiaus pabaigoje jau randama įrašų apie mirtis nuo vėžio.

Kita svarbi mirčių knygose sukaupta informacija – kokie velionio šeimos nariai liko ir kur jį palaidojo. Nors pastarieji duomenys, gaila, nėra konkretūs.

„Gal tik Vilniaus Rasos turėjo senuosius kapinių planus, vietas – visur kitur tėra nuoroda, kad velionis palaidotas „senuose kapuose“ ar „parapijos kapuose“, – specialistė įspėja nesitikėti archyvuose rasti tikslios informacijos apie protėvių palaidojimo vietas.

Didžioji dalis Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomu su Panevėžiu susijusių vertybių – metrikiniai įrašai ir teismų dokumentai. N. ČEŠKEVIČIŪTĖS nuotr.

Kaip girdėdavo, taip ir įrašydavo

Iš pačių seniausių metrikų knygų, pasak N. Češkevičiūtės, ir tiek informacijos nepavyktų surinkti. Įrašai jose paprastai labai trumpi, duomenų pateikiama labai nedaug – dažnai apsiribojama keliais žodžiais: gimė ar mirė toks ir toks.

Pavyzdžiui, archyve saugoma viena metrikų knyga, kurioje įrašai apima kone šimtmetį – nuo 1700-ųjų iki 1797 metų. Bet tai nereiškia, kad jie išsamūs. Todėl dabar ieškantiesiems informacijos apie tolimus protėvius būna labai sunku ją atsekti, o kartais ir išvis neįmanoma. Ypač jeigu tame pačiame kaime gyveno keli asmenys tokiais pat vardais ir pavardėmis, ir nežinoma, kuris iš jų yra kuris.

Bet nuo 1828 metų metrikų knygos, pasakoja N. Češkevičiūtė, pakito: lapuose atsirado grafos, reikalaujančios gerokai išsamesnių duomenų. Bet kalba ir toliau naudota ne viena.

Nuo seniausių laikų iki maždaug 1827 metų katalikų bažnytinės knygos buvo rašomos lotyniškai. Iki maždaug XIX amžiaus vidurio, priklausomai nuo vietovės, naudota lenkų kalba, vėliau – rusų. Pirmojo pasaulinio karo metais knygos pildytos lotynų, vokiečių kalbomis. Tarpukariu rašyta lietuviškai, bet ne visada. N. Češkevičiūtė pasakoja, jog žmonės labai nustemba to laikmečio metrikų knygose aptikti ne tik rusiškų, bet ir lotyniškų įrašų.

O lietuviški įrašai tikslumu nepasižymėjo – viskas priklausė nuo rašiusiojo raštingumo. Jei rusiškai ar lotyniškai mokėta geriau, tai lietuviškai neretai būdavo įrašoma su gramatinėmis klaidomis, iškraipytomis pavardėmis, vardais ar vietovardžiais, tarmiškai – kaip girdėjo, taip įrašė.

Vienuolių veiklos pėdsakai

Dar vieni Panevėžiui svarbūs Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomi dokumentai – pijorų vienuolyno. Čia jie saugomi kaip atskiras fondas. Galima aptikti bažnyčios, mokyklos inventoriaus aprašymų ir panašių.

Kitaip tariant, saugoma nemažai ūkinio teisinio pobūdžio dokumentų. Taip pat saugomi dokumentai, susiję su vienuolyno fundatoriaus Kristupo Belazaro veikla, įvairūs susirašinėjimai su aukščiausiomis administracinės ir bažnytinės valdžios institucijomis. Po 1831 metų sukilimo pijorų bažnyčia buvo uždaryta ir perduota stačiatikiams.

Pasak N. Češkevičiūtės, dokumentų, susijusių su Panevėžiu, gali būti ir kituose fonduose. Ji pati unitų dvasinės konsistorijos fonde aptiko Panevėžio pijorų vienuolyno vienuolių sąrašą.

„Archyvo specifika ta, kad nėra vieno stalčiuko ar vienos lentynėlės, kur sudėti dokumentai, susiję su Panevėžiu“, – sako ji.

Pasak vedėjos, informacijos galima ieškoti pagal veikusias įstaigas ar gyvenusius asmenis, giminių fonduose ir panašiai. Pavyzdžiui, jei reikia žinių apie mediciną, reikėtų žiūrėti institucijas, kurios tuo užsiėmė.