Panevėžio žydų ligoninės personalas 1929 metais. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Gyvenimą skyrę panevėžiečių gerovei

Gyvenimą skyrę panevėžiečių gerovei

Tarpukariu Panevėžyje dirbo ne vienas puikus gydytojas.

XX amžiaus pirmąją pusę nužymėjo suirutės ir net du pasauliniai karai. Tačiau kaip tik šie sunkmečiai tapo proveržių medicinoje era. Situacija visuomenės sveikatos apsaugos srityje gerėjo ir visų savo profesijai atsidavusių medikų pastangomis. Nemažai prie to prisidėjo gydytojai žydai.

Rėmė ir savo lėšomis

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Pilkausko žiniomis, XIX amžiaus pabaigoje Panevėžyje minima apie dešimt medikų. Ir dauguma jų buvo žydų bendruomenės atstovai, pavyzdžiui, Leiba Jankelis Basas, Judelis Golombekas, kiti.

Istoriko teigimu, prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas gydytojus išblaškė, gydymo įstaigos buvo sunaikintos. Tad pokariu Panevėžyje susiklostė itin sudėtinga situacija: mieste siautė įvairios ligos, žmonės buvo nusilpę, o pagalbos trūko. Be to, vyko nepriklausomybės kovos.

Nuo 1885-ųjų Panevėžyje veikė žydų ligoninė, tačiau siaučiant Pirmajam pasauliniam ji buvo pertvarkyta į karo, ir net šiam pasibaigus pastatas toliau naudotas kariškių reikmėms. Civilius ligonius, anot D. Pilkausko, tekdavo guldyti sinagogoje Aptiekos – dabartinėje Elektros gatvėje.

„Tai matydama žydų bendruomenės valdyba kreipėsi į gydytoją Šachnelį Abraomą Merą prašydama padėti surasti tinkamesnę ligoninę, – pasakoja istorikas. – Ir jis apsiėmė tai padaryti su sąlyga, kad į tą ligoninę pusė ligonių būtų priimama nemokamai.“

Tokia sąlyga valdybą tenkino, ir 1919 metų spalio viduryje pradėjo veikti visiems miestiečiams, nepriklausomai nuo jų tautybės, prieinama žydų ligoninė.

Materialinė įstaigos padėtis nebuvo gera, tačiau prireikus visada padėdavo gydytojas Š. A. Meras.

„Jis dažnai ne tik suteikdavo piniginę paramą, bet ir leisdavo naudotis savo rentgeno, bakteriologijos kabinetais, įvairiomis medicinos priemonėmis ir įrenginiais“, – paaiškina D. Pilkauskas.

Pasak istoriko, iš pradžių žydų ligoninėje gydėsi 20 pacientų, 1920 metais jų jau buvo šešios dešimtys, o po ketverių metų – 70. Tačiau daugėjo ne tik ligonių, bet ir profesionalių medikų. D. Pilkauskas pasakoja, kad, remiantis žydų leisto laikraščio „Apžvalga“ duomenimis, 1921-aisiais Panevėžyje jau buvo 15 gydytojų, iš jų 11 – žydai.

Tarpukario panevėžiečiams gydytojo etalonu buvusio Šachnelio Abraomo Mero rūpesčiu žydų ligoninėje (nuotraukoje viršuje) buvo gydomi visų tautybių pacientai, dalis – dar ir nemokamai. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Tarpukario panevėžiečiams gydytojo etalonu buvusio Šachnelio Abraomo Mero rūpesčiu žydų ligoninėje (nuotraukoje viršuje) buvo gydomi visų tautybių pacientai, dalis – dar ir nemokamai. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Turėjo net plastikos chirurgą

Žydų ligoninė, veikusi ten, kur dabar įsikūręs Respublikinės Panevėžio ligoninės Infekcinių ligų korpusas, sparčiai plėtėsi ir išaugo į visavertę gydymo įstaigą. Čia buvo visų ligų skyriai, ambulatorija, laboratorija, reikalinga įranga. Operacinė turėjo naujausius įrenginius.

1937 metais žydų ligoninėje buvo 86 lovos, įstaiga galėjo didžiuotis puikiais specialistais – įvairiu laiku joje dirbo daug garsių medikų. Vienas jų – minėtas Šachnelis Abraomas Meras, mieste tapęs gydytojo etalonu. Iki 1935 metų pagalbą panevėžiečiams teikė chirurgai Vitalijus Gusevas, Mejeris Sobolis.

„O 1937 metais vengdamas nacių persekiojimo persikėlė iš Vienos ir dirbo Panevėžyje garsus plastinės chirurgijos specialistas, medicinos mokslų daktaras K. Nossenas“, – priduria D. Pilkauskas, nepamiršdamas paminėti ir Teodoro Gutmano, vaikų ir vidaus ligų specialisto Chaimo A. Aizinbudo, vidaus ligų specialisto I. Bernšteino, Judelio Faivušo Boroko, akių ligų gydytojo Jokūbo Lučno. 1940 metais žydų ligoninės chirurgijos skyriaus vedėju tapo buvęs Vilniaus chirurgijos klinikos direktorius profesorius Kornelijus Micheida.

Žinoma, kad ligoninės vyriausioji gailestingoji medicinos seselė J. Kurcer buvo pagerbta Tarptautiniu Raudonojo Kryžiaus aukščiausiu medicinos seserų apdovanojimu – Florens Naitingeil medaliu. Istoriko žiniomis, 1927 metais tokį įvertinimą Lietuvoje gavo tik trys gailestingosios seserys.

1925 metais „Panevėžio balsas“ rašė apie Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio lankymąsi Panevėžyje. Vizito metu jis užsuko į kai kurias įstaigas. Viena jų buvo Panevėžio žydų ligoninė. Tiek apskrities ligoninei, kurioje lankėsi, tiek žydų ligoninei prezidentas paaukojo po 200 litų.

Panevėžio žydų ligoninė. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Panevėžio žydų ligoninė. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Visa dinastija

Pirmasis žydų ligoninės direktorius Š. A. Meras įstaigai vadovavo iki 1930 metų. O paskutiniu jos vadovu buvo Teodoras Gutmanas.

Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas yra užrašęs gydytojo giminaičių prisiminimus.

Gutmanų medikų dinastija Lietuvoje buvo garsi.

„Jau Lietuvos Respublikos laikais plačiai buvo žinomi gydytojai Lazaris Geršonas ir Teodoras Gutmanai. Lazaris Geršonas Gutmanas baigė Maskvos universiteto medicinos fakultetą. Jo žmona Vera Kosmačiova buvo gailestingoji medicinos sesuo. Žmonos sesuo įsigalėjus sovietų valdžiai emigravo į Prancūziją. Lazaris Geršonas Gutmanas Pirmojo pasaulinio karo metais buvo mobilizuotas į carinės Rusijos armiją ir tarnavo pulko gydytoju“, – teigiama atsiminimuose.

L. G. Gutmanas yra parašęs vadovėlį „Nervų ir psichikos ligos“. Remiantis šeimos informacija, jo sūnus Eduardas dirbo Kauno medicinos institute – buvo docentas.

Su Panevėžiu buvo susijęs T. Gutmanas. Jis, baigęs Dorpato universitetą dabartiniame Tartu, Estijoje, į Panevėžį atvyko 1923 metais. Pasak D. Pilkausko, nors manyta, kad čia dirbo plaučių ligų gydytoju, tačiau giminaitės prisiminimai liudija jį buvus chirurgu.

Mūsų mieste T. Gutmanas iš pradžių vertėsi privačia praktika, vėliau perėjo į Panevėžio žydų ligoninę. Ten dirbo ne tik kaip chirurgas, bet ir gimdymo skyriuje.

Mediko šeimos likimas buvo tragiškas – T. Gutmanas su artimiausiais žmonėmis atsidūrė gete ir 1941-ųjų rugpjūtį buvo sušaudytas.

Ligoninės vyriausioji gailestingoji medicinos sesuo J. Kurcer įvertinta Tarptautiniu Raudonojo Kryžiaus aukščiausiu medicinos seserų apdovanojimu – Florens Naitingeil medaliu. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Ligoninės vyriausioji gailestingoji medicinos sesuo J. Kurcer įvertinta Tarptautiniu Raudonojo Kryžiaus aukščiausiu medicinos seserų apdovanojimu – Florens Naitingeil medaliu. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Vaisinga veikla

1940 metų rugpjūčio mėnesį sudaryta komisija iš apskrities viršininko Kazio Jonušo, miesto burmistro Romualdo Adžgausko, Panevėžio apskrities ligoninės vedėjos Varnauskienės, Panevėžio žydų ligoninės valdytojo daktaro Levino nutarė suvalstybinti žydų bendruomenės įkurtą gydymo įstaigą. Ir ji buvo prijungta prie Panevėžio apskrities ligoninės.

D. Pilkausko duomenimis, tuo metu žydų ligoninėje dirbo 51 asmuo.

Lygiai po metų, tragiškąjį 1941 metų rugpjūtį ligoninė buvo uždaryta. Jos pacientus ir darbuotojus naciai sušaudė.

„Yra žinomas faktas, kad pasmerktieji mirti savo pinigus perdavė žudikams, kad būtų įsitikinę, jog juos užmuš tinkamai, o ne galbūt užkas gyvus“, – kraupius įvykius primena istorikas.

Su Antrojo pasaulinio karo pradžia Panevėžyje baigėsi ypatingas istorijos etapas, išsiskyręs vietos medicinos ir visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų augimu.

Tuo metu miestas, pasak D. Pilkausko, jau turėjo ir aktyviai veikiančią Panevėžio gydytojų draugiją, dirbusią nuo 1922 metų rugpjūčio. Jos valdyboje darbavosi Vitalijus Gusevas, Efroinas Golombekas, Jokūbas Gurvičas, o pirmuoju vadovu buvo pats Šachnelis Abraomas Meras, sekretoriumi – garsusis Antanas Didžiulis.

„Draugijos tikslas buvo rengti paskaitas, steigti medicininės literatūros knygynus, kovoti su šundaktaryste ir burtininkyste. O darbų tikrai buvo nemažai: siautė epidemijos, reikėjo rūpintis ligoninių statyba“, – priminė istorikas.

Beje, dalyvaujant Š. A. Merui mieste buvo įkurta Panevėžio žydų sveikatos apsaugos draugija „Oze“. Kartu su A. Didžiuliu šis aktyvus medikas įsteigė ir Panevėžio draugiją kovai su tuberkulioze.

Jau vėlesniais metais susikūrė atskira Panevėžio lietuvių gydytojų draugija. Bet, kaip sako D. Pilkauskas, miesto medikų žydų aktyvumo tai nesumažino. Tad ir draugijoje jų buvo nemažai.

1937 metų kovo 16 dieną sudarytoje gydytojų draugijos valdyboje pirmininku išrinktas Teodoras Gutmanas, pavaduotoju Zundelis Borokas, kasininku Bencijonas Aizenbudas.

1939 metais draugijai priklausė 26 nariai. Tuomet, pasak D. Pilkausko, nemažai prisidedant ir gydytojų draugijai, epidemiologinė padėtis mieste buvo pagerėjusi.

Draugija buvo uždaryta prasidėjus sovietų okupacijai 1940-ųjų rugpjūtį.

Komentarai

  • gal parašykit kaip žydai engė Vincą Kudirką,kai šis Šilutėje, gydyti žmonės norėjo.. žydai daktariukščiai konkurento bijojo, tai visaip kenkė Vincui Kudirkai..“tautiškos giesmės autoriui“ ir pusbadžiu, ir be pastogės per tuos žydus gyvent teko..

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų