-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Legenda apie tai, kad pamišusį vienuolį pražudė jo paties pasileidimas, gyvuoja iki šiol ir niekaip nepamirštama. Ypač tokie pasakojimai populiarūs užsienyje leidžiamose knygose, pagrįstose, kaip teigiama, įrašais nepublikuotuose asmeniniuose dienoraščiuose, laiškuose ir memuaruose.
Jei tikėtume jais, kaip žmogus, turėjęs šventojo reputaciją, Grigorijus Rasputinas bent jau paskutines savo gyvenimo dienas praleido mėgaudamasis visais žemiškais malonumais. Bet gal dėl to, kad žinojo, koks likimas jo laukia?
Kaip pasakodavo jo namus Žirnių gatvėje caro ir carienės nurodymu saugoję policijos pareigūnai, nebūdavo nieko netikėto pamatyti Rasputiną, parsvirduliuojantį į savo butą ankstyvą rytą ir čia pat čiumpantį už vyno butelio – „paties Dievo vaisto“, kaip mėgdavo sakyti. Asmens sargybinių ataskaitose nuolat mirgėjo įrašai: „apgirtęs“, „labai girtas“, „mirtinai prisigėręs“. Tačiau net tokios būklės Rasputinas nekrisdavo leisgyvis į patalą (jis išvis mažai miegodavo). Trumpam prigulęs, vėl kildavo ir traukdavo į pamėgtą pirtį, kur jį neva aptarnaudavo ištikimos sekėjos. Iš ten, jau atsigavęs, energingai žingsniuodavo į artimiausią cerkvę – „atsižadėti Šėtono“. Mat „Be nuodėmės nėra atgailos“ buvo dar vienas jo mėgstamas posakis.
Iki vakaro Rasputinas esą jau būdavo įveikęs dvyliktą vyno butelį per tiek pat valandų ir pasirengęs naujai ištikimų lankytojų – paprastai moteriškos lyties, – bangai. Jo dukterėčia Ana yra sakiusi, kad kai kurios iš tų lankytojų padėdavo Rasputinui „atsikratyti įtampos, kuri jį apimdavo prieš jo valią“.
Daug amžininkų susidarė įspūdį, kad būti suvedžiotoju Grigorijui Rasputinui buvo tarsi religinė pareiga. Kita vertus, tikėtina, jog jis visą gyvenimą buvo pratęs jaustis ypatingas.
Kai kurių šaltinių teigimu, mistinės Grigorijaus galios atsiskleidė jam dar būnant 12-mečiu bernioku. Karvės duodavo daugiau pieno, kai jis sukiodavosi netoliese, o sykį jis atskleidė arklio vagystę teisingai pasakęs, kad gyvūną ras turtingiausio kaimo žmogaus namuose.
Buvusiuose kunigaikščių Jusupovų rūmuose Sankt Peterburge dabar veikia muziejus – rūsyje net įrengta vaškinių figūrų ekspozicija, vaizduojanti Rasputino paskutinę vakarienę užnuodytais pyragaičiais ir vynu.
Po trumpo apsigyvenimo vienuolyne, kuriame taip ir nebuvo įšventintas į vienuolius, beveik trisdešimtmetis Grigorijus grįžo į pasaulį jau aiškindamas, kad, permiegojęs su moterimi, gali perimti jos nuodėmes bei padėti jai rasti „Dievo malonę“. Ir moterys tuo tikėjo.
„Aš jūsų nežeminu – aš jus apvalau“, – atseit sakydavo Rasputinas savo ištikimoms sekėjoms, ateidavusioms į jo rengiamas orgijas miške su šokiais aplink laužą ir „apvalymo“ apeigomis su kiekviena iš jų. O dėl tokių hipnotizuojančių akių,kurių vyzdžius Rasputinas, pasak legendos, panorėjęs galėdavo išplėsti, kad žvilgsnis taptų dar intensyvesnis, norinčiųjų niekada netrūkdavo. Nepaisant sibiriečio prastos asmens higienos.
Kiekvieną pavasarį Rasputinas leisdavosi piligrimystėn po įvairias šventas vietas ir kiekvienam, kas tik klausydavo, girdavosi patirtais nepritekliais. Sykį jis tvirtino net pusę metų nesikeitęs apatinių.
Vienas Rasputiną sutikęs žmogus vėliau teigė, jog tas dvokė it ožys. Kiti pasakojo apie bjaurų kvapą iš burnos ir kad jo dantys buvo kaip „pajuodę strampgaliai“. Bet tai netrukdydavo Rasputinui iš kiekvienos kelionės parsivesti pulkelio jam patarnauti trokštančių jaunų moterų.
Neįtikėtina, bet Rasputino žmona kuo ramiausiai toleravo tokį vyro elgesį. Trejais metais vyresnė Paraskevė, su kuria Grigorijus susituokė būdamas 18-os, į tai žiūrėjo filosofiškai. „Jo pakaks visoms“, – mįslingai sakydavo ji. Ir ši užuomina, žinoma, prisidėjo prie dar vienos legendos apie gamtos neva itin dosniai apdovanotą Rasputiną: esą visas kaimas tą žinojo dar nuo laikų, kai jis buvo berniūkštis ir vasarą nuogas maudydavosi upėje. O nuo 16-os jam ne tik vietinės merginos, bet ir ištekėjusios moterys ramiai praeiti neleisdavo.
Kartais atrodo stebėtina, kaip pėsčias iš Sibiro į sostinę atkulniavęs nesiprausęs, susivėlusia barzda prasčiokas taip greitai pateko į karališkuosius rūmus. Bet iš tikrųjų jokio stebuklo čia nebuvo. Tereikėjo, kad gandai apie Grigorijaus Rasputino galias nuvilnytų per Sankt Peterburgą ir pasiektų didžiąją kunigaikštienę Milicą. Ji buvo nenusakoma lengvatikė, nuolat pristatinėjusi visokiausius „šventuosius“ savo pusseserei – carienei Aleksandrai. Tarp jų sykį net įsitrynė prancūzas mėsininkas – toks mesjė Filipas, vadinęs save mistiku ir tvirtinęs, jog gali padaryti žmones nematomus.
Paskui dar buvo tas įsimintinas epizodas1903-iaisiais, kai Rasputinas per mišias cerkvėje viešai pareiškė, jog carienė per metus pagimdys ilgai lauktą vyriškos lyties palikuonį. Kaip ir išpranašauta, 1904 metų rugpjūtį gimė caraitis Aleksejus. Netrukus po to kunigaikštienė Milica suorganizavo Rasputino susitikimą su laimingais tėvais, ir šis apsilankymas imperatoriaus rūmuose tapo pirmuoju iš daugybės.
Ceremoningas pagarbumas prasčiokams buvo madingas tarp to meto Rusijos aristokratų, tad imperatoriškosios poros nesutrikdė nei Rasputino papratimas valgyti pirštais, nei familiarumas. Tuo labiau kad juos visiškai apakino jo unikalus šeštasis pojūtis.
Grigorijus Rasputinas prieš mirtį pranašingu laišku įspėjo Romanovus apie gresiantį pavojų, bet tai jų neišgelbėjo. Kai caro Nikolajaus II šeima buvo suvaryta į vieną kambarį ir sušaudyta, budeliai, pasakojama, ant carienės ir jos keturių dukterų kaklų rado po medalioną su Rasputino nuotrauka.
Pasakojama legenda, kad kartą, kai Rasputinas diskutavo su cariene Dievo apvaizdos klausimais, jis staiga nutilo vidury sakinio, o paskui suriko: „Jis mėlynajame kambaryje!“
Jie abu bėgte pasileido į rūmų biliardo kambarį, įrengtą mėlynai, kur Rasputinas čiupo į glėbį caraitį Aleksejų tą pačią akimirką, kai nuo lubų nukrito milžiniškas sietynas ir nusileido kaip tik toje vietoje, kur stovėjo berniukas.
Carienė besąlygiškai tikėjo ir Rasputino maldų gydomąja galia. Starecas buvo vienintelis, galėjęs sustabdyti kraujoplūdžius, kai hemofiliją iš motinos paveldėjęs Aleksejus susižeisdavo.
Dabar daug kas mano, kad Rasputino mistinės galios nebuvo tokios ir mistinės – paprasčiausiai jis sugebėdavo nuraminti caraitį, kraujospūdis nukrisdavo ir kraujavimas imdavo lėtėti. O gali būti, jog paslaptis susijusi su Rasputino antipatija naujajam stebuklingam vaistui aspirinui, kurį rūmų gydytojai dalijo saujomis – skausmams palengvinti. Juk praeis dar daugybė metų, kol medikai išsiaiškins, kad aspirinas skystina kraują ir stabdo jo krešėjimą.
Aplinkinėse gatvėse prie Rasputino buto Sankt Peterburge dažnai susidarydavo pamišusio vienuolio sekėjų spūstys. Galiausiai jo gerbėjų svita net pradėta vadinti rasputinkomis. Vienu metu jų susirinkdavo iki 400. Ateidavo dar prieš aušrą ir kartais laukdavo net po tris dienas, kad pamatytų „Dievo žmogų“. Jos tikėdavosi stebuklo ar bent jau kokios relikvijos. Tokios, kaip, pavyzdžiui, nukarpyti stareco nagai. Pastarieji buvo itin branginami, nors, jei tikėtume vieno Sankt Peterburgo restorano administratorius pasakojimu, Rasputino rankos buvusios nešvarios, su nukramtytais juodais nagais.
Be to, visi žinojo, jog Rasputino žodžiai keliauja tiesiai jų imperatoriškosioms didenybėms į ausį, taigi prie jo slenksčio rikiuodavosi ir visokio plauko malonių prašytojai. Suprantama, ne tuščiomis rankomis, o visokiausiomis dovanomis nešini: Rasputinui tempė brangius kilimus, vyną, net žuvį. Bet pačios populiariausios buvo gėlių puokštės. „Idiotai – kasdien neša šviežias gėles. Žino, kad man jos patinka“, – pasipūtėliškai girdavosi „šventasis“.
Lankytojos, kurios būdavo gana patrauklios, kviestos pasėdėti su šeimininku jo kabinete. Ten stovėjusi sofa ilgainiui taip susidėvėjo, kad kartą jos atlošas tiesiog ėmė ir nulūžo.
Pasakojimai apie besaikes Rasputino šėliones sklandė po visą Sankt Peterburgą. Netrūko jų ir už sostinės ribų. Štai vieno vienuolyno vienuolės tvirtino, kad Rasputinas rengė orgijas ir maudydavosi pirtyje su jų novicijomis. Taigi gana greitai starecas sulaukė grasinimų susidoroti, ir didumą grasintojų sudarė pasipiktinusi dvasininkija. Tarp jų buvo ir ne visai stabilios psichikos vienuolis Iliodoras, kurio užsidegimo sunaikinti Rasputiną būta tokio didelio, kad šiam tikslui įsigijo 120 bombų. Jomis fanatikas taip niekada ir nepasinaudojo – apsiribojo pamosikavimu kirviu ir grasinimais ištvirkėlį kastruoti.
O štai Iliodoro, galiausiai už pjautynes su Rasputinu ir nepaklusnumą Sinodui priversto atsisakyti abito, sekėjai Chionijai Gusevai pasisekė labiau. 1914 metais ji sugebėjo susirasti Rasputiną Sibire, kai tas viešėjo namuose, savo kaime, ir susmeigti jam į pilvą durklą, pirktą turguje už tris rublius iš kažkokio armėno ar čerkeso. Prireikė beveik dviejų mėnesių, kol sunkiai sužalotas Rasputinas pakilo iš patalo. Kaip sakė dukros, jis niekada nebebuvo toks, kaip anksčiau.
Pasikėsinimų buvo ir daugiau. Kartais net absurdiškų. Kaip antai tuomet, kai pamišęs liliputas vardu Kvailelis Mitia – toks pat „šventas žmogus“ kaip Rasputinas, – iš pradžių smogė „konkurentui“ kumščiu, o paskui čiupo jam už tarpkojo ir ėmė tempti…
Bet Grigorijų Rasputiną tarsi saugojo kažkokios jėgos – jam vis pavykdavo išvengti lemties. Todėl neapykanta jam keletą paskutinių metų prieš mirtį augo žaibišku greičiu.
Pirmiausia, žinoma, visiems kliuvo stareco įtaka imperatoriaus šeimai. Rasputinas turėjo galios įtikinti carienę padaryti beveik viską, vadinasi, iki tam tikro laipsnio valdė ir carą, dievinusį savo neurotišką žmoną ir paprastai jai nusileisdavusį. „Geriau vienas Rasputinas nei dešimt isterijos priepuolių per dieną“, – sakydavo Nikolajus II.
F. Jusupovas, daugelio šlovintas kaip didvyris, su žmona kunigaikštiene Irina savo dienas baigė Prancūzijos pietuose.
Kaip toli siekė Rasputino įtaka? Imperatoriaus dėdė didysis kunigaikštis Nikolajus nepasitikėjo pamišusiu vienuoliu, įtarinėjo jį, o sykį net grasino pakarti. Todėl 1915 metais Rasputinas įtikino Nikolajų II nušalinti dėdę nuo vadovavimo milijoninei Rusijos armijai, nors šalis tuo metu jau buvo įsitraukusi į Pirmąjį pasaulinį karą.
Taip pat kalbėta, kad Rasputinas naudojosi karu finansinei naudai gauti – imdavo po 2 000 rublių (mūsų laikais tai prilygtų maždaug 235 eurams) už pagalbą kareiviams išsisukti nuo fronto.
Dar viena bėda buvo gandai, neva Rasputinas miega su cariene. Tokia tikimybė buvo niekinė – kad ir dėl to, jog imperatorienė Aleksandra garsėjo drovumu, ji skrupulingai reikalavo dangstyti išvietę ir vonią, kai jomis nebuvo naudojamasi. Tačiau pats Rasputinas nesąmoningai kurstė liežuvautojų vaizduotę savo elgesiu. Per vienus liūdnai pagarsėjusius pietus restorane Maskvoje jis ir vėl išgėrė per daug. Ir šiaip nevengdavęs pasigirti karališkosios šeimos malone, tąsyk Rasputinas išvis įsišėlo ir ėmė šūkauti, esą „senė“ su juo permiegojo. Kai restorano svečiai prie gretimo staliuko suabejojo, kad jis tikrai Rasputinas, tas nusismaukė kelnes ir pradėjo mosuoti savo pasididžiavimu.
Bet net ir po šio incidento carienė nenorėjo girdėti nė vieno blogo žodžio apie savo numylėtąjį „šventąjį“. Jai labiau norėjosi tikėti, jog kažkoks apsimetėlis pasinaudojo Rasputino vardu, kad apjuodintų jį. Tai paskatino sąmokslo teoriją, neva vokietė Aleksandra susimokė su Grigorijumi Rasputinu užtikrinti Rusijos pralaimėjimą kare.
Taip pat egzistuoja versija, kad vieną iš trijų kulkų, nužudžiusių Rasputiną, paleido britų slaptasis agentas Osvaldas Reineris, nes Anglija baiminosi, jog netikras vienuolis kursto rusus sudaryti atskirą taikos sutartį su carienės gimtine.
Bet kiek iš tikrųjų buvo tiesos visose tose paskalose, ganduose, istorijose apie Grigorijų Rasputiną? Veikiausiai gerokai mažiau, nei esame pratę manyti, sako šiuolaikiniai istorikai.
1990-ųjų pabaigoje nežinia iš kur „išplaukė“ slaptas archyvas, ilgą laiką laikytas negrįžtamai prarastu, – iš viso apie 500 puslapių dokumentų, susijusių su Rasputinu. Juos surinko bolševikai netrukus po „ištvirkusio pranašo“ nužudymo 1916-aisiais.
Unikalius dokumentus 1995 metais Londono „Sotheby’s“ aukcione įsigijo ne kas kitas, o garsusis muzikantas ir dirigentas Mstislavas Rostropovičius. Vienu pirmųjų žmonių, kuriam teko susipažinti su archyvu, tapo istorikas ir dramaturgas, populiarių knygų apie Rusijos istoriją autorius Edvardas Radzinskis. Ir štai ką jis tuose paslaptinguose popieriuose atrado.
Pasirodo, 1917 metais Specialioji tyrimų komisija apklausė visas damas, lankydavusias Rasputiną jo bute Žirnių gatvėje. Nevengė užduoti ir „nepatogių“ klausimų. Tačiau atsakymų sulaukdavo vienodų: nė viena iš moterų neprisipažino turėjusi intymių santykių su starecu. Net tokią mintį kategoriškai neigė ir dainininkės, ir žinomos Sankt Peterburgo koketės, ir damos, bolševikų protokoluose įvardytos prostitutėmis, ir kitų vyrų žmonos bei našlės. Seksualinius ryšius su Rasputinu neigė ir būrelis artimiausių jo sekėjų, nuolat besisukiojusių apie „šventąjį“.
Žodžiu, visame archyve istorikui pavyko rasti tik du liudijimus, metančius šešėlį Rasputino reputacijai. Vienas jų buvo surašytas pagal imperatoriaus vaikų auklės Marijos Višniakovos žodžius. Antirasputiniškų nuotaikų piko metu po Sankt Peterburgą pasklido gandas, kad starecas ją išprievartavo. Gandų šaltinis buvo viena carienės freilina, kuriai vargšelė Marija neva atskleidė savo gėdą, nutikusią 1910 metais jai viešint pas Rasputiną Pokrovskojės kaime.
Kai kalbos apie auklės išniekinimą pasiekė carą, jis įsakė nedelsiant pradėti tyrimą. Bet tas labai greitai buvo nutrauktas užklupus Mariją Višniakovą lovoje su imperatoriškosios gvardijos kazoku. Jeigu išprievartavimo faktas būtų pasitvirtinęs, vargu ar Nikolajus II būtų dar būtų prileidęs Rasputiną prie savo šeimos.
Legendinis vadinamojo pamišusio vienuolio ištvirkimas taip pat pradėjo kelti rimtų įtarimų. Pasirodo, Rasputino leidėjas ir draugas Aleksejus Filipovas labai domėjosi bičiulio santykiais su moterimis. Ne sykį bandė apie tai pradėti kalbą, kad iškvostų daugiau, tačiau Rasputinas nuo tokių pokalbių visada išsisukdavo. „Netgi jei kas nors šiaip pradėdavo kalbėti daugiau mažiau žaismingesne tema, jis skubiai stengdavosi juokaudamas ją pakeisti“, – prisimins vėliau literatas.
A. Filipovas niekaip negalėjo suvokti, už ką Sibiro valstietį taip dievino net aukštuomenės damos. O kadangi paskalų būta pikantiškiausių, nusprendė tiesą išsiaiškinti pačiu paprasčiausiu būdu – nueidamas kartu su Rasputinu į pirtį.
Deja, ten A. Filipovo laukė didžiulis nusivylimas – jokių fizinių ypatybių, galėjusių pagrįsti Rasputino reputaciją tarp damų, jis nepastebėjo. Dar daugiau: tai, ką literatas vėliau užrašė savo prisiminimuose, prieštarauja įprastai informacijai apie Rasputino asmenybę.
Pavyzdžiui, A. Filipovo tikinimu, Rasputinas buvo nepaprastas švaruolis – dažnai keisdavo baltinius, vaikščiodavo į pirtį, nuo jo niekada nesklido nemalonus kvapas. Ir dar: „Jo kūnas buvo nepaprastai tvirtas, nesusiraukšlėjęs, dailus ir stotingas, be tokiam amžiui būdingo nukarusio pilvo ir suglebusių raumenų (nors mirties dieną Rasputinui tebuvo 47-eri – red. pastaba)“.
Galbūt kaip tik tai, kad Grigorijus Rasputinas buvo paprastas tvirtai suręstas kaimietis, labiausiai ir žavėjo Sankt Peterburgo ponias? Tuomet kas dar iš pasakojimų apie pamišusį vienuolį yra pramanas?
Paskutinio Rusijos imperatoriaus šeimos draugas buvo ne tik gana skandalinga asmenybė, kad jo nužudymas sukeltų geopolitines pasekmes, bet ir itin mįslinga.
Jau vien tai, jog Grigorijui Rasputinui kažkaip pavyko palenkti savo valiai visą Nikolajaus II šeimą ir aplinką, bylojo apie nepaprasta emocinę jo galią. Tačiau garsėjo Rasputinas ir paslaptingesniais dalykais – taip pat ir pranašystėmis. 1912 metais Sankt Peterburge išleistoje savo knygoje „Dievobaimingi apmąstymai“ starecas pateikė jų ne vieną.
Įdomu tai, kad dalis Rasputino pranašysčių jau išsipildė. Kitos, tikėkimės, neišsipildys niekada.
Caro šeimos sušaudymas. Visada sklandė kalbos, esą Rasputinas nujautė Nikolajaus II šeimos žūtį dar gerokai iki egzekucijos Jekaterinburge, pirklio Ipatijaus namo rūsyje. O štai ką jis rašė: „Kas sykį, kai apkabinu carą ir motušę, ir mergaites, ir caraitį, suvirpu iš siaubo – tarsi glėbesčiuočiaus su numirėliais… Ir tada meldžiuosi už šiuos žmones, nes visoje Rusioje jiems labiau už kitus to reikia. Ir aš meldžiuosi už Romanovų šeimą, nes ant jų krenta ilgo užtemimo šešėlis.“
1917-ųjų spalio perversmas. Rasputinas pranašavo Rusijai naujos valdžios atėjimą ir kalnus lavonų, tarp kurių bus ir didžiųjų kunigaikščių kūnai, o jų kraujas nudažys Nevos vandenis raudonai. „Ant Peterburgo nusileis tamsa. Kai bus pakeistas jo vardas, tada ateis galas imperijai“, – sakė jis.
Jo paties žūtis. Rasputinas aiškiai regėjo kai kurias aplinkybes, susijusias su sava mirtimi. 1916-ųjų gruodį imperatoriui adresuotame laiške jis teigė jaučiąs, jog „atsisveikins su gyvenimu dar iki sausio 1-osios“. Taip pat rašė, kad jeigu jį užmuš paprasti „galvažudžiai rusai valstiečiai“, tai caras Nikolajus galės nesirūpinti dėl savo likimo – Romanovų palikuonys sėdės soste „šimtą metų ir dar ilgiau“. Bet jeigu žudikais taps kilmingieji – „caro giminaičiai“, – Rusijos ir imperatoriškosios šeimos laukia siaubinga ateitis.
„Kilmingieji pradės bėgti iš šalies, o caro giminės neliks tarp gyvųjų per dvejus metus, broliai sukils prieš brolius ir žudys vienas kitą“ ir „dvidešimt penkerius metus šalyje nebus taikos“, pranašavo starecas. Deja, kaip tik antroji pranašystės dalis išsipildė.
Katastrofos atominėse elektrinėse. „Visame pasaulyje bus pristatyta bokštų.., tai bus mirties pilys, – aiškino Rasputinas. – Kai kurios iš tų pilių grius, ir iš tų žaizdų pradės tekėti sugedęs kraujas, užkrėsiantis žemę ir dangų. Ir užkrėsto kraujo krešuliai, kaip plėšrūs paukščiai, pradės kristi ant mūsų galvų. Daugybė krešulių nukris ant žemės, ir žemė, kur jie kris, taps bergždžia septynioms kartoms.“
Pasaulinio masto katastrofos. Grigorijus Rasputinas pranašavo ir daugiau nelaimių, kurias teks patirti planetos gyventojams. Tiesa, visiškai neaišku, kada konkrečiai tos nelaimės turėtų įvykti.
„Žemės drebėjimai tuo metu padažnės, atsivers žemė ir vandenys, ir jų žaizdos praris žmones ir mantą, – rašė jis. – Jūs kiekvieną dieną stebėsite smurtą ant savo namų slenksčio, nes žmogus vėl taps žvėrimi, ir, kaip visi žvėrys, puls arba bus puolamas. Tas žmogus neskirs gėrio nuo blogio.“
Ir dar: „Jūros, kaip vagys, įžengs į miestus, namus, ir žemės taps sūrios. Druska pateks į vandenis, ir nebeliks vandens, kuris nebūtų sūrus. Sūrios žemės daugiau nebeduos derliaus, o jei ir duos, jų vaisiai bus kartūs. Ir pamatysite, kaip derlingos žemės virsta sūriais liūnais. Kitas žemes gi išdžiovins didėjantis karštis. Žmogus kęs sūrų lietų ir klaidžios po sūrią žemę tarp sausros ir tvano“. Tais laikais, aiškiaregio patikinimu, „rožė žydės gruodį, o birželį gulės sniegas“.
Moralinių vertybių praradimas. „Kai laikai priartės prie bedugnės, žmogaus meilė žmogui virs sausuoliu, – gąsdino starecas. – To meto dykynėje augs tik du augalai – naudos ir ambicijų. Tačiau šių augalų žiedus bus lengva supainioti su meilės žiedais. Tais prakeiktais laikais visa žmonija bus panirusi į abejingumą. Didi bus mirtis šeimos – išniekintos ir nukryžiuotos.“
Žmonių klonavimas. „Gims pabaisos, kurios nebus nei žmonės, nei gyvūnai, – žadėjo Rasputinas. – O daugybė žmonių, neturėsiančių ženklo ant kūno (bambos), turės paženklintą sielą. Paskui ateis laikai, kai lopšyje rasite pabaisų pabaisą – žmogų be sielos.“
Savo pranašystėse Grigorijus Rasputinas užsimena ir apie nekontroliuojamų genetinių eksperimentų pavojingumą: „Neatsakinga žmogiškoji alchemija galiausiai pavers skruzdes milžiniškomis pabaisomis, kurios suniokos namus ir ištisas šalis, prieš jas bus bejėgiai ir ugnis, ir vanduo. Galų gale pamatysite skraidančias varles, drugeliai virs pesliais, o bitės šliaužios po žemę it angys.“
Trečiasis pasaulinis karas. Rasputino pranašystėse minimi trys pasauliniai karai: „Žmonės artinasi prie katastrofos. Patys didžiausi nemokšos taps vadeliotojais ir Rusijoje, ir Prancūzijoje, ir Italijoje, ir kituose kraštuose… Žmonija bus sutrypta po bepročių ir niekšų padu. Išmintį sukaustys grandinėmis. Valdingas neišmanėlis diktuos įstatymus išmintingam ir net nuolankiam. O paskui didžioji dalis žmonių patikės turinčiaisiais valdžią, tačiau praras tikėjimą Dievu… Dievo bausmė bus negreita, bet siaubinga. Europos keliais pradės šliaužti trys alkanos gyvatės po savęs palikdamos pelenus ir dūmus. Jos turi vienintelius namus – tai kalavijas, ir jos paklūsta vieninteliam įstatymui – smurto. Tačiau pervilkusios žmoniją per dulkes ir kraują, jos pačios nuo kalavijo ir žus… Ateis taikos metas, tačiau taika bus surašyta krauju. Ir kai tik du laužai užges, kitas sudegins net pelenus. Mažai žmonių ir mažai daiktų išliks. Bet tą, kas bus išsaugota, reikės iš naujo apvalyti prieš įžengiant į žemišką rojų.“
Ir dar viena Rasputino pranašystė apie būsimą karą: „Pasaulio laukia trys „žaibai“, paeiliui išdeginsiantys žemę tarp šventųjų upių, palmių sodą ir lelijas. Iš Vakarų ateis kraujo ištroškęs kunigaikštis, pavergsiantis žmogų turtais, o iš Rytų pasirodys kitas kunigaikštis, pavergsiantis žmogų skurdu.“
