Surasti paaukojusius gyvybę už Lietuvos laisvę ir atpažinus deramai palaidoti – nelengva užduotis. Informacijos trūksta, o ir turima dažniausiai nėra tiksli.
Tačiau tyrėjų tai nestabdo.
Nuo 2021-ųjų partizanų palaikų paieška užsiima Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Paieškų ir identifikavimo skyrius.
Kaip pasakoja šio skyriaus steigėjas ir vedėjas Rimantas Zagreckas, jį pakurstė tikra sėkmės istorija, kai 2018 metais buvo surasti ir atpažinti garsiojo partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai.
Šios paieškos buvo labai ilgos ir šio darbo ėmėsi daugiausia visuomenininkai. Nors tarp jų buvo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojų, pasak R. Zagrecko, bet ne dėl to, kad vykdė savo tiesiogines pareigas, o veikiau iš pilietiškumo, patriotiškumo.
Po partizaninio karo legendos laidotuvių, tapusių didžiuliu įvykiu visai Lietuvai, esą ir kilo mintis įforminti tokias paieškas.
Dar viena paskata steigti jomis užsiimsiantį skyrių tapo pažanga genetinių tyrimų, DNR palyginimo srityse.
„Tie tyrimai duoda rezultatus. Yra ant ko atsistoti ir žengti ta linkme ieškant palaikų, o suradus nebereikia spėlioti, kam jie priklauso“, – paaiškina R. Zagreckas.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras dabar turi apie 700 partizanų artimųjų, giminaičių DNR banką.
Istoriko teigimu, A. Ramanausko-Vanago palaikų paieškos netikėtai iškėlė iki tol Lietuvoje neįvardytą socialinę problemą – tokie gausūs buvo artimųjų prašymai surasti nužudytus partizanus ir toks didelis spaudimas įstaigos darbuotojams vykdyti paieškas.
Šiuo metu užklausų sumažėjo.
„Taip yra todėl, kad natūraliai išeina ta karta, kurios tėvai žuvo pokariu. Vaikai norėjo surasti savo tėvus“, – sako Paieškų ir identifikavimo skyriaus vedėjas.
Kare su okupantais kritusių partizanų vaikaičiai esą irgi rūpinasi tinkamu artimųjų palaikų perlaidojimu, tačiau pastebima, kad kur kas mažiau.
Užtat patys specialistai inicijuoja tyrimus ir, aptikę palaikus, ieško galimų artimųjų.
R. Zagreckas atviras: sunku tiksliai pasakyti, kiek partizanų, jų rėmėjų palaikų vis dar guli nežymėtuose ar pamirštuose kapuose. Pasak istoriko, išliko NKVD vadovo Lavrentijaus Berijos pasirašyta pažyma, adresuota Stalinui, kurioje minimi 20 000 žuvusiųjų Lietuvoje.
Tačiau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro iš KGB perimtoje duomenų bazėje nurodomas ne šiaip skaičius, bet įvardijami konkretūs asmenys. Jų – apie 15 000.
„Jei kitais metais finansinė padėtis leis, niekados neatsisakyčiau Ramygaloje sutvarkyti šį atvejį.“
R. Zagreckas
Pradėjus atidžiau tyrinėti aiškėja, kad žuvusiųjų Lietuvos partizaniniame kare galėjo būti daugiau.
R. Zagreckas pasakoja, jog atliekant tyrimą Leipalingio valsčiuje jam pačiam teko tuo įsitikinti. Pradinių informacijos šaltiniu buvę KGB dokumentai greitai pasirodė esantys neišsamūs, kai imta kalbėtis su vietos gyventojais, apklausti pokario įvykių liudytojus. Manyta, kad žuvusių laisvė kovotojų šiame krašte buvo 150, bet šis skaičius išaugo iki 200.
Pasak Paieškų ir identifikavimo skyriaus vedėjo, KGB duomenų bazėje apstu baltų dėmių. O didžiausia iš jų, R. Zagrecko teigimu, dengia 1945-uosius, kai kagėbistai ne taip atidžiai skaičiuodavo savo aukas. Tuo laiku žuvę partizanai dar buvo paliekami žūties vietose ir jų kūnus palaidodavo artimieji ar aplinkiniai gyventojai.
„Jie šioje statistikoje neatsispindi, – patvirtina pašnekovas. – Todėl kad žuvusiųjų skaičius sieks L. Berijos minimus 20 000, tikrai neabejoju, bet gali ir viršyti.“
Kiek palaikų iki šiol dar nesurasta, sunku įvertinti. R. Zagrecko aiškinimu, dar Sąjūdžio laikais ir pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo atkasta bei perlaidota daug žuvusių partizanų. Bet anuomet niekas jų neskaičiavo.
„Tai buvo paprastų žmonių užmojis ir jokios statistikos nebuvo“, – sako jis.
Vis dėlto manoma, kad nežinia tebegaubia didžiosios dalies žuvusiųjų partizaniniame kare kapus.
„Kalbama apie keliolika tūkstančių, kuriuos reikia surasti ir identifikuoti“, – teigia R. Zagreckas.
Deja, toks darbas dargi sudėtingesnis, nei atrodo.
R. Zagrecko teigimu, KGB archyvų tyrimas reikalingų žinių nesuteikė. Informacijos, kur buvo užkasami palaikai tų, kuriuos sovietai vadino „banditais“, ten nėra.
Ir tai natūralu: tokie duomenys laikyti slaptais, saugotasi jų nutekėjimo.
Tad jei ir pavyksta aptikti, tai tik pavienių užuominų, kurios mažai ką sako (tarkime, kad užkasimo vieta „800 m nuo miestelio“).
Tad pagrindinis vertingų žinių šaltinis, anot R. Zagrecko, buvo ir tebėra žmonės, jų prisiminimai.
„Jie suteikia daugiausia informacijos, bet jau išeina, – apgailestauja istorikas. – Jau išėjusi karta, kuri matė tuos įvykius. Bet jeigu žmogus paliko informaciją savo šeimoje, giminaičiams, ji dar mus pasiekia.“
Paieškų ir identifikavimo skyriaus darbuotojai, kasinėdami buvusių stribynų, NKVD būstinių kiemus, teigia dar neradę tokio, kuriame nebūtų užkasta čia kalintų, tardytų, kankintų ir nužudytų aukų palaikų.
Todėl, R. Zagrecko teigimu, buvo sukurtas tokių objektų registras su dabartiniais jų adresais. Sąraše – per 500 punktų. Jis perduotas kultūros ministrui su prašymu atidžiau prižiūrėti šias vietas, kai jose atliekami žemės kasimo darbai.
Atminimo paminklai, žymintys partizanų užkasimo vietas, turėtų palengvinti paieškas, tačiau taip būna toli gražu ne visada.
Kad ir Panevėžio apskrityje, pasak istoriko, Biržų rajone, Pabiržėje, yra didelis paminklas partizanams, stovintis neva greta masinės jų kapavietės.
„Kai buvome nuvažiavę su archeologais, kilo didžiulė problema: o kur yra kapavietė? – pasakoja R. Zagreckas. – Teritorija didžiulė, buvęs žvyrynas, ir dirbti su prietaisais, galinčiais matyti geologinę struktūrą, neįmanoma.“
Joniškyje, kur dabar irgi stovi atminimo paminklas, gyventojų tvirtinimu, buvo užkasti septyni nužudyti partizanai. Bet kai vieno jų dukra prašė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atkasti kapą, kad galėtų deramai palaidoti tėvą, paaiškėjo, kad nei po paminklu, nei aplink jį jokio kapo nėra.
„Mes treti metai kasmet užsispyrusiai bandome surasti tą vietą, bet nesiseka“, – atvirai kalba R. Zagreckas.
Dar šį sezoną darbus Joniškyje planuojama vėl atnaujinti, ištirti vieną plotą. Nes tik taip metodiškai ieškant, anot istoriko, galiausiai nusišypso sėkmė.
„Sunkokos tos paieškos, – pripažįsta ne pirmus metus šį darbą dirbantis istorikas. – Archeologai partizanų paieškas įvardija kaip pačius sudėtingiausius projektus.“
Sąjūdžio metais perlaidojant partizanus DNR atpažinimo procedūros nebuvo. Kartais, pasakoja R. Zagreckas, artimieji tiksliai žinodavo, kur užkastas žuvusysis. Esant tik vieniems palaikams, dvejonių nekildavo.
„Jeigu daug palaikų, be abejo, tai buvo spėliojimai“, – istorikas sako, jog kai kurios net akmeniniuose paminkluose iškaltos partizanų pavardės taip ir liko pagrįstos tik spėjimu. Kaip pavyzdį jis pateikia kapinėse prie Ukmergės oficialiai įrengtą partizanų, čia perkeltų iš masinių kapaviečių, memorialą. Jame pažymėti konkretūs vardai, tačiau, nesant DNR tyrimų, tikrumo dėl perlaidotų asmenų tapatybės nėra.
2029 metais, kai bus minimos 80-osios 1949 metų vasario 16-osios Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos metinės, jų skyrius, R. Zagrecko teigimu, turi mintį pasiūlyti surasti palaikus tų žmonių, kurie šią deklaraciją pasirašė.
Iš 8 signatarų kol kas rastas tik A. Ramanauskas-Vanagas.
Jono Žemaičio-Vytauto – Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vado bei organizatoriaus, pasipriešinimo okupacijai koordinatoriaus – palaikus atgauti būtų neįmanoma, nes jis 1954-aisiais sušaudytas Butyrkų kalėjime Maskvoje.
Kiti šeši deklaraciją pasirašę partizanai irgi žuvo. Kur jų palaikai užkasti, tiksliai nežinoma, tačiau, pasak R. Zagrecko, esama įtarimų, kad juos galima tikėtis surasti šalia Ukmergės ar Kelmėje, Tauragėje, Telšiuose esančiose masinėse kapavietėse.
Jei per keletą artimiausių metų pavyktą tą padaryti, atlikti atpažinimo procedūras, svarbios datos minėjimas būtų dar prasmingesnis.
Apie tai, kaip pačių partizanų artimiesiems svarbu surasti brangių žmonių palaikus, istoriko manymu nereikia nė kalbėti.
R. Zagreckas pasakoja, kad sykį dalyvaujant konferencijoje Estijoje jam teko apie tai diskutuoti su vietos specialistais. Kaip paaiškėjo, estai taip intensyviai žuvusių partizanų palaikų neieško – ir, istoriko nuomone, čia daug ką lemia religiniai skirtumai.
„Lietuvoje vyrauja katalikybė. Lietuviams, kaip ir lenkams, įkalta į galvą, kad miręs žmogus turi būti palaidotas pašventintoje žemėje. Dėl to dauguma ir stengiasi atrasti palaikus“, – sako R. Zagreckas ir tęsią pasakojimą apie vieną Daugėliškio gyventoją, pasiryžusią žūtbūt surasti savo tėvo palaikus. Ji jau pensininkė ir likęs svarbiausias moters gyvenimo uždavinys – tinkamai palaidoti tėvą.
Istorikas neslepia: tokie žygiai net ir sėkmės atveju ne visada baigiasi vienareikšmiškai – palengvėjimu.
„Sykį šnekėjausi apie tai su vieno atpažinto partizano dukra. Paklausiau jos: „Kaip dabar psichologiškai jaučiatės?“ – pamena R. Zagreckas.
Iš pradžių, specialistams atvykus paimti DNR mėginio, moteris sakė gyvenusi tik viltimi, kad pagaliau pavyko surasti tėvą. Bet vėliau, kai palaikai iš tikrųjų buvo identifikuoti, prisipažino kartais besidžiaugianti, kartais pykstanti ant tėvo. Už tai, kad išėjo į mišką ir žuvo, o vaikai liko našlaičiai ir ne tik valdžios institucijų, bet ir aplinkinių akyse tapo „bandito“ vaikais.
Šiemet buvo tęsiamos pastaraisiais metais sėkmės lydėtos partizanų palaikų paieškos Leipalingyje, Druskininkų krašte. Pasak R. Zagrecko, čia dar laukia nemažai veiklos, nes daugelio palaikų kol kas nepavyksta rasti.
„Dirbame kiekvienais metais ir darbai ten nebaigti“, – teigė jis.
Kitas objektas – Veiveriai Prienų rajone. Ten, pasak istoriko, Skausmo kalnelyje, paminklinėje vietoje, taip pat tikimasi surasti partizanų palaikų.
Analogiški tyrimai šiemet laukia ir Tuskulėnuose. Darbuojamasi Kuršėnuose, Joniškėlyje, Daugėliškyje, žvalgomieji tyrimai pradėti Skaudvilėje.
Panevėžio krašte paieškos kol kas nevyko. Bet, tvirtina R. Zagreckas, turima minčių Ramygaloje surasti masinę kapavietę: yra duomenų, kad į šulinį galėjo būti sumesti keliolikos partizanų palaikai. Pristabdo tyrėjus tik tai, kad tektų atkasti gilų, kai kuriais duomenimis, apie 10 m šulinį pačiame miestelio centre. Be išankstinio planavimo, sako R. Zagreckas, to nepadaryti. Tuo labiau kad vien archeologų žinių nepakaktų – reikėtų kitų specialistų, šulinių kasėjų patirties.
Be to, riboja ir finansai – kasmet paieškų ir identifikavimo darbams skiriama tam tikra suma, su ja ir verčiamasi.
„Norima kasmet nepamesti jau pradėtų objektų, o ar pradėti naują objektą, lemia finansai. Jei kitais metais finansinė padėtis leis, niekados neatsisakyčiau Ramygaloje sutvarkyti šį atvejį“, – patikina R. Zagreckas.
Pačiam R. Zagreckui labiausiai įstrigo Pietų Lietuvos partizanų srities įkūrėjo, vado pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikų paieška.
Juos pavyko surasti 2022-aisiais jau minėtame Leipalingyje ir maždaug po metų palaidoti Vilniuje.
Istoriko pasakojimu, KGB medžiaga apie šio legendinio partizano žūtį nagrinėta labai plačiai.
J. Vitkus-Kazimieraitis buvo sunkiai sužeistas 1946 metų liepą per susirėmimą su sovietų kariais Lazdijų apskrityje ir neišgyveno. Jo kūną nuvežė į Leipalingį, NKVD būstinę.
Partizano palaikų atpažinimo aktai, pasak R. Zagrecko, buvo du. Abu pavyko aptikti tarp dokumentų, susijusių visai ne su tuo regionu, kuriame J. Vitkus-Kazimieraitis žuvo. Tačiau dėl to, kad dokumentai nagrinėti plačiai, juos pavyko užtikti.
„Iš abiejų atpažinimo aktų tapo aišku, kodėl jų du“, – sako istorikas.
Vienas dokumentas surašytas žuvus partizanui, antrasis – po kelių dienų, kai palaikus atpažino žuvusįjį pažinojęs asmuo.
„J. Vitkus-Kazimieraitis buvo kilęs iš Žemaitijos, o partizanavo Dzūkijoje, kur jo niekas nepažinojo. Jis buvo žinomas tik bendražygiams. Kai žuvo, nei stribai, nei kas kitas negalėjo pasakyti, ką nušovė“, – aiškina R. Zagreckas.
Iš rastų pas partizaną daiktų buvo įtarimų apie jo tapatybę. O atvežus atpažinti J. Vitkų-Kazimieraitį pažinojusį žmogų, tapatybė galutinai patvirtinta.
Visa tai – kaip kūnas buvo atkasamas atpažinti – per NKVD būstinės Leipalingyje vienintelį rūsio langą matė tuo metu areštinėje įkalintas žmogus.
Pasak R. Zagrecko, liudininkas tada nesuprato, ką išvydo. Tačiau apie tai papasakojo kitiems ir taip šios žinios išliko iki šių dienų.
Radus minėtus aktus ir turint liudininko pasakojimą, tyrėjams tapo aišku, kad palaikų reikia ieškoti plote, matomame per buvusios enkavėdistų būstinės langelį.
Bet net ir turint tiek naudingos informacijos paprasta nebuvo. Kai jau baimintasi, kad paieškos nusitęs dar metus, palaikai galiausiai rasti po tvora, skiriančia du sklypus.
„Kai planuoji archeologinius tyrimus, gauni leidimą dirbti konkrečiame sklype, o jei reikia kitur, būtinas kitas leidimas. Jei būtume kokį dešimt centimetrų neprikasę iki tvoros, J. Vitkus-Kazimieraitis būtų surastas tik dar kitais metais, – pasakoja R. Zagreckas. – Pasirodo, kad kruopštumas, dokumentų studijavimas ir tos smulkiosios tautosakos rinkimas, žmonių pokalbių klausymasis duoda rezultatą.“