Skirtingai nei kitos šalys, susiklosčius aplinkybėms turime dvi valstybines vėliavas, tik viena iš jų –su Vyčiu, –istorinė, arba herbinė. Nuotrauka iš PB archyvo

Iš ginčų gimęs valstybės simbolis

Dar mūsų senoliai sakydavo: nedegink kryžiaus, vėliavos ir knygos. Šie daiktai mūsų tautai visada buvo šventi. Kryžių gavome su krikščionybe, raštą – su Mažvydo Katekizmu. O kada lietuvis į rankas paėmė vėliavą? Kokie simboliai į mūšius lydėjo Lietuvos didvyrius praeityje?

Dabar per šventes keliame Trispalvę, kurios spalvų reikšmės skamba vaikystės dainose: „Geltona spalva – tai saulė, Žalia – tai laukų spalva, Raudona spalva – tai kraujas. Kartu jos – tai Lietuva…“ Tačiau iš tiesų tokį derinį lėmė kur kas mažiau poetiškos diskusijos ir ilgi ginčai. Nedaug trūko, kad būtume turėję dviejų spalvų – žalios ir raudonos – vėliavą.

Apie lietuviškos vėliavos istorinę raidą bei jos reikšmę papasakoti prašėme Lietuvos heraldikos komisijos pirmininkės, Kanclerio biuro vyriausiosios specialistės Lietuvos heraldikos klausimais daktarės Agnės RAILAITĖS-BARDĖS.

– Priminkite, kaip atsirado Lietuvos trispalvė?

– Demokratinių šalių trispalvėms vėliavoms didžiulį impulsą davė Didžioji prancūzų revoliucija. Trijų lygių juostų vėliavos turėjo simbolizuoti lygybę, brolybę ir vienybę.

XVIII amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje ieškant lietuviškų tautinių spalvų buvo galvojama apie vienos, dviejų arba trijų spalvų derinius iš mėlynos, žalios, raudonos, baltos ir geltonos spalvų. Tokių derinių galima suskaičiuoti ne vieną dešimtį. Ypač didelį kiekybinį indėlį į tautinių vėliavų kūrimą įdėjo Amerikos lietuvių draugijos.

1905 metais Lietuvos tautinės vėliavos klausimą iškėlė Jonas Basanavičius, pasisakęs už raudoną vėliavą su baltu raiteliu viduryje. Jis teigė, kad tai yra seniausia Lietuvos vėliava. Tuokart ši idėja buvo atmesta dėl nepageidaujamų revoliucinių asociacijų, kurias kėlė raudona spalva.

Po dvylikos metų Jonas Basanavičius vėl pasiūlė tą pačią vėliavą. Šį kartą idėja liko neįgyvendinta, nes nutarta, kad ji per daug sudėtinga pasiūti, tad paprastesnės vėliavos spalvų nuspręsta ieškoti liaudies dirbiniuose.

1918 metų balandžio 25 dieną Lietuvos Taryba kaip tautinę vėliavą patvirtino geltoną, žalią, raudoną trispalvę, tačiau su Vyčiu raudoname lauke viršutiniame kampe. Po ketverių metų Lietuvos valstybės Konstitucijoje dėl nežinomų priežasčių tautinei trispalvei be Vyčio ženklo buvo suteiktas valstybės vėliavos, kurioje paprastai vaizduojamas valstybės herbas, statusas. Tačiau net ir po to iki pat Antrojo pasaulinio karo nenutilo diskusijos, kokia turėtų būti Lietuvos vėliava, buvo siūlomi įvairūs jos pakeitimo variantai.

A. Railaitė-Bardė

– Kodėl trispalvei parinktos būtent tokios spalvos?

– Kaip minėjau, tarpukariu trispalvei spalvų ieškota liaudies dirbiniuose. Tuo metu paaiškėjo, kad juose dominuoja raudona ir žalia spalvos. Dailininkas Antanas Žmuidzinavičius suderino šias spalvas ir jomis buvo išpuoštas dabartinis Rusų dramos teatras. Tokį vaizdą išvydę Lietuvių konferencijos (vykusios 1917 metų rugsėjį – red. past.) dalyviai nusprendė, kad raudonos ir žalios spalvų vėliava būtų pernelyg niūri.

Šią situaciją bandė pataisyti archeologas ir muziejininkas Tadas Daugirdas, kuris, vėliava norėdamas atspindėti aušrą, pasiūlė tarp raudonos ir žalios spalvų įterpti siaurą šviesiai geltoną juostelę. Vėliau spalvos išliko tos pačios, tik pasikeitė eiliškumas ir proporcijos.

– Lietuviai ir iki Trispalvės atsiradimo turėjo vėliavų. Kokios buvo pačios pirmosios?

– Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose – tai yra Vygando Marburgiečio kronikoje, buvo paminėta, kad 1337 metų kautynėse prie Veliuonos kryžiuočių šaulių viršininkas sudegino lietuvių, tiksliau Trakų karaliaus, vėliavą. Tačiau detaliau nenurodė, kaip ta vėliava atrodė.

Apie kitas lietuvių naudotas vėliavas žinome iš Jono Dlugošo Žalgirio mūšio aprašymo. Teigiama, kad Vytautas į mūšį atvedė „40 vėliavų“ – pulkai vadinti vėliavomis. 30 vėliavų vaizdavo raudoname lauke Vytį, jojantį ant balto, juodo, bėro ar obuolmušio žirgo, o 10 vėliavų buvo su Gediminaičių stulpais raudoname fone. Šios vėliavos, pasak lenkų kronikininko, buvo vadinamos konkrečių žemių ar kunigaikščių vėliavomis.

XVI amžiuje, kai vis labiau ryškėjo skirtumas tarp valdovo ir valstybės sąvokų, galima rasti paminėjimus apie valstybės vėliavą. 1578 metais ji apibūdinta Aleksandro Gvanjinio veikale kaip raudono šilko, keturių uodegų (viena pusė karpyta), ant kurios pagrindinės pusės vaizduojamas baltas raitelis, virš kurio buvo kunigaikštiška karūna, o kitoje vėliavos pusėje vaizduota Švč. Mergelė Marija. Pastaroji, amžiams bėgant, iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavos išnyko. Liko tik Vytis, išsiuvinėtas iš abiejų pusių.

Išsiuvinėtą raitelį tamsiai raudonoje – karmazininėje vėliavoje turėjo ir paskutinysis Lenkijos karalius bei Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas Poniatovskis, tik kitoje vėliavos pusėje buvo išsiuvinėta jo monograma SAR.

– Ką dabar reiškia istorinė Lietuvos vėliava ir kuo ji ar jos panaudojimas skiriasi nuo Trispalvės?

– Demokratinėse šalyse naudojamos dvi vėliavų rūšys. Svarbiausia pagal rangą yra nacionalinė, kitaip tautinė vėliava – tai yra Trispalvė, o antroji – valstybės vėliava, kurioje paprastai vaizduojamas valstybės herbas.

Mūsų šalyje dar 1922 metais priimant Konstituciją padaryta klaida, o atgavus Nepriklausomybę 1990 metais ir vėl priimant Konstituciją ta klaida pakartota: kaip valstybės vėliava įteisinta Trispalvė, kuri turėjo būti įteisinta kaip tautinė, o raudona su Vyčiu – kaip valstybės vėliava. Deja, iki pat 2004 metų, kai buvo pakeistas Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymas, pastarosios naudojimas nebuvo reglamentuotas ir išvis nebuvo labai daug jos šalininkų – todėl dabar labai įdomu stebėti vykstantį poslinkį kone į priešingą pusę.

Taigi šiuo metu turime dvi valstybines vėliavas, tik viena iš jų – istorinė. Jos iškėlimo konkrečių vietų ir progų yra numatyta mažiau, tačiau šių metų sausio 12 dieną Seimui priėmus minėto vėliavos įstatymo pakeitimo projektą, jų padaugės nuo balandžio 30 dienos.

– Kur negalima naudoti mūsų Trispalvės?

– Trispalvės negalima kelti tokiose vietose, kur jai būtų rodoma nepagarba. Negalima jos iškeltos laikyti per naktį, jei ji tamsiu paros metu nėra apšviesta.

Pagarbos principas taikomas ir vėliavos atvaizdui ar tautinėms spalvoms.

– Ar garbinga ją naudoti ant automobilių prieš krepšinio varžybas?

– Jei ji naudojama tvarkinga, tinkamų etaloninių spalvų ir ant jos nėra teksto ar kitų papildomų elementų, tokiu atveju vėliavą naudoti galima.

– Kaip pagal tvarką įstaigos turėtų elgtis, jei vėliavos visiškai susidėvėjo? Tikriausiai išmesti jų negalima?

– Susidėvėjusias vėliavas geriausia būtų sudeginti. Jei tokios galimybės nėra, tuomet reikia jas sukarpyti ar kitaip sunaikinti, kad jos taptų nebeatpažįstamos. Tai padarius, tokius likučius galima išmesti.

Komentarai

(1). Amerikos lietuvių vėliavos neteisigai datuotos, ant vėliavėlių, ženkliukų juostų užrašytos datos dažniausiai reiškė draugijos įkūrimo datą, ypač, jei yra parašyta „užd.“ ar „uždėta. Todėl p. A. Bardė nesupranta jų spalvų logikos. (2) Prieškarinėse konstitucijose niekada nebuvo įvardinamos vėliavos spalvos, buvo įvardinamos valstybės spalvos, Steigimasis seimas suvereną įvardijo „Lietuvos tauta“, o 1938 konstitucijoje „Lietuvos tauta“ pakeita į „lietuvių tautą“, o valstybės spalvas pakeistos į „tautos spalvas“. Jokios klaidos nebuvo, tuo metu, o ir dabar, daugelis valstybių konstitucijose numato valstybės spalvas arba taip vadinamas „nacionalines spalvas“. (3) 1918 m. Lietuvos Taryba patvirtinos trispalvę, trispalvę su Vyčiu kampe ir su Vyčiu per vidurį. Reikia žiūrėti ne vieną skelbimą „Lietuvos aide“, bet ir pataisymus arba Tarybos protokolus (4) Trispalvė, vis tik, ne etninė vėliava, o valstybės arba kitaip nacionalinė. (5) Yra ir kitų neteisingų duomenų, bet…
- Pastabos
- 02:23 2018.03.05
- Atsakyti

Rodyti visus komentarus (1)