-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Prieš aštuoniasdešimt dvejus metus „Panevėžio balsas“ rašė: „Kas moka tinkamai sunaudoti savo poilsio valandas, tas iš tikrųjų patiria daug džiaugsmo ir prailgina savo gyvenimą.“
Garsusis sieros gydomasis šaltinis Pasvalyje, Lavenos ir Svalios santakoje, buvo mėgiama vieta ir sveikatą pataisyti, ir šiaip atsipūsti. PB ARCHYVO nuotr.
Ką praeityje savo laisvalaikio valandomis veikė panevėžiečiai bei aplinkinių miestelių gyventojai, vargu ar dabar žinotume, jeigu beveik kiekviename miesto laikraščio numeryje nebūtų spausdinti trumpi ir ilgesni pasakojimai. Paskaičius tuos rašinius, pasitelkus vaizduotę, o dar pabuvus straipsniuose aprašytose vietovėse, praeitis ir praskleis kraštelį savo būties.
Pagal galimybes ir norus
Pasak spaudos, 1924 metais Panevėžyje buvo tokia situacija (citatų kalba netaisyta): „Panevėžiečių jaunuomenė nesnaudžia, kruta kas kiek gali. Mūsų vietinė draugija „Viltis“, kuri užsimojo skristi platesnėn meno sritin, žengia vis pirmyn. Gaisrininkų salėje jie pastatė veikalą „Vagis“.
Vis dėlto straipsnio autoriui šis veikalas nepatiko, jis kritikavo pasirinkimą, vadino veikalą netikusiu ir pigiu. Ir dar pastebėjo: „Kalbant apie publiką darosi biski gėda, kad jaunymas per daug laisvai laikosi ir per daug šnapseliui laisvės duoda. Neužmirškime, kad mes esame nemažame mieste ir laikas būtų matyti doros inteligentijos pavyzdžius.“
Arba: „Gegužės 18 d. Velžių kaimo jaunimas surengė vakarą. Vaidino: „Taip mirdavo Lietuviai“ 3 veiksmų istorinę dramą. Turinys veikalo sunkus – ypač technikos atžvilgiu: dekoracijos, rūbai, šviesa ir t. t. Tas kliūtis Velžių jaunimas dalinai pergalėjo, nors negalima pasakyti, kad viskas buvo tobula, bet trūkumai kaimui dovanotini. Tvarka buvo gera (išskyriant, kad pradžia skelbta buvo 6 val. o pradėjo vos 9 val.) tiktai laike vaidinimo kažkokie vyrukai per daug balsiai kalbėjosi. Po vaidinimo mokyklos bute buvo šokiai labai tvankioj atmosferoj, kadangi niekas nepaisė į iškabintą parašą „Prašome nerūkyti“.
Dar dažnai atkreipiamas dėmesys, kad per šventes per daug girtų žmonių tekdavo sutikti. Štai per šventes ar turgaus dienomis „girta moteris net mergaitė ir Šeduvoje ne naujiena. Kai kurios girtos mėgsta ir raitos pajodinėti. Tikrai įdomus reginys“.
Iškilmingos vakarienės
Tų pačių metų spaudoje galima rasti pasakojimų iš pačių įvairiausių laisvalaikio renginių. Į vienus galėjo eiti visi, kas norėjo, į kitus, kas bilietus įsigyti galėjo, o į trečius, ko gero, tik išrinktieji.
Pavyzdžiui: „Spalių 4 d. 4 pėst. pulko vadas pulkininkas Tomašauskas kėlė savo varduves. Varduvėse dalyvavo apie 60 svečių, karių ir civilių. Laike vakarienės prof. Yčas pasakė gražią prakalbą, prisimindamas pulko nuopelnus atvaduojant Panevėžį iš bolševikų.“
O šis susitikimas buvo skirtas, be abejo, daugiausia šviesuomenei: „Šiemet p. Petkevičaitė dėl nesveikatos turėjo atsisakyti nuo mokytojavimo gimnazijoj. Kun. Karbausko ir p. Jodinskaitės iniciatyva gimnazijos tėvų komitetas, kad išreikštų pagarbą tai nenuilstančiai darbuotojai, spalio 18 d. „Aido“ salėje surengė vakarienę.
Svečių prisirenka 80, tarp jų matyti keletas karininkų ir iš Kauno atvažiavusių prof. Matulionis ir redaktorė Bortkevičienė. Svečiai sėda prie stalų. Prasideda kalbos. (…)
Rudens šalnos užgautos, paraudę vynuogių šakelės puošia salę. Nuo sienų iš rėmų žiūri brangūs Žemaitės, Kudirkos, Basanavičiaus, Maironio veidai.“ Papasakojus apie vakaro eigą straipsnis baigiamas: „Tėvų komitetas įteikė p. Petkevičaitei puikų fotelį. Laike vakarienės dainavo gimnazijos choras ir griežė orkestras.“
Su dainomis ir maldomis
Gražus pasakojimas iš Subačiuje vykusios šventės spausdintas 1936 metais. „19 liepos. Saulė afrikiškai juokiasi. Karšta. Subačiaus miestelis, pasipuošęs vainikais, sveikina atvykstančius į kongresėlį. Susirinko 18 kuopų.
9 vėliavos ir 8 šimtai galvų nusviro organizuotai bažnyčioje prieš Visų Vadą. Vargonai ir varpų aidai skaidrina visus ir meldžiasi visi ir prašo Tėvynei malonių ir prašo savo vadams pagelbos.
Eisena. Žmonių minios. Orkestro aidai nuskamba gatvės grindimis į tolį, į Lietuvos laukus. (…)
Meniškoji dalis gana puiki ir įvairi. Bet visus pralenkė Panevėžys. Tai jų čigonų misterija. Tai lyg operetė, tai gyvas ugningas šokis ir dainos, ir juokas kartu pynėsi… Subačiaus ir Gelažių choras sudainavo keletą gražių dainelių tikrai žavėtinai.
Aikštėje buvo apie 500 žmonių. Baigiasi bažnyčios palaiminimas Švč. Sakramentu. Pilnos energijos mergaitės skirstosi. Kongresėlis visais atžvilgiais pavykęs. Subatietėms galima sušukti valio. Tik tolyn į darbą, į naujas vagas.“
Porą metų vėliau straipsnyje pasakota „Įspūdinga šventė Panevėžyje“: „Tokią šventę pereitą sekmadienį (II.13) turėjo Panevėžio krikščionys darbininkai. Rytą Katedroje buvo pašventinta jų vėliava. Šv. Mišias laikė, pamokslą sakė ir vėliavą šventino J.E. Panevėžio vyskupas K. Paltarokas. Savo gražiame, pritaikytame iškilmei pamoksle Ganytojas iškėlė darbo vertę, kad būtent paprasta tarnaitė ar muilo fabriko darbininkė yra daug vertesnė už tą valdininkę, kuri tarnybos metu panages krapštinėja ar lūpas dažo. Taip pat visas miltuotas malūno darbininkas yra kur kas didesnis už tą valdininką, kurs prie kasos „susitepa“ savo pirštus.
Vėliavos kūmais buvo žymiausieji miesto ponios ir ponai. Tai rodo, kad katalikiškos inteligentijos paprasti darbininkai yra mėgstami ir mylimi. Antroji šventės dalis vyko KVC salėje.“
Su humoru ir pamokymais
Prieš aštuoniasdešimt ir daugiau metų taip pat vykdavo ir vakaronės, gegužinės, paskaitos, koncertai.
Žmonės laisvalaikiu būdavo kviečiami ir į kurortus pailsėti. Štai: „Pasvalio kurortas jau veikia. Vonios daromos iš sieros šaltinio. Butas ir maistas Pasvaly pigūs, visi valgomieji produktai atpigo. Automobiliai kursuoja kasdien tarp Panevėžio ir Pasvalio. Į 2–3 valandas galima iš Panevėžio pasiekti Pasvalys.“
1927 metais džiaugtasi Panevėžyje koncertavusia garsia muzikante: „E. Dambrauskaitės koncertas įvyko gegužės 14 d. gimnazijos salėje. Nors gabi violančelininkė teikėsi šiais metais jau antru kartu apsilankyti į Lietuvos šiaurės „sostinę“, tačiau salė buvo kimšte prikimšta. Artistė atliko 14 gražių dalykų, jos muziką palydint fortepijono akomponimentu p. M. Milakniui. Be to, ant rytojaus viešnia pagrajijo per sumą bažnyčioje.“
Pasakota: „Dainos dienos Sidabrave, liepos 19 d. į Sidabravą sutraukė daug žmonių ir iš platesnės apylinkės, nes čia tą dieną buvo rengiamos didelės iškilmės, kur dainavo trys Šv. Cecilijos d-jos chorai. Ypač gražiai pasirodė Šeduvos choras , vargonininko p. Bielinio vadovaujamas, kuris gana gerai išpildė keletą sunkesnių kūrinių. Be to, Sidabravo choristai suvaidino veikalą „Šv. Cecilija“. Į tą retą šventę buvo susirinkta apie 500 žmonių.“
O štai įspūdžius iš Dainų šventės, tiesa, tik per radiją klausytos, skaitytojas laikraštyje pateikė labai žaisminga forma: „Dainų šventė Kaune. Chorai piesta sustoję estradoje. (…) Taigi klausaus dainų šventės per radijų. Armidelis. Turinys. Turi būti pavasarininkų dainuojama daina „Dirvą naują Dievas duoda“… Dėdė per radijų pranešė. Dėdė per radijų ir atsiėmė.
Vieną kitą dainą tikrai išgirdau. O daugiau – nesakysiu, ką girdėjau.
Kad neiškenčiu…Tai trumpai. Klausykit! 1) Girdėjau, kaip viena ponia čiužindama perlus popierosą rūkė ir man dūmus per ruporą leido. 2) Girdėjau, kaip panevėžiečiai choristai keikėsi išsidegutavę ir nosis vasorojienų suplėkusių šiaudų prilindę 3) Girdėjau, kaip šaukė: „Vandens, vandens“! 4) Girdėjau, kaip cypė: „Silpstu, silpstu, nebegaliu“ 5) Girdėjau, kaip portsigaras dirigento kišeniuje klaptelėjo 6) Girdėjau, kaip latvės visą laiką „Leišiavosi“ (Ar latviukai?) 7) Girdėjau, kaip choristai flirtavo, rokiškėnai žemaičius erzino. 8) Girdėjau, kaip radio Dėdė barėsi ant kažko, kam suvedžioja 9) Girdėjau dar daug ko, bet bosų negirdėjau.“
Kritikos pažerta ir dažnose šventėje traukiamai dainai: „Norėdami ką iškilmėse pagerbti gieda „Ilgiausių metų“. „Ilgiausi metai“ yra klaidingas lenkų „Najdluzsce lata“ vertimas. Mat, lenkuose žodis „lata“ eina ir amžiaus sinonimu, o pirmasis vertėjas čia amžių metais išvertė. Ir paplito giedama nesąmonė, nes ilgiausi metai tebus keliamieji. Reikėtų dainuoti „Ilgiausio amžiaus“ ar „Laimingų metų“. Tačiau „Ilgiausiais metais“ ir smuklėse linkima. Sutiktuvėse J.E. Vyskupo kai kur giedodavo „Ilgiausių metų“.
Ilgiausius metus palikime gertuvėms, o J. P. Vyskupą sveikinkime Panevėžio Vyskupo himnu.“
Laikams pasikeitus
Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjus sovietmečiui bandyta įdiegti visai kitokias šventes. Visas Nepriklausomoje Lietuvoje švęstas siekta kuo greičiau panaikinti.
Štai kas apie Kalėdas rašyta 1949 metais: „Kalėdos suvaidino istorijoje itin reakcinį vaidmenį. Jomis pasinaudojo dvasiškija, kad skelbtų klasinę taiką, paklusnumą, pasirengimą kentėti, nusižeminimą. Šių tariamai iš Kristaus gyvenimo paimtų ypatybių skiepijimas darbo žmonėms buvo reikalingas ir naudingas tik išnaudotojams, kuriems bažnyčia visais laikais keliaklupsčiaudama tarnavo.“
Prasidėjo priverstinis žmonių raginimas Spalio revoliucijos metinių, Gegužės 1-osios, kitų švenčių minėjimus.
Pavyzdžiui, žmonės raginti iškilmingai minėti „Stalininės artilerijos dieną“: „Šiandien daugiamilijoninė tarybinė liaudis švenčia Artilerijos dieną, kurią įvedė TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas dideliems tarybinės artilerijos koviniams nuopelnams visuose Didžiojo Tėvynės karo frontuose pažymėti. Savo šlovingą šventę artileristai sutinka taikingomis sąlygomis, nenuilstamai tobulindami savo kovinį meistriškumą, keldami savo politines žinias.“
Kiekvienais metais būdavo aprašomi įvairiausi mitingai, garbinant tarybų valdžią, partiją, kalbant apie vis gerėjantį gyvenimą. Bet apgaulė ir melas lengvai buvo pastebimi tarp eilučių. Štai kas rašyta 1949 metais minint spalio revoliucijos metines: „Didįjį Spalį keturi apskrities Pramonės kombinato malūnai sutiko dirbdami 1950 metų sąskaiton. Velžio malūnas spalio mėn. planą įvykdė 252 %. Baigęs metinį darbo planą ir tuo pat metu rengiąs nuosavą elektrinę, Ramygalos malūnas spalio mėn. įvykdė 192 %. Iš lentpjūvių pirmauja Ramygalos lentpjūvė, įvykdžiusi spalio mėn. gamybos planą 292 %.“
Rašinys „Spalinis darbo žmonių mitingas Panevėžyje“: „Didžiosios Spalio šventės išvakarėse Panevėžys pasipuošė raudonomis vėliavomis, šūkiais, obalsiais, įžymiųjų mūsų tarybinės Tėvynės vadų portretais, iliuminacijomis ir didingus laimėjimus kūrybiniame darbe vaizduojančiais plakatais. Kartu su miesto darbo žmonėmis Didžiosios Spalio šventės paminėti atvyksta kolūkiečiai. Tai kolūkio „Pirmyn“ (Piniavos vlsč.) valstiečiai. Kolūkio pirmininko drg. Chmieliausko, jojančio priekyje, rankose pereinamoji raudonoji vėliava. Ją kolūkis gavo už pavyzdingą tvarkymąsi, sėkmingą politinių ir ūkinių uždavinių įvykdymą, kolūkiečių gerovės kėlimą.“
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
