Gamtininkas: nenuvertinkime vilko vardo

Gamtininkas: nenuvertinkime vilko vardo

Iš Lietuvos miškuose dar likusių plėšrūnų nė vienas pastaraisiais metais nėra taip aptarinėjamas, keikiamas ir ginamas, kaip vilkas. Apie tai, kuo šis žvėris nusipelnė tokio dėmesio, kalbėjomės su gamtininku Selemonu PALTANAVIČIUMI.

– Diskusijose apie vilkus galima išgirsti prieštaringų argumentų. Vieni tvirtina, kad šių plėšrūnų Lietuvoje yra per daug, kiti – atvirkščiai, kad per mažai ir juos reikėtų dar labiau saugoti. Kaipgi yra iš tikrųjų?

– Kalbėti leidžiama visiems, bet šiaip kalbėti turėtų tie, kurie tikrai žino. Labai dažnai būna tik emocijos be jokio vertinimo, be jokių studijų. Į tokius pasakymus reikėtų žiūrėti atlaidžiai – kalbėti, prašau, leidžiama visiems, bet tuo tikėti mes negalime. Tam galų gale yra mokslas, investuojamos lėšos, vyksta monitoringas, apskaitos, daromi tyrimai. Mes turime remtis tik mokslininkų išvadomis ir visa tai yra daroma remiantis jomis. Kasmet nustatomas vilkų medžioklės limitas ir tai nustato ne vienas žmogus: ilgai tariamasi, derinama, vertinama.

Daug metų dirbau Aplinkos ministerijoje, žinau, teko ir pačiam vadovauti tam procesui. Tai labai sudėtinga. Nes yra nuskriaustoji pusė – ūkininkai, patiriantys žalą. Yra gamtininkai, mokslininkai, kurie įvertina. Ir yra visuomeninių organizacijų, judėjimų, kurie nori uždrausti medžioklę, siūlė įrašyti vilkus į raudonąją knygą ir sako, kad negalima, jų žodžiais, vilkų žudyti. Nors šiaip lietuvių kalboje žudo tik žmogų ir bitę – daugiau visus kitus medžioja.

Kai yra labai daug suinteresuotų pusių, sunku surasti pusiausvyrą. Pats svarbiausias dalykas – pasirūpinti, kad gyvūnų populiacija nebūtų kaip nors dirbtinai pažeista. Iš karto kyla klausimas: ar yra grėsmė nustatant medžioklės limitą, kad vilkų populiacija Lietuvoje gali būti pažeista? Pastarąjį 2019–2020 metų sezoną leista sumedžioti 120 vilkų. Jie buvo sumedžioti per daugiau nei porą mėnesių. Vien šis faktas, kad buvo sumedžiota labai greitai, rodo, jog vilkų populiacija yra didelė.

S. Paltanavičius.

– Kas gi paskatino tokį jos augimą?

– Gamtoje valstybių sienų nėra. Tad Šiaurės Lietuvoje labai daug vilkų ateina iš Latvijos, kur jų populiacija labai didelė. Prieš dešimt metų ten gyveno nuo 800 iki 1 000 vilkų, o šalis plotu mažesnė už Lietuvą. Dabar vilkų Latvijoje šiek tiek mažiau, bet populiacija vis tiek didelė.

Į Vakarų, Pietvakarių Lietuvą vilkai pakliūva iš Lenkijos. Lenkijoje šie plėšrūnai nemedžiojami ir populiacija ganėtinai didelė. Lietuvos savivaldybėse, kurios ribojasi su Lenkija, atklydę vilkai daro labai didelę žalą.

Baltarusijoje vilkai medžiojami ištisus metus. Žvėrys visą laiką keliauja, visą laiką keičia savo gyvenimo vietas, tad labai sunku fiksuoti jų skaičių. Suskaičiuoti visus sulig vienu neįmanoma – gamtoje turbūt nėra nieko, ką būtų galima suskaičiuoti iki vieno.

– Ar tai reiškia, kad medžioklės limitas Lietuvoje dar gali keistis – ir ne vilkų naudai?

– Jau yra pasigirdę siūlymų medžioklės limitą ateinančiam sezonui didinti iki 150 vilkų. Vadinasi, vėl bus daug svarstymų, įrodinėjimų… Tik sunku pasakyti, kokia bus baigtis, kaip bus nuspręsta.

Tikrai niekas nesako, kad vilkų Lietuvoje neturėtų būti, kad juos reikia išnaikinti. Vilkas yra lygiai toks pat laukinis žvėris, kaip ir visi kiti, – kaip stirna, kiškis, briedis, elnias ar lapė. Jų vieta gamtoje. Bet kalbėdami apie vilkų skaičių turime įvertinti vieną labai svarbų dalyką: Lietuvoje vietų ir miškų, kur gali gyventi vilkai, deja, yra mažai. Jeigu skaičiuotume plotą pagal šalies teritoriją, tai būtų visai mažas procentas. Esama rajonų, kur vilkai tik praeina. Ten gyventi negali, nes per mažas miškingumas arba per didelis trikdymas – miškai kertami, žmonės uogauja, grybauja, vaikšto. Tad šie gyvūnai daugiau koncentruojasi saugomose teritorijose, rezervatuose ar valstybinių parkų rezervatų zonose, kur uždrausta vaikščioti, didelė apsauga. Visoje kitoje teritorijoje vilkai visą laiką yra judinami, trikdomi, baidomi. Jie visą laiką yra persekiojami žvėrys.

Vilkų gyvenimas labai sudėtingas. Gali būti, kad tas stresas iš dalies didina jų keliamą pavojų naminiams gyvuliams. Kai žvėris kasdien turi keltis vis į kitą mišką, jis nemedžioja natūraliai, o medžioja, ką radęs pamiškėje – paliktas avis ar kitus gyvulius.

– Tačiau ūkininkai, kaltinami nesaugantys savo gyvulių, atsikerta, jog vilkas – gudrus žvėris ir jokios apsaugos priemonės neveikia.

– Aš daug būnu gamtoje visoje Lietuvoje. Taip, kai kas saugo gyvulius. Bet yra šimtai atvejų, kai anksti rytą patamsyje važiuoji ir supranti, kad pririšti gyvuliai palikti pievoje netoli miško ir ten buvo visą naktį. Įsivaizduokite vilką: eina sau, o jam veršiukas faktiškai ant stalo padėtas!

– Ir kaip gyvulių savininkai reaguoja į tokią kritiką?

– Viename susitikime kažkodėl galvojo, kad aš – vos ne vilkų savininkas…

Esu gamtos advokatas – neginu, bet aiškinu, kaip yra iš tikrųjų. Vienas žmogus pasakojo, kad gyvulius aptvėrė tvora, o vilkas juos išpjovė. Pasirodo, saugodamas nutiesė elektrinį piemenį. Aš nustėrau. Sakau, jūs nutiesėte vieną laidelį metro aukštyje? Tada jums tų gyvulių nereikia – jūs jų nesaugote. Koks tai aptvaras? Per jį ir karvė praeis – ką jau ten vilkas!

Tiesiog žmonės kartais arba nepagalvoja, arba yra naivūs, nesaugo savo turto. Taip, vilkas, atsidūręs sudėtingoje situacijoje, gali parodyti retą išradingumą ir net padaro piktybių ten, kur sunku įsivaizduoti. Bet žmonės irgi turėtų labiau galvoti apie savo turtą.

– Tarpukario Lietuvoje žmonės ir vilkai gyveno labai arti vienis kitų – senoliai dar mena susidūrimus su jais. Kas pasikeitė nuo tada? Juk dabartinės problemos su vilkais iškilo ne taip ir seniai.

– Per šimtą metų vilkų populiacija išgyveno labai didelius pokyčius. Prieš Antrąjį pasaulinį karą vilkų Lietuvoje tikrai buvo nemažai. Pokariu – gerokai per tūkstantį. Visų pirma dėl to, kad buvo politinė suirutė, antra, visai nebuvo medžioklės – žmonės namuose negalėjo laikyti ginklo.

Vilkų medžioklė pradėta organizuoti praktiškai tik nuo 1955–1956 metų, kai atsirado Valstybinė medžioklės valdyba, vėliau tapusi Valstybiniu gamtos apsaugos komitetu. Tuomet vilkai buvo naikinami visus metus. Tam tikrais periodais už sumedžiotą vilką buvo mokamos nemažos premijos. Kai kuriuose regionuose, pavyzdžiui, Dzūkijoje, Šimonių girioje, medžiotojai tame specializuodavosi: ieškodavo irštvų ir paimdavo jauniklius. Už juos mokėta pusė suaugusio vilko kainos – 25 rubliai. Radęs irštvoje 5 vilkiukus, pridavęs kailiukus, gaudavo 125 rublius. Tai buvo labai dideli pinigai!

Ar tai etiška žvelgiant mūsų akimis, kitas klausimas, bet tada taip buvo daroma – ir visiškai oficialiai.

Buvo metas, kai pagal statistiką vilkų buvo likę gerokai mažiau negu šimtas. Bet aš tuo nelabai tikiu.

– Ar kito vilkų elgsena juos taip naikinant?

– Turbūt svarbiausias visos populiacijos bendrosios elgsenos bruožas buvo tai, jog vilkai tapo labai baikštūs ir atsargūs. Buvo neįmanomas dalykas, kad vilkai ateitų į užtvertą kiemą ar gyvulių aptvarą. Jie buvo persekiojami. Jei kažkur miške žiemą atsirasdavo vilkų, iš karto žmonės kolūkiuose būdavo mobilizuojami, vėliavėlėmis aptveriami miško kvartalai ir pradedama medžioklė. Tarsi tokia visuotinė akcija, kai pakeliama visa tauta nenaudėliui vilkui sunaikinti.

Tad žvėrys buvo gerokai užguiti, išgąsdinti. Dabar visiškai atvirkščias vaizdas. Vilkas nekreipia į žmogų dėmesio. Įprasta, kad čia pat, prie žmonių, pro praviras duris įeina į fermą ir pjauna gyvulius. Svetimas naminis šuo tiek drąsos neturi…

Bet čia jau ne vilkų, o mūsų, žmonių, visuomenės problema. Mes keičiamės. Nors visi tvirtina, kad kaip buvome pikti, taip ir likome, bet agresijos gerokai sumažėjo ir gyvūnai tą labai jaučia. Vilkų niekas nepersekioja. Jų medžioklės sezonas prasideda nuo spalio 15 dienos – visus likusius metus jie gyvena labai ramūs ir sotūs. Todėl vilkų elgsena pasikeitė iš esmės ir dabar tikėtina, kad vilkas ateis net į aptvarą arba pasikas po juo. Anksčiau, matyt, dar buvo genetiškai išlikusi kažkokia uždarų patalpų, aptvaro, spąstų baimė… Dabar tokios baimės vilkai, matyt, nepaveldi ir nebeturi to vidinio perspėjimo instinkto. Todėl vilkai, sakyčiau, ir yra tokie įžūlūs, labai drąsūs ir daro žalą ten, kur anksčiau net negalėjome įsivaizduoti.

– Kiek pagrįsti būgštavimai, kad vilkai galėtų pulti ir žmogų?

– Esu bendravęs ne su vienu medžiotoju, kurie iš irštvų kažkada labai seniai traukė vilkiukus. Vilkės lakstė aplink, stūgavo, bet, įsivaizduojate, niekada net negynė savo jauniklių…

Teoriškai gal galėtų būti tokių atvejų. Buvo, atrodo, du nutikimai – seniai, sovietų Lietuvoje, – kai vilkai puolė žmones. Bet jie buvo pasiutę, sergantys, ir vėliau juos sunaikino. Dabar nemažai metų Lietuvoje neturime pasiutligės. Žinoma, prasiveržti liga gali, bet tokia tikimybė menka.

Prieš porą metų netoli Vilniaus buvo atklydęs žvėris, panašus į vilką, – gali būti, kad tikras vilkas. Ten sodininkų bendrija, abipus keliuko namai su tvoromis, o ant keliuko stovėjo vilkas. Žmonės iš abiejų pusių ėjo link jo ir mobiliaisiais telefonais fotografavo. Faktiškai užspeitė. Vilkas – normalus žvėris. Net piktesnė karvė tokiu atveju pavojinga – supratusi, kad neturi, kur dėtis, besiverždama gali grybštelėti. Aš tuomet žiūrėjau į juos ir galvojau: dievaži, žmonės yra praradę savisaugos jausmą ir gebėjimą protingai mąstyti.

– Jau ne viename Lietuvos rajone vilkai pastebėti prie pat žmonių namų. Kartais pasigirsta svarstymų, kad vilkai taip negali elgtis, taigi greičiausiai tai – šuns ir vilko hibridai.

– Tai tik patvirtina, kad vilkas yra visiškai praradęs baimę. Net ir medžiotojas, savo kieme vasarą pamatęs avį pjaunantį vilką, tikriausiai kasysis pakaušį ir nežinos, šauti ar ne (nors iš tikrųjų šauti negali, nes ne sezonas ir neturi tam leidimo). Tačiau tokia dabar situacija.

Daug metų vyravo nuomonė, kad vilkų elgsena pasikeitė, nes kraujo, matyt, įnešė naminiai šunys, – kad visa tai pakeitė hibridizacija. Ministerija užsakė sumedžiotų vilkų tyrimus. Buvo paimta audinių ir Lietuvoje daryti genetiniai tyrimai. Kad būtų tikriau ir nekiltų abejonių, tie patys mėginiai buvo išsiųsti tirti ir į Švediją. Švedai patvirtino tuos pačius rezultatus: tikrai jokių hibridų pas mus Lietuvoje nėra.

Žinoma, vilkas ir šuo yra labai artimi, ta pati šeima, gentis. Jų hibridai gali būti ir vislūs. Bet gamtinėje aplinkoje bent jau čia, pas mus, Lietuvoje, jų nėra.

– Kaip tik neseniai paaiškėjo, kad vienos Panevėžio rajono gyventojos namuose laikytas vilko ir šuns hibridas. Ar tokie atvejai vienetiniai?

– Pirštu negaliu parodyti, bet anksčiau medžiotojai yra prisipažinę, kad laikė namuose, voljere vilkę, kuri su laikų veislės šunimi turėjo jauniklių.

Visokių žmonių būna, visokių iniciatyvų. Kartais gal labai įdomu pasižiūrėti, kas iš to išeis. Tačiau čia ne gamta – tai jau žmogaus valia. Vilkas yra vilkas – laukinis, tikras žvėris. Labai sena rūšis, kuri Lietuvos gamtoje gyvena visą laiką, turėjo savo vietą. Tad, manau, turime daiktus vadinti savo vardais ir pripažinti, jog tai piktybinis veiksmas prieš gamtą, kuris nuvertina patį vilko vardą.

Komentarai

  • Ne pats geriausias vilkų žinovas Paltanavičius …

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų