Žiniasklaida visada buvo vienas veiksmingiausių propagandos priemonių. Tik sovietmečiu ji buvusi akivaizdi, o dabar gali praslysti ir už tiesą – kas dar labiau didina propagandos keliamas grėsmes. PB archyvų nuotraukos

Galingas propagandos ginklas

Galingas propagandos ginklas

Žiniasklaidos vartotojai pelus nuo grūdų turėtų atskirti plačiau domėdamiesi įvykiais, nes žiniasklaidos priemonės jau seniai nebėra vienintelis informacijos šaltinis.

Šiuolaikinė žiniasklaida – ne tik įvairių žinių skleidėja, bet kartu ir galingas ginklas. Apie tai, kaip ji kartais panaudojama propagandai ir kokią įtaką daro vartotojams, kalbamasi su Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku Dainiumi RADZEVIČIUMI.

Kaip suinteresuoti asmenys gali pasinaudoti žiniasklaida, kad iš informacijos šaltinio ji virstų tuo ginklu?

– Žiniasklaidos įtaką jau seniai pastebėję ir atradę visi, kas turi nors kokią didesnę politinę ar verslo, pinigų galią. Jau nekalbu apie kitas sritis, bet šios ypač stebi ir žino, kad žiniasklaidos galia labai paprasta. Priklausomai nuo jos pateikiamos informacijos, žmonės gali palaikyti arba nepalaikyti tuos, kurie turi tą politinę arba piniginę įtaką. Aišku, ta galia didžiulė, o ypač tokioje svarbioje srityje kaip kritika. Kritikos turbūt bijo visi, jau nekalbant, kad kritikos ir apskritai tiesos skelbimas gana pavojingas turintiesiems didelę piniginę arba politinę galią. Didelės galios naudojimas taip jau susiklostęs, kad deja, neišvengia klaidų ir tų klaidų visi bijo. Todėl ta įtaka seniai suprasta, suvokta ir vien dėl to didelė dalis ir politinės, ir pinigų galios siekia daryti žiniasklaidai tiesioginę įtaką, o kai kuriais atvejais – tiesiog ją valdyti. Taip gali kontroliuoti kritiką savo atžvilgiu arba konkurento atžvilgiu ir, tiesą sakant, turi galimybę apskritai išvengti bet kokios kritikos savo atžvilgiu.

Kiek Lietuvos žiniasklaida panaudojama propagandai?

– Visa pasaulio žiniasklaida yra panaudojama propagandos tikslais, tik reikia atkreipti dėmesį, kad propaganda būna įvairių rūšių. Aš nenoriu čia spalvomis – balta, juoda, pilka – kalbėti, bet paimsiu du radikalius pavyzdžius, kurie labai gerai atskleidžia reiškinį. Pavyzdžiui, propaguoti žmogaus teises arba sveiką gyvenimo būdą, mano giliu įsitikinimu, yra labai puiki bet kurios valdžios arba visuomenės dalies, pačios žiniasklaidos iniciatyva. Tačiau galima propaguoti karą, propaguoti nesantaiką, galima propaguoti nesveiką gyvenimo būdą. Tai – jau žalingi dalykai. Kiekvienas iš tų propagandos elementų pirmiausia turi turėti tikslą ir pagal tą tikslą galima spręsti: jis geresnis ar blogesnis. Ir vieno, ir kito dalyko Lietuvoje tikrai yra labai daug ir nėra ką slėpti: dalis žiniasklaidos sukurta propaguoti tam tikras vertybes arba tam tikrus dalykus. Aš pirmiausia turiu omenyje pramogų – angliškai celebrity – žiniasklaidą. Vienas iš didžiųjų jos tikslų yra propaguoti tam tikrą prabangos siekimo gyvenimo būdą, grožio industrijos vadinamąsias vertybes, bet iš tikrųjų – skatinti vartotojišką kultūrą. Turime net tam skirtas žiniasklaidos priemones. Mes turime taip pat tam tikrą gyvenimo būdą propaguojančios žiniasklaidos tipą. Niekur nuo to nedingsime, bet reikia aiškiai atskirti, kad šalia žiniasklaidos yra žurnalistika. Tame elemente turbūt vienintelis klausimas, ar žiniasklaidoje, be reklamos, be propagandos, be kitų dalykų, yra nepriklausoma žurnalistika, nepriklausomi stebėtojai, kurie stebi ir kritiškai mato tuos dalykus, vertina rašydami straipsnius, interviu, komentarus, atlikdami tyrimus? Tai – svarbiausias elementas. Galima sakyti, kad, deja, ne visa Lietuvos žiniasklaida turi tokių nepriklausomų stebėtojų arba profesionalių žurnalistų. Kita vertus, mes galime pasidžiaugti, kad, palyginti su kaimyninėmis šalimis, turime turbūt kokybiškiausią arba vieną kokybiškiausių žiniasklaidos rinkų apskritai ir žurnalistikos taip pat. Aš jau nekalbu apie Baltarusiją, Rusiją – ir Lenkijoje daugybė problemų dėl visuomeninio transliuotojo, kuris darosi vis labiau propagandinis. Žinoma svarbu, su kuo lyginama, bet jei žiūrėsime į kaimynines šalis, tai Lietuva pakankamai laisva ir žurnalistikos tokioje mažoje šalyje vis dar yra gerokai daugiau, nei rinka skiria pinigų. Kitaip sakant, mūsų talentas kol kas aplenkia mūsų pajamas žurnalistikoje.

Ypač dažnai pastaruoju metu kyla įtarimų, kad kartais žiniasklaidą saviems tikslams bando naudoti svetimos valstybės jėgos. Kaip manote, kiek tai paplitę?

– Tam tikrų idėjų, ideologijų propagavimas susijęs su interesų grupių noru propaguoti. Tai, kad tokioje mažoje Lietuvoje esama ir vietos žmonių, ir iš išorės ateinančių jėgų, kurios nori propaguoti vienas ar kitas temas, idėjas arba netgi jų vertinimą, yra faktas. Klausimas, kiek reaguoja žiniasklaida, kiek pasiduoda toms provokacijoms?

Dainiaus Radzevičiaus teigimu, didelė konkurencija Lietuvos žiniasklaidoje reikalauja ypatingo budrumo propagandos akivaizdoje, nes žiniasklaidos priemonių siekis išsiskirti operatyvumu gali suteikti išmanančioms jėgoms galimybių ja manipuliuoti. DELFI nuotrauka

Reikia pažymėti, kad Lietuvoje labai didelė konkurencija žiniasklaidoje. Noras išsiskirti, ypač savo operatyvumu, drauge galbūt ir temų aštrumu, natūraliai leidžia tiems, kas žino tą dalyką, manipuliuoti galimybe prasimušti į viešąją erdvę ir prasimušti tais aspektais, kuriais nori, ir labai greitai. Aš kaip juostelę truputį atgal atsuksiu tą pačią Krymo okupaciją ir aneksiją. Lietuvoje ir net Europoje, pasaulyje žiniasklaida labai ilgai nesuprato vienos iš propagandinių žinučių, siunčiamos Krymą okupavusios šalies. Turiu omenyje Rusiją. Tai, kad jos kariai „viežlivyje liudi“ – lietuviškai „mandagūs žmonės“ arba „žalieji žmogeliukai“. Agresoriaus kariai, kurie yra okupantai, propaguoti kaip mandagūs, tokios labai pozityvios žalios spalvos atstovai – tas terminas buvo labai plačiai naudojamas. Net Lietuvos žiniasklaida kartojo tą terminą. Užuot vadinus įsiveržėliais, agresoriais, okupantais, agresorius vadintas taip, kaip jis norėjo vadintis. Kopijuodami tą terminologiją, mes – greičiausiai didžioji dalis žiniasklaidos – nejučia sukūrėme gana tolerantišką ir abejingą požiūrį į tuos veiksmus.

Ar tai būtų aštrios Lietuvos ir Rusijos santykių temos, ar įvairių tautinių bendruomenių Lietuvoje tarpusavio santykiai, ar istoriniai reiškiniai, natūralu, kad tie, kurie turi kažkokią savo ideologiją ir bando ją prastumti į viešąją erdvę, dažnai tą padaro profesionaliai. Jie pastato žurnalistus prieš faktą. Žurnalistams, redakcijoms įvertinti visus aspektus per trumpą laiką nuo to momento, kai gauna pranešimą spaudai, kokio nors renginio anonsą ar kokį pasisakymą socialiniuose tinkluose, yra labai sunku. Žurnalistai dažnai socialiniuose tinkluose ar kitur paskelbtą žinią sugromuliuoja per minutes, geresniuoju atveju – per valandas ir labai retai – per kelias dienas prieš skelbdami, prieš įvertindami tuos faktus, prieš patikrindami. Mes iš esmės turime on-line žiniasklaidą, arba gyvai transliuojančią žiniasklaidą, ir aišku, šiandien šansų susimauti yra daugiau, negu atskirti grūdus nuo pelų. Tam reikia laiko, ir kartais mes per vėlai pastebime, kad pasidavėme manipuliacijomis tų, kurie kažką propaguoja.

Kiek propaganda daro įtaką žmonėms?

– Daro tiesioginę įtaką. Didelė dalis žmonių, vartotojų, vartodami žiniasklaidą, pirma suvartoja ir tik po to vertina. Tai natūralus veiksmas, nes pirma turi pasiskaityti, pasižiūrėti, paklausyti ir tik tada įvertinsi.

Tie, kurie gyvena, kaip aš vadinu, su srautine žiniasklaida, sėdi ir skaito žinutes, dažniausiai tik pavadinimus arba tik peržiūri pagrindinius straipsnio žodžius, iš esmės neanalizuoja arba papildomai neskiria laiko tikrinti faktus, tikrinti požiūrius, tikrinti nurodytus duomenis. Tiems žmonėms galimybė būti apgautiems arba kaip nors suviliotiems yra 99,99 procento. Tik po kurio laiko dažniausiai atsitokėjama ir pamatoma, kas yra kas, bet ir tai įvyksta ne visada. Aišku, kad vartoti žiniasklaidą reikia labai kritiškai. Nebūtinai pačią žiniasklaidą, bet tai, ką ji skelbia, jos turinį tuo momentu, tą dieną, nes ir žurnalistai objektyviai dažniausiai negali žinoti nei visų intencijų, nei visų papildomų svarbių dalykų, net kontekstinės informacijos. Kai tokia situacija, turime suprasti, kad žiniasklaida yra vienas iš informacijos šaltinių. Aš visiems bandau pasakyti, kad žiniasklaida yra vienas iš informacijos šaltinių, bet negali būti vienintelis ir tikrai nebūtinai pagrindinis. Knygos, analizės, moksliniai straipsniai, moksliniai apžvalgininkai, jau nekalbant apie tai, kad patys žmonės turi vartoti įvairią žiniasklaidą įvairiomis kalbomis. Mano galva, šiais laikais tai yra aksioma, tai būtina. Vienos kalbos žiniasklaidą vartoti, mano galva, yra pernelyg siauras požiūris, – skiriasi valstybių politikos, skiriasi žiniasklaida, redakcijų politikos. Reikia neapsiriboti vienu požiūriu, turėti savo paties platesnį požiūrį, vartoti daug žiniasklaidos.

Atrodytų, kad propaganda vis aktyvėja. Ar, jūsų manymu, iš tiesų taip yra?

– Politinės ir kitos propagandos kiekis kiekvienais metais didėjo, o dabar turbūt, drįsčiau sakyti, – geometrine progresija. Kaip pavyzdį pasakysiu – turbūt bet kuris žurnalistas, aktyviai dirbantis naujienų tarnyboje, per dieną kartais gauna kelis šimtus elektroninių žinučių su įvairiais pranešimais spaudai: nuo muitinės tarnybų iki politinių partijų, frakcijų, atskirų parlamentarų, Seimo narių grupių, vietinių politikų. Aš jau nekalbu, kad pranešimai spaudai atrodo tokia nekalta forma, kuria bombarduojama savo požiūriu, vertybėmis, žiniomis ir taip toliau. Greta to yra daugybė tikrų arba pseudoįvykių – spaudos konferencijų, susitikimų, posėdžių, pasitarimų, konferencijų, renginių, kurie bandomi nušviesti, prastumti į žiniasklaidą. Propagandos daugėja, tai – faktas. Žurnalistams atsirinkti iš tų šimtų renginių, įvykių, kurių didžioji dalis skirta propaguoti kažkokiems dalykams, labai sudėtinga, – kurie yra svarbūs, o kurie tiktai propaganda gryniausia forma. Ir dar labai svarbu, kad triukus arba technologijas, kaip daryti propagandą, šiandien Lietuvoje įvaldę yra turbūt daugybė žmonių, nes yra daugybė valstybės tarnautojų, politikų, baigusių įvairius mokslus, mokymus, seminarus, kuriems suteikta žinių, kaip veikia vienos ar kitos technologijos žiniasklaidoje, viešojoje erdvėje, ir tie žmonės, be abejo, turi savo tikslų – kas karjeros, kas galbūt siekia propaguoti savo vertybes. Mes gyvename ne posttiesos amžiuje. Mes gyvename melo ir propagandos amžiuje, kuriame tiesos yra labai nedidelis grūdas ir kurį reikia labai atidžiai atrinkti.

Kurie kanalai propagandai naudojami labiausiai?

– Socialiniai tinklai ir televizija. Vienareikšmiškai ten nukreipta daugiausia dėmesio ir finansų. Televizija pasiekia daugiausia auditorijos. Tą rodo tyrimai. Greičiausiai žiūrovus pasiekia ir didžiausią įtaką ji turi dėl to, kad tai yra ir tekstas, ir garsas, ir vaizdas. Propagandai plisti patogiausios tos platformos, kurios pasiekia maksimalų žmonių kiekį maksimaliai greitai pagal galimybes pačia efektyviausia žinutės pateikimo forma. Šiuo atveju garsas, tekstas ir vaizdas yra patys paveikiausi.

Dominuoja socialiniai tinklai ir televizija, bet ne tik. Tai ta erdvė, kur tą lengviausia daryti ir pasiekti, jau nekalbant apie tai, kad ten galima sukurti atskiras grupes, atskirus kanalus ir taip toliau.

Vis kalbama apie rusiškų kanalų Lietuvoje draudimą. Kiek tai veiksminga?

– Norėčiau, kad propagandinės žinutės „uždraudžiami rusiški kanalai“ po truputėlį atsisakytume. Nėra nei tokios sąvokos, nei praktikos, pirmiausia – rusiški kanalai, o antra, kad uždraudžiami. Lietuvos atveju jie buvo apribojami tik kuriam laikui. Tai ne rusiški kanalai, o kai kurie rusiškai kalbantys kanalai. Oficialiai žiūrint, didelė jų dalis buvo arba švediški, arba britiški, nes registruoti tose šalyse – ten turėjo licencijas. Jeigu buvo apribojama, tai ne dėl kalbos, o tik dėl to, kad juose buvo, pavyzdžiui, tautinės nesantaikos arba karo kurstymo. Tai nieko bendro neturi nei su kalba, nei su kažkuo kitu, išskyrus tai, kad buvo pažeidimų. Dar vienas dalykas, kodėl rusiškai kalbančių televizijos kanalų, kurstančių nesantaiką, pastaruoju metu, atrodo, yra gerokai daugiau? Mano manymu, iš dalies tai susiję su faktu, kad Lietuvoje pakankamai plačiai prieinami, matomi ir vis dar gana plačiai, nors nedrįsčiau sakyti, kad labai gausiai, vartojami Rusijos valstybės arba valdžios vadinamieji federaliniai kanalai ir tarptautiniai kanalai. Mūsų kaimynės valdžia iš esmės tiesiogiai arba per savo korporacijas valdo didžiąją dalį televizijos rinkos ir turi agresyvios politikos tikslus: arba užimti kaimyninių valstybių teritorijas, kaip kad buvo Gruzijos ir Ukrainos atveju, arba sėti tam tikrą kitokią politiką gretimose ar net tolimesnėse valstybėse. Taip jau atsitiko, kad mes apie tuos kanalus dažniau kalbame. Man atrodo, kad dabar dažniau aptariame „Russia Today“ kanalą, kuris įvairiomis pasaulio kalbomis skleidžia propagandinę Rusijos informaciją, kurioje labai gausu diskredituojančių, vienkrypčių žinių apie Vakarų pasaulį, apie Europą, apie Ameriką ir beveik nėra jokios kritiškos informacijos apie Rusijos valdžios veiklą arba tokių šalių, kurių politika panaši kaip Rusijos, veiklą.

Liūdnai pagarsėjęs televizijos kanalas „Russia Today“, dabar pervadintas į RT, ne tik neslepia, bet ir išnaudoja savo Kremliaus ruporo reputaciją. Užsienyje galima pamatyti šio transliuotojo reklaminių stendų su užrašu: „CŽV mus vadina propagandos mašina. Sužinokite, kaip mes vadiname CŽV“. Metro stotyse puikuojasi dar labiau provokuojantys užrašai: „Pavėlavote į traukinį? Kaltinkite mus!“

Tad mums ir susidaro įspūdis, kad tos propagandos dabar skleidžiama daugiau, bet aš manyčiau, kad mes, kalbėdami apie propagandą, turime aiškiai pasakyti – Lietuvoje propaganda įstatymais nėra apibrėžta. Jos nėra net sąvokos. Tai nėra draudžiamas turinys. Propagandos draudimas neturi prasmės. Teoriškai žiūrint, Lietuvoje propagandos reiškinio, bent jau teisine prasme, nėra ir jis niekaip nedraudžiamas, neribojamas. Nėra ir efektyvu, nes žmonės turi saviraiškos, žodžio laisvę ir visi turi teisę viską, ką nori, propaguoti, išskyrus mano minėtus dalykus – nesantaikos kurstymą, karo kurstymą.

Bendrai galiu pasakyti – iš visų atsparumo negatyviai propagandai formų pati efektyviausia yra žmogaus išsimokslinimas, išsilavinimas ir pakankamai „kokybiškas“ gyvenimas, kai žmogus patenkintas ta demokratine sistema, kurioje gyvena. Jeigu žmogus daugiau ar mažiau patenkintas demokratine sistema arba jaučiasi galįs daryti poveikį, tai propagandos poveikis jam bus visą laiką minimalus. Žmonės, kurių išsilavinimas menkas, kurie yra mažai vartoję įvairios žiniasklaidos ir apskritai įvairaus turinio bei gyvena kokiame nors informaciniame muilo burbule, kurie nelabai gilinasi į alternatyvas, o ieško paprastų atsakymų į sudėtingus klausimus,– jie pirmiausia pasiduoda propagandai. Aš visą laiką kartoju vieną frazę: jeigu žmonės ieško paprastų atsakymų į sudėtingus klausimus, jie greičiausiai yra pirmoji propagandos poveikio grupė. Žmogus supranta, kad net į paprastus klausimus, deja, dažniausiai yra tik sudėtingi atsakymai ir sudėtingi sprendimai, ir jis mano galva, mažiau paveikus bet kokiai propagandai.

Lietuvoje rodoma nemažai rusiškų filmų, serialų, laidų ir panašiai. Kodėl? Vieni tuo džiaugiasi, kiti piktinasi, esą siunčiama kaimyninės šalies propagandinė žinia. Jūsų manymu, kokia daroma įtaka?

– Atsakant į klausimą kodėl, matyt, galima išvardyti daug dalykų. Turbūt vienas pagrindinių – žiniasklaida Lietuvoje, išskyrus visuomeninį transliuotoją, yra verslas. Verslas žiūri pirmiausiai pelno interesų ir tik nuo socialinės atsakomybės lygmens priklauso, kiek pelno siekiama atsakingomis priemonėmis ar socialiai mažiau atsakingomis priemonėmis. Žiniasklaida Lietuvoje yra labai įvairi. Viena labiau socialiai atsakingai žiūri, kita mažiau. Trumpalaikis vartotojų poreikių tenkinimas, man atrodo, pirmiausia susijęs su tuo, kad šiandieną realiai, de facto, pagal įvairius tyrimus televiziją daugiausia žiūri vyresnės kartos žmonės. Paimkime tokį paprastą pavyzdį. Jei televiziją žiūri turintieji 50 ir daugiau metų, baigę vidurinę mokyklą sovietmečiu ir nelabai gerai išmokę kokią nors kitą užsienio kalbą – vokiečių, anglų, prancūzų ar bet kurią kitą, vienintelė kalba, be lietuvių, kurią gali pakankamai laisvai suprasti, yra tik rusų. Tai paaiškina, kad ši visuomenės grupė ir bus maitinama tokiu turiniu. Parengto šiuolaikinio turinio rusų kalba – ar tai būtų kino industrija, ar žiniasklaidos turinys – didžiausia dalis yra išlaikoma dabartinės Rusijos valdžios. Natūralu, kad tokio turinio prigaminta labai daug ir to turinio beveik negamina nepriklausomi prodiuseriai arba Vakarų šalys, ta pati Lietuva, o žmonės nori įvairesnio turinio, negu vien pateikiamo lietuviškai. Juo labiau kad lietuviškas turinys Lietuvos žiniasklaidoje labai skurdus. Kalbu apie televiziją – rinka maža, pinigų mažai ir nėra nei tiek kanalų, nei galimybių. Žmonės renkasi iš to, ką supranta, ką gali vartoti. Čia, matyt, didžioji problema. Atsakymas – mūsų praeities švietimo sistemos trūkumas, nes žmonės neišmoko užsienio kalbų. Didelė dalis žmonių negali vartoti kokybiško turinio, transliuojamo vokiečių, prancūzų arba anglų kalba. Kodėl Lietuvos žiniasklaidos priemonės neperka tokio turinio, nedubliuoja, neverčia? Dėl to, kad jis brangesnis. Kokybiška televizijos produkcija Europoje, Amerikoje yra gana brangi, nes ten veikia rinkos dėsniai. Iš Rusijos tas turinys ateina gana lengvai, nes jis iš dalies arba visiškai dotuojamas Rusijos valdžios ir dėl to gali būti gerokai pigesnis. Čia turbūt tos pagrindinės priežastys. Ar tai yra pateisinimas? Nemanau, kad visiškai taip galima sakyti. Aš drįsčiau manyti, kad ir žiniasklaida turi galvoti apie ateities vartotoją. Akivaizdu, kad jaunesnės kartos žmonės bėga iš televizijos rinkos. Jie vis mažiau vartoja televizijos turinio, nes dažnai jį galima pavadinti gana prastos kokybės, jis neorientuotas į šiuolaikinį jauną Lietuvos žmogų. Aišku, televizijoms reikės mąstyti ir, manau, po truputėlį mąsto, kaip tą daryti, ieško alternatyvų. Bet nėra taip lengva, nes visa Lietuvos reklamos rinka – apie 100 mln. eurų. O vien „Russia Today“ Rusijoje gauna kelis šimtus milijonų per metus. Labai sudėtingas klausimas, kaip atlaikyti konkurencinę kovą ir spaudimą iš kaimyninės rinkos, kuri gali visiškai laisvai eksportuoti į Lietuvą savo turinį tiesiogiai arba per ES šalis išsiėmusi įvairias licencijas: ar tai būtų žiniasklaida tiesiogiai, ar koncertas, ar pramoginis turinys, kino pramonė ir taip toliau.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų