-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Krištianas Ronaldas pakeitė viso pasaulio supratimą, koks gali būti didis futbolininkas, ir privertė tikėti neįmanomais dalykais. Pavyzdžiui, kad tas didis futbolininkas gali apsiverkti. Tiesiog aikštėje, visų žiūrovų ir priešininkų komandos akivaizdoje.
Ir vis dėlto prisiekę futbolo gerbėjai jau ne sykį ir ne du matė portugalą verkiantį.
Prieš keletą metų daugeliui tai dar buvo didžiulę nuostabą keliantis dalykas. Net jeigu tos nuostabos niekas labai garsiai nereiškė – vaikinukas iš Madeiros vis dėlto genijus aikštėje, – užkulisiuose patyliukais kraipė galvas. Koks gi jis tuomet sportininkas? Kur jo vyriškas charakteris?
Šeimos apsuptyje – su mama, seserimis, drauge ir Krištianu jaunesniuoju. ARCHYVŲ nuotr.
Prisipažinkime: apie futbolą vis dar mąstome dešimtmečių senumo stereotipais. Atseit tikras žaidėjas privalo mokėti kęsti skausmą – tiek fizinį, tiek emocinį, iššūkius pasitikti stoiškai, tvirtai sukąstais dantimis. Todėl Krištiano Ronaldo charakteris visada buvo, švelniai pasakius, nestandartinis futbolo pasauliui. Tas pasaulis jo ir dabar lengvai nepriima, o pačioje pradžioje, kai Ronaldas tik pradėjo karjerą Anglijoje, išvis šiaušėsi. Britai, prie šiurkštaus žaidimo ir jėgos demonstravimo futbole pratę labiau, nei kas nors kitas, išsižioję stebėdavo savo „importą“ iš Portugalijos. Ronaldui tai buvo nė motais. Jis neslėpė emocijų – niekada nemokėjo to daryti, – taigi ašaras liejo dažnai. Verkė iš skausmo patyręs traumą, ašarojo, kai teisėjas, jo nuomone, būdavo neteisus, kai jo komanda pralaimėdavo ir kartais net kai laimėdavo.
Situacijos negelbėjo tai, kad portugalas visada buvo iki koktumo pasitikintis savimi, pradedant įgūdžiais ir baigiant išvaizda. Ypač išvaizda. Kai 2000-ųjų pradžioje viso pasaulio futbolininkai, žinoma, ir Deividas Bekhemas, tatuiravosi, augino skiauteres, eksperimentavo su dažais, net pynėsi kasas, Ronaldas akį rėžė pomada sulipinta ševeliūra, tiesiu it styga sklastymu ir išpuoselėtu įdegiu.
„Turiu vieną nuodėmę: esu lošėjas. Idealus kazino klientas. Kad visiškai neprasiloščiau, darau tai internetu arba itin privačioje aplinkoje ir tik su artimais draugais.“
Krištianas Ronaldas
Nuo kitų kolegų – tiek nuo priešininkų, tiek nuo komandos draugų, – portugalą visada skyrė kažkoks atstumas. Tarsi jis būtų iš kitokio molio drėbtas. Pernelyg jausmingas ir ryškus, vaikiškas ir per daug patrauklus. O dar tie spektakliai ant stadiono žolės…
Futbole itin negarbinga simulianto etiketė Ronaldui prilipo jau nuo pirmųjų išėjimų į aikštę. Jis tikrai ne ką rečiau nei dabar Neimaras griūdavo raitydamasis, kaip atrodė, kęsdamas nepakeliamą skausmą. Buvęs pirmasis rimtas Ronaldo treneris – „Manchester United“ strategas seras Aleksas Fergiusonas – bandė visiems priekaištaujantiesiems aiškinti, kad kai žmogus skrieja it raketa, menkiausias kontaktas turi baigtis griuvimu. Esą patys pabandykite pasiekti tokį greitį, kaip Ronaldas, ir pamatysite.
Paaiškinimas buvo logiškas. Tačiau niekas nenorėjo juo tikėti.
Ne angliško skonio fenomenasLėlės išvaizdos, ašarojantis, skausmo netoleruojantis portugalas britų publikai – ne tik aistruoliams, bet ir žurnalistams, sporto komentatoriams, – buvo it svetimkūnis. Ir nelabai malonus. Tik vienas dalykas palaikė Ronaldo reputaciją Didžiojoje Britanijoje: jo akivaizdus genialumas.
Iš pradžių 17-metį berniuką į vieną aikštę su angliško futbolo vilkais išleisdavo tik 10–20 minučių. O jis ir per tiek laiko sugebėdavo pridaryti stebuklų ir susprogdinti stadioną plojimais.
Nerealų futbolininko talentą matė visi, bet nerealiai tvirto sportinio charakterio daug kas iškart neįžiūrėjo. Matyt, trukdė tos pačios ašaros. Ir dar faktas, kad Krištianas, be jokios abejonės, didžiausias tuščiagarbis iš visų planetos atletų. Žaidėjas, kuris futbolo aikštėje mato tik save, žaidimą suvokia tik per save ir mano save kaip vienintelį aktorių toje didžiulėje žalioje scenoje.
„Esu žmogus, turintis nugalėtojo charakterį, ir toks visada liksiu. Aš visada noriu laimėti.“
Krištianas Ronaldas
Psichologai, pasirausę ankstyvoje Ronaldo biografijoje, turbūt sutartų, jog tobulybės manija vieną geriausių puolėjų futbolo istorijoje apsėdo dėl to, kad savo laiku patyrė visą skausmingą gyvenimo netobulumą. Ir būtų teisūs.
Kaip kartais prasitaria Krištianas, beveik nekalbantis apie savo praeitį, tikros vaikystės jis nelabai turėjo. Tėvas kasdien gėrė, kol mirė tesulaukęs 52-ejų. Vyresnis brolis taip pat buvo alkoholikas ir narkomanas (tiesa, sėkmingai išsigydė). Berniuką augino vienos moterys – mama ir dvi vyresnės seserys.
Nors Aveirų šeimos jaunėlį nuolat supo kartais perdėta moteriška globa, į pirmąją futbolo treniruotę Krištianą nuvedė jo niekam tikęs tėvas. Antrąjį vardą, dabar žinomą visame pasaulyje, irgi davė tėvas – JAV prezidento Ronaldo Reigano, kurio labai žavėjosi, garbei.
Futbolas genuoseMadeira – vienas labiausiai pamėgtų Europos kurortų: čia nuostabi gamta, vandenynas, paplūdimiai, palmės ir net ugnikalnis. Tačiau Marijos Dolores dos Santoš ir Žozė Diniso Aveiros šeima gyveno ne toje prestižinėje salos dalyje.
Futbolininko vaikystė nebuvo visko pertekusi. Mama virėja turėjo papildomai uždarbiauti kaip valytoja, kad išmaitintų keturis vaikus, kai vyras užgerdavo. Sužinojusi, kad laukiasi jauniausio sūnaus, ji tik per plauką nepasidarė aborto. Dabar sako atgailausianti už tai iki gyvenimo galo. Ronaldas tą seniai žino – paauglystėje dažnai kartodavo mamai, kad jai nereikės gailėtis savo sprendimo, kad jis kada nors visais jais pasirūpins…
Berniukas mokykloje nebuvo nei pirmūnas, nei visiškas nemokša. Paprastas guvus vaikas, ne daugiau. Nuo bendraamžių jį skyrė vienintelis dalykas: maniakiškas prisirišimas prie futbolo kamuolio. Būdamas trejų ar ketverių, Ronaldas su juo net miegodavo. Kiaurą dieną nešiodavosi pasikišęs po ranka – net mokykloje, net per pamokas (o kartais ir vietoj pamokų). Tarsi nuo gimimo, genetiniame lygmenyje būtų žinojęs, jog tas visiems juoką kėlęs kamuolys taps jo bilietu į kitokį gyvenimą. Galimybe išsivaduoti iš nuolatinio stygiaus ir šeimos dramų.
„Artimųjų ir gerbėjų meilė man teikia stiprybės. Tačiau neturiu nieko ir prieš tuos, kurie manęs nekenčia. Nes būtent jie daro mane nenugalimą.“
Krištianas Ronaldas
Šis futbolininko biografijos etapas, beje, nelabai viešinamas. Paprastai pasakojama tik apie tai, kaip vaikystėje Ronaldas savo firminį spyrį treniruodavo daugiabučio lifto šachtoje, o futbolo rungtynes su draugais rengdavo tiesiog gatvėje – kaskart važiuojant automobiliui vartus tekdavo patraukti šalikelėn.
Na, tai bent paaiškina, kodėl Krištiano tokie kamuolio valdymo įgūdžiai. Jam nieko nereiškia apeiti varžovą ir nosinės dydžio plote kamuolį tuo metu laikant ant pėdos.
Sklando legenda, kad 1997-aisiais, kai dvylikametis Ronaldas atvyko į Lisabonos „Sporting CP“ futbolo akademiją peržiūrai, taip jaudinosi, jog žaidė prasčiau nei visada. Kartu laimę bandęs kitas vaikinukas iš Madeiros treneriams atrodė gerokai daugiau žadantis. Tik elgėsi keistai: pirmai progai pasitaikius perduodavo kamuolį Ronaldui, atsidūręs vienas prieš vieną su vartininku, irgi sustodavo ir imdavo dairytis, kur Krištianas.
Neapsikentę suaugusieji pasiteiravo, ką jis čia darąs. Jaunasis futbolininkas, kurio pavardę dabar vargu ar kas ne Portugalijoje žino, atsakė: „Priimkite geriau jį – nepasigailėsite.“
Pats brangiausias pirkinysIšvykti iš namų ir apsigyventi akademijos internate Ronaldui buvo didelė psichologinė trauma. Nors tą teko išgyventi visiems talentingiems futbolininkams, jam buvo ypač sunku.
Madeiros gyventojų dialektas skiriasi nuo bendrinės kalbos ir, matyt, taip smarkiai, kad pirmaisiais mėnesiais berniuko naujoje vietoje beveik nesuprato. Kartą, kai per pamoką pakvietė atsakinėti, kvatojosi visi, įskaitant mokytoją. Ronaldas apsiašarojo. O tada užsimojo prieš pedagogą kėde.
Jo tik per plauką neišmetė iš akademijos.
Reikia manyti, per tuos metus akademijoje būsimoji futbolo žvaigždė verkė dar ne sykį. Tėvai, kurių atžalos yra profesionalūs sportininkai, tokias ašaras puikiai pažįsta. Tai savotiškas susidorojimo su sunkumais mechanizmas. Jos neatspindi palaužtos valios – priešingai, padeda susitelkti. Greičiausiai dėl to Ronaldas nesigėdydamas naudojasi jomis ir dabar. Tai, kas padėjo įveikti problemas vaikystėje, vis dar padeda suaugusiam vyrui, pasiekusiam tokias karjeros aukštumas, apie kurias gal tik pats vienas ir svajojo.
„Mano šeima, vaikai – štai kas man visada pirmoje vietoje. Tik po to futbolas. Ir pinigai.“
Krištianas Ronaldas
Kad portugalas yra pasaulinio masto fenomenas, galutinai tapo aišku 2009-aisiais. Kai žinia, jog Ronaldas planuoja iškeisti „Manchester United“ marškinėlius į Madrido „Real“ aprangą, visą parą buvo svarbiausia absoliučiai visose žiniasklaidos priemonėse. Tądien veikiausiai būta ir aktualesnių naujienų: karai, teroro aktai, streikai. Siautė pasaulinė finansų krizė. Bet viską nustelbė pranešimas apie sporto įvykį – taip smarkiai Ronaldas pakeitė viso pasaulio supratimą apie futbolą.
Iki 2000-ųjų pradžios net pačių ambicingiausių klubų sudėtis tradiciškai buvo nacionalinė. Toje pačioje Anglijoje dominavo škotai, velsiečiai, airiai, anglai. Tarp jų pasitaikydavo viena kita užsienio žvaigždė – italas, vokietis ar prancūzas. Tačiau visi žaisdavo iš esmės už tą pačią sumą, tai yra praktiškai už dyką.
Ronaldui atvykus į „Manchester United“ situacija iš esmės pasikeitė.
Klubas, priminsime, už nepilnametį berniuką sumokėjo 2,24 mln. svarų sterlingų – tuo metu didžiausią sumą už tokio amžiaus žaidėją šalies istorijoje. O po septynerių metų jį ispanams pardavė jau už rekordinius 80 mln. svarų, arba 94 mln. eurų.
Ir staiga į Anglijos, Italijos, Prancūzijos lygas pasipylė afrikiečiai, lotynų amerikiečiai, buvę jugoslavai, lenkai, bulgarai, net kinai ir korėjiečiai. Žaidėjų mainai tarp klubų tapo svarbiausia tema futbole. Ir „madas“ čia diktavo Ronaldą įsigijęs Madrido „Realas“, mokėjęs astronomines sumas už Zinediną Zidaną, Luišą Figu, Deividą Bekhemą, kitus.
Su vyriausiuoju sūnumi ir dvyniais. ARCHYVŲ nuotr.
Niekas negali tiksliai pasakyti, kiek šiuo metu yra vertas Krištianas Ronaldas, nebent jo vadybininkai. Tačiau spėjama, kad gali siekti ir 400 mln. JAV dolerių – tai yra apie 340 mln. eurų.
Štai taip „kaimietis“, kuris ir gimtąja kalba bendravo sunkiai, tapo pasaulinio masto žvaigžde. Ronaldas pats, savarankiškai, be jokių įvaizdžio kūrėjų, asistentų ir atstovų spaudai išsireikalavo tokį dėmesį, ir šis faktas bene labiausiai siutina jo nekentėjus.
Kai kuriems jų net atrodo, kad portugalas „sugadino“ futbolą. Iki jo tai buvo šiurkštus vyriškas sportas. Atėjus Ronaldui, žaidimu ėmė intensyviai domėtis moterys, vaikai ir net jų senelės – žodžiu, visi, kam futbolas anksčiau varydavo nuobodulį. Be to, jis nieko nedaro taip, kaip visi. Net valgo ne taip, kaip kiti žmonės. Vienu metu Krištianui teko skubiai užsiauginti raumenų masę laikantis specialios dietos – futbolo vunderkindas buvo pernelyg liesas, – ir nuo tada maistas jam tapo vienu svarbiausių gyvenimo aspektų. Jis nemiega taip, kaip paprasti mirtingieji, o po kelis kartus per parą (net turi specialų „miego trenerį“), kitaip treniruojasi (taikydamas skirtingų sporto šakų metodikas).
„Dabar uždirbu tiek pinigų, kiek fiziškai nesugebu išleisti. Tačiau nešvaistau jų vėjais. Nereiškia, kad esu šykštus – nupirkau namą mamai, kuriame ji gyvena su savo draugu, nupirkau namą sesei… Labai svarbu, kad dideli pinigai tavęs nesugadintų. Manęs nesugadino.“
Krištianas Ronaldas
Paskalas Ronaldas išvis piktybiškai ignoruoja. Klasikinis pavyzdys – tas kartas, kai visas pasaulis ūžė gandais, neva futbolininko draugystės su gražuolėmis ilgakojėmis manekenėmis tėra širma, o iš tikrųjų jis labiau žavisi vienu gražuoliu ir taip pat ilgakoju kikboksininku iš Tuniso. Krištiano reakcija į tokius badymus pirštais buvo nulinė. Nė žodžio. O žmonėms juk rūpi! Labai rūpi sužinoti ir kodėl prieš pat gimstant ketvirtajam Ronaldo vaikui – dukrelei – su dabartine drauge, modeliu Džordžina Rodrigez, jis susilaukė dar trijų su surogatinėmis motinomis. Kam išvaizdžiam ir turtingam vyrui to galėjo prisireikti? Versijų daug, įskaitant ir psichologų pasvarstymus apie išskirtinai moterų globoje praleistos vaikystės įtaką. Bet tiesos nežino niekas. Pats futbolininkas tikina, jog niekada ir nesužinos.
Pirmagimio sūnaus globa Ronaldas dalijasi su motina Dolores – ji padėjo užauginti berniuką. ARCHYVŲ nuotr.
Vasarį Krištianui Ronaldui sukako 33-eji. Daugelis iš futbolo pasitraukė nesulaukę nė tokio amžiaus, bet jis, atrodo, niekur nesiruošia. Nebent atsisveikinti su „Realo“ klubu.
Kitą sezoną futbolo princas vilkės jau Turino „Juventus“ marškinėlius. Perėjimo, dar kitaip vadinamo išpirka, dydis – 120 mln. eurų. Pirminiais duomenimis, kasmet Ronaldas uždirbs po 30 mln. eurų.
Nepaisant portugalų rinktinės nesėkmės šiųmečiame pasaulio čempionate, jų kapitonas vis dar laikomas jei ne pačiu geriausiu pasaulyje, tai bent vienu iš jų. Metai bėga, o Krištianas Ronaldas ir toliau lieka rekordus gerinančia mašina, pelniusia visus, kokius tik įmanoma, futbolo titulus, ir užkėlusia savo šiaip jau ne kažin kokio stiprumo nacionalinę rinktinę ant Europos čempionų pjedestalo. Vienintelis dalykas, temdantis futbolo princo gyvenimą, – tai faktas, kad jis toks ne vienas. Kad jį kur galas tą Lionelį Mesį… Belieka guostis, kad šiame pasaulio čempionate ir genialusis argentinietis liko be karūnos.
Ronaldas skaičiais
