Energijos semtis – ir iš sutartinių

Energijos semtis – ir iš sutartinių

Išskirtine ramybe, moteriškumu, dėkingumu aplinkai bei visai žmonijai spinduliuojanti folkloro dainininkė Laurita PELENIŪTĖ atvira: pasiekti tokią harmoniją ji sugebėjo tik atsisakiusi gyvenimą kartinančių santykių. Bet iki tol teko išmokti daug pamokų, kurios, kaip sako pati šios savaitės „Panevėžio balso“ pašnekovė, yra neatskiriama būties dalis.

Ilgus metus scenoje pasirodydavai kartu su grupe „Žalvarinis“. Nebuvo sunku ryžtis solinei karjerai? Kaip jautiesi dabar, pristatydama pati save?

– Tai visiškai skirtingas savęs išraiškos būdas. Dirbti su komanda yra viena, o kai tu lieki dirbti sau, esi atsakingas visiškai už viską.

Atsisakyti ilgamečių darbų niekada nėra lengva. Ir šiuo atveju man nebuvo lengva atsiskirti, nes meilė tam, ką dariau, buvo labai didelė. Tuo užsiėmiau penkiolika metų. Per tą laiką praėjo mano gražiausios jaunystės dienos.

Mano pagrindinė gyvenimo siekiamybė – gražūs santykiai ir emocinis komfortas. Tad kartais tiesiog reikia sukąsti dantis ir išeiti. Kažko atsisakyti. Žingsnis nelengvas, bet tikrai labai verta padaryti lemtingus sprendimus, susidėlioti taškus.

Kol kas nematau solinės karjeros – negalėčiau taip savo veiklos įvardyti. Tai tėra tam tikras kitas etapas, užuomazga, kuri tą tikslą po truputį artina. Tai, sakyčiau, yra daugiau duoklė mano nueitam kūrybiniam keliui, kuris, neslėpsiu, ir įkvepia mane ir toliau kurti muziką.

Esi projekto „Promočių giesmės“ sumanytoja. Kartu su bendramintėmis moterimis dainuoji sutartines. Kaip gimė ši idėja? Ką tau reiškia toji bendrystė?

– Aš pradėjau viena eiti su gana stipriu, žiūrint mano akimis, edukaciniu projektu. Jo stiprybė buvo nenusakomas užsidegimas ir žinojimas, kad to žmonėms iš tiesų reikia.

Jaučiau pabudimą akyse žmonių, kurie kartkartėmis vis atkreipdavo dėmesį į mano veiklą, nugirsdavo mano dainas. Laikui bėgant, jie pradėjo mane skatinti. Tad nejučiomis pagalvojau, kad noriu daugiau grožio. Kad žmonės grožėtųsi savimi ir kitais, renginiais, kad akiai ir ausiai būtų miela. Supratau, kad nebenoriu, jog tai būtų eiliniai, reti padainavimai su Laurita. Taip prieš dvejus metus gimė originalus projektas „Promočių giesmės“ – kelias, kuriuo norėjosi paskatinti žmones eiti ir dainuoti.

„Promočių giesmes“ sudaro kelios dalys, atšakos. Pirmiausia tai susitikimai, į kuriuos gali ateiti ne tik moterys, bet ir vyrai. Nė vienam iš susirinkusiųjų nereikia jokio pasiruošimo, mokėti dainuoti, net nereikia svarstyti, ar iš viso moki tai daryti. Taip pat yra specialūs seminarai, per kuriuos moterys šiek tiek giliau įsitraukia į savo balso ieškojimą ir sutartinių, kaip dvasinės praktikos, naudojimą.

Moterys, kurios nori daugiau pasigilinti į dainavimą, mėnesį lanko seminarus. Jų iš viso jau buvo devyni, susivienijo apie šimtą moterų. Į seminarus suvažiuoja labai skirtingos, unikalios moterys ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kaimyninės Latvijos, Rygos. Tos moterys tampa viena kitą globojančiomis seserimis.

Judėjimas, pažadinimas dainuoti yra energija, kuri iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Dainuojame sau, kad patirtume tą užburiančią dermę. Iš susibūrimų patirties galiu pasakyti, jog supratau labai svarbų dalyką: dainavimas yra prigimtinė teisė, o moterų – kaip ir vyrų – rate visuomet vyksta stebuklai. Pamilti ir priimti save tokią, kokia esi, gali tik pamilusi kitą, netobulą moterį.

Kaip manai, kokios to atsigręžimo į savo šaknis, savęs puoselėjimo ir noro pažinti priežastys?

– Žmonėms yra iškilusi egzistencinė krizė. Lietuvių tauta nuo seno yra užguita ir tiesiog privalo išgyti. Mūsų kraštas stebuklingas, o žemės – šventos. Čia slepiasi tokia istorija, kurios mes labai ilgą laiką negalėjome viešinti, negalėjome žinoti.

Manau, jog didžioji dalis Lietuvos tos istorijos nežino. Dėl šios priežasties jie išvažiuoja garbinti kitos žemės, o po kurio laiko, supratę, koks čia rojus, grįžta ir ima vertinti tai, ką turime.

Pasaulio nematę žmonės dažnai gyvena pagal stereotipus. O tie, kurie ieško savęs, apkeliauja pasaulį, beveik visada grįžta daug labiau mylėdami savo šalį. Jie supranta, jog šita maža užsispyrusi valstybė nežinia kokiais būdais sugebėjo išlaikyti savo kalbą, tradicijas, braižą ir tas pačias autentiškas dainas, kurių kitos tautos nebeturi išsaugojusios.

O mūsų visuomenė draugiška folklorui, kurį kvieti pamilti?

– Mano nuomone, siaurą matymo lauką turintys žmonės visuomet mėgsta pabambėti, pasiskųsti. Jie mato, kaip aš dažnai mėgstu pajuokauti, vieną didelę Lietuvą, kurioje visi giminės, o visi politikai – blogi. Taip ir su liaudies muzika. Ji prilyginama tik laidai „Duokim garo!“ ir, pasak jų, yra svarbi tik kaime gyvenantiems žmonėms.

Esu pastebėjusi, jog į mano vedamų liaudies dainų susitikimus ateina žmonių, kuriems visiškai neįdomi pati folkloro tradicija. Prisipažinsiu, tai mane šiek tiek liūdina. Laimė, susirinkusieji trokšta patirti patį skambesį, jie nori dainuoti. Žmonėms tiesiog norisi drauge skambėti ir nors trumpam priklausyti bendruomenei, jos ratui, nes tai jiems padeda nusiraminti.

Mūsų užsiėmimuose beveik nebenaudojami tekstai. Dainuojame vis iš naujo vieną eilutę, o žmonės tiesiog džiaugiasi pačiu garsu, einančiu tiek iš savęs, tiek iš šalia dainuojančio kaimyno. Kuo toliau, tuo ryškiau tai matyti.

Kas tau yra moteriškumas?

– Man moteriškumas – nepastovus bangavimas. Kai ryte verki iš grožio, o vakare juokiesi visa burna, nes tiesiog labai juokinga, dar po kelių akimirkų sėdi tyloje ar pykstiesi dėl menkniekio. Iš pradžių tą bangavimą buvo sunku priimti, nes mūsų karta buvo išmokyta gyventi kitaip – „nedaryti gėdos“.

Moteriškumas man – savo asmeninių audrų priėmimas su visiška meile. Gėrio jausmas netgi tuomet, kai labai liūdna. Juk mes esame tik kūnai, tik mažos dalelės viso kosmoso.

Žmogus iš prigimties, manau, yra empatiškas, jautrios širdies. Dažnai būna, jog išgyveni liūdesį ne dėl to, kad tau pačiam dėl asmeninių priežasčių liūdna ar kad prastai gyveni. Tiesiog norisi kažką nuoširdžiai užjausti, mylėti, palinkėti gero. Man dėl to dažnai net ašara nurieda. Toji emocinė laisvė, kurią dabar gali turėti moterys, leidžia joms pasirinkti gyventi taip, kaip nori.

Esu labai emocinga – ugnis ir vanduo viename. Kol neturėjau šitos laisvės, kol neleidau sau būti savimi, tol aš nesijaučiau moterimi, nejutau vidinio komforto.

Atrodai išskirtinai atsipalaidavusi. Kaip atrasti vidinę ramybę taip skubančiame pasaulyje?

– Turiu kelis asmeninius receptus. Visgi manau, jog negaliu patarinėti visiems – tik pabandyti atskleisti tai, kas padėjo man pačiai.

Visų pirma – artimi žmonės, šeima. Kada priimi viską taip, kaip yra, kai pradedi juos mylėti nelaukdama atsako. Iš tiesų nėra lengva, nes būna visokiausių praeities istorijų.

Antra, reikia leisti sau jaustis taip, kaip tuo metu norisi. Nesigėdyti savo jausmų, daryti tai, kas patinka. Užsiimti ta veikla, kurią darant pamirštama apie pinigus.

Man labai daug davė ir sprendimas atsisakyti savo gyvenime vyravusių žalingų santykių. Kad ir kaip būtų sunku, tam tikrą sekundę pavyko suprasti, jog jeigu esi ten, kur tavęs nemyli, o tik ieško naudos, vis ko nors reikalauja, reikia sukąsti dantis ir eiti lauk. Geriau būti ramybėje vienumoje, nei ten, kur žmonės tau jaučia pagiežą ar pavydą. Jeigu tik pajauti širdies gilumoje tą momentą, reikia bėgti kuo toliau. Juk žmonių pasaulyje yra labai daug. Kol nenuėjai nuo neteisingų žmonių, kiti, kurie laukia tavęs ir yra pasirengę duoti tai, ko tau reikia, – emocijas, palaikymą, meilę, draugystę – jie pas tave neturi galimybės ateiti. Gyvenimą kartinantys santykiai niekada nesuteikia laimės.

Kaip atrodo tavo eilinė diena?

– Atsikeliu apie devintą valandą ryto, išsiverdu kavos ir kartu su savo šunimis bei katinu einu į slaptą vietelę miške. Pavasarį labai mėgstu tiesiog sėdėti lauke, gryname ore. Vėliau sėdu prie kompiuterio, nes turiu visokiausių darbų, atimančių didžiąją dalį mano paros: darbas su viešaisiais ir privačiais renginiais, jų vadyba. Prižiūriu visos komandos – dizainerių, fotografų – darbus, bendrauju su jais.

Bemaž vieną valandą per dieną šoku pagal įvairią muziką. Paskutiniu metu labai pamėgau ugnies varpelių – koši – muziką. Mano asmenybei per laisvą, ramų šokį, judėjimą ateina kažkur giliai buvusios, užspaustos emocijos. Apsiverkiu, o tuomet viskas vėl gerai pasidaro.

Be ko negalėtumei ištverti nė dienos?

– Be pokalbio su man artimu žmogumi. To man reikia visuomet.

Kas tave gyvenime labiausiai džiugina ir kas liūdina?

– Galiu drąsiai sakyti, jog labiausiai gyvenime džiaugiuosi dėl žmonių, kurie mane supa. Aš visus juos tiesiog dievinu ir neretai padėkoju Dievui už atsiųstus mūsų santykius, už tai, ką aš patiriu dėka jų. Visiškai nesvarbu, ar tai vyrai, ar moterys, mano mama ar brolis, draugės ar kaimynai. Dėl to tikrai verta gyventi.

Aplinkinių sustabarėjimas, nenoras išeiti iš komforto zonos, užsidarymas savo kiaute, iš kurio nieko nematyti, – štai kas mane liūdina labiausiai. Aš beprotiškai gailiuosi kai kurių santykių, man sunku paleisti žmones iš gyvenimo. Kartais lūkesčiai, kuriuos sudedi į kitus žmones, nepasiteisina. Tada suvoki, jog to ir neverta daryti.

Komentarai

  • Rasa ir Laurita, ačiū. Interviu-puikus. Galime drauge užtraukti sutartinę 🙂 🙂 🙂

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų