-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kol valdžia ieško būdų, kaip susigrąžinti išvykusius tautiečius, emigrantai vis tvirčiau į gyvenimą kabinasi svečiose šalyse.
Eglė Petkevičiūtė gimtąją šalį palikti ruošiasi jau antrą kartą. Alytiškė, grįžusi po studijų Kopenhagoje, Lietuvoje užtruko vos metus. Šiuo metu mergina vėl kraunasi lagaminus ir ketina išvykti į vieną iš Švedijos miestų.
„Labai laukiu, kol išvažiuosiu. Šį kartą kraustausi į Lundą – pas savo būsimą vyrą“, – „Panevėžio balsui“ naujieną pranešė Eglė.
Didelių planų, ką veiks Švedijoje, kol kas ji neturinti: iš pradžių ilsėsis, po to imsis darbo paieškų.
Emigracijos duonos pirmą kartą E. Petkevičiūtei teko ragauti Danijoje. Ji studijuodama Vilniaus universitete jau žinojo, kad tolesnių studijų diplomo sieks ne Lietuvoje.
„Iš pradžių nebuvau tikra, kur ir kokią studijų programą pasirinksiu. Kadangi studijavau biologiją, norėjau ir toliau plėsti žinias šioje srityje. Galvoje sukosi Jungtinė Karalystė, Danija ir Švedija. Jungtinė Karalystė atkrito greitai – magistro studijų kaina buvo gana didelė. Pasilikau prie Skandinavijos šalių“, – kalbėjo Eglė.
Po ilgų svarstymų mergina apsisprendė ir į Kopenhagos universitetą įstojo ketindama gilintis į parazitologijos mokslą. Dėl šio savo pasirinkimo – išvykti – ji niekuomet nesigailėjo.
E. Petkevičiūtė neslepia, kad aukštojo mokslo sistema Danijoje labai skiriasi. Ji studijuodama bakalaurą Lietuvoje turėjo mokytis gausybės dalykų, o per dvejus magistro studijų metus Danijoje teturėjo vos septynis.
„Bakalauro studijų metais per sesiją reikėdavo išsilaikyti begalę egzaminų, tuo metu Danijoje vos du“, – pasakojo Eglė.
Studentai Danijoje dažniausiai egzaminuojami žodžiu. Lietuvė tame mato daug privalumų: žmogus įpranta kalbėti prieš auditoriją, išmoksta reikšti mintis ir apginti savo nuomonę.
Mergina sako, kad Danijoje bendravimas tarp studentų ir dėstytojų yra kur kas laisvesnis nei Lietuvoje.
„Danijoje per paskaitas dažnu atveju vyksta diskusija. Visi užduodami klausimai yra teisingi ir niekas nesijuokia, jei pasiteiravimas yra kvailas ar kitam studentui atsakymas yra žinomas, – studijų privalumus vardino ji. – Lietuvoje studentai nedrįsta užduoti klausimų, nes bijo pasirodyti kvaili. Taigi paskaitų metodas akivaizdus: dėstytojas kalba, o studentai klausosi.“
Šiuo metu Eglė Lietuvoje tęsia studijas ir siekia mokslinio laipsnio. Tačiau mergina planuoja padaryti pertrauką ir pagalvoti, ar ji vis dar norinti eiti tuo keliu.
Studijas užsienyje pasirinkusi Eglė Petkevičiūtė sako niekada nesigailėjusi tokio žingsnio.
Tačiau būtent noras pradėti doktorantūros studijas E. Petkevičiūtę grąžino į Lietuvą. Grįžimas jos nebaugino, nes mergina žinojo, kad grįžusi turės nemažai veiklos – nebus kada liūdėti išvykus iš Kopenhagos.
„Išvykdama iš Danijos sakiau, jog nepalieku jos visam laikui. Kopenhaga man labai patinka, ten žmonės paprastesni ir linksmesni. Ten turiu daug gerų draugų, su kuriais visad gera susitikti“, – tvirtina mergina.
Eglė žinojo, kad Lietuvoje ji niekuomet nesijaus vieniša ir turės pas ką grįžti: čia gyvena jos tėvai, brolis su šeima. Šiek tiek nerimo širdyje kilo dėl to, jog ji nusprendė įsikurti Klaipėdoje, tame mieste nieko nepažinojo.
Vėl išvykimo nuotaikomis gyvenanti E. Petkevičiūtė šį kartą sparnus kels į pietų Švedijos miestą Lundą, nuo Kopenhagos jį skiria vos valanda kelio.
„Šis miestas yra gerokai mažesnis nei Danijos sostinė, tačiau kiekvieną kartą jame apsilankiusi pajuntu jo jaukumą. Visos Švedijos labai gerai nežinau, tačiau Lundas ir Malmė yra puikiai pažįstami. Juose jaučiuosi sava, tad išvykti tikrai nebijau, – kalbėjo mergina. – Aišku, tėvams šiek tiek liūdna, tačiau šiais laikais lėktuvų skrydžiai yra tokie pigūs, jog į Lietuvą galima grįžti bent kartą į mėnesį. Gerai pagalvojus, skrydis į Kopenhagą iš Kauno kainuoja pigiau nei iš Klaipėdos grįžti į Alytų.“
Eglei gyvenant Kopenhagoje teko girdėti ir skaityti apie Lietuvos įvaizdį gadinančius tautiečius, tačiau jos aplinkoje tokių žmonių nepasitaikė. Danijoje jos draugų ir pažįstamų ratas buvo gana platus ir spalvingas – nuo vietinių iki lietuvių.
E. Petkevičiūtė sako, kad kitataučiai Danijoje vertinami palankiai, ypač studentai. Nors tarp danų neretai pasitaiko nacionalistų, tačiau svarbiausia, kokį savo veidą žmogus parodo vietiniams.
„Jei atvykėlis yra paprastas ir darbštus, jis tikrai bus gerbiamas, – tikina lietuvė. – Patys danai išvyksta gyventi svetur dėl tų pačių priežasčių: darbo, antrosios pusės ar studijų.“
Mergina apie Danijos gyventojus atsiliepia tik teigiamai. Esą ten žmonės daug paprastesni negu Lietuvoje.
„Lietuvoje labai svarbu, kokią mašiną vairuoji, kokį telefoną turi, kur apsiperki ir panašiai. Danijoje kas antras žmogus į darbą važiuoja dviračiu ir nemano, jog tai per prasta, – šypsosi E. Petkevičiūtė. – Danai yra mandagūs, paprasti, daug šypsosi ir yra paslaugūs. Lietuviai yra uždaresni, šaltesni.“
Atvykus į Kopenhagą, merginai teko kovoti ir su kalbos barjeru. Nors visi danai puikiai moka anglų kalbą, tačiau Eglė tvirtai nusprendė išmokti daniškai. Ji įsitikinusi: gyvenant svečioje šalyje, vietos kalbą būtina mokėti.
„Taigi atvažiavusi ėmiausi ne tik studijų, bet pradėjau lankyti ir danų kalbos kursus. Beje, jie yra nemokami visiems atvykusiems gyventi į Daniją“, – pabrėžė E. Petkevičiūtė.
Mergina svečioje šalyje kojas apšilo gana greitai. Prie to prisidėjo ir naujai atrasti žmonės. Eglė džiaugiasi, kad vietiniai bendrauti su nepažįstamaisiais nebijantys. Į kavinę vienas užsukęs žmogus visuomet sulauks vietinių dėmesio ir pasiteiravimų, kaip sekasi.
Mergina neslepia, jog iš pradžių trikdė tai, kad danai viešojoje vietoje gali vartoti alkoholinius gėrimus, tačiau ilgainiui prie to priprato.
E. Petkevičiūtė Daniją vadina saugia šalimi, nors kelis kartus teko nukentėti nuo ilgapirščių, kurie pavogė merginos dviračius. Tačiau net ir trečią nakties po miestą vaikštinėjantis žmogus gali jaustis ramiai.
Eglė Petkevičiūtė (iš dešinės) net neabejoja: prie to, kad ji, studentė iš Lietuvos, Danijoje taip greitai „apšilo kojas“, itin prisidėjo ten sutikti žmonės – mielai bendraujantys ir paprastai svetingai priimantis čia mokytis ar dirbti atvykstančius kitataučius.
Buvusi panevėžietė Asta Jansen gyvenimu Danijoje mėgaujasi jau šešti metai ir išvykti iš jos neketina. Jos ryšiai su šia šalimi užsimezgė dar gyvenant Lietuvoje.
„Pradėjau eiti vadovės pareigas Danijos įmonėje Vilniuje. Padirbus keletą metų, vadovybė man pasiūlė viename iš Danijos universitetų baigti magistro studijas“, – pasakoja jauna moteris.
Taip ji keletui metų išvyko į trečią pagal dydį Danijos miestą Odensę, kur šiuo metu su vyru kursto namų židinį.
A. Jensen atskleidė, jog išvykti iš Lietuvos niekuomet neplanavusi. Netgi turėjusi minčių grįžti gyventi į gimtąjį Panevėžį. Tad kaip ir daugumai išvykusiųjų, jai apsigyvenus svetur iš pradžių teko patirti vienatvės jausmą.
„Pirmosiomis dienomis to labai nejutau. Mat galva buvo užimta įsikūrimo rūpesčiais, dokumentų tvarkymu. Tačiau po kelių dienų pradėjau jausti vienatvę, ilgesį, liūdesį. Tuo metu netgi neturėjau nei interneto, nei telefono“, – prisiminimais dalijosi Asta.
Danų kalbos ji taip pat nemokėjo, tačiau po poros savaičių darbe jau galėjo pasakyti kelias pagrindines frazes, o po poros mėnesių juokiasi nukulniavusi į danų kalbos kursus.
Kita vertus, svarsto Asta, jai adaptacijos laikas svečioje šalyje nebuvo sudėtingas. Moteriai ypač padėjo viena iš bendradarbių, su kuria iki šiol neišskiriamos. Jos dėka lietuvė pažino danišką kultūrą bei įvairių švenčių tradicijas.
Dėmesio į Daniją atvykusiai A. Jensen netrūko ir iš kitų kolegų. „Įmonėje dirbo apie keturiasdešimt žmonių. Visi buvo labai paslaugūs ir rūpestingi. Nuolat teiraudavosi, ar viską randu, ar nereikia padėti įsikurti: surinkti stalo, pakabinti lempų ir kitų dalykų“, – su malonumu prisimena Asta.
Panevėžietė Danijoje sutiko ir savo būsimą vyrą. Asta nesureikšmina to, kad jos sutuoktinis yra ne lietuvis. „Mylime žmogų, o ne tautybę. Jei žmogus yra sąžiningas, atsakingas, tai visiškai nesvarbu, ar vyras yra danas ar amerikietis“, – tvirtina lietuvė.
Jų pora itin kosmopolitiška, nes darbo reikalais abiem tenka daug keliauti. A. Jensen su vyru mažiausiai du kartus per savaitę skrenda į įvairias Europos šalis, neretai vyksta į Aziją.
Danijos saloje gyvenanti lietuvė su tautiečiais bendrauja retai. Dažniausiai ją supa vietiniai, todėl jaučiasi pažįstanti jų gyvenimo būdą.
„Labai svarbu bendrauti su vietiniais, nes tik tokiu būdu įsigyveni į aplinką“, – pabrėžia A. Jansen.
Moteris atskleidė, jog danai ypač mėgsta vakarėlius. Gimtadieniai neįsivaizduojami be daniškos atributikos: servetėles, staltieses puošia šalies vėliavos spalvos.
Skirtingai nei dauguma svetur išvykusių lietuvių, panevėžietė Asta Jansen drąsiai save vadina emigrante ir tikina, jog šis jos statusas nepasikeis nei po dešimties ar dar daugiau metų.
„Ant stalo visuomet būna Danijos vėliava, iki durų ar prie jų prismaigstoma vėliavėlių“, – juokiasi moteris.
Skirtingai nei Lietuvoje, šalyje nėra įprasta kavos puodelio užsukti iš anksto nesusitarus. Vakarienės su draugais yra planuojamos ne vėliau kaip dvi trys savaitės iki susitikimo datos. Pagal danišką etiketą priimta, jog pakviestasis į svečius visuomet šeimininkei dovanoja gėlių puokštę.
Pasak Astos, danų įpročiai ir tradicijos saloje ir žemyne niekuo nesiskiria, tačiau jos gyvenimui tai suteikia papildomos romantikos.
Skirtingai nei dauguma išvykusių tautiečių, ji save vadina emigrante ir prisipažįsta, jog jos statusas nepasikeis nei po dešimties ar dar daugiau metų. Panevėžietė neslepia, kad gyvenimas Danijoje jai labai patinka, nors Lietuvos, žinoma, pasiilgstanti. Su ilgesiu Asta grumiasi į gimtąją šalį grįždama dažnai ir apsistodama čia ne dienai, kelioms, o savaitei ar netgi dviem.
„Visada ilgiuosi Lietuvos, šeimos, mūsų kalbos. Tačiau Danijoje jaučiu ramybę, tvirtą pagrindą po kojomis, nėra baimės dėl rytojaus, – „Panevėžio balsui“ itin atvirai kalbėjo A. Jensen. – Taip pat dievinu jūrą, kuri yra visur, kad ir kur važiuotum…“
