Ekspertas: mūsų rypavimas dėl Afganistano moterų neatspindi tikrovės

Ekspertas: mūsų rypavimas dėl Afganistano moterų neatspindi tikrovės

Įvykiai Afganistane vėl nukreipė pasaulio žvilgsnius į šį regioną. Ir nors jis Lietuvai, kaip sako islamo tyrinėtojas, religijotyrininkas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius daktaras Egdūnas RAČIUS, daugeliu prasmių yra tarsi kitoje planetoje, praeities saitai su Afganistanu – sovietmečio, o ir pastarųjų poros dešimtmečių, – verčia nerimauti: kas bus toliau?

– Profesoriau, jūsų vertinimu, kodėl Afganistane susiklostė tokia situacija, kad buvo perimta valdžia?

– Tai nėra kažkas unikalaus ir negirdėto pasaulio istorijoje – turbūt nėra kuo taip stebėtis. Režimas valdė beveik visą šalį apie penketą metų ir buvo nuverstas išorinių jėgų. Tad suprantama, jog pasipriešinimas okupacijai ir okupacijos sąlygomis suburtai marionetinei vyriausybei, nesakau, kad buvo neišvengiamas, bet labai tikėtinas.

Jeigu ne nuo 2001-ųjų, tai nuo 2002-ųjų, o ypač nuo 2003 metų ginkluotas pasipriešinimas tuometei Kabulo vyriausybei buvo akivaizdus. Galbūt žiniasklaidoje šiek tiek mažiau apčiuopdavome, bet skaitant karines ataskaitas buvo akivaizdu, kad tuos du dešimtmečius koalicijos pajėgos kovojo. Iš pradžių, kol dar buvo tikimasi, kad ta opozicija per silpna ilgai priešintis, – aktyviai, bet maždaug pastarąjį dešimtmetį susitaikyta, jog vis dėlto didelė dalis teritorijos jau valdoma maištininkų. Tik kilo klausimas, kaip išspręsti situaciją.

Kaip suprantu, JAV su partneriais tikėjosi, kad galbūt bus galima tą padaryti – jei ne taikiai, tai bent per derybas, o jų išdava būtų hibridinė pereinamoji vyriausybė, vėliau galbūt peraugsianti į nuolatinę – kad ir kokia ji būtų ideologiškai. Šis paskutinis etapas neįvyko.

Maištininkai buvo per daug stiprūs, kad nusileistų JAV raginimams derėtis su Kabulo vyriausybe. Pastaroji irgi bent trejetą metų akivaizdžiai jautėsi palikta izoliuota. Kitaip sakant, paskutinių penkerių, o juolab trejų metų perspektyvoje buvo akivaizdu, kad situacija tikrai iš esmės pasikeis. Vienintelis galbūt dalykas, kuris dabar šokiravo pasaulį, buvo tai, kad nesitikėta, jog tiek ilgai ir taip gerai parengta bei ginkluota Afganistano kariuomenė nesipriešins. Kad ji iš tiesų nelojali vyriausybei arba kad joje buvo tiek daug pritariančių maištininkams.

E. Račius

– O kiek Afganistano žmonių palaiko Talibaną?

– Iš to, ką galima neoficialiai matyti, sakyčiau, kad didesnė dalis piliečių. Nebūtinai palaiko Talibaną kaip ideologiją. Reikėtų suprasti, kad didelė dalis paprastų žmonių tikrai tų ideologinių niuansų nesuvokia. Bet absoliuti dauguma afganistaniečių norėjo gyventi ramiai, taikiai, saugiai. 1996–2001 metais Talibanas tą saugumą garantavo.

Saugumas buvo brutalus, ypač mūsų akimis. Bet didžiajai daliai afganistaniečių jis buvo atpažįstamas. Net jeigu kalbėtume apie fizines bausmes, kurios labai gąsdino visą pasaulį, daugumai vietos gyventojų jos tikrai nėra kažkas naujo ar perdėm sena. Provincijose, ypač kaimuose, net ir be Talibano įvairios bausmės visuomeninio spaudimo lygmeniu tikrai buvo vykdomos.

Šia prasme daugeliui žmonių pirmasis Talibano atėjimas nebuvo naujiena. Bet buvo tam tikra atvanga nuo pilietinio karo, neramumų, suirutės.

Deja, per dvidešimt metų koalicija negebėjo atkurti ar užtikrinti saugumo. Taigi provincijų žmonėms Talibano pasiūlyta tariamai saugaus arba, sakykime, įsivaizduojamai oraus gyvenimo perspektyva priimtina.

Kiek žmonių palaiko talibų siūlomą tvarką – penkiasdešimt, šešiasdešimt ar daugiau procentų, – bijočiau spėti. Bet turbūt užtikrintai galima sakyti, kad žmonių, kurie absoliučiai nesutinka su Talibano propaguojama tvarka, tikrai nebus daugiau nei 15–20 nuošimčių. Turbūt esu netgi per dosnus sakydamas „20 procentų“, nes iš 40 mln. gyventojų tai būtų aštuoni milijonai. Man sunku įsivaizduoti, kur tie 8 mln. progresyviai, prodemokratiškai, liberaliai mąstančiųjų turi būti, kuriuose miestuose. Todėl privačiai, sau, sakyčiau, kad kalbame apie 2 mln. žmonių. Tai irgi didelis skaičius, bet suprantamesnis. 5 proc. gyventojų, kurie iš tiesų yra produktas, sukurtas JAV su koalicija, – progresyviai mąstantys, edukuoti, šiek tiek apie pasaulį nuovoką turintys, kitaip gyventi nei jų tėvai ar seneliai norintys žmonės.

– Kol kas Talibanas naudoja kitokią nei paprastai retoriką – net paskelbė visuotinę amnestiją. Bet ar pažadų laikysis?

– Turbūt niekas dabar negali užtikrintai pasakyti, ar tai nėra tik retorinės figūros siekiant įsiteikti besitraukiančiai koalicijai, taip pat Kinijai ir Rusijai (reikia atsižvelgti į tai, kad genocidinis elgesys su tam tikromis socialinėmis grupėmis nepatiktų nei rusams, nei kinams). Matyt, Talibanas, arba, tiksliau, naujoji valdžia – aš jos Talibanu nevadinčiau, nes jie patys savęs jau seniai taip nebevadina, – nenorėtų iš karto susipykti su galimais užsienio partneriais ir donorais. Ar jiems rūpi, ką galvoja afganistaniečiai? Pavyzdžiui, progresyviai mąstančios moterys? Akivaizdu, kad ne.

Manyčiau, gyventojai neišvengiamai nukentės. Tik klausimas, kokio griežtumo bus nauji įstatymai ar taisyklės. Turime suprasti, kad naujoji valdžia tikrai nebus liberalesnė už valdžias, tarkime, Saudo Arabijoje, Pakistane, Irane. Saudo Arabijoje moterys praktiškai neturi jokių teisių. Tikėtis, kad naujosios Afganistano vyriausybės elgesys moterų atžvilgiu bus liberalesnis ar nuosaikesnis nei Saudo Arabijoje, su kuria JAV turi beveik šimtmetį trunkančią partnerystę, būtų naivu.

Šia prasme mūsų rypavimas, kad Afganistano moterys buvo laisvos 20 metų, o dabar praranda visas teises ir laisves, turėtų būti kontekstualizuotas. Viena vertus, musulmonų arba griežtų konservatyvių režimų valdomų valstybių moterys tikrai neturi teisių. Kita vertus, svarbu, kad per pastaruosius du dešimtmečius Afganistano moterys, kaip ir įvairios kitos socialinės grupės, formaliai gavo daugybę teisių ir laisvių. Ar moterys tomis teisėmis realiai galėjo pasinaudoti? Taip. Galbūt kažkuri dalis, ypač miestuose. Vis dėlto didžioji dalis afganistaniečių gyvena kaimuose. Kai kuriuose jų net nėra elektros. Tenykštės moterys apie jokias teises ir laisves nieko nėra girdėjusios ar jų turėjusios. Joms niekas nepasikeitė. Tie žmonės nesiskųs ir neapgailestaus kažką praradę, nes nė nežinojo turintys.

Mūsų problema – kad žiūrime į tas penkias pačias iškiliausias, progresyviausias moteris Kabule ir sakome: „Kaip ta vargšė švietimo ministrė stengėsi, o dabar liks „ant ledo“. Taip, tos moterys tikrai turėjo teises ir laisves, bet absoliuti dauguma moterų Afganistane laisvių ir teisių niekada nepajuto ir kalbėti apie tai, jog turėtų labai liūdėti, nes staiga šios per dieną dingo, būtų ne visai tikslu.

– Kiek realu, kad Afganistane kils naujas karas?

– Viskas priklausys nuo to, kaip klostysis padėtis šalies viduje. Ar po pirminio šoko susiformuos kažkokia opozicija.

Neabejotina, kad ne visi nori šios valdžios. Jei atsiras nauja ginkluota opozicija, galbūt bus galima kalbėti apie tam tikrą – tik negaliu pasakyti, kokio masto, – pilietinį karą. Ir tada kitos valstybės tiesiogiai ar netiesiogiai galėtų įsivelti.

Kaip ir sakiau: viską lems, ar Afganistane prasidės didesnio masto neramumai, kovos tarp kokių nors maištininkų grupių ir vyriausybės. Jei taip nenutiks, pagrindo karui kaip ir nebūtų.

– Ar pagrįsti būgštavimai, kad Afganistanas virs teroristų ruošimo centru?

– Visos džihadžių grupės gana priešiškai nusiteikusios prieš tai, kas vadinama Talibanu. Talibanas niekada neturėjo globalios programos. Aš net drįsčiau sakyti, kad užklijuoti Talibanui teroristinės grupuotės ar organizacijos etiketę gana sudėtinga – jeigu vadovausimės griežtu terorizmo apibrėžimu.

Tokias organizacijas, kaip „Al-Qaeda“, Islamo valstybė, tikrai galime vadinti teroristinėmis. Dabar pagrindinį vaidmenį užima Islamo valstybė. Ji yra kovotoja prieš Talibaną. Tame pačiame Afganistane buvo ne vienas atvejis, kai vyko ginkluotos kovos. Primityviai galima teigti, kad Talibanas kovoja prieš teroristus. Atrodo paradoksalu, tačiau bent jau su Islamo valstybės vertybėmis Talibanas niekaip nesitapatina ir neperima jos veikimo principų. O Islamo valstybė koneveikia Talibaną. Jos viešinamoje medžiagoje internete Talibanas visada pristatomas kaip amerikiečių statytinis – esą amerikiečiai pakeitė vieną vyriausybę kita, ir Talibanas bus toks pat, kaip prieš tai buvusios Hamido Karzajaus ar Ašrafo Ganio vyriausybės.

– Kodėl šiame krašte niekaip neįsivyrauja ramybė?

– Žiūrėdami į šiandieninį pasaulio žemėlapį, galėtume besti į daugybę Afrikos valstybių, kurios atrodo identiškai kaip Afganistanas. Azijoje galbūt tiek nerastume, bet vis tiek yra ganėtinai daug tokių neramių kraštų.

Kai kalbame apie valstybę, mes įsivaizduojame jos sienas. Bet turime suvokti ir viduje esančią demografinę įvairovę, kuri susideda iš etnokonfesinių grupių. Jos arba mato save priklausančias vienai nacijai, priklausančias tai pačiai valstybei, su kuria tapatinasi, arba ne.

Afganistanas yra viena tų šalių, kur nacijos kūrimo procesas nebuvo primestas iš išorės. Ji unikali tuo, kad nebuvo kolonizuota, tad negalime apkaltinti imperialistų. Tai, kas tapo Afganistanu, yra nieko bendro neturinčių žmonių konglomeratas. Etnokonfesiniai skirtumai, kurie iš principo nulemti regioninės tapatybės, – arba patys galbūt nulemiantys regioninę tapatybę, – neleidžia afganistaniečiams savęs matyti kaip vieningos nacijos, kuri galėtų kurti bendrą ateitį. Atrodo, kad iš to nebuvo išbrista ir per tuos 20 metų, nes bendros tapatybės nei patys afganistaniečiai neišsiugdė, nei koalicija nesugebėjo jiems iš išorės įdiegti.

– Kaip įvykiai Afganistane atsilieps Lietuvai? Ar tik per pabėgėlius, ar ir kitus dalykus?

– Kitų dalykų nėra. Afganistanas šia prasme mums yra kitoje planetoje. Nei mes turėjome kokių nors ekonominių ryšių, nei kultūrinių. Mes neturime Lietuvoje afganistaniečių diasporos ar lietuvių diasporos Afganistane.

Jei kalbame apie migraciją ir jos srautus, sakyčiau, kad šiuo atveju trečiųjų šalių vaidmuo yra lemiamas. Priklausys nuo to, kiek Kremlius nutars pasinaudoti padėtimi ir privers Gudijos režimą investuoti į tų pajudėjusių afganistaniečių permetimą link Europos Sąjungos. Jei taip nutiktų, Lietuva galėtų tapti tranzito šalimi.

Šiuo metu mūsų politika neįsileisti migrantų. Jeigu jos bus laikomasi ir toliau, galima sakyti, jog nepatirsime praktiškai jokių nepatogumų. Jei Lietuva Afganistano piliečių atžvilgiu elgsis kitaip, jie, matyt, greitai supras, kad pateko į spąstus, kaip absoliuti dauguma tų, kurie jau atvyko į Lietuvą. Jie nebematys perspektyvos ištrūkti į Vakarų Europą. Ta žinutė – kad galbūt tai ne tas kelias, reikia naudotis kitu, – greitai pasklis. Manykime, kad šia prasme Lietuva kažkokio didžiulio spaudimo, sukrėtimo nepatirs. Ar juo labiau migracijos krizės.

 

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų