-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Metusi solidų darbą stambioje kompanijoje panevėžietė per laimingą atsitiktinumą atsidūrė Amazonės džiunglėse ir savo akimis stebėjo, koks gyvenimas verda pirmykštėje bendruomenėje.
Živilė Jankūnaitė sako, jog Pietų Amerika ir nuo civilizacijos atsiskyrusių indėnų genčių kultūra ją traukusi nuo mažų dienų. Tačiau progą susipažinti su kiek kitokiu pasauliu ji gavusi tik prasidėjus ekonominei krizei Lietuvoje.
Metusi darbą didelėje įmonėje, Živilė ėmė keliauti. Iš pradžių apsiribojusi Europa, ambicinga moteris galų gale pasiekė ir savo vaikystės svajonių kraštą.
„Po stabtelėjimo Norvegijoje kišenės tapo sunkesnės, tad nedvejodama įsigijau bilietą į išsvajoto žemyno pusę, – prisimena. – Žinojau tik viena: pradinė stotelė bus Buenos Airės Argentinoje, o toliau – kur akys ir širdis ves!“
Išsilaipinusi Pietų Amerikoje, lietuvė ten praleido bemaž metus. Egzotiškiausia šios kelionės dalis, palikusi ypatingą pėdsaką jos gyvenime, buvusi ekspedicija į Amazonės džiungles, kuriose su vietiniais indėnais moteris gyveno kone visą mėnesį.
Živilei Jankūnaitei pagyventi gentyje, nutolusioje nuo civilizacijos, buvo viena iš didžiausių svajonių.
Ne veltui sakoma, kad svajones reikia užsirašyti ir nepamiršti.
„Kitoks pasaulis, kitokia kultūra, kitokie žmonės domino mane visą laiką, – pasakoja Živilė. – Pagyventi gentyje, nutolusioje nuo civilizacijos, buvo viena iš svajonių, kurią norėjosi įgyvendinti, tik nelabai įsivaizdavau, kaip tai padaryti.“
Tuo metu, kai moteris jau kurį laiką svečiavosi Peru, Kusko mieste, vieną dieną prie jos parke ant suolelio prisėdo ilgaplaukis indėnas. Kaip vėliau paaiškėjo, čia antropologiją studijuojantis studentas.
„Pradėjome su juo bendrauti, nors ispaniškai tuo metu kalbėjau labai prastai – tik pasitelkusi žodyną, – prisipažįsta Živilė. – Ir po dviejų savaičių bendravimo, matydamas, kad esu nepaprastai susidomėjusi necivilizuotomis gentimis, jis pasiūlė man mėnesiui vykti kartu į Amazonės džiungles – aplankyti jo genties. Vyras jau trejus metus buvo nematęs savo šeimos.“
Ž. Jankūnaitė nė nedvejodama sutiko ir pajudėjo savo vaikystės svajonės link. „Panevėžio balso“ pašnekovė sako jokių baimių nejutusi, mat jas tarsi svarstyklėse nusverdavo noras pažinti tokį pasaulį, kurį daugelis regi tik iliuzijose ar dokumentiniuose filmuose.
„Vykau be jokių išankstinių nusistatymų, tik žinodama, kad šioje kelionėje rizikuoju sveikata ar net gyvybe. Nusprendžiau apsisaugoti nuo maliarijos, o su kitais galimais pavojais buvau pasiruošusi susidurti akis į akį“, – gūžteli pečiais Živilė.
Kelionė iki Amazonės džiunglių užtruko net tris dienas.
„Vieną dieną važiavome autobusu, kitą – automobiliu, o trečią plaukėme valtimi. Amazonės upė yra vienintelis kelias į džiungles. Taigi viskas priklauso nuo to, ar ji tuo metu rami ir ar bus ja plukdančiųjų“, – pasakoja keliautoja, pasak kurios, išdrįsusiuosius upę kirsti lietinguoju sezonu dažnai ji pasitinkanti ne itin svetingai. Kelionės tikslas taip ir lieka nepasiektas, nes gamtos stichija tiesiog paskandina valtis.
„Man pasisekė – į priekį vykau dar lietingajam sezonui neprasidėjus, – džiaugiasi Živilė. – O parplaukiant atgal į civilizaciją bangos valtį mėtė į visas puses. Tačiau įsikibus į jos kraštus visa tai priminė linksmus atrakcionus. Labai nesibaiminau, kadangi pakankamai gerai plaukiu.“
Lietuvė sako, jog pirmiausia jai genties žmonės pasirodę labai ramūs ir niekur neskubantys. Živilė prisipažįsta susižavėjusi jų paprastu požiūriu į gyvenimą, atvirumu ir nuoširdumu.
Vietoje, kurioje gyvena Ž. Jankūnaitės bendrakeleivio šeima, anot jos, pinigai neturi visiškai jokios galios. Susikūrus naujai šeimai, kai jaunikis paprašo jaunosios tėvų, kad šie leistų savo dukrą gyventi kartu, šeima visomis išgalėmis padeda išsirinkti gyvenamąjį sklypą, pasistatyti namą. Bet visa tai vyksta be jokių grynųjų.
Visgi džiunglių ir jos gyventojų santykis su civilizacija, anot Ž. Jankūnaitės, jai kelią nerimą ir yra vienas svarbiausių bei skaudžiausių klausimų. Džiunglės nyksta, ir šis procesas įgyja vis didesnį pagreitį.
Keliautoją iš Lietuvos Amazonės gyventojai papirko paprastu požiūriu į gyvenimą, atvirumu ir nuoširdumu. Asmeninio archyvo nuotraukos
Živilė teigia, jog tai lemia du pagrindiniai veiksniai: religija ir naftos kompanijos, įsikuriančios indėnų žemėse.
„Katalikybės veikiami indėnai ėmė gėdytis savo papročių, laikyti juos blogais, todėl pasikeitė vardus, nusikirpo plaukus, pamiršo tradicinę aprangą… Mano pakeleivis vienintelis savo gentyje nešiojo ilgus plaukus: išvykęs ir tapęs savarankiškas galėjo sau tai leisti, nes nejuto spaudimo“, – pasakoja Živilė.
Tačiau dar blogesnę ir didesnę įtaką, genties viešnios nuomone, daro didžiosios naftos įmonės. Kviečiasi indėnus dirbti pas save, naudojasi tuo, kad daugelis vietinių neturi išsilavinimo ir negali pasipriešinti, kai naikinamos jų žemės kartu su visa ten esančia augalija ir gyvūnija, kurios užtikrina indėnams galimybę susirasti maisto.
Živilė sako, jog į džiungles besiveržiantys žmonės tarsi primeta pirmykštėms bendruomenėms civilizacijos sukurtas taisykles, visiškai svetimas džiunglėse gyvuojančiai kultūrai.
„Tad aš puikiai suprantu kanibalų gentis, kurios atsisako bet kokio santykio su civilizacija, o išdrįsusiuosius įžengti į jų žemes paprasčiausiai suvalgo. Galbūt tai tikrai vienintelis būdas išsaugoti savo unikalią kultūrą“, – svarsto ji.
Ž. Jankūnaitė prisipažįsta, jog jai pačiai buvo labai įdomu stebėti, kokią įtaką tenykščiams žmonėms turi pinigai.
„Kur pinigų nėra – ten taika, ramybė, harmonija, dalijimasis, šypsenos. Kur atsiranda pinigai, atsiranda ir alkoholizmas, prostitucija, naudos ieškojimas. Juokingiausia, ką mačiau, tai motociklą vietovėje, kur žvyrkelio ilgis tesiekia vos kilometrą. Įprastai ten keliaujama pėsčiomis arba upe.“
Indėnai, dirbantys naftos kompanijose, pasak Živilės, net ir sunkiai plušėdami niekur iš džiunglių nesitraukia. Už uždirbtus pinigus jiems atvežama visko, ko galėtų reikėti: čiabuviai jau prisijaukino ir gėlėtus dubenėlius, ir mums įprastus drabužius.
Nors į genties žemes keliautoja vyko lydima džiunglėse gimusio ir užaugusio palydovo, kuris moterį visiems pristatydavo, visgi sako jautusi didelį diskomfortą dėl to, jog pati nemokėjo vietinių kalbos.
„Daugelis jų ispaniškai nekalba – man pasisekė, kad manasis gidas pavertėjaudavo, – sako Živilė. – Gentis, pas kurią keliavau, bendravo machiguenga ir asháninca kalbomis. Keliaujant dar toliau, vėl kitaip. Beje, ten prasideda ir kanibalų zonos, kur lankytis vengia ir patys vietiniai.“
Pasak Ž. Jankūnaitės, jos aplankytų vietų gyventojai nėra matę baltojo žmogaus, tačiau susidarė įspūdis, jog daugelis jų į moterį iš tolo žiūrėdavo su pagarba, o kartu ir baime akyse.
„Galbūt dėl to, kad daugelis vyrų ir moterų buvo man iki pečių ir dar žemesni“, – juokdamasi svarsto Živilė.
Daugelis vietinių, anot jos, labai bijojo fotoaparato. Tad gražiausias akimirkas tekdavo įamžinti nemačiomis, paslėpus aparatą rankovėje ar kišenėje.
„Tačiau yra buvę ir taip, kad mums atvykus į kokią nors džiunglių gyvenvietę visi tiesiog išsislapstydavo. Gal ir gerai, nes kitos genties čiabuviai pasitiko net ir su mečetėmis“, – šypteli pašnekovė.
Pasak Ž. Jankūnaitės, eilinė genties narių diena yra gana paprasta ir viskas ten dažniausiai sukasi aplink viena – maistą.
„Vyrai medžioja, žvejoja, o moterys eina ieškoti vaisių ir kitų gėrybių. Man neleido dirbti jokių darbų, taigi tiesiog stengiausi fiksuoti kiekvieną jų judesį“, – sako lietuvė, buvusi pakerėta čiabuvių nepaprastai stipraus ryšio su gamta.
Živilė prisipažįsta, jog atsidūrusi toli nuo civilizacijos ir pati valgiusi viską, ką vietiniai vadina maistu.
„Be šviežių ir keptų kirminėlių neapsiėjau! – juokiasi tikindama, kad švieži vikšrai daug skanesni. – Ypač pamėgau du dalykus: keptas jūrų kiaulytes, kokias mes įprastai laikome narveliuose, ir vieno medžio šerdį, kuri priminė didžiulį, galvos dydžio riešutą.“
Kukurūzus, ryžius vietiniai augina patys. Kad paruoštų žemę, išdegina tam tikrą plotą džiunglių.
Moteriai taip pat teko ragauti ir pačių indėnų rankomis sumedžiotos beždžionės ar papūgos mėsos, įvairiausių mums neįprastų ir, ko gero, nė nematytų vaisių.
Žvejyba džiunglėse taip pat labai svarbi. Žuvis – kasdienis maistas.
„Maistas gardus, o racionas ten labai platus. Be gausybės įvairiausių mums niekada neregėtų daržovių, vaisių ir uogų, vietiniai valgo ir tai, ką susimedžioja čia ir dabar. Be viso to, ragavau skirtingas medžių dalis, kurių skonis priminė salotas, riešutus, – vardija Živilė. – Vieną dieną valgėme tik skirtingus medžius ir jų dalis. Vien nuo minties, kad tądien valgiau tik medžius, jaučiausi kaip bebras!“
Panevėžietei Amazonės indėnų virtuvė padarė neišdildomą įspūdį, bet neišgąsdino: kadangi džiunglėse valgoma viskas, ką duoda gamta, genties viešnia sako negalėjusi to visko neparagauti. Asmeninio archyvo nuotraukos
Gyvūnus, pasak Ž. Jankūnaitės, indėnai suvalgo ničnieko neišmesdami. Ir už kiekvieną valgį padėkoja motinai žemei, į ją pagarbiai kreipdamiesi apeigų metu.
„Galbūt mūsų akims kai kurie jų valgiai atrodo nepatrauklūs ar šokiruojantys, tačiau vietiniai gerbia ir saugo gamtą labiau nei daugelis europiečių. Maisto ten netrūksta ir jis nėra konservuojamas. Jei kuri šeima turi daugiau maisto, nei sugeba suvalgyti, tai dalijasi su kaimynais, draugais, – aiškina keliautoja. – Žmonės gyvena harmonijoje, besidalindami viskuo, ką turi, padėdami vieni kitiems. Be smurto vienas prieš kitą, be pykčių.“
Amazonės džiunglių gamta, pasak Ž. Jankūnaitės, knibždėte knibžda įvairiausios gyvybės, garsų, bet kartu pilna tykančių pavojų. Živilė įspėja, jog tiems, kurie turi dar mažų vaikų, tiesiog nerekomenduojama ten vykti, kadangi grįžimas iš džiunglių nėra garantuotas.
„Pati ten vykau, kai dar vaikų neturėjau, o smalsumas ir noras pažinti kitokį pasauli buvo didesnis nei baimė. Tiesa, beplaukiant Amazonės upe kilo mintis, ar greitai netapsiu čiabuvių vakariene, tačiau net ir tai neatbaidė nuo noro judėti gilyn į džiungles“, – šypteli.
Pavojai ten, anot moters, tyko kiekviename žingsnyje. Žeme, medžiais šliaužioja gyvatės, ropinėja vorai, skraido nuodingi vabalai, upėje plaukioja gyvatės, nuodingos žuvys.
Būtent dėl saugumo namai, kur miegama, norint apsisaugoti nuo pavojingos gyvūnijos yra iškelti ant pastolių. Tik virtuvės statomos tiesiai ant grunto. Netgi lovos turi tinklelius, apsaugančius nuo vorų, kurie labai mėgsta ropinėti indėnų suręstų namų sienomis.
„Su Amazonės džiunglių gamta juokai menki. Tą mėnesį, kai leidau laiką džiunglėse, mirė vienas tos genties berniukas – besimaudančiam įgėlė gyvatė“, – su liūdesiu prisimena.
„Tiesa, Amazonės upėje maudžiausi ir aš. Mažiau baisu turbūt dėl to, kad vanduo neskaidrus ir aiškiai nesimato kartu beplaukiojanti draugija“, – šypteli Živilė ir sako, jog viena jos kelyje ne laiku pasipainiojusi gyvatė akimirksniu virto suvenyru ant moters rankos – indėnas kaipmat ją nudobęs padarė iš odos apyrankę.
Ž. Jankūnaitė pamena teiravusis indėnų, kaip atskirti tikrą šamaną nuo apsimetėlio. Pasak jų, viską išduoda ne kas kita, o išvaizda. Gal pasirodys kiek juokinga, tačiau tikras šamanas, anot indėnų, negali būti pilvotas ir trumpais plaukais.
Ilgi plaukai, pasak indėnų, – tai lyg antenos, jungiančios su kitomis galaktikomis. Plaukai šamanui labai svarbūs informacijai gauti ir perduoti. Jie tiki, jog vyriausieji šamanai vieni su kitais bendrauja mentaliniu lygmeniu ir visai nesvarbu, kiek pasaulio kraštų juos tuo metu skiria: bendraujant nereikia būti šalia vienas kito ir kalbėtis mums įprastu būdu.
Pilvas, kaip Živilei pasakojo čiabuviai, yra negatyvios energijos sankaupa, taigi tikrasis šamanas negali jo turėti.
Įdomu tai, jog šamanu gali būti ir moteris. Viešnagės metu pati Živilė išgirdo intriguojamą kvietimą. Kadangi šamanai patys gali pasirinkti sau mokinius, vienas jų pasiūlė ir lietuvei mokytis šio amato bei visam laikui likti su gentimi.
„Tačiau aš pasirinkau kitą kelią, – šypteli moteris. – Gal kada nors ten ir sugrįšiu – netgi būtų visai įdomu. Tačiau tam reikia skirti visą save.“
