Draugystė su nakties skrajūnais

Draugystė su nakties skrajūnais

Tarsi iš fantastinio filmo atskriejusių šikšnosparnių vieni žmonės šalinasi ir bijo, kiti negali jais atsižavėti. Pasak gyvenimą jiems paskyrusių gamtininkų Deivido Makavičiaus ir Nomedos Vėlavičienė, kai iš arti pamatai šiuos skrajūnus arba palaikai juos rankoje, norisi kuo geriau juos pažinti, suprasti ir padėti.

Didžiąją laisvalaikio dalį gamtininkai Nomeda ir Deividas, kaip ir dera tokios profesijos atstovams, praleidžia gamtoje – stebi augalus, gyvūnus.

Jųdviejų tyrimai nukreipti į biologinės įvairovės inventorizaciją, retų rūšių paiešką, joms kylančių grėsmių įvertinimą. O, anot Deivido, norint saugoti, visų pirma reikia gerai pažinti. Poros atradimai ypač reikšmingi saugant retas ir nykstančias augalų bei gyvūnų rūšis. Gamtininkai itin džiaugiasi, jog jiems patiems pavyko aptikti net keletą naujų, iki šiol Lietuvoje dar nerastų rūšių – vabalų, vorų, blakių.

Pavyzdžiui, prieš keletą metų privačioje paupio pievoje, kuri nėra saugoma gamtiniais įstatymais, Nomeda ir Deividas aptiko kelių retų gegužraibinių augalų rūšių naują augavietę.

Mums pasisekė, nes ten sutikome pievos savininką. Parodėme unikalias vertybes jo pievoje. Jis labai apsidžiaugė, ketino ir vaikaičiams parodyti. Paaiškinome šių rūšių svarbą, kaip jų nesunaikinti, tai žmogus sutiko atidėti numatytą šienavimą iki mūsų rekomenduojamo laiko. Ir iki šiol lankomės toje pievoje ir matome, kad ji išties tinkamai prižiūrima, laiku šienaujama“, – žemdirbių neabejingumu gamtai džiaugiasi Deividas.

Didžiąją laisvalaikio dalį gamtininkai Nomeda ir Deividas, kaip ir dera tokios profesijos atstovams, praleidžia gamtoje – stebi augalus, gyvūnus.

Retos rūšys – net prekybos centruose

Anot gamtininkų, visi jų tyrinėjimai vyksta priklausomai nuo išsikelto tikslo. Visų pirma pasirenkama vietovė – miškas, pieva ar vandens telkinio pakrantė – ir ji kruopščiai ištiriama.

Stebime, kas ten auga, gyvena, kokie veiklos požymiai. Arba pasirenkame ieškotinas rūšis ir pagal jų biologiją, gyvenimo ar augimo biotopą ieškome tokių vietų gamtoje, tikėdamiesi ten aptikti ieškomą rūšį“, – darbo subtilybes atskleidžia D. Makavičius.

Tyrinėjimams dažniausiai pasiruošiama dar iš anksto. Išstudijuojami žemėlapiai, pasitikslinama informacija apie žinomas radvietes, nagrinėjami ieškomų rūšių panašumai ir skirtumai.

Analizuojame istorinius šaltinius, patikriname ir juose žymimas radvietes – o gal praėjus net keliems dešimtmečiams neberandamos rūšys vėl ten gyvena“, – biologinių tyrimų svarbą įvardija Deividas.

Pro gamtininkų akis retos rūšys nepraslysta net jei šie vaikštinėja neturėdami jokio tikslo tyrinėti ar kažką atrasti. Pavyzdžiui, vieną pirmųjų vapsvavorių Mažeikių rajone pora pamatė tiesiog prisiglaudusį prekybos centro durų kamputyje.

Anot Deivido, gamtiniu požiūriu Lietuva yra unikali savo gana švariais vandenimis, vis dar žaliuojančiais miškais ir biologine įvairove. Šalyje dar aptinkamos augalų ir gyvūnų rūšys, kurios čia gyvena net nuo ledynmečio laikotarpio.

Čia dar gana nedaug agresyvių invazinių rūšių. Gaila, kad intensyvėjant miškų naudojimui, žemės ūkio plėtrai, šylant klimatui tas mūsų gamtinis turtas palengva nyksta“, – apmaudo neslepia gamtininkas.

Pamilo nakties skrajūnus

Kalbant apie Nomedos ir Deivido porą, negalima nepaminėti išskirtinės jų meilės naktiniams skraiduoliams – šikšnosparniams. Šie užima ypatingą vietą jųdviejų gyvenime. Gamtininkai pasakoja ilgą laiką bene labiausiai domėjęsi paukščiais, bet kartkartėmis susidurdavo ir su paslaptingaisiais šikšnosparniais. Mažai ištirti ir labai mieli gyvūnai palengva tapo vienu pagrindinių poros tyrimų objektu.

Dar 1999 metais Deividas ir Nomeda dalyvavo garsaus Lietuvos šikšnosparnių tyrėjo Dainiaus Paužos surengtame seminare. Vėliau beveik kasmet patys pristatydavo savo tyrimų rezultatus įvairiuose Europos šikšnosparnių tyrėjų simpoziumuose, konferencijose.

Pristatinėdami savo tyrimus Airijoje, jiedu sulaukė organizatorių pasiūlymo suorganizuoti analogišką simpoziumą Lietuvoje.

Sutikome. Tik vėliau supratome, koks tai atsakingas ir organizaciniu požiūriu sudėtingas renginys. Norint tokį surengti, reikalinga oficiali organizacija, be to, Lietuva jau įstojusi į Europos Sąjungą pasirašė šikšnosparnių apsaugos konvenciją įsipareigodama saugoti šikšnosparnius Lietuvoje. Šie du veiksniai pastūmėjo įkurti šikšnosparnių apsaugos Lietuvoje draugiją“, – pasakoja organizacijos vadovas D. Makavičius.

Paneigia populiarų mitą

Deividas sako, jog apie dvejopai vertinamus šikšnosparnius mes žinome išties nedaug. Dažno žinios apsiriboja tuo, jog dieną šie gyvūnėliai ilsisi, o naktį pradeda aktyvų gyvenimą. Tačiau juos iš arti stebintys gamtininkai apie nakties skrajūnus galėtų papasakoti tikrai kur kas daugiau.

Šikšnosparniai visai mieli, netgi žavūs, – tikina D. Makavičius. – Nuotraukose jie dažnai matomi išsižioję, rodantys dantukus, bet tai nereiškia, kad tuoj puls kandžiotis. Tiesiog taip šikšnosparniai tyrinėja aplinką, skleisdami ultragarsinius signalus. Visgi jei dėl kokių nors priežasčių tektų imti šikšnosparnį į rankas, apsimaukite pirštines. Beje, į plaukus jie nesivelia, netgi atlikome bandymus“, – juokiasi Deividas.

Anot gamtininkų, visi jų tyrinėjimai vyksta priklausomai nuo išsikelto tikslo. Visų pirma pasirenkama vietovė – miškas, pieva ar vandens telkinio pakrantė – ir ji kruopščiai ištiriama.

Požiūris keičiasi

Įkūrę šikšnosparnių apsaugos draugiją ir paskelbę kontaktus, Deividas ir Nomeda iš karto sulaukė daugybės skambučių. Deja, bet pirmieji pasipylę klausimai buvo ne kaip padėti išsaugoti nakties skrajūnus, o kaip jais atsikratyti, išvyti ar net išnaikinti. Dabar, anot gamtininkų, tokie klausimai tapo retenybe.

Anksčiau žmonės skambindavo dažniausiai klausti, kaip atsikratyti šikšnosparniais, norėdavo juos netgi šlepete priploti, bet pastaraisiais metais visi domisi, kaip juos išsaugoti, padėti, kaip privilioti į savo gyvenamąją aplinką. Stebime kasmetinį didėjantį žmonių susidomėjimą šiais nuostabiais gyvūnėliais“, – tikina D. Makavičius.

Pasak Deivido, dabar daug kas įsigyja ar patys susimeistrauja netgi specialius inkilus šikšnosparniams.

Nėra savaitės be skambučio ar naujo pranešimo, o rudenį ir pavasarį beveik kasdien konsultuojame žmones dėl rastų šikšnosparnių. Dažniausiai klausiama, kaip rastą šikšnosparnį teisingai grąžinti į gamtą, kaip su juo elgtis, kaip padėti. Nemaža dalis skambinančių geranoriškai juos prižiūri iki paleidimo ir norėtų juos apsiimti globoti“, – apie augantį visuomenės sąmoningumą kalba Deividas.

Sėkmės ženklas

Šikšnosparniai dažnai žmones masina savotišku mistiškumu, tačiau neretą ir atbaido. Nors ne visi mitai apie šikšnosparnius išsklaidyti, Deividas ir Nomeda apie juos nuolat kalba, paneigia, kantriai aiškina, kad šie padarėliai nesulauktų nepelnytos žmonių rūstybės. D. Makavičius pasakoja, jog Kinijoje šikšnosparniai laikomi netgi sėkmės simboliu. Kinų kalba žodžiai „šikšnosparnis“ ir „sėkmė“ skamba vienodai ir netgi užrašomi tokiu pat hieroglifu – „FU“. Būtent todėl šikšnosparnio atvaizdas Kinijoje yra gėrio simbolis. Simboliuose šiuos gyvūnus kinai dažnai piešia raudonai – spalva, simbolizuojančia džiaugsmą.

Kinijoje plačiai paplitęs paveikslėlis, kuriame vaizduojama į skrendančius šikšnosparnius žiūrintys vaikai – taip perteiktas jų laimės laukimas. 1992 metais netgi buvo išleistas tokio siužeto pašto ženkliukas. Ir tai ne pirmasis pašto ženklas su šikšnosparniais – tokių ženklų spausdinimo tradicija ten gyvuoja net nuo XIX amžiaus.

Pasak naktinių skrajūnų žinovo, su sėkmė šikšnosparniai siejami ir kituose kraštuose. Škotijoje iš senų laikų išlikęs tikėjimas teigia, kad jei iki tol ramiai skraidęs šikšnosparnis pradeda blaškytis staigiai pakildamas aukštyn ir puldamas prie žemės, reiškia, kad išmušė raganų valanda, kai jos gali valdyti visus ypatingos apsaugos neturinčius žmones. Galbūt todėl, jei name apsigyvena šikšnosparnių kolonija, būsto vertė rinkoje netgi pakyla.

Kalbant apie Nomedos ir Deivido porą, negalima nepaminėti išskirtinės jų meilės naktiniams skraiduoliams – šikšnosparniams

Senovės Rusijoje prietaringi žmonės negyvus sudžiūvusius šikšnosparnius nešiodavosi užantyje taip tikėdamiesi užsitikrinti sveikatą ar laimę. Nežinia, kaip jie gaudavo šiuos talismanus, bet Pietryčių Australijoje gyvenanti gentis tiki, kad šikšnosparnio gyvenimas susijęs su žmogaus gyvenimu: jei užmuši šikšnosparnį – sutrumpės ir žmogaus gyvenimas.

Tad jei ir į jūsų namus įskrido šikšnosparnis, tai galima laikyti būsimos sėkmės ženklu“, – šypteli šikšnosparnių apsaugos draugijos vadovas.

Šikšnosparnių įvairovė

Anot D. Makavičius, šikšnosparnių šiandien galima aptikti labai įvairiose vietose. Įdomu, jog kai kurie sparnuotieji vabzdžius gaudo ne tik skraidydami, bet ir bėgiodami žemės paviršiumi ar ropodami medžių šakomis.

Veisimosi laikotarpiu Lietuvoje gyvenantys šikšnosparniai dažniausiai pasirenka medžių dreves, geninių paukščių iškaltus uoksus, specialiai jiems iškeltus inkilus, pastatų palėpes, pastoges. Migracijų metu šikšnosparniai labiau mėgsta įvairias medžių ertmes, inkilus. Skraiduolių aptinkama po palangėmis, patiltėse ar net malkų rietuvėse. Žiemoti šikšnosparniai renkasi rūsius, tunelius, pastatų ventiliacijos angas, net šulinių ertmes. O štai vasarą labiausiai mėgsta įsikurti kaimuose, mažuose miesteliuose, parkuose, bet – labiausiai senose dvarvietėse.

Renavo dvaro sodyboje, Mažeikių rajone, iš 14 Lietuvoje aptinkamų šikšnosparnių rūšių gyvena net 11“, – gausi nakties skrajūnų populiacija džiugina draugijos vadovą.

Įgyvendino kunigo valią

Kartą Deividas ir Nomeda sulaukė kiek netikėto skambučio iš paveldosaugininkės. Ji prašė išpildyti šviesaus atminimo Tėvo Stanislovo testamento norą. Savo testamente kunigas rašė: „Po mano mirties išsaugokite Dievo kūrinėlius – šikšnosparnius…“ Tuo metu kaip tik vyko Paberžės bažnyčios stogo renovacija, o būtent ten palėpėje buvo įsikūrusi didelė šiaurinių šikšnių veisimosi kolonija. Tad gamtininkams teko skubiai vykti į vietą susitikti, konsultuoti, kaip reikėtų išsaugoti šiuos kunigo pamiltus skraiduolius. Gamtininkų padedami, statybininkai paliko specialias įskridimo angas, iš senojo stogo medinių konstrukcijų įrengė veisimosi slėptuves. Įgyvendinus šiuos darbus, šikšnosparniai kaipmat sugrįžo į savo senuosius namus.

Tyrimai – ne tik Lietuvoje

Pasak D. Makavičiaus ir N. Vėlavičienė, šiuo metu Lietuvoje gyvenančių šikšnosparnių padėtis nėra labai bloga. Jie sėkmingai gyvena ir veisiasi jiems artimoje aplinkoje. Tiesa, mažėja rūšių, apsigyvenančių medžių ertmėse ar po jų žieve. Šis procesas, anot gamtininkų, vyksta dėl intensyvėjančių miškų kirtimų. Kai kurios šikšnosparnių rūšys nukenčia ir nuo neatsakingos pastatų renovacijos. Situaciją, Deivido manymu, būtų galima pagerinti iškeliant specialius inkilus ar paliekant renovuotuose pastatuose specialias nišas, ertmes nakties skrajūnams įsikurti.

Gamtininkai sako, jog biologo darbo sritis yra labai plati. Tačiau jiems visada mielesni yra lauko darbai, kai ne tik atlieka gamtinių vertybių inventorizaciją, bet ir pasidomi kultūros paveldu.

Kiekvienu atveju taikomi skirtingi duomenų rinkimo metodai. Augalai skaičiuojami pasirinktame plotelyje, žiemojančių šikšnosparnių didesnes grupeles nufotografuojame, vėliau kompiuterio monitoriuje suskaičiuojame juos taškuodami nosytes“, – pasakoja D. Makavičius.

Šiedu gamtininkai neapsiriboja stebėdami vien Lietuvos biologinę įvairovę. Pažintį su augalais ir gyvūnais mezga ir kitose šalyse. Šiuo metu jau yra aplankę beveik pusšimtį valstybių, turi susidarę visų per gyvenimą matytų paukščių, žirgelių, laumžirgių, dieninių drugių sąrašus, kuriuos nuolat pildo.

Gyvenimą atidavė gamtai

Į gyvūnų ir augalų pasaulį pasinėrusius D. Makavičių ir N. Vėlavičienę gamtos reiškiniai domino jau nuo pat vaikystės, tačiau tuomet labai trūko mokslinių žinių, literatūros, patirties. Vėliau, pradėjus skaityti specializuotą biologinę literatūrą, buvo smagu pažinti gyvosios gamtos objektus, reiškinius, gyvūnus bei augalus iš labai arti ir visai kitomis akimis.

Tikslingai ir kryptingai domėtis biologija D. Makavičius pradėjo dar mokyklos suole. Lankė jaunųjų gamtininkų stoties ornitologijos būrelį, o vėliau tapo ir jo vadovu. Tuo laikotarpiu buvo atliekami ir pirmieji moksliniai tyrimai.

Į gyvūnų ir augalų pasaulį pasinėrusius D. Makavičių ir N. Vėlavičienę gamtos reiškiniai domino jau nuo pat vaikystės

Buvo tiriami uoksiniai paukščiai: miške iškelta apie 300 zylinių inkilų, kuriuose reikėjo apsigyvenusių paukščių dėtis tikrinti kas antrą dieną, išmatuoti ir sverti kiaušinius, o vėliau kasdien sverti išsiritusius jauniklius, nustatyti jų maisto raciono sudėtį“, – pasakoja Deividas.

Tuo metu Nomedą ypač traukė augalai, vaistažolės, grybai. Tačiau ji juokiasi, jog tai buvo tik praktinė stebėjimo pažintis ir daugiau liaudiškų žinių perėmimas iš močiutės. Pradėjus dirbti Kamanų valstybiniame rezervate ir įstojus studijuoti biologiją į tuometinį Vilniaus pedagoginį universitetą, prasidėjo ir intensyvus mokslinis domėjimasis biologine įvairove, pirmieji lauko tyrimai – inventorizacija, monitoringas, gamtotvarkos planai.

Biologijos sritis labai plati, tyrimo sričių didelė įvairovė, o tyrimo objektai gana lengvai pasiekiami. Nereikia didelių investicijų į tyrimo priemones pradedančiajam gamtininkui, todėl ir pasirinkome šią sritį“, – šypsosi gyvenimą gamtai paskyręs D. Makavičius.

Galerija

Komentarai

  • Oho! Liuks!

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų