-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vasaros pabaigoje minėjome ketvirtį amžiaus, kai mūsų šalyje nebėra sovietinės kariuomenės.
1993 metų rugpjūčio 31-ąją 23 valandos 46 minutės iš Lietuvos nesustodamas išvažiavo paskutinis sovietų okupacinės armijos karinis ešelonas.
1990 metų kovo 11-ąją Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, imtasi spręsti ir svetimos kariuomenės išvedimo klausimą. Derybos nebuvo sėkmingos, o 1991-aisiais visą pasaulį sukrėtė Sausio 13-osios įvykiai Vilniuje.
Tik žlugus Sovietų Sąjungai, derybos buvo atnaujintos ir 1992 metų rugsėjo 8-ąją pagaliau pasirašytas okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos grafikas.
Tuo metu mūsų šalyje buvo dislokuotos maždaug penkios divizijos – apie 34 500 karių (tikslių duomenų, kiek buvo iš tikrųjų, nėra).
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Mokslo centro vyriausiasis mokslo darbuotojas, karo istorikas daktaras Gintautas Surgailis, 1992 metais ėjęs krašto apsaugos ministro patarėjo pareigas, dalyvavo derybose su Rusija dėl jos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos – buvo derybų delegacijos ekspertas. Atsargos pulkininkas leitenantas patvirtina: derybos buvo sunkios ir ilgos, kol galiausiai sutarta per keturis ketvirčiais suskirstytus etapus svetimą kariuomenę išvesti iki 1993 metų rugpjūčio 31 dienos. Ir nors pagrindinis susitarimas dėl Rusijos karių pasitraukimo pasirašytas nebuvo, tokiu grafiku vadovautasi.
G. Surgailis atviras: lietuviai tokiuose reikaluose buvo naujokai – tiek derybų delegacijos vadovas, tiek nariai. Rusijai derybose atstovavo aukščiausio rango diplomatai.
G. Surgailis, karo istorikas.
„Tai buvo tikri diplomatai ir gudrybes diplomatines mokėjo, ir visa kita, o mes labai tiesmukai ėjome: kariuomenė turi būti išvesta ir jokių kalbų. Ir pasiekėme savo. Būdavo tokių situacijų, kad atrodė, jau čia pat derybos nutrūks, atsistos rusai ir išeis. Bet kažkaip pavyko susiderėti“, – dalijasi prisiminimais karo istorikas.
G. Surgailio teigimu, iš pradžių rusų požiūrio net būta geranoriško. Karininkų organizacijos „Ščit“ – „Skydas“ – nariai net patardavo lietuviams, ką reikėtų sakyti, ko prašyti. Deja, netrukus visi nuo derybų buvo nušalinti.
„Mums, kartais visiškai žaliems, ir padėdavo, ir patardavo, bet tai truko apie porą trejetą mėnesių. Paskui jie vienas po kito dingo iš akiračio“, – sako istorikas.
Kaip minėta, pagal sudarytą kariuomenės išvedimo grafiką visas procesas buvo suskirstytas į keturis etapus. Pirmasis etapas truko nuo 1992 metų rugsėjo 8-osios iki metų pabaigos. G. Surgailio manymu, tai, ko gero, buvo pats sunkiausias ir sudėtingiausias iš visų etapų. Svetima kariuomenė niekur nenorėjo trauktis. Didžiųjų dalinių vadovai greičiausiai manė, kad derybos pasmerktos žlugti, taigi su Lietuvos atstovais nesiskaitė, neįsileisdavo į dalinių teritorijas. Tad pirmaisiais mėnesiais karių išvedimą veikiau imitavo: iš Lietuvos buvo iškraustyta raketų bazė, kurią, anot G. Surgailio, ir taip būtų uždarę, taip pat išvesti mažesni daliniai. Kai kur perdavimas buvo demonstratyvus parodant, kad tai daroma.
Iš viso pirmuoju etapu buvo išvesti 49 daliniai, arba atlikta tik 78 procentai to, ką turėjo įvykdyti Rusija. Kita vertus, pasak G. Surgailio, Vilniuje buvo atiduotas Šiaurės miestelis, o tai buvo labai svarbus pasiekimas. Lietuvai taip pat perėjo kariniai miesteliai Marijampolėje, Pabradėje, Ukmergėje. Tačiau rusai išlaikė visas strategiškai svarbias dalis: šiuo etapu nebuvo perimtas nė vienas aerodromas.
Pirmąjį 1993 metų ketvirtį prasidėjo antrasis etapas. G. Surgailio pasakojimu, rusams reikėjo išvesti dalinius, užsilikusius po pirmojo etapo, ir dar numatytuosius antrajame etape. Vien pastarųjų turėjo būti 46, tad situacija tebebuvo sudėtinga. Be to, užvirė įvairūs politiniai procesai prieš kariuomenės išvedimą.
1993 metų kovo pabaigoje Briuselyje tuometis Rusijos gynybos ministras Pavelas Gračiovas pareiškė, kad kariuomenės išvedimas iš Baltijos valstybių yra pristabdomas. Tačiau po audringos tarptautinės ir pačios Lietuvos reakcijos procesas vis dėlto buvo tęsiamas. Tik nuo grafiko ir toliau buvo gerokai atsiliekama.
Vis dėlto, nors šiame etape pagaliau pajudėjo aviacija, svarbiausius, pajėgiausius Rusijos kariuomenės dalinius bandyta kuo ilgiau išlaikyti Lietuvoje.
18-osios transporto aviacijos divizijos aerodromai Panevėžyje ir Kėdainiuose buvo planuoti perduoti 1993 metų gegužę, tačiau pareikšta, kad Panevėžio aerodromas bus perduotas tik rugpjūčio 31 dieną. Atsisakyta perduoti ir kelis kitus aerodromus.
G. Surgailio teigimu, šiuo atžvilgiu itin agresyviai nusiteikęs buvo Rusijos oro desanto kariuomenės vado pavaduotojas Osvaldas Pikauskas. Nors ir lietuvių kilmės, aukštas karininkas aršiai gynė okupacinės kariuomenės interesus tvirtindamas, jog visi desantiniai aviacijos daliniai iš Lietuvos neišeis.
Ypač grafiko nesilaikė karinis laivynas – vis delsė. Be to, per šį laikotarpį į Lietuvą bandyta įvesti labai daug naujų kareivių.
Rusijos kariuomenė iš Lietuvos buvo išvesta anksčiau, nei iš Latvijos, Estijos bei visų Varšuvos sutarties valstybių. KAM, LCVA archyvų nuotraukos
„Vis plaukė oficialios paraiškos, – antrojo ketvirčio sunkumus prisimena G. Surgailis. – Ir kai kur leisdavo įvesti naujus žmones, nes jų trūko. Įdomu tai, kad būtent oro desanto daliniai pateikė daugiausia paraiškų įvesti papildomų žmonių.“
Trečiasis Rusijos kariuomenės išvedimo etapas teko antrajam 1993 metų ketvirčiui. Tuo metu Lietuvoje dar buvo likę 12 500 rusų karių, turėjo būti išvesti 89 kariniai daliniai ir dar 26 likę iš ankstesniųjų etapų.
Šiuo laikotarpiu daug problemų pavyko išspręsti Lietuvoje viešint generolui P. Gračiovui. Buvo sudaryta darbo grupė, tiesioginis ryšys siejo su tuomečiu Lietuvos krašto apsaugos ministerijos vadovu Audriumi Butkevičiumi.
Pasak G. Surgailio, vizitas labai daug pagelbėjo sureguliuojant kariuomenės išvedimo klausimus.
„Drįsčiau sakyti, kad tame etape po sėkmingo vizito ir vadovų pokalbių faktiškai tos kariuomenės ir nebeliko – reikėjo tik išvesti likučius“, –jis sako, kad tais mėnesiai Lietuvą paliko visi stambiausi kariniai daliniai.
Rugpjūtį, iki galutinio kariuomenės išvedimo likus visai nedaug laiko, Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas pateikė šokiruojančią staigmeną: paskelbė, kad procesas stabdomas. Motyvuota tuo, kad nėra pasirašyto politinio susitarimo dėl kariuomenės išvedimo.
Tik po Lietuvos prezidento Algirdo Mykolo Brazausko skambučio B. Jelcinui rugpjūčio 30-ąją šis buvo įtikintas baigti tai, kas pradėta.
„Ką jie kalbėjo, ką tarėsi, neaišku, – sako G. Surgailis. – Bet iš Kauno pajudėjęs paskutinis karinis ešelonas visgi spėjo laiku išvažiuoti. 23 valandos 46 minutės paskutiniai kariai nestabdydami pravažiavo Kenos geležinkelio stotį.“
Pasak istoriko, buvo numatyta didžiulė programa, turėjo įvykti iškilmingas perdavimas, vėliavos iškėlimas, Seime turėjo būti iškilmingas posėdis, turėjo atvažiuoti aukšti Rusijos pareigūnai.
„Nieko nebuvo, niekas neatvažiavo. Posėdis įvyko, minėjimas įvyko, bet Rusijos delegacijos faktiškai nebuvo. Kaip aš sakau, kaip tyliai įvažiavo, taip tyliai išvažiavo – be jokių sutarčių, be jokių viešų deklaracijų“, – konstatuoja G. Surgailis.
G. Surgailis okupacinės kariuomenės išvedimo etapus prisimena kaip itin neramų laikotarpį, kai nežinomybę keitė nuolat iškylančios problemos: tyčinis delsimas, Lietuvos specialistų neįsileidimas į karinius dalinius. Be to, rusai nuolat siekė papildyti savo gretas – tiek oficialiai, tiek ir nelegaliai.
Oficialūs prašymai įvežti į šalį naujų karių daugiausia būdavo grįsti objektyviomis priežastimis. Kaip sako istorikas, nereikia pamiršti, jog Rusijos kariuomenė buvo ne profesionalų, o šauktinių. Laikui atėjus, jie būdavo demobilizuojami, taigi dalinyje likdavo vien puskarininkiai ir karininkai. Nepapildžius eilinių gretų, nebūtų buvę nė kam sukrauti dalinio turto, nei atlikti kitus išvedimui reikalingus veiksmus.
Tačiau buvo ne vienas atvejis, kai bandyta geležinkeliu, kitais keliais slapčia įvežti į Lietuvą perrengtus karius.
1992-ųjų rugsėjo 8 diena, Maskva. Audrius Butkevičius ir Pavelas Gračiovas pasirašo susitarimą dėl galutinio Rusijos kariuomenės pasitraukimo iš Lietuvos (antroje eilėje stovi Vytautas Landsbergis, Borisas Jelcinas ir Rusijos aukščiausiosios tarybos pirmininkas Ruslanas Chasbulatovas). Archyvų nuotrauka
„Kiek sugebėjo, mūsiškiai tam užkirsdavo kelią – blokuodavo karinius dalinius, nepraleisdavo“, – prisimena G. Surgailis.
Laimė, rimtesnių incidentų pavyko išvengti. Juolab kad lietuviai pasieniečiai, savanoriai daugiausia buvo neginkluoti. Sieną kertantys Rusijos kariai irgi turėjo būti neginkluoti, tačiau susitarimo nesilaikė.
„Todėl, manau, buvo priimtas išmintingas sprendimas, kad jei važiuoja rusų karinis transportas, jo netikrinti, – atvirai sako G. Surgailis. – Įsivaizduokite, ką reiškia, kai neginkluotas patrulis sustabdo ginkluotus. Ką tu gali padaryti kad ir su medžiokliniu šautuvu prieš automatą?“
Rusijos karinių dalinių turto perėmimas, pasak istoriko, vyko itin civilizuotai. Sudaryta perdavimo–priėmimo komisija kruopščiai dokumentuodavo visą okupantų palikimą, kad ir koks tas būdavo.
„O ką dar gali padaryti, kai tai, ką reikia priimti, sugriauta, išplėšta?“ – G. Surgailis sako, kad lietuviai neretai tiesiog neturėjo kito pasirinkimo.
Itin akį rėžė gamtai padaryta žala: didžiuliai sąvartynai, išlieti naftos produktai. Norint apskaičiuoti nuostolius, reikėjo brangių, sudėtingų tyrimų, o Lietuva tuo metu tam neturėjo galimybių. Šiaulių aerodrome, pasak G. Surgailio, žmonės išsikasdavo duobę ir semdavo degalus – tiek dirva buvo užteršta besileidžiančių lėktuvų kur papuola išpiltais degalais.
„Tai ne anekdotas – tai vyko iš tikrųjų“, – patikina istorikas.
Kelių dalinių teritorijos vėliau buvo išvalytos, tačiau nemalonių radinių iš ano meto – pavyzdžiui, žemėje užkastų šaudmenų, aptinkama iki šiol.
„Galiu pasakyti vienu vieninteliu sakiniu: 1993 metų rugpjūčio 31-ąją baigėsi Antrasis pasaulinis karas Lietuvoje“, – apibendrina kariuomenės išvedimą iš Lietuvos G. Surgailis.
Būtent rugpjūčio 31-ąją prieš pat vidurnaktį paskutinis okupacinės kariuomenės ešelonas paliko Lietuvą. Ir tai įvyko metais anksčiau nei Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje ar Lenkijoje.
Karo istorikas prisipažįsta nežinantis, kaip tą pavyko padaryti. Tegalintis spėti, kad B. Jelcinui reikėjo pasauliui parodyti „naująją Rusiją“ – nusimetusią sovietinį apdarą, demokratišką. Tačiau įtemptos lietuvių pastangos išprašyti okupacinę kariuomenę, be jokios abejonės, irgi turėjo įtakos.
„Gal pagelbėjo neblogi A. Butkevičiaus ir P. Gračiovo santykiai, faktas, kad pastarasis tarnavo Kaune? – svarsto G. Surgailis. – Man atrodo, kad Rusijai daugiau reikėjo to „matote, mes kokie demokratiški“ pasirodymo. Bet vienas Dievas težino, kaip ten viskas iš tikrųjų buvo. Tokių dalykų jau niekas nebekomentuos ir archyvuose nerasime.“
Karo istoriko vertinimu, Lietuvos kaimynėms svetimos kariuomenės išvedimo procesas galbūt buvo kiek paprastesnis: jos turėjo daugiau laiko ir galimybę pasinaudoti mūsų patirtimi.
„Pas mus tai buvo eksperimentas, – tiesiai šviesiai sako G. Surgailis. – Nors, matyt, visur šio proceso būta sudėtingo – kas gi norės išeiti savo noru? O ir sovietinių kariškių buvo įvairių: vieni suprasdavo, kad šalis demokratiška, kiti traukėsi sukandę dantis. Tuo labiau kad patys išvažiuodavo į nežinią.“
Karo istoriko manymu, 1992–1993 metais Lietuva žengė labai didelį žingsnį. O kad jis buvo sėkmingas ir palyginti spartus, labai prisidėjo ką tik nepriklausomybę atgavusios valstybės geranoriški gestai. Pavyzdžiui, Lietuvoje visiems pasitraukiančios kariuomenės kariškiams leista privatizuoti butus ir, jei norėjo, parduoti.
Pasitraukdama iš Lietuvos okupacinė kariuomenė paliko suniokotą turtą ir užterštą gamtą, tačiau išsireikalauti žalos atlyginimo už tai jauna nepriklausoma valstybė neturėjo galimybių. KAM archyvų nuotrauka
„Jie būdavo išvedami dažnai į visiškai neapgyvendintas vietoves, – primena G. Surgailis. – Žmogiška yra nerimauti, kur ir kaip ten gyventi. Šis lietuvių gestas buvo teigiamas dalykas ir daugelis vertino palankiai, nes leidome privatizuoti butus ir išsivežė pinigų juos pardavę.“
Be to, mainais už kai kuriuos paliekamus objektus lietuviai rusams pastatė naujų – tarp jų ir porą namų Kaliningrade.
Lietuvoje asmenims, kurie norėjo pasilikti, buvo paprasčiau ir su pilietybe. Estija ir Latvija jos nesuteikė, o Lietuvoje pilietybę galėjo gauti visi čia gyvenę nepriklausomybės paskelbimo metu. Istoriko manymu, mūsų šaliai buvo paprasčiau, nes lietuvių procentas buvo gerokai didesnis nei kitataučių. Ir visgi tokius valdžios sprendimus jis vadina protingais.
„Iš vienos pusės, mes elgėmės labai kietai, bet į kai kuriuos klausimus, ypač kas susiję asmeniškai su karininkais, jų šeimomis, buvo pažvelgta labai žmogiškai. Matyt, viską sudėjus, tai ir lėmė, kad kariuomenė iš Lietuvos išvesta anksčiausiai“, – svarsto G. Surgailis.
1993 metų rugpjūčio 31-ąją išvykus paskutiniam Rusijos armijos kariniam ešelonui, dar buvo likę keli smulkūs daliniai. Jie išvesti per porą mėnesių. 1993 metų lapkričio 26 dieną buvo perimti paskutinio karinio dalinio, dislokuoto Linkaičiuose, objektai.
Kiek atkūrus Nepriklausomybę Lietuvoje buvo dislokuota Sovietų Sąjungos kariškių, tikslių duomenų neturima. Rusijos Federacijos Šiaurės vakarų grupės pateiktas duomenimis, 1992 metų sausio 1-ąją buvo daugiau nei 34 tūkst. karių. Spėjama, kad iš viso galėjo būti apie 7,3 tūkst. karininkų, 3,6 tūkst. praporščikų, 22,2 tūkst. kareivių ir seržantų, daugiau kaip 1,4 tūkst. kursantų, apie 1 000 tankų, apie 180 lėktuvų, 1 901 šarvuotis. Manoma, kad jų galėjo būti kokiais 10 tūkst. mažiau.
Be Gynybos ministerijai pavaldžių dalinių, Lietuvoje dar buvo dislokuota KGB priklausę 6 pasienio apsaugos daliniai, Vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės junginys bei Federalinės vyriausybės ryšių ir informacijos agentūros prie Rusijos Federacijos prezidento 6-oji radijo žvalgybos bazė, dislokuota Kaune. Sovietinės karinės dalys Lietuvoje užėmė 68 tūkst. hektarų arba 1,2 procento šalies teritorijos. Jos buvo dislokuotos visuose didžiuosiuose miestuose ir sostinėje. Vilniuje buvo dislokuoti 32 stambūs kariniai objektai ir net sprogmenų sandėliai tankiai apgyvendintuose Vilniaus rajonuose.
