-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ir dar kokių! Dailiausiai sukirptų, išpuoštų aplikacijomis.
Išgirdęs, kad galėtų jas pardavinėti šiomis dienomis rengiamose Kaziuko mugėse, senolis moja ranka. Tvirtina pinigų nestokojantis, prekiauti nebenorintis, nes per gyvenimą prisiprekiavo.
Todėl didžiulę šūsnį, kelias dešimtis paties siūtų prijuosčių sako mielai išdovanosiantis.
„Kad tik imtų“, – šypsosi senjoras.
Devyniasdešimtmečio hobis – prijuosčių siuvimas. G. KARTANO nuotr.
Valgį noriai gamindavęs, tačiau virtuvėje niekada prijuosčių nedėvėdavęs J. Giedrys artėdamas prie 90-ies vieną tokią gavo dovanų.
Nutaręs, kad dovanotoji labiau tiktų šeimininkėms, o jam reikėtų kiek ilgesnės, senjoras nusprendė pabandyti pasisiūti.
Ir štai jau pusantrų metų virtuvėje sukiojasi tik su savo rankų darbo prijuostėmis, viena už kitą gražesnėmis, įdomesnėmis.
„Kur aš anksčiau buvau! Toks patogus daiktas. Susitepusią prijuostę išskalbiu, o pats vaikštau švarus“, – džiaugiasi senjoras.
„Prijuosčių siuvimas man teikia malonumą, o jis – neįkainojamas.“
J. Giedrys
Išsaugojo jis ir bičiulės dovanotąją. Šią paprastai užsiriša švenčių dienomis.
Toji prijuostė jam tapo modeliu, pagal kurį prisiuvo dešimtis kitų.
J. Giedrys skaičiuoja per pusantrų metų pasiuvęs jau daugiau nei 70 prijuosčių.
Nemažai jų padovanojo.
G. KARTANO nuotr.
Kad prijuostes siūti būtų patogiau, J. Giedrys patobulino ir savo elektrinę siuvimo mašiną.
Įstatė prietaisą, lėtinantį jos eigą. Dabar siuvamoji dirba lyg sviestu patepta.
„Siuvimas man dar ir kaip praskaidrina gyvenimą. Pasenau, tapo sunku susikaupti, kad paskaityčiau. O kiek gi žiūrėsi televizorių? Laiko begalės, nebežinai ką ir beveikti. O kai siuvu, užsimirštu, apie nieką kitą negalvoju, vien tai, kad siūlės nenukreivočiau ir kad ardyti, o po to taisyti nereikėtų“, – pasakoja J. Giedrys.
Pasiūti vieną prijuostę senjoras užtrunka apie pusdienį.
„Jaunam žmogui tam gal pakaktų valandos. O aš savo drebančiomis rankomis sunkokai ir audinį sugraibau, pasilpusiomis akimis labai jau įdėmiai reikia žvelgti ir taikyti, kad siuvinys išeitų gražus. Bet žmonės mano prijuostes pagiria, kai padovanoju, džiaugiasi, o tai džiaugsmas ir man“, – tvirtina senolis.
G. KARTANO nuotr.
Pasiteiravus, gal jam išbandžius ir mezgimą, J. Giedrys net sumosavo rankomis.
„Aš net žiūrėti negaliu, kaip moterys mezga. Nesuvokiu, iš kur tiek kantrybės. Va siuvimas – kitas dalykas: susiuvai kelias siūles – ir daiktas gatavas“, – aiškina senolis.
O kad jo siūtos prijuostės taptų išskirtinėmis dovanomis, pasiuvo J. Giedrys ir joms sudėti skirtus maišelius. Ir tie – su aplikacijomis, žaismingi, gražūs.
Gyvena devyniasdešimtmetis vienas. Džiaugiasi, kad sveikata leidžia ir tvarkytis pačiam, nereikia prašyti, kad valdžia atsiųstų pagalbininkų.
Vardija Jonas daugybę persirgtų sunkių ligų ir pats stebisi, kad šventasis Petras jam dar nepabarškino dangaus ar pragaro raktais.
„O aš ir netikiu nei dangum, nei pragaru. Augintas buvau labai „pabažnai“, bet kai užaugau ir pamačiau bažnyčioj žmogų, pokariu išžudžiusį daugybę kitų, nustojau tikėjimo. Tas mano pamatytasis vaikščiojo po bažnyčią su kunigu ir abu rinko tikinčiųjų aukas. Išėjau tada iš bažnyčios, nusispjoviau, ir daugiau ten nebekeliu kojos“, – sako J. Giedrys.
Užaugo jis Kupiškio rajone. Dar nė paauglystės nesulaukęs išgyveno baisų pokarį. Visam gyvenimui į atmintį įsirėžė, kai į namus ateidavę ginkluoti vyrai grasindavo sušaudyti. Per kiekvieną tokį vizitą Jonas sako išgyvendavęs pasaulio pabaigą.
Baigė jis keturis pradinės mokyklos skyrius, piemenavo, o užaugęs, kaip pats sako, tapo „kolchozniku“.
Sukūręs šeimą apsigyveno Rokiškyje. Gimė dukra ir sūnus. Deja, prieš trejetą metų ligos pasiglemžtą sūnų J. Giedriui teko palaidoti.
Jonas Giedrys virtuvėje visada dėvi tik paties siūtą prijuostę. G. KARTANO nuotr.
„Gyvendamas Rokiškyje užtektinai prisiprekiavau. Prie namų turėjome ūkį, auginome daržoves, įvairiausias gėles, pardavinėjome jas. Pinigų nestokojome, bet pajutau, kad esu vien darbinis arklys“, – skaudūs prisiminimai užgula J. Giedrį.
Tad tapęs pensininku nusprendė keisti gyvenimą. Ryžosi nutraukti santuokinius ryšius ir vienas pats atsikraustė į Panevėžį. O įsikūrus Aukštaitijos sostinėje, likimas buvo atsiuntęs ir mylimą moterį.
Visgi graži jų draugystė truko neilgai. Mylimoji, Jonui palikusi pačius gražiausius prisiminimus, mirė.
Pasak senolio, per tuos draugystės metus jis patyrė rojų žemėje. Ilgai negalėjo susitaikyti su mylimosios netektimi.
„Dabar, žiemą, laiką leidžiu siūdamas. O kai tik atšils, eisiu į gražiai sutvarkytą Laisvės aikštę, sėsiuosi ant suoliuko. Tokių vienišių kaip aš ten susirenka nemažai, mes bendraujame. Termose nusinešu kavos, po truputį gurkšnoju“, – pasakoja Jonas.
Jis pajuokavo, kad gyvenančiam miesto centre esančioje Sodų gatvėje Laisvės aikštė jam tapo tarsi savas kiemas.
O Panevėžys, pasak J. Giedrio, išties pati geriausia vieta seniems žmonėms.
Jonas Giedrys skaičiuoja pagaminęs 140 kanklių. G. KARTANO nuotr.
Jonas lenkia pirštus, vardindamas Panevėžio privalumus: daugybė ranka pasiekiamų parduotuvių ir vaistinių, netoli ligoninė, pasiligojus greitoji kaipmat ten nuveža.
„Kad pas daktarą ne taip lengvai pakliūsi – jau kitas dalykas“, – bando juokauti senolis.
Ir priduria: „Bet juk visoje Lietuvoje trūksta daktarų.“
Gyvena J. Giedrys vieno kambario bute. Jame – nemažai paties sumeistrautų baldų.
Padarė jis ir išradimą. Jei pamiršta užsukti dujų čiaupą, apie tai perspėdama užsidega jo paties prie to čiaupo pritvirtinta lempelė.
„Naują skalbyklę ne taip seniai nusipirkau. Kad ją prijungtų, meistrų kviestis nereikėjo, pats viską pasidariau“, – didžiuojasi senjoras.
Pasenti devyniasdešimtmečiui neleidžia kasdienė mankšta. G. KARTANO nuotr.
Bekalbant senjoras nusprendžia parodyti ir paties pagamintas kankles.
Jonas prasitaria per gyvenimą pagaminęs net 140 kanklių, o jomis groja tiek pat Aukštaitijos kanklininkų.
Tik pats nei groja, nei dainuoja, o štai kankles, pamokytas vieno muzikanto, gaminęs.
Tik stygų garsus suderino jau kiti.
Paklaustas, ką veikia, kai nesiuva, J. Giedrys paaiškino tuomet mąstantis apie gyvenimą.
Klausosi žinių apie kasdienius įvykius, domisi politika. Visus, kas bijo karo, devyniasdešimtmetis ramina: to tai nebus.
„Ne visai gi kvaili valstybių vadovai, susitars“, – tvirtai įsitikinęs panevėžietis.
Jonas pabrėžia gyvenantis ramiai. Ir, kiek pavyksta, sveikai. Kasdien daro mankštą, saikingai maitinasi, o svarbiausia – neįsileidžia blogų minčių.
„Ir nesėdžiu be darbo – siuvu prijuostes. Iš pradžių buvau gavęs dovanų audinių. Kai tie pasibaigė, prisipirkau naujų, lininių. Neskaičiuoju, kiek man tai kainavo. Prijuosčių siuvimas man teikia malonumą, o jis – neįkainojamas“, – pabrėžė devyniasdešimtmetis.
