-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Prieš pusę šimtmečio Lietuvoje įsižiebė nauja pasipriešinimo liepsna, visiems laikams pakeitusi visuomenės bei sovietinio režimo santykį. 1972-ieji tapo savotiška virsmo era, žymėjusia naują rezistencijos etapą, kuriam pamatus iš esmės sudėjo vienas pogrindinis leidinys.
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesoriaus Arūno Streikaus teigimu, 1972-ieji, žvelgiant iš laiko perspektyvos, tapo visiškai naujos sovietmečio eros atskaitos tašku. Jame galima išskirti du pagrindinius įvykius: Romo Kalantos susideginimą1972 metų gegužės 14 dieną ir po šios tragedijos sekusius neramumus Kaune.
„Sovietmečiu tai buvo gausiausia ir radikaliausia spontaniško protesto išraiška, – taip sukrėstos visuomenės reakciją į 19-mečio jaunuolio auką Lietuvos laisvei vertina profesorius. – Su ja būtų galima šiek tiek sulyginti nebent 1956 metų irgi spontaniškai vykusias studentų eitynes per Vėlines, bet po Romo Kalantos susideginimo buvusiuose įvykiuose dalyvavo gerokai daugiau žmonių ir protestus malšino gerokai gausesnės represinės struktūros. Tad 1972-ieji šiuo požiūriu buvo daug matomesni ir įsitvirtino atmintyje.“
Kitas, istoriko požiūriu, svarbus, o galbūt net ir svarbesnis tų metų įvykis buvo „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidybos pradžia.
R. Kalantos susideginimas, be abejonės, sukėlė šoką ir atvėrė visuomenei akis. Tačiau savilaidis periodinis leidinys, kuriame fiksuoti tikinčiųjų teisių pažeidimai, jų persekiojimo faktai, teismai prieš tikinčiuosius, ilgalaikėje perspektyvoje turėjo didesnę reikšmę nei R. Kalantos žingsnis ir po to kilę neramumai.
„Galima sakyti, jog „Kronika“ iš esmės pakeitė visuomenės ir režimo santykį. Pakeitė žaidimo taisykles informaciniame lauke“, – mano profesorius A. Streikus.
Romas Kalanta. LYA nuotr.
Iki tol visuomenės informavimo sferoje sovietų režimas turėjo absoliutų monopolį, nes didžiajai daliai piliečių tik ji – okupantų kontroliuojama žiniasklaida – tebuvo prieinama.
Atsiradus „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikai“, jos egzemplioriai ėmė keliauti iš rankų į rankas (neatsitiktinai kiekvienas leidimas buvo spausdinamas su prierašu „Perskaitęs duok kitam!“), o pagrindinius straipsnius – cituoti lietuvių kalba transliuojančios užsienio radijo stotys. Ir visuomenė netikėtai įgijo alternatyvų informacijos šaltinį.
„Paprastai diktatoriškų, autoritarinių, nedemokratinių režimų stiprybės pagrindas yra informacijos valdymas ir jos kontrolė, – aiškina A. Streikus. – Ir kai visa ta sistema pažeidžiama, dažniausiai prasideda greitesnė ar lėtesnė sistemos erozija.“
Anot profesoriaus, nenuostabu, kad po to pasipylė ir kitų leistinumo ribas pasiekusių įvykių, itin daug – kultūroje. Mat daugmaž tais pačiais 1972-aisiais Lietuvoje baigėsi vadinamasis chruščiovinis atlydis – liberalesnis, ypač kultūros srityje, laikotarpis.
Geriausiai, istoriko teigimu, žinomu to pavyzdžiu tapo tuometinio Kauno dramos teatro režisieriaus Jono Jurašo konfliktas su sovietų valdžia dėl spektaklio „Barbora Radvilaitė“ – menininko bandymo išplėsti kūrybos laisvės ribas kulminacinis taškas.
Nors valdžia galiausiai susidorojo su jai nepatogiu „nacionalistiniu“ režisieriumi – J. Jurašas buvo pašalintas iš Kauno dramos teatro vyriausiojo režisieriaus pareigų be teisės dirbti teatre, o 1974 metais kartu su šeima KGB išprašytas ir iš Lietuvos, – jo atviras protesto laiškas prieš cenzūrą, adresuotas LTSR kultūros ministrui, tapo pirmąja kregžde.
„Tad galime sakyti, jog 1972-aisiais sovietų režimui buvo mestas ir kultūrinės raiškos iššūkis“, – apibendrina A. Streikus.
1972-ieji, gegužės 18 diena. Praėjus keturioms dienoms po Romo Kalantos žūties, Kaune kilo neramumai. Po pagerbimo susideginimo vietoje Miesto sode (nuotraukoje), buvo surengtos protesto eitynės (nuotraukose žemiau), kurias siųsti malšinti sovietinės milicijos darbuotojai. LYA nuotr.
Kodėl būtent 8-ojo dešimtmečio pradžioje susiformavo tokios sąlygos, kad visuomenė galutinai liovėsi imituoti nuolankumą ir ėmė priešintis viskam, kas simbolizavo sovietinę sistemą, vienareikšmiškai pasakyti būtų sudėtinga.
Profesoriaus A. Streikaus nuomone, vienos bendrinių priežasčių turbūt būta tos, kad visoje Europoje, visame Vakarų pasaulyje tas laikotarpis buvo neramus.
„Maždaug nuo 1968 metų, nuo vadinamojo Prahos pavasario, nuo bandymo demokratizuoti socialistinę sistemą Čekoslovakijoje ir nesėkmės iki studentų protestų Vakarų Europos sostinėse. JAV tai buvo jaunimo kontrkultūros, pirmiausia hipių, iškilimo laikotarpis“, – visa tai, istoriko įsitikinimu, kūrė įaudrintą atmosferą.
Savo indėlį padarė ir 8-ojo dešimtmečio pradžioje subrendusi nauja karta. Jos studijos sutapo su gerokai liberalesniu, lyginant su pirmuoju pokario dešimtmečiu, atlydžio laikotarpiu. Tad, pasak profesoriaus A. Streikaus, tai buvo jauni žmonės, kurių požiūris buvo jau visai kitoks.
„Jie nebepažino slegiančio, gniuždančio stalininio teroro patirties ir galbūt baimės nebebuvo tiek daug, kaip vyresniajai kartai, kuri patyrė represijas ir stiprią valdžios kontrolę“, – svarsto jis.
Be to, aplink jau vyko tiek visko neįprasto, anksčiau negirdėto, drąsaus. Kaip kad Simo Kudirkos garsusis „šuolis į laisvę“.
1970 metų lapkritį per JAV ir Sovietų Sąjungos žvejybos organizacijų vadovų susitikimą, vykusį JAV teritoriniuose vandenyse, jaunas lietuvis jūrininkas perėjo į amerikiečių pakrančių apsaugos laivą ir paprašė politinio prieglobsčio.
„JAV kilo tikrai nemažą rezonansą informacinėje erdvėje turėjusi bangelė, kuri Lietuvos vardą grąžino į platesnius vandenis. Ir žmonės katalikiškoje aplinkoje pajuto, kad vis dėlto galima pramušti geležinę uždangą gaubiančią tylos sieną“, – neabejoja profesorius A. Streikus.
LYA nuotr.
„Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, žinoma, nebuvo vienintelis pogrindinis periodinis leidinys 8-ojo dešimtmečio Lietuvoje. Jų spausdinta ir daugiau. Bet paprastai per trejus ar ketverius, daugiausia penketą metų KGB pavykdavo likviduoti spaudinių rengėjus ir nutraukti leidybą. „Kronika“ gi išsilaikė beveik du dešimtmečius – iki pat nepriklausomybės atgavimo.
A. Streikaus vertinimu, turbūt pagrindinė priežastis, kodėl KGB čia patyrė apgailėtiną pralaimėjimą, buvo ta, kad „Kronikos“ leidyba rėmėsi iki tol egzistavusiomis pogrindinėmis Bažnyčios struktūromis. Tokiomis, kaip pogrindinės moterų vienuolijos, kurios, istoriko manymu, atliko turbūt didžiausią, svarbiausią „juodąjį“ darbą, kai „Kronikos“ leidėjui, būsimam kardinolui Sigitui Tamkevičius teko labiau redakcinė, organizacinė jo dalis.
Jau po kelerių metų „Kronika“ tapo ne vien vietinio KGB, vietinės valdžios galvos skausmu, bet ir Maskvoje ji jau buvo suvokiama ir identifikuojama kaip problema, kurią reikia spręsti.
Profesorius A. Streikus
„Visas pirmųjų numerių perspausdinimas, po to platinimas gulė ant moterų vienuolių pečių, – pabrėžia A. Streikus. – Dėl jų pasiaukojimo „Kronika“ galėjo egzistuoti netgi po to, kai S. Tamkevičius buvo suimtas.“
Informacijos rinkimas, primena profesorius, taip pat vyko per didžiąją Lietuvos dalį aprėpusios pogrindžio moterų vienuolijos grupeles ar moteris, dirbusias parapijose, klebonijose.
„Tad, manau, tai buvo pagrindinė leidinio sėkmės priežastis“, – daro išvadą.
„Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidėjų praktikuota griežta konspiracija, žinoma, irgi turėjo reikšmės. Tačiau, kaip sako profesorius, konspiracinių įgūdžių turėjo ir kitų pogrindinių leidinių leidėjai, bet taip ilgai neišsilaikė net ir naudodamiesi visais veiksmingiausiais metodais.
LYA nuotr.
Galiausiai „Kronikai“ pagelbėjo ir tai, kad jos leidyba stebėtinai greitai davė apčiuopiamų rezultatų. Išvysta, kaip leidinys, laužydamas informacinę blokadą, sovietų sukurtą informacijos burbulą, tampa reikšmingu ginklu prieš sovietų skleidžiamą melą tiek Lietuvoje, tiek ir Vakaruose.
„Turbūt visa besipriešinanti kunigijos dalis, vienuolijos suprato, kad daugiausia dėmesio, didžiausius resursus reikia skirti „Kronikai“, jos leidybai, kad svarbu išlaikyti ją. Jei čia smarkiai užsiveržtų kilpa, kad jos numeriai bent jau pasiektų Vakarus ir grįžtų atgal radijo bangomis, būtų Vakaruose žinoma“, – sako A. Streikus.
Pasak jo, buvo labai svarbu pažadinti viešąją Vakarų opiniją, priminti pasauliui situaciją Lietuvoje, o ir bendrai visoje Sovietų Sąjungoje. Bet „Kronikos“ leidėjams pavyko pasiekti dar daugiau: kad Vakarai taptų savotiškais tarpininkais jų veikloje.
„Pasinaudodama Vakarų techninėmis galimybėmis „Kronika“ galėjo plačiau pasklisti ir Lietuvoje, – aiškina istorikas. – Tik tuo spausdintiniu pavidalu ir pasitelkus tik savilaidos dauginimo praktiką „perskaitęs duok kitam“ arba „jeigu gali, padaugink“ „Kronika“, geriausiu atveju, būtų pasiekusi kelis ar keliolika tūkstančių skaitytojų. O per užsienio radijo laidų transliacijas, vadinamųjų „Balsų“ („Amerikos balso“ ir kitų į sovietinę Lietuvą transliavusių užsienietiškų stočių) klausymąsi, nepaisant sovietų režimo trukdymų, ji pasiekdavo tikrai didelę dalį Lietuvos gyventojų. Be jokių tyrimų, labai apytikriai, bet vis dėlto drįsčiau teigti, kad bent kas antroje šeimoje buvo klausomasi užsienio radijo.“
1973-iaisiais atskleista pogrindinė spaustuvė Kaune, kurioje spausdinta ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. LYA nuotr.
„Kronika“ vis dėlto buvo ne vien tik Vakarams, bet ir Lietuvos visuomenei žadinti ir drąsinti labai svarbus įrankis“, – sako profesorius A. Streikus, tačiau tiki, jog vien tuo leidinio misija neapsiribojo.
Patikrintų faktų viešinimas „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ puslapiuose – su konkrečiomis pavardėmis, pareigomis, vietovėmis – buvo savotiška auklėjimo priemonė čia gyvenantiems režimo atstovams.
„Ir ji buvo labai efektyvi“, – patikina istorikas.
„Kronikoje“ viešinti režimo talkininkai, ypač vietinio lygmens – ar tai būtų pernelyg uolios ateistinį darbą dirbusios mokytojos, persekiojusios lankiusius bažnyčią mokinius, ar vietos valdžios pareigūnai, – turėjo jaustis nepatogiai.
„Tie, kas galėjo sekti jų pavyzdžiu ir taip elgtis, nuo šiol turėjo gerai pagalvoti, ar verta tą daryti, nes už tai reikės sumokėti nemažą kainą“, – kad viešumas šiuo atveju buvo ir ginklas, sako A. Streikus. Ypač nedidelėse vietovėse, kur visi gyventojai daugiau ar mažiau vieni kitus pažįsta ir apie viską kalbasi tarpusavyje. Tad atsiradus „Kronikai“, režimui tapo daug sunkiau rasti talkininkų.
Galvos skausmu jam tapo ir KGB bejėgiškumas bandant sustabdyti „Kronikos“ leidybą.
Kas iš to, kad sovietinėms saugumo struktūroms sekėsi daugiau ar mažiau kontroliuoti kitas pasipriešinimo apraiškas Lietuvoje, – Maskva dažnai net nežinodavo apie jų egzistavimą. „Kronikos“ atveju buvo kitaip.
Iš Panevėžio krašto kilusi vienuolė, disidentė, politinė kalinė Ona Pranskūnaitė 1977-aisiais, kai KGB buvo suimta už „Kronikos“ spausdinimą ir platinimą. LYA nuotr.
„Jau po kelerių metų „Kronika“ tapo ne vien vietinio KGB, vietinės valdžios galvos skausmu, bet ir Maskvoje ji jau buvo suvokiama ir identifikuojama kaip problema, kurią reikėia spręsti“, – sako profesorius A. Streikus.
Ypač situacija paaštrėjo devintajame dešimtmetyje, kai popiežius Jonas Paulius II pradėjo savo pontifikatą, šaltasis karas įžengė į naują etapą ir Vakarų valstybės informaciniame kare prieš Sovietų Sąjungą ėmė labai plačiai naudoti žmogaus teisių – ir tikinčiųjų – lozungą. Maskvai tai jau kėlė ne šiaip susirūpinimą. Tad, istoriko teigimu, ji ėmė dar labiau spausti vietos represines struktūras Lietuvoje imtis veiksmų kuo greičiau nutraukti „Kronikos“ leidybą. Bergždžiai.
A. Streikaus svarstymu, čia būtų galima išvesti savotišką paralelę ir su dabartiniais įvykiais.
„Kai Vladimiras Putinas reikalauja kažkokių laimėjimų, pergalių, bet vykdantys vietoje tą visą politiką dėl sistemos neefektyvumo to pasiekti negali. Ir nesugeba, ir spaudimas yra, bet jokių rezultatų nematome“, – šypteli profesorius.
