-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Jau kelinti metai esame šiek tiek išsibarstę ir tam tikra prasme sulaukėję – gyvename kažkokiame chaose“, – juokiasi Erika, omenyje turėdama anaiptol ne prieššventinį dovanų planavimo ir pirkimo vajų. Jauna moteris tikina išvis panašių vargų nepatirianti. Kol visi skundžiamės prekybos centruose nusidriekiančiomis eilėmis, panevėžietės šeimai visai nesunkiai pavyksta jas aplenkti. Mat jau lygiai dešimtmetį, nuo 2008-ųjų, neregėto grožio kalėdinius eglutės žaisliukus kurianti Erika kasmet jais apdovanoja ir artimus draugus.
„Pirmąjį savo kalėdinį žaisliuką pagaminau paskatinta parduotuvės, kurioje dirbau, vedėjos. Ji įžvelgė tam tikrą mano kūrybinį, meninį potencialą. Tad įdavė senus žaisliukus ir paprašė juos apipavidalinti“, – savo kūrybos pradžią prisimena pašnekovė.
Ne viskas vyko sklandžiai, neslepia Erika. Pirmieji sunkumai laukė vien pabandžius apvilkti burbulus medžiaga. Žaisliukų būta stiklinių, trapių, tad net ir labai švelniose rankose neišvengiamai pavirto šukėmis.
„Nežinojau, ką su jais darysiu, tačiau nesinorėjo nuvilti. O vėliau lūkesčiai pranoko ir mane pačią: žaisliukai išėjo tiesiog nuostabūs – jie buvo tikri mažieji meno kūriniai“, – sako Erika.
Anksčiau sukurti vieną nedidelį žaisliuką jai prireikdavo iki valandos. Dabar, kai sumažėjo siuvinėtų detalių ir atsirado daugiau įvairių aplikacijų, šventinė dekoracija naują išvaizdą įgauna per kiek daugiau nei 15 minučių.
Paprastai kartu su mama Nijole kurianti Erika šiemet nusprendė kūrybinėmis operacijomis pasidalyti su geranoriškais pagalbininkais, taigi vieni jų burbulus apvelka, kiti – dekoruoja.
Panevėžietė sako, kad jos kalėdinių puošmenų dizainas ir kūrimo technika kasmet ne drastiškai, bet kiek pakinta.
„Jaučiu, jog tuomet ir pati galiu tobulėti, vis atrandu kažką naujo. Esu perfekcionistė ir labai priekabi – vis kabinėjuosi pati prie savęs“, – linksmai prisipažįsta.
Į kūrybinį dukros ir mamos tandemą stojusios Erika ir Nijolė juokiasi kasmet vis svarstančios, kaip būtų galima dar patobulėti. Ir nors atrodo, kad nebepavyks nieko ypatingo sugalvoti, visad kažkaip atsiranda naujų sprendimų. Juos E. Grigorjevaitė kaskart gludina iš naujo ir patikina neabejojanti savo jėgomis ateinančiais metais žaisliukus sukurti dar nepriekaištingesnius.
Ne tik darbo dienomis plušanti, bet ir savaitgalius šiam savo užsiėmimui aukojanti panevėžietė šmaikštauja, esą su metais darosi sunku ir suskaičiuoti, kiek žaisliukų jau pagaminta. Tikslaus skaičiaus tikrai nepavyktų pasakyti, tačiau spėja jį artėjant link tūkstančio.
Paradoksalu, tačiau nors Erikos rankų darbo žaislai puošia kalėdines egles įvairiausiuose Lietuvos kampeliuose, pačios žaliaskarė šeimininkės kūriniais nežiba.
„Esame batsiuviai be batų. O dabar dar ir ta stadija, kai, atrodo, padarysiu dar kokias tris dešimtis žaislų ir viską mesiu!“ – šypteli tokios darbų gausos nesitikėjusi E. Grigorjevaitė.
Iki didžiųjų žiemos švenčių likus kiek daugiau nei savaitei, panevėžietę užgriuvo tokiais žaisliukais savo kalėdines egles papuošti panorusių užsakovų prašymų lavina. Vieniems jų užtenka poros burbulų, bet kiti pageidauja viso šimto ar net dviejų.
Kūrėja tik skėsteli rankomis – dabar nebėra kur dėtis: kadangi neliko iš anksto prigamintų grožybių, tenka kurti naujus žaislus.
Nors šiuo gyvenimo etapu Kalėdos Erikai veikiau darbymetis, ji žūtbūt stengiasi, kad darbai neužgožtų šventės.
„Kalėdos man visų pirma buvimas su šeima, ramybė, – sako. – Sesė jau antrus metus grįžta šventes praleisti kartu, nors keturiolikti metai gyvena Liverpulyje. Juokiamės su ja, jog žiūrėsime šimtą kartų matytus filmus. Labai laukiu tų stebuklų ieškojimų kartu su šeima.“
Erika svarsto, jog peržengti kūrybos pomėgio ribas jai padėjo socialinių tinklų įtaka. Į juos jauna moteris tikina neskubėjusi. Tokį žingsnį žengi ryžosi tik tuomet, kai jautėsi pasitikinti savo jėgomis ir užtikrinta dėl darbų kokybės.
Anksčiau apie jos kuriamus darbus žmonės sužinodavę iš lūpų į lūpas.
Kad širdžiai mielas pomėgis kada nors peraugs ir į verslą, kūrybiškos prigimties panevėžietė sako žinojusi jau seniai. Tiksliau, nė neabejojusi, jog gyvenime atsivers šis naujas puslapis. Tik niekada neturėjo aiškios vizijos, kada ir kaip tai įvyks.
Dabar, kai jau trečius metus verčiasi mėgstama veikla – siuva akį traukiančius sėdmaišius – E. Grigorjevaitė atvirauja turinti nuojautą, jog kadaise linksmai „versliuku“ vadintas kūdikis ilgainiui peraugs į dar didesnius užmojus. Taigi galbūt kada teks išgirsti ir apie jos įkurtą fabriką.
Kada viskas įgaus realų pagreitį, panevėžietė nesvarsto – sako paprasčiausiai nemėgstanti forsuoti įvykių, justi papildomą stresą. Anot pašnekovės, ji tikrai nėra iš tų, neryžtingai mindžikuojančiųjų. Tiesiog nori būti užtikrinta, jog atlikti visi namų darbai, pasiruošta emociškai, sustiprinti gamybiniai ištekliai.
29-erių E. Grigorjevaitė netiki sakančiaisiais, jog kūrybinės ir verslo idėjos įgyvendinamos tik turint labai daug pinigų.
„O viskas prasidėjo iš paprasto poreikio, – tikina E. Grigorjevaitė. – Neturėjome ypatingų baldų, bet labai norėjome tokių įsigyti. Kadangi neradome nieko panašaus, ko ieškojome, nusprendėme pasisiūti“, – pasakoja.
Kad pavienės mintys virstų realiais veiksmais, sąlygos buvo itin palankios. Erikos mama Nijolė yra siuvėja, ir jau prieš tai šeima turėjusi nedidelę siuvyklą, tad ieškoti papildomų išteklių nereikėjo.
Tuo metu dukra ėmėsi ieškoti įkvėpimo ir idėjų, kaip galėtų atrodyti klasikinio stiliaus sėdmaišis.
„Pradėjau intensyviai domėtis ir supratau, jog tokių tiesiog nėra, – prisimena nusivylimą. – Išnaršiau visą internetą, bet pavyko surasti tik paprastus, eilinius, kurių ir taip visur pilna.“
Norinti savo namų aplinkai suteikti išskirtinio jaukumo užsispyrusi panevėžietė ieškojo kitų sprendimų tol, kol galiausiai sukūrė savąjį variantą. Ilgas dienas ir naktis internete idėjas medžiojusi Erika dabar gali drąsiai ranką prie širdies pridėjusi pasakyti, jog tai, ką pavyko sukurti jai, iki tol niekur nebuvo parodyta.
E. Grigorjevaitė prisimena, su kokiu džiaugsmu skubėjo užpatentuoti savo kurto dizaino. Tačiau jai buvo paaiškinta, jog to daryti paprasčiausiai neapsimoka. Lietuvoje įteisinti savo kūrybą trunka net aštuonis mėnesius, tuo metu Europoje nauji produktai į rinką yra įvedami vos per porą savaičių.
Dabar jaunoji dizainerė sako kur kas supratingiau žiūrinti į šią situaciją. Ir žinanti, kad dizaino patentavimas pasiteisina tik tuomet, kai kūrinys yra gaminamas pagal vieną šabloną.
„O čia – tai tą pakeiti, tai tą… Jau vien kiek spalvų palečių. Kiekvieną kartą reikėtų vis iš naujo patentuoti ir tai tikrai neapsimoka“, – mano.
Tiesa, atsisakiusi minties patentuoti, Erika susidūrė su nemažai sekėjų, kurie ėmėsi kopijuoti jos kuriamus daiktus. Tokios situacijos labai žeidžia panevėžietę, tačiau lapkričio mėnesį ji sulaukė malonios žinios, kad tai, ką daro, yra priskiriama taikomajam dizainui, taigi pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius įstatymus ją saugo autorinės teisės.
„Jeigu esu tikra, kad tai yra mano dizainas, vadinasi, autorius esu aš. Visi, kas nori pasiūti tokį patį dalyką, turi manęs atsiklausti, kitaip yra pažeidinėjimas įstatymas“, – pabrėžia.
Pasukusi verslo link, E. Grigorjevaitė sako neskubėjusi mesti oficialaus darbo. Pirmiausia, sako, norėjusi įsitikinti, jog niša, kuria domisi pati, yra įdomi ir kitiems.
Tačiau turėti idėją ir ją nustumti į šalį jauna moteris irgi neketino. Panevėžietė nuoširdžiai nesupranta skeptikų, tikinančių, kad jeigu neturi pinigų, nieko ir nepasieksi. Nes pačios patirtis byloja ką kita.
„Verslą pradėjau sąskaitoje turėdama didelį minusą, – atvirai kalba dizainerė. – Turėjome nemažų skolų, nelaimių… Depresija to nepavadinčiau, bet buvau tikroje emocinėje duobėje.“
Bet Erika visa širdimi troško iš duobės pakilti.
„Mes visiškai neturėjome galimybių, – neapsimetinėja moteris. – Bet turėjome beprotiškai daug noro. O kai nori, imi ir darai, ne zyzi, kaip Lietuvoje yra blogai.“
Kad ir trykštančiai optimizmu, E. Grigorjevaitei, žinoma, teko susidurti ir su tam tikrais sunkumais. Bet ji vis tiek mano, jog Panevėžys – tobulas miestas verslauti ir veikti. Geografiniu atžvilgiu aplink jį yra išsidėstę nemažai svarbių miestų: Kaunas, Vilnius, Šiauliai ar netoli esanti Ryga.
„Niekada nebuvau didelė savo miesto patriotė, kad negalėčiau be to miesto gyventi, – tikrai ne, – prisipažįsta. – Iš kitos pusės, niekada nebuvau ir iš tų žmonių, kurie savo miestą prilygintų kaimui. Mane netgi erzindavo tie, kas vos po metų, praleistų studijuojant Vilniuje, sakydavo, jog yra iš ten. Gėda būdavo girdėti tokias kalbas.“
Ir pati studijavusi sostinėje, Erika tik neseniai sugrįžo gyventi į Panevėžį. Čia pamažu, bet užtikrintai svajones ir planus įgyvendinanti kūrėja visgi pripažįsta, jog vien talentingam ir kruopščiam būti neužtenka.
„Daug lemia ir charizma, užsispyrimas, darbo nebijojimas. Turiu pažįstamų, kurios stebisi, jog aš pati kerpu medžiagas. Tai nėra siuvykla, kurioje dirba trisdešimt darbuotojų, – kaip galėčiau nekirpti? Darau viską – tą įrodo nuospaudos ant pirštų nuo žirklių!“
