-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Jei manoji sveikata ir toliau būtų tokia kaip dabar, mielai sutikčiau su Juozu gyventi dar kelis kartus tiek dešimtmečių, kiek jau nugyvenome“, – šypsosi ponia Vilija.
Bet dabartinis gyvenimas, sako, lengvas gal tik jai: vyrui ir klausa pasilpo, ir kojos taip nebeklauso, nugarą paskauda.
„Tad jei pripuls daugiau ligų, gyvenimas mums abiem gali pasidaryti nelengvu išbandymu“, – svarsto.
Bet ką tik 60-ąsias, deimantines tuoktuvių metines su žmona paminėjęs Juozas Jėčius nesutinka: anot jo, su tokia moterimi, kaip Vilija, kiekvienas vyras būtų laimingiausias pasaulyje. Dėl to ir bėdos, kokios tik užpultų, nebaisios, nes vienas kitam jie visada yra stipriausia atrama.
Deimantiniam jaunikiui po metų bus devyniasdešimt, mylima jo žmona – jaunesnė.
Šešis bendro gyvenimo dešimtmečius paminėję pačiame vasaros viduryje, Jėčiai sako, kad ta proga bažnyčioje sveikinami kunigo bei artimųjų išties jautėsi taip, kaip tada, jaunystėje, stoję prie altoriaus.
„Skirtumas toks, jog žinai, kad šalia – mūsų pačių vaikai, o drauge ir jų vaikai, mūsų anūkai, – sako V. Jėčienė. – Bet vis tiek apėmė toks pat jaudulys, kokį jaučiau, kai tekėjau būdama jauna: ir tada, ir dabar rodėsi, kad dar viskas ateityje. Neapsakomas džiaugsmas turėti šalia tokį brangų, tokį artimą žmogų.“
Jubiliejiniais metais jaunieji nusprendė santuokos įžadų neatnaujinti – santuoka ir taip tvirta. Tačiau už juos, o ir už visų jų artimųjų šeimas buvo užprašytos šv. Mišios. Po to šventė persikėlė į restoraną.
„Neseniai apsvarsčiau, kad visas mūsų su Juozu gyvenimas buvo šventė. Šventė ir tai, kad mums gera kartu, o be to, abu esame iš gausių giminių, tad įvairių progų su giminaičiais švęsti tikrai turėjome. O švęsti aš ypač mėgau!“ – juokiasi ponia Vilija.
Beje, panevėžietė apdovanota itin gražiu balsu, tad giminės susiėjimuose dainas traukdavo, svečius linksmindavo pati. Kadangi dar gebanti ir eiliuoti, tai prie eilių pritaikanti muziką ir dainuojanti savo pačios sukurtas dainas.
„Būdavo, kad puotaujam, aš dainuoju, linksminuosi ir linksminu kitus, o vyras ima ir užnūsta! Neslėpsiu, būdavo minučių, kai šmėkštelėdavo mintis, ir kam jis man toks, snūda, reikalingas, bet panašias mintis greitai vydavau šalin“, – šmaikštauja moteris.
ASMENINIO ALBUMO nuotr.
Pasiteiravus pono Juozo, ar nepavydėdavo kitų dėmesio žmonai, šis atsakė bibline tiesa: tikra meilė – nepavydi.
„Džiaugiausi ja, o ne pavydėjau“, – didžiuodamasis sako vyriškis. Ir kaip nesididžiuos: jo Vilija ir dabar tokia pat valiūkiškai jaunatviška, džiugi, linksma, smagi, graži.
J. Jėčius neslepia: būtent grožis ir linksmumas jam ir krito į akis vos pamačius tuomet jaunutę šviesiaplaukę. O jau vedęs suprato, kad geresnio pasirinkimo ir negalėjo būti. Nes Vilija ne tik daili, bet ir labai rūpestinga, dar labiau atsakinga, darbšti, sumani, jai rūpi, kad gera būtų visiems.
Be to, ir puiki šeimininkė.
„Juozą, prieš tai pristatęs kaip puikų jauną vyrą, į mano namus atvedė vienas mano giminaitis, – mena V. Jėčienė. – Taip jau buvo, kad tąsyk į svečius buvo atėjęs ir kitas sparną apie mane rėžęs jaunuolis. Abiem jiems svečiuojantis, turėjau progą palyginti.“
Vilijos pasirinkimą lėmė būsimo sutuoktinio santūrumas. Sako, greitai įvertinusi šią jo savybę – ne kalbas, o darbus, tvirtą, atsakingą požiūrį į gyvenimą.
„Ir gerai padariau, – be dvejonės šešėlio patikina moteris. – Kiek po to aš sutikau visokių pliuškių ir tauškalių! Tuomet supratau, koks vargas būtų su jais gyventi klausantis nesibaigiančių kalbų. Juozas savo meilę rodė darbais.“
„Gyvenime turi turėti tai, kas tau svarbiau net už tave patį ir dėl ko gali aukotis. Man tai buvo ir tebėra šeima.“
V. Jėčienė
V. Jėčienė tekėjo jau turėdama felčerės diplomą. O J. Jėčius buvo neseniai grįžęs iš tremties, Sibire iškalėjęs dešimt metų.
Okupantai išvežė jį dar paauglį, tremtyje vertė dirbti sunkiausius darbus, tad galimybės mokytis nebuvo.
„Tekėjau už nemokyto, – gūžteli ponia Vilija. – Jau vedęs Juozas baigė inžinieriaus mokslus ir labai pasižymėjo dirbdamas tuometėje „Lietkabelio“ gamykloje. Už visokius išradimus ir patobulinimus nešė ir nešė namo diplomus ir garbės raštus – kalnai jų prisikaupė.“
Prisiminusi vyro karjerą, ji svarsto, kad dabar gal ir turėtų šiam priekaištų. Mat Juozas su savo išradimais darbe dažnokai užsibūdavo iki nakties, juodviejų sūnų ir dukrą daugiausia teko auginti bei auklėti jai vienai.
„Algą vyras parnešdavo, pinigų netrūko. Bet man trūkdavo jo paties“, – neslepia deimantinė jaunavedė, čia pat sulaukusi švelnios vyro rankos ant peties.
V. Jėčienė prisipažįsta nesyk galvojusi, kodėl dabar tiek daug skyrybų. Ir mano radusi atsakymą.
„Štai mes su Juozu visą vedybinį gyvenimą puoselėjome vienas kitą, mums buvo svarbu šeima. Dabar gi žmonės tapo individualistai – jiems svarbūs jie patys, o šeimą laiko antraeiliu dalyku“, – mano moteris.
Toks individualistinis požiūris, anot jos, – kai svarbus esi tik pats sau, ne tik žlugdo santykius, bet naikina ir patį žmogų.
„Gyvenime turi turėti tai, kas tau svarbiau net už tave patį ir dėl ko gali aukotis. Man tai buvo ir tebėra šeima“, – sako šešis dešimtmečius santuokai atidavusi Vilija.
Vilija ir Juozas Jėčius niekada nesigailėjo pasirinkę tapti gyvenimo bendrakeleiviais – ir po šešių dešimtmečių sako nedvejodami sprendimą pakartotų. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Į klausimą, ar teko ką aukoti per gyvenimą, deimantinė nuotaka atsako be užuolankų: aukojo save. Bet darė tą su malonumu.
„Galbūt kiti sakytų, kad aukojo laisvę, šeimai aukojo laisvalaikį, kurį galėjo leisti kitaip, gauti daugiau malonumų. Tačiau tai, kad galėjau laisva valia rūpintis šeima, man ir buvo mano pasirinkimas, reiškiantis manąją laisvę“, – pabrėžia ponia Vilija.
Jos sutuoktinis į tai turi savo požiūrį. J. Jėčius niekada nesijautė ką nors aukojantis – jam gyvenimas buvo ir tebėra džiaugsmas, ne kokia nors auka.
„Patiko man dirbti, dabar patinka gyventi su žmona, – šypsosi vyriškis. – O ir laiko dabar turime daug.“
Jųdviejų buto langai atsiveria į Marijonų parką. Tad sako mėgstantis pasėdėti ant čia pat stovinčių suolelių. Tiesa, nueiti iki jų nebe taip lengva, tenka žingsniuoti pasiramsčiuojant. Užtat žmona vaikštanti už juodu abu, džiaugiasi.
Ji taip ir daranti: mažiau sėdinėjanti ant suoliukų, daugiau vaikštinėjanti po Marijonų parką.
„Galėčiau dar ir šokti!“ – patikina ponia Vilija.
Neseniai ji buvo išėjusi pabendrauti su parke vykusio Jaunimo pikniko dalyviais.
„Su jaunais žmonėmis kaip tik ir kalbėjome apie laisvę. Išsakiau savąjį požiūrį ir tvirtinau, kad laisvė – tai atsakomybė. Juk kiekvienas atsakome už save, esame atsakingi prieš kitus, tad toli gražu negalime daryti ką panorėję“, – pabrėžė V. Jėčienė, pasidžiaugusi, jog jos žodžiai buvo nuoširdžiai išklausyti ir įvertinti.
Užauginę, išmokslinę vaikus, Jėčiai dabar džiaugiasi jų ir anūkų pasiekimais, o svarbiausia tuo, kad visa šeimyna pasirinko likti Panevėžyje. ASMENINIO ALBUMO nuotr.
V. Jėčienė prisimena ir dar vieną gyvenimo įvykį, kuomet jos kalba sulaukė ovacijų.
Panevėžietės didysis džiaugsmas bei pasididžiavimas tai, kad ir jos vaikai, ir anūkai išėję aukštuosius mokslus – pastarieji dargi ir užsienyje studijavę. Kai Šiauliuose pedagogiką studijavusiai dukrai buvo teikiamas diplomas, ponia Vilija sako turėjusi galimybę padėkot profesoriams, o ir visai akademinei bendruomenei už atžalai suteiktas žinias.
„Pamenu, ir tuomet kalbėjau apie atsakomybę, kitus svarbius gyvenime dalykus, ir labai nustebau, kai baigusi kalbą išgirdau ne tik kad plojimus – ovacijas. Iki šiol man suvirpa širdis tai prisiminus“, – sako moteris.
Šiltus prisiminimus sutuoktiniai puoselėja abu. Jų netrūksta, kai visas gyvenimas – net ir darbas nešė tik džiaugsmą.
J. Jėčius sako, kad buvo malonu jaustis vertinamam darbe, tad „Lietkabelis“ tapo vienintele įmone, kurioje jis dirbo – lengvesnės ar pelningesnės vietos nė nešovė į galvą ieškoti.
„O aš medike dirbau keliose Panevėžio gydymo įstaigose, – priduria V. Jėčienė. – Labai mylėjau vaikus, tad turbūt maloniausiai prisimenu darbą ligoninės vaikų skyriuose. Nors taip pat pamenu, kaip sunku buvo matyti kenčiančius ligotus vaikus.“
Neatsiejama ponios Vilijos gyvenimo palydovė buvo kūryba: gražiu balsu apdovanota moteris ne tik mėgo ir tebemėgsta dainuoti – dažnai į tas dainas ir savo eiles sudeda. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Abu Jėčiai kilę iš Panevėžio rajono. Vilija – nuo Tiltagalių, Juozas gimė už Žaliosios girios, važiuojant link Vabalninko.
„Abiejų mūsų tėvai gyveno pasiturinčiai, – pasakoja V. Jėčienė. – Tačiau atėjus sovietams ir vieni, ir kiti visko neteko. Be to, kad atėmė, kas užgyventa, Juozo šeimą ištrėmė, o mano tėvai turėjo kolchozui padovanoti žemę, padargus ir visą kitą turtą. Buvau dar visai maža, bet prisimenu, su kokiu skausmu tėtis atsisveikino su nuosavybe.“
Moteris teigia prisimenanti ir karą, kai zvimbiant kulkoms tėvai ją tempdavo į apkasus tikėdamiesi, kad taip apsisaugos nuo sprogimų.
„Menu ir netoli namų buvusią duobę, atsiradusią sprogus bombai“, – skausmingai išgyvenanti Rusijos Ukrainoje pradėtą karą ponia Vilija neslepia, jog tokie prisiminimai dabar iškyla vis dažniau.
Kita vertus, jie padeda dar stipriau patirti, koks gražus gyvenimas yra čia, Lietuvoje.
Juozas ir Vilija pabrėžia itin mylintys Panevėžį, todėl džiaugiasi, kad šį miestą pasirinko ne tik jų vaikai, bet ir mokslus baigę anūkai.
Savo artimiesiems, o ir visiems panevėžiečiams deimantiniai sutuoktiniai sako linkintys prieš imantis ką nors kritikuoti pirmiau pasidžiaugti tuo, į ką norėtų nukreipti kritiką.
„Juk kritikuoti taip lengva. Bet neskubėkime to daryti – labiau džiaukimės“, – pataria.
Komentarai
-
- Algimantas
- 18:46 2022.07.29
-
- … nors gyvenime visko būna …;)
- 18:48 2022.07.29
Rodyti visus komentarus (2)miela, graži šeima … , nors …
…visko gyvenime būna ir gražiose šeimose …