Knygos sovietmečiu buvo ir vertybė, ir savotiška priklausomybė: žmonės siekdavo įsigyti visu naujus leidinius ir kovojo, kad tik juos gautų. PB ARCHYVŲ nuotr.

Deficitinis langas į pasaulį

Sovietmečiu knygynų lentynos niekada nebuvo tuščios. Tačiau rasti jose populiarios literatūros, visame pasaulyje aptarinėjamų kūrinių galėjai nė nesvajoti – deficitas.

Gauti taip trokštamų knygų lietuvių kalba pavykdavo tik laimingiesiems ir tiems, kas ištvermingai pernakt stovėdavo eilėse prie knygynų durų.

Ne tik knygų – bet kokių kitų leidinių ar paprasčiausią lietuvišką sieninį kalendorių nuplėšiamais lapeliais įsigyti pavykdavo toli gražu ne kiekvienam.

Nors skelbiami tiražai buvo milžiniški, ypač palyginus su šiais laikais, knygų paprasčiausiai trūko. O tas, kurios pasirodydavo prekyboje, greitai nušluodavo iš lentynų.

Laimė sakyti „Prašom!“

Trečiojo amžiaus universiteto Panevėžio fakulteto savanorė, bibliotekininkė, ilgametė miesto knygynų darbuotoja Regina Čirickaitė dirbti knygyne pradėjo vos baigusi vidurinę –1976-aisiais.

Tuo metu J. Masiulio knygynas vadinosi Panevėžio centriniu knygynu ir mergina į jį buvo priimta tik laikinai – vadavo į motinystės atostogas išėjusią darbuotoją. Vėliau, atsiradus laisvam etatui, pradėjo dirbti nuolat.

Tuo metu jokių prekybos mokslų nebuvo baigusi, bet įgyti išsilavinimą vis skatino mama, kolegės, knygyno vadovė.

„Reikia vis dėlto mokytis, vien tik vidurinio mokslo žmogui neužtenka“, – mena paskatinimus R. Čirickaitė.

Tuo metu artimiausios prekybai knygomis specialybės buvo dvi – ekonomika ir bibliotekininkystė. Regina pasirinko pastarąją.

„Tuo laiku, aišku, buvo ir prestižo reikalas turėti populiarią knygą, bet toks pat prestižo reikalas – būti perskaičiusiam kai kurias knygas.“

R. Čirickaitė

Vilniaus universitete neakivaizdiniu būdu baigusi bibliotekininkystės studijas sako lig šiol esanti tuo labai patenkinta bei dėkinga skatinusiems siekti aukštojo išsilavinimo, taip pat palaikiusiems studijų metu. Tuo metu ji jau dirbo knygyne Vilniaus gatvėje ir jai išvykstant į egzaminų sesijas bendradarbėms tekdavo didesnis darbo krūvis.

Pagal specialybę darbuotis R. Čirickaitei teko tik trejus metus – vienos miesto mokyklos bibliotekoje jau nepriklausomybės laikais.

Nors mokykla neišgalėjo įsigyti visų naujausių knygų, darbas buvo visiškai kitoks nei knygyne ir labai patiko.

„Dirbdama bibliotekoje dažniau žmogui galėjau pasakyti „Prašom!“ Knygyne sovietmečiu tekdavo sakyti „Nėra“, „Jau parduota“, „Dar negauta“, – pasakoja apie sovietmečio realijas.

Panevėžio knygų mylėtojų meka ilgą laiką buvęs Centrinis knygynas, 1960-ieji. PAGPBVB ARCHYVŲ nuotr.

Popieriaus lapuose rasdavo tikrumą

Sovietiniais laikais knygų trūkumas absurdiškai neatitiko deklaruojamų tiražų. Ypač deficitinė buvo grožinė literatūra lietuvių kalba.

Viena to priežasčių galėjo būti ta, kad knygas labai greitai išpirkdavo, o jų tiražai buvo per maži. R. Čirickaitė svarsto, jog visai įmanoma, kad tikrieji tiražai galbūt buvo mažesni, nei rašyta knygose. Tai nestebintų – sovietiniais laikais buvo įprasta viską išpūsti.

„Be to, knygos tuo metu buvo jeigu ne vienintelė, tai pagrindinė priemonė žmogui gauti kažką tikro iš kultūros dalykų“, – sako ji.

Televizijos, radijo laidos buvo sovietizuotos. Kaip ir laikraščiai ar žurnalai. Pasak R. Čirickaitės, gerų muzikos kūrinių dar galėdavai išgirsti, bet žinios buvo pateikiamos taip, kaip reikėjo valdžiai. O žmogus, nusipirkęs gero autoriaus gerą knygą, joje rasdavo tiksliai tai, ką autorius ir norėjo pasakyti.

„Aišku, sovietinio laikotarpio ir lietuvių literatūroje, ir daugumoje kitų Sovietų Sąjungos tautų verstinėje literatūroje taip pat buvo sovietizmo, – neneigia. – Bet, manau, knygų populiarumo priežastis buvo būtent tas tikrumas. Ką kūrinio autorius norėjo pasakyti skaitytojui, tą skaitytojas ir rasdavo, ypač verstinėje literatūroje. O sovietiniais laikais rašę autoriai daug ką pasakydavo Ezopo kalba – perkeltine prasme. Tokios knygos buvo ypač populiarios.“

Daugiau nei prestižo reikalas

R. Čirickaitės įsitikinimu, sovietmečiu knygos žmonėms buvo langas į pasaulį. Ir ne tik grožinės literatūros. Meno leidiniai, didžiųjų dailininkų, kompozitorių, kitų kūrėjų biografijos taip pat buvo nepaprastai populiarios.

„Žmonės juose ieškojo to, kas tapatu visoms tautoms, mums visiems, – bendrųjų vertybių“, – sako R. Čirickaitė.

Buvusi miesto knygynų darbuotoja neneigia – knygos sovietmečiu buvo ir prestižo reikalas. Bet troškimą įsigyti jų kurstė ir didelis žmonių noras skaityti, įspūdžių, žinių alkis.

„Kai pradėjau dirbti, lietuvių kalba grožinės literatūros dažnai nebūdavo nė vienos knygos. Tačiau grožinės literatūros rusų kalba buvo visada.“

R. Čirickaitė

„Manau, abi priežastys buvo svarbios, – sako ji. – Tuo laiku, aišku, buvo ir prestižo reikalas turėti populiarią knygą, bet toks pat prestižo reikalas – būti perskaičiusiam kai kurias knygas.“

Deficitu buvo ir nuotykių literatūra, detektyvai, biografijos iš tais laikais leistų itin populiarių serijų „Drąsiųjų keliai“, „Siluetai“, „Horizontai“. Tad pasigirti, kad skaitei naujausią „Drąsiųjų kelių“ ar „Siluetų“ serijos knygą, šį tą reiškė.

Prie durų stovėdavo per naktį

Ne vienas panevėžietis pamena ilgiausias eiles prie knygynų, kai norėdavo užsiprenumeruoti trokštamą leidinį.

Kaip primena R. Čirickaitė, sovietmečiu daugiatomiai leidiniai – klasikos autorių kūriniai, enciklopedijos – būdavo prenumeruojami. Žmogus sumokėdavo prenumeratos užstatą ir po kurio laiko, kai knygynas gaudavo naujus tomus, jam apie tai buvo pranešama telefonu arba laišku.

Tokius leidinius turėjo galimybę įsigyti tik užsiprenumeravusieji. O tą padaryti nebuvo taip paprasta, nes knygynai gaudavo nurodymą priimti tik tam tikrą prenumeratos kiekį.

„Tiksliai nepamenu, bet būdavo vos keletas šimtų arba šimtas. Tūkstančio – ne“, – pasakoja pašnekovė.

Tad nenuostabu, jog eilės prie knygynų nuvinguriuodavo dar gerokai prieš tiems atsidarant, o prie kai kurių prenumeruojamų leidinių net iš vakaro – jei buvo bent menkiausia galimybė gauti itin geidžiamą leidinį.

„Žmonės, kai sužinodavo, kad bus prenumeruojami leidiniai, dėl populiaresniųjų stodavo į eilę. Patys toje eilėje tvarkėsi, patys sudarydavo sąrašus, patys vienas kitą išleisdavo pailsėti – mes eilių nereguliuodavome“, – R. Čirickaitė sako menanti, jog taip panevėžiečiai laukė Justino Marcinkevičiaus „Raštų“ penkiatomio – dėl jo prenumeratos eilėje stovėjo ilgas valandas.

Anuomet visi lietuvių autoriai buvo labai populiarūs, bet ypač – klasikai, rašiusieji dar ne sovietmečiu, taip pat rašytojai bei poetai, atvirai reiškę meilę Lietuvai. Jos teigimu, prie paprastų vienatomių knygų pernakt žmonės nestovėdavo, tačiau eilės tuomet susidarydavo knygyno viduje vos tik pradėjus prekiauti tomis knygomis. Tad laimė nusišypsodavo tiems pirkėjams, kurie pataikydavo tuo metu užeiti.

Skaityti ar neskaityti tam tikro žanro knygas, šiandien renkamės patys. O buvo laikai, kai politinė literatūra buvo kište kišama – platinama net įmonėse ir gamyklose. PB ARCHYVŲ nuotr.

Be paprasčiausio kalendoriaus

Gyvenimo be skaitymo džiaugsmo neįsivaizduojančiai R. Čirickaitei sovietmečiu sunkiausia būdavo atsakyti į knygyną svajonių knygos užsukusiems pirkėjams. O daryti tą tekdavo neretai, nes ieškomo leidinio tiesiog neturėdavo.

Dar labiau, sako, būdavo gaila kaimo žmonių.

„Jie galbūt ir nenorėdavo kažkokių labai mandrų, ypač populiarių leidinių, bet blogiausia tai, kad visus metus sunkiai dirbęs, retai kada į miestą atvažiuojantis žmogus užėjęs į knygyną negaudavo paprasčiausio sieninio lietuviško kalendoriaus kasdien nuplėšiamais lapeliais“, – sako ji.

Elementaraus kasdienio gyvenimo palydovo trūko greičiausiai irgi dėl per menkų tiražų. Grožinės literatūros kūriniai, kulinarinių patarimų ir kiti populiarūs leidiniai daliai žmonių buvo labiau prestižo reikalas – juos pirkdavo, nors dažną galėjo ir bibliotekoje kada nors paskaityti.

Turėti namuose kalendorių buvo būtinybė. Juolab kad plėšomų jų lapelių antrojoje pusėje būdavo gausybė įdomios informacijos, pradedant virtuvės, sveikatos patarimais ir baigiant istorinėmis žiniomis apie žymius žmones. Ir nauda, ir yra ką paskaityti.

Deja, tokius kalendorius, moters teigimu, išgraibstydavo per dieną dvi, tad ne kasdien mieste būnančiam ir į knygyną užsukančiam žmogui jį gauti buvo problema.

„Manau, kad visų spaudos leidinių tiražai sovietmečiu buvo per maži, o kalendorių – ypač per maži“, – sako ji.

Politinę literatūrą „prakišdavo“ su mezgimo knygomis

Dabartiniame interneto ir socialinių tinklų amžiuje apie naujas knygas išgirstama iš karto. Sovietiniais laikais tokių galimybių nebuvo, tačiau žmonės žinodavo, kur ieškoti informacijos. Pasak R. Čirickaitės, kiekviena leidykla išleisdavo ateinančiais metais planuojamų išleisti knygų katalogą. Jie būdavo knygynuose, bibliotekose. Tad žmonės žinodavo, kokių knygų išleidimo laukti. Tokie leidiniai, kaip „Literatūra ir menas“, kiti, kartais irgi rašydavo apie naujas knygas. Per radiją, televiziją būdavo laidų, skirtų kokiems nors autoriams. Taip pasklisdavo žinia apie naujausius jų kūrinius.

Anot pašnekovės, galbūt tikra reklama to nepavadinsi, tačiau jos pakakdavo, kad knygų mylėtojai numanytų, ko ieškoti knygynuose, o jei nepavyks – tai bibliotekų lentynose.

Tai, kaip minėta, buvo didžiausias laikmečio paradoksas: knygynų lentynos visada būdavo pilnos, bet užsukus eilinę dieną iš jų vargu ar būtume radę ką išsirinkti.

„Kai pradėjau dirbti, lietuvių kalba grožinės literatūros dažnai nebūdavo nė vienos knygos. Tačiau grožinės literatūros rusų kalba buvo visada“, – prisimena R. Čirickaitė.

Lietuviškai literatūrai skirtos lentynos taip pat nestovėjo tuščios. Tik jas paprastai užpildydavo gretimų skyrių knygos – kritikos, kalbotyros leidiniai.

Lygiai tokia pat situacija buvo ir dėl vaikiškų knygelių lietuvių kalba. Gražias, spalvingas arba populiarių autorių, jas greitai išpirkdavo. Rusiškos užsistovėdavo ilgiau – R. Čirickaitė svarsto, jog ir dėl to, kad tokių leidinių tiražai buvo gerokai didesni, skirti visos Sovietų Sąjungos skaitytojams.

Ko iš tiesų niekada nestokojo joks knygynas, tai politinės literatūros. Tiesa, paklausos ji beveik neturėjo. Anot R. Čirickaitės, šiek tiek tokių leidinių parduodavo visuomeniniai platintojai, buvę daugumoje įstaigų. Bet jiems dažnai tekdavo griebtis gudrybių.

Kai kurie tų platintojų gaudavo ir vadinamosios didesnės paklausos leidinių, tai yra grožinės literatūros, kulinarijos knygų, patarimų mezgėjoms, siuvėjoms. Darbovietėse kolektyvo nariams parduodami deficitinę prekę, platintojai prašydavo nupirkti ir šiek tiek politinės literatūros.