Daržovių augintojai – tarp viruso ir sausros

Daržovių augintojai – tarp viruso ir sausros

Daržovių augintojai pastaraisiais metais susiduria su gamtos primestais iššūkiais, o šį, naujojo derliaus sezoną dar jaukia ir pandemija.

Kuo dabar gyvena daržininkystės sektorius, klausėme Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorę Zofiją CIRONKIENĘ.

– Kaip ilgiau nei pusantro mėnesio trunkantis karantinas atsiliepė Lietuvos daržovių augintojams?

– Šis pavasaris ne iš paprastųjų: koronavirusas ir dar prasidėjo sausra – sėja sudėtingesnė. Senas derlius kaip ir baigiamas parduoti, jau sėjamas ir sodinamas naujas. Laukiame, kaip bus toliau.

– Kaip smarkiai pandemija pakenkė daržovių prekybai?

– Tų augintojų, kurie dirbo su prekybos tinklais, pardavimai buvo netgi aktyvesni. Tik tiek, kad, lyginant su praėjusiais metais, 10 procentų išaugo daržovių prekinio paruošimo savikaina. Nes reikia apsaugos priemonių, dirbant laikytis atstumo. Kiekvieną dieną darbininkams matuojama temperatūra, vedami instruktažai, dezinfekuojamos darbo vietos – vadinasi, darbai vyksta lėčiau. O augintojo gaunama kaina už produkciją liko ta pati, nes su prekybos tinklais buvo žodinis susitarimas, kad augintojai nekels seno derliaus kainų. Taip pat ir prekybos tinklai, kiek žinau, nekėlė pagrindinių daržovių, kurias tiekia mūsų augintojai, kainų.

Pranešimuose apie išaugusias maisto produktų kainas buvo minimos ir daržovės. Bet, kaip paaiškėjo, kilo česnakų kainos, o jie tikrai nelietuviški.
Šiuo metu česnakai yra strateginė prekė. Kai kurios šalys net uždraudė juos eksportuoti – pasiliko vidaus rinkoms. Savaime suprantama, kad jų kaina ir buvo didesnė.

– Sausra užima vis didesnius dirbamų žemių plotus. Kurie regionai nuo jos kenčia labiausiai?

– Kaip visada, centrinė Lietuva. Tai Kauno, Panevėžio apskričių rajonai, ypač Kėdainių, kur yra didžiausi daržovių plotai. Galima sakyti, kad pastaraisiais metais šis regionas yra sausiausias.

Z. Cironkienė

– Sėja seniai prasidėjusi – kai kurių daržovių jau ir pirmasis šių metų derlius imamas. Ko iš jo tikitės?

– Taip, jau imami smidrai, tuoj prasidės masinis pirmasis lauko salotų derlius, jau yra agurkų, pomidorų… Matysime, kaip bus. Paprastai pavasarį ankstyvąsias daržoves sudėtinga realizuoti – tenka konkuruoti su įvežtinėmis. Tikėjomės, kad per koronaviruso pandemiją, kai taip smarkiai išaugo transporto išlaidos, bus mažiau įvežta importinių daržovių. Bet prekyba agurkais to neparodė. Kaip dabar bus su salotomis, ankstyvaisiais kopūstais, kitomis daržovėmis, neaišku.

Pirmasis salotų derlius buvo auginimas per patį koronaviruso įkarštį, tad ir daigai vėlavo, ir su darbo jėga buvo sudėtinga, reikėjo papildomų išlaidų apsaugos priemonėms, o jų iš pradžių itin trūko. Viliamės, kad prekybos tinklai išliks lojalūs Lietuvos augintojams, nes augintojai tikrai buvo lojalūs: pernykščio derliaus daržovėms kainų nekėlė, sąžiningai vykdė užsakymus. Kiekvieną dieną iš ūkių važiavo krovininiai automobiliai ir vartotojas daržovių brangimo ar jų trūkumo nepajuto.

Iš kitos pusės, neaišku, kaip elgsis vartotojai. Dabar į parduotuves einama mažiau, apiperkami ir senjorai. Kai kurių daržovių – jų požiūriu, gal mažiau vertingesnių, – pirkimas buvo mažas. Pomidorus pirko gerai, nes, matyt, atsižvelgta, kad jie turi daugiau vitaminų – ir kaina galbūt buvo konkurencingesnė, o ankstyvųjų agurkų augintojai šiųmete kaina nesidžiaugia. Ji mažesnė nei praėjusiais metais.

– O kaip eksportas? Ar visgi pavyko kažką parduoti ir kitose šalyse?

– Būta šiokio tokio judėjimo, bet dabar viskas praktiškai sustojo.
Mūsų eksportuojamos prekės buvo nukreiptos daugiau į HORECA – apgyvendinimo, maitinimo – sektorių. Pavyzdžiui, bulvės, kurias auginame išvežti perdirbti į Italiją – gruzdintoms bulvytėms. Šios galimybės nebeliko. Todėl augintojams sunku apsispręsti, ar sodinti tokias bulves šį pavasarį, nes sutartys su italais sudarytos pirmajai sezono pusei, o rudenį prognozuojama nauja koronaviruso banga. Mes turime Olandijos pavyzdį, kai šiuo metu bulvės, skirtos gruzdinti, parduodamos pašarui po 1 centą už kilogramą.

Lietuvos augintojams sudėtingiausia situacija dėl burokėlių, nes didelė jų dalis yra auginama eksportui ir maitinimo sektoriui.

Mes jau džiaugėmės, kad Europoje esame žinomi kaip burokėlių augintojai. Daug eksportavome. Bet viskas eina perdirbti ir HORECA sektoriui. Tie augintojai, kurie daugiausia dirbo su restoranais, mokyklomis, darželiais, šios produkcijos šiemet nepardavė. Su mūsų prekybos tinklais jie nedirbo, o kitiems šių daržovių nereikėjo.
Mes burokėlių auginome daugiau, negu reikia vidaus rinkai, – tuo metu buvo paklausa, gerai mokėjo. Lietuvių perdirbimo įmonė supirkdavo didžiulius kiekius burokėlių. Bet kai nedirba visuomeninio maitinimo sektorius, šaltibarščių kiekvieną dieną nereikia. Šeimose irgi tiek nereikia vakuumuotų burokėlių.

Taigi pardavimai, susiję su HORECOS sektoriumi, išsibalansavo.

– Daugelis šalių skundžiasi darbuotojų trūkumu daržininkystės sektoriuje. Mes irgi nesame išimtis. Ar, šiuo metu išaugus nedarbui, bedarbiai, iš užsienių sugrįžę emigrantai ir Lietuvos ūkininkai negalėtų padėti vieni kitiems?

– Darbai žemės ūkyje ir lauke nėra lengvi. Jie nepatrauklūs. Tuo labiau Lietuvoje, kur visi vienas kitą pažįsta. Visa Vakarų daržininkystė remiasi emigrantų darbo jėga. Ten mūsiškiai dirba ir gali dirbti, o Lietuvoje tą daryti kažkodėl ne prestižas. Juk ne dėl ko kito šiemet buvo taip greitai – kad ir ribotai – atidarytos kai kurių šalių sienos emigrantų darbo jėgai, kuri imasi pačių nepatraukliausių vietiniams darbų daržovių sektoriuje.
Mes gi turime tenkintis tuo, kas liko Lietuvoje ir kas dirba. Sudėtinga, todėl neturime tokios daržininkystės plėtros, kokia galėtų būti. Pagrindinis trukdis yra darbo jėgos trūkumas ir, aišku, investicinių lėšų stygius, kad būtų galima automatizuoti procesus ir daržininkystėje reikėtų mažiau darbo rankų.

– Kiek dabar žmonių dirba daržininkystės sektoriuje?

– Sunku pasakyti. Aš tokios statistikos nežinau. Priklauso nuo auginamų daržovių rūšių ir ūkyje turimos įrangos. Mes skaičiuojame, kad vidutiniškai vienam hektarui reikia mažiausiai vieno darbuotojo. Lietuvoje deklaruojama apie 5 000 hektarų daržovių, tai minimaliai tiek ir žmonių dirba. Bet sezono metu kai kuriuose ūkiuose antra tiek dar įdarbinama. Gelbsti studentai, moksleiviai.

Mažiau darbo jėgos reikia bulvininkystės ūkiams. Bulvių pasėliai kiekvienais metais mažėja, beliko apie 10 000 hektarų. Viena iš plotų mažėjimo priežasčių taip pat darbo jėgos stygius.

– Keleri pastarieji metai nelepino žemės ūkio oro sąlygomis. Kaip prisitaikoma?

– Sąlygos buvo labai nepalankios. Pagrindinis sprendimas sausros metu – pasėlių laistymas. Bet šį sprendimą įgyvendinti praktikoje nėra lengva. Nekalbant apie tai, kad trūksta investicijų, daugeliui augintojų didesnis trukdis yra biurokratija. Kai kuriems daržovių augintojams niekaip nepavyksta prasimušti pro biurokratus, kad galėtų, mokėdami už vandenį, laistyti laukus.

Sunkiausia gauti leidimus laistymui iš tvenkinių, kurie buvo įrengti laistymui ir rekreacijai. Dabar dalis jų yra išnuomoti norvegų hidroenergijos gamybos įmonei ir tų tvenkinių laistymo paskirtis panaikinta. Arba yra tvenkiniai, kurie už simbolinę sumą išnuomoti rekreacinei žūklei. Ir jeigu jų paskirties dokumentuose neįrašyta, kad vandens telkinys skirtas ir laistymui, toli gražu ne visos savivaldybės būna geranoriškos. Kai kurios net nesileidžia į diskusijas apie galimybę į tvenkinio naudojimo taisykles įrašyti jo paskirtį laistymui, kas suteiktų pagrindą augintojui kreiptis į regioninę Aplinkos agentūrą dėl leidimo laistyti.

Šiemet Aplinkos ministerijoje inicijavome darbo grupę šiuo klausimu. Matysime, ar situacija kažkiek pajudėjo iš vietos, ar ne. Dabar laukiame naujos leidimų vandeniui išgauti laistymui tvarkos.

– Galbūt verta pagalvoti apie naujų daržovių auginimą?

– Imtis auginti lietuvių stalui rečiau vartojamą daržovę rizikinga. Visų pirma rečiau auginamų daržovių ir technologijos, ir sėklos būna brangesnės. Reikia ir patirties. Nebus taip paprasta. Jeigu pradedi, tikrai neturėsi daug technikos, kuri sumažintų darbo jėgos poreikį. Augintojams, kurie remiasi samdoma darbo jėga ir neturi pardavimų rinkos, tokia situacija labai rizikinga. Tuo labiau jei vartotojas neturi tokių daržovių vartojimo tradicijų. Taigi produkcijos savikaina bus didelė. Jeigu ji bus parduodama parduotuvėje, prisidės dar ir pardavėjo antkainis, 21 procentas pridėtinės vertės mokesčio.

Susidaro užburtas ratas. Vartotojui kaip ir reikia šios daržovės, bet kaina pasidaro per aukšta ir štai rezultatas – neperka. Augintojui nusivylimas, nes investavo, dirbo, bet jo produkcijos niekam nereikia.

Augintojas negali taip beatodairiškai investuoti, nes daržininkystėje investicijos labai didelės. Taigi retesnių daržovių auginimas daugiausia laikosi ant entuziastų pečių ir tų, kurie patys pardavinėja savo produkciją turgeliuose. Ten galima pasiderėti ir rasti visiems optimalią kainą.

Mes pradėjome diskusijas dėl daržovių asortimento plėtros, su tuo susijusių rizikų pasidalijimo su prekybos tinklais, bet karantinas šį procesą sustabdė.

– Dažnai augintojai sulaukia priekaištų, kad atvežtinės daržovės pigesnės nei užaugintos vietoje, kurių nereikia iš taip toli vežti. Kodėl taip yra?

– Mūsų daržovių išauginimo savikaina didesnė dėl kelių priežasčių. Visų pirma dėl aukšto pridėtinės vertės mokesčio – mes jį mokame pirkdami visas gamybos priemones. 21 procentas yra vienas aukščiausių Europoje. Mes ir už trąšas, sėklas – už viską mokame daugiau nei kaimyninė Lenkija, Belgija ar Olandija. Aišku, ir rinka šių produktų mažesnė, parduodami mažesni daržovių kiekiai.

Kita, ko neturėtume pamiršti, – kad į Lietuvą įvežamos daržovės atkeliauja ne iš šiaurinių šalių, bet iš pietinių, kur gerokai paprasčiau ir tuos pačius pomidorus išauginti, ir visas žalumynines ankstyvąsias daržoves – mažiau reikia resursų šildymui.

Žinoma, klimatas keičiasi. Pietuose, pavyzdžiui, jau „Iceberg“ salotų neišauginsi. Lietuvai tai galėtų būti gera perspektyva – galėtume tapti šių salotų augintojais Europai. Aišku, jei ir pas mus nepasidarys visa vasara karšta. Nes ne šiai kultūrai, kaip ir bulvėms, augti, kai 30 laipsnių karščio, – todėl ir jų pavadinimas toks.

Pas mus būna karščio tarpsniai, bet jei, sakykime, per sezoną nuimami trys derliai, vieną galima prarasti. Tai dideli nuostoliai, bet du derlius išaugintume. Arba per tą karščio sezoną galėtume auginti kitas, pakantesnes aukštoms temperatūroms salotas.
Jei tik orai būtų pastovūs, augintojai rastų išeitį, bet vienais metais jie būna tokie, kitais – kitokie.

– Kaip tolimesnėje perspektyvoje koronaviruso proveržis, manote, paveiks daržininkystės sektorių?

– Augintojai jau pamatė, kad karantino metu sumažėjo kopūstų pirkimas ir vartojimas. Matyt, pirkėjai ima kitas daržoves – ir senjorams, matyt, ne kopūstą nešdavo pirkinių krepšelyje. Dabar bauginama, kad virusas bet kada gali pasikartoti, tad kopūstų plotus augintojai šiemet jau mažina. Svarbu, kad nebūtų per didelio sumažėjimo, apsiskaičiavimo.

Neaišku, ką daryti su burokėliais. Jeigu COVID-19 ir toliau kartosis, HORECA sektorius sunkiai atsigaus. Dabar šis sektorius liko neatsiskaitęs su augintojais, be to, šių daržovių nebuvo galima eksportuoti. Šiuo metu būtų prasidėjęs šaltibarščių sezonas, bet dalis burokėlių tebeguli saugyklose, ko paprastai tokiu laiku jau nebūdavo.

Augintojams tai didelė dilema. Žiemą sudarėme eksporto sutartis, bet dėl force majeure pirkimą atšaukė. Ką daryti augintojui? Nesėti baiminantis, kad ir vėl bus atšaukta, ar sėti, nes sutarties pažeisti negali – jei viskas bus gerai, turėsi vežti arba mokėti baudas?
Nors augintojus keikia visi, kas netingi, vadina buožėmis, niekas nesuvokia, kokią didelę riziką jie sau prisiima. Ir dėl klimato sąlygų, ir dėl visų išorinių krizių. Net ir turėdami sutartį su prekybos tinklais augintojai sėja ir sodina didesnius plotus, nes negali prognozuoti, kiek išaugins. O jeigu nederlius? Ar dar kas nutiks? Įsipareigojimų negali nevykdyti. Tačiau, jeigu viskas gerai užauga, būna perteklius, kurį vėl sunku parduoti.

Ši krizė labai aiškiai parodė, kad daržovių suvalgoma tiek, kiek suvalgoma, ir ne daugiau. Šiemet skyrėme daržovių ir „Maisto bankui“, ir labdarai. Bet jų buvo galima atiduoti tiek, kiek šios organizacijos pajėgios išdalinti. Didelio poreikio nebuvo. Remiamoms šeimoms reikia paprastesnių, žemiškesnių produktų, tokių, kaip miltai, kruopos, aliejus ir panašiai. Daržovių, bulvių reikia labai riboto kiekio, o tikrai galėjome atiduoti daugiau.

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų