-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Praėjusiais metais šalyje įgyvendintas bandomasis projektas, kuriame kartu su kitomis penkiomis savivaldybėmis dalyvavo ir Panevėžio miestas. Jo metu bandyta skatinti ilgai nedirbančius asmenis įsidarbinti, motyvuoti juos vėl įsilieti į darbo rinką. Rezultatas – iš daugiau nei šimto ilgalaikių bedarbių Aukštaitijos sostinėje pavyko įdarbinti tik per dvi dešimtis. Tačiau specialistai pasiekimu vis tiek džiaugiasi: sako, jog per tokį trumpą laiką penktadalis – gana neblogai.
Savivaldybės skirtingos – problemos tos pačios
Savivaldybių, kurios įgyvendino Užimtumo skatinimo ir motyvavimo paslaugų nedirbantiems ir socialinę paramą gaunantiems asmenims modelio bandomąjį projektą, sąrašui buvo pritarta dar 2018 metais Vyriausybės pasitarime. Pasirinktos įvairaus dydžio, skirtinguose Lietuvos regionuose esančios savivaldybės, dalis šalia pasienių – ten, kur stebimas didžiausias nedarbas.
Kai kurios tų savivaldybių yra miesto, kitos aptarnauja daugiau kaimiškąją, nuo urbanizuotų teritorijų nutolusią sritį. Dar kitos jau anksčiau vykdė panašią veiklą, tad turėjo galimybę pasidalyti gerąja patirtimi.
Užimtumo tarnybos atstovės spaudai Mildos Jankauskienės teigimu, ilgai nedirbantiems asmenims įsidarbinti sunku ne tik dėl kompetencijos ar socialinių įgūdžių stokos. Kaip atskleidė jų tarnybos psichologų ir atvejo vadybininkų atlikta stebėsena, daugelį stabdo psichologinės problemos. Žmonės nepasitiki savimi, savo gebėjimais dalyvauti darbo pokalbyje arba išvis dirbti. Taip pat nuvertina – arba pervertina save: dėl amžiaus, gabumų, patirties.
„Kiti neturi aiškios karjeros vizijos – išmėgina jėgas keliuose darbuose, nusivilia ir tada ilgai delsia, kol vėl pradeda dirbti“, – pasakojo „Panevėžio balsui“ M. Jankauskienė. Todėl esą tarnybos specialistų pareiga – padėti tokiam asmeniui adekvačiai įvertinti savo gebėjimus, kompetencijas, motyvaciją bei galimybes gauti pageidaujamą darbą.
„Tačiau geriausiai sekasi tiems, kurie patys yra motyvuoti įsidarbinti ir dirbti“, – pripažįsta atstovė spaudai.
Bandomajame projekte dalyvavusių asmenų grupei neužteko vien tik bendrų integracijos į darbo rinką paslaugų, nes jų sunkumai, pasak M. Jankauskienės, darbo neturėjimu neapsiriboja. Dar yra vidinės problemos, bendrųjų ir profesinių gebėjimų stoka, sveikatos būklė, daugelis kitų dalykų ir, žinoma, priklausomybės.
Užimtumo tarnybos atstovės teigimu, visa tai rodo, kad tokiems asmenims reikia papildomos pagalbos ir individualaus dėmesio siekiant integracijos į darbo rinką.
Pagrindinės priežastys, kodėl nedarbas jiems tampa ilgalaikis, gerai žinomos: be priklausomybių, sveikatos ir psichologinių bėdų, dažno pečius slegia skolos ar tiesiog yra elementarių sunkumų dėl susisiekimo.
Pastarasis – susisiekimo klausimas, M. Jankauskienės teigimu, pasirodė esąs aktualus beveik visose bandyme dalyvavusiose savivaldybėse. Didžioji dalis kaimo gyventojų paprasčiausiai neturi galimybių nuvykti į siūlomą darbą. Vairuotojo pažymėjimo ir paties automobilio dažnas šių žmonių neturi, o viešasis transportas į atokesnes gyvenvietes važiuoja vieną ar du kartus per dieną.
Užimtumo tarnybos duomenimis, šių metų pradžioje Panevėžio mieste tokių ilgalaikių bedarbių buvo 607. Jie sudarė 14,3 procento visų registruotų asmenų – 3,5 procentinio punkto mažiau už šalies vidurkį.
Rajone ilgalaikių bedarbių dalis didesnė už šalies vidurkį – 19,8 procento, jų buvo registruota 375.
Pasak M. Jankauskienės, Panevėžyje minėtame projekte dalyvavo 114 asmenų: 59 vyrai ir 55 moterys. Daugiausia – iš 40–50 metų (38) ir 50–60 metų (50) amžiaus grupių.
Trečdalis asmenų buvo įgiję vidurinį, ketvirtadalis – aukštąjį, po penktadalį – profesinį ir pagrindinį išsilavinimą.
Daugiausia panevėžiečiams prireikė psichologo konsultacijų.
Iš 114 asmenų įdarbinti buvo 26. Užimtumo tarnybos duomenimis, 21 jų tebedirba – kiti penki darbo sutartį nutraukė arba turėjo terminuotą ir ji baigėsi.
Dar 16 asmenų savo noru nutraukė registraciją Užimtumo tarnyboje arba atsisakė priimti pasiūlymus dirbti.
Panevėžio miesto savivaldybės Socialinių reikalų skyriaus Socialinių išmokų poskyrio vedėjos Zitos Ragėnienės tokie skaičiai nestebina. Užimtumo didinimo programa, primena ji, vyko vos metus. Be to, pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pasiūlytą modelį Savivaldybė turėjo teisę dirbti ne su bet kokiais bedarbiais – buvo keliamos tam tikros sąlygos. Viena jų – kad asmenys ilgą laiką būtų nedirbę ir būtų registruoti Užimtumo tarnyboje bei gautų piniginę socialinę paramą. Kitaip tariant, gyventų iš pašalpų.
Konkrečiai Panevėžiui, pasak Z. Ragėnienės, buvo numatyti trys esminiai tikslai. Miesto specialistai turėjo dirbti su ne mažiau kaip 100 asmenų ir modelio įgyvendinimo metu išbandyti atvejo vadybininko pareigybę, jo funkcijas. Dar vienas labai svarbus siekis buvo įdarbinti apie 30 procentų projekte dalyvavusių asmenų.
Beje, daliai įsidarbinusių projekto dalyvių pašalpų nebereikėjo. Atvejo vadybininko indėlis irgi pasiteisino.
„Mes manome, kad, kai kalbame apie pagalbą žmogui įsidarbinant, atvejo vadybininko pareigybė yra labai reikalinga“, – Socialinių išmokų poskyrio vedėja sako, kad toks specialistas pasirodė esąs itin naudingas,
Z. Ragėnienės aiškinimu, atvejo vadybininką įtraukti į šią sritį bandyta dėl to, kad būtų matoma ir vertinama ilgą laiką nedirbančio asmens aplinka, šeima. Tuomet, išsiaiškinus konkrečias žmogaus nedarbo priežastis, problemas, parinktos reikalingos paslaugos. Atliekama platesnė ilgą laiką nedirbusio asmens aplinkos ir jo paties analizė – išryškinama, kur glūdi nenoro dirbti šaknys.
Pagrindinės išryškėjusios problemos Panevėžyje, pasak Z. Ragėnienės, buvo kelios. Ir nemokėjimas ar negalėjimas savęs pristatyti, pateikti, save įvertinti pasirodė esantys tik ledkalnio viršūnė.
Ieškant atsakymų į klausimą, kodėl žmogus nedirba, kokios priežastys tą lemia ir kaip būtų galima jas pašalinti, buvo perkamos ir psichologo paslaugos. Psichologai asmeniškai su kiekvienu ilgą laiką nedirbančiu asmeniu bendravo, o paskui drauge identifikavo pagrindines kliūtis susirasti darbą.
„Viena priežasčių buvo labai gyvenimiška – didžioji šių žmonių dalis turi skolų, ir ne po vieną“, – įvardijo dar vieną išryškėjusią problemą Z. Ragėnienė.
Skolos reiškia neišvengiamą bendravimą su antstoliais, taigi ir teisinės pagalbos poreikį. Projekto dalyviams ją suteikus, pavyko sudėlioti ir skolų grąžinimo grafikus. Ne ką mažiau svarbios, vedėjos manymu, buvo ir tokiu būdu įgytos žinios, kaip veikia teisinė sistema, supratimas, kad skolos niekur nedingsta ir niekada nebus nurašytos, kaip ne vienas galbūt tikėjosi.
Dar viena aktuali problema – priklausomybės. Žmogus turi pats pripažinti savo bėdą ir bandyti ją spręsti. Deja, sako Z. Ragėnienė, tik vienas kitas nedirbantis asmuo iš karto pripažino esantis priklausomas. Kitiems prireikė specializuotos pagalbos.
Miesto Savivaldybės Socialinių reikalų skyriaus Socialinių išmokų poskyrio vedėjos vertinimu, metai – vis dėlto labai mažai laiko tokiam modeliui įgyvendinti, tad ir rezultatai atitinkami.
„Su žmonėmis turi būti dirbama nuolat, – daro išvadą Z. Ragėnienė. – Jeigu žmogus dvejus trejus metus nesusiranda nuolatinio darbo, tai per dvylika mėnesių visus šimtą procentų patekusiųjų į projektą įdarbinti tikrai nerealu.“
Specialistės manymu, kad darbą reikia tęsti, rodo ir faktas, jog vienas kitas jų jau išėjo iš jiems surasto nuolatinio darbo. Reikėtų išsiaiškinti, ar pirmame etape tikrai buvo įvardytos tikrosios jų nedarbo problemos – galbūt kliūtys buvo visai kitos.
Tačiau sprendžiant iš atgarsių, sako Z. Ragėnienė, ilgą laiką nedirbę asmenys buvo patenkinti jiems suteiktomis paslaugomis, jos buvo reikalingos. Ypač teisinė, finansinio raštingumo pagalba, savęs pažinimo ir motyvavimo, priklausomybių atsikratymo.
„Patiko ir tai, kad paslauga buvo ne viena, jos parinktos kiekvienam pagal individualią situaciją. Tik laiko buvo per mažai, norint išspręsti ilgą laiką nedirbusių žmonių įdarbinimo problemas“, – dar sykį pabrėžia pašnekovė.
Pasak Z. Ragėnienės, nuo šių metų vykdomas kitas projektas, kuriame dalyvauja dar daugiau savivaldybių. Įgyvendinamas jis bus dvejus metus ir finansuojamas ne iš valstybės biudžeto, o europinių fondų lėšomis.
„Čia savivaldybės nebus kūrėjos, rengėjos, įgyvendintojos – mes tik dalyvausime Užimtumo tarnybos modelyje“, – ji sako, kad naujojo projekto sistema jau kitokia.
Užimtumo tarnybos atstovės spaudai M. Jankauskienės duomenimis, bandomajame projekte dalyvavusioms 6 savivaldybėms skirta 4 mln. eurų europinių lėšų dvejiems metams, o 24 savivaldybėse projektas pradedamas valstybės pinigais ir skiriama tiek pat lėšų.
Pasak M. Jankauskienės, 2019 metais iš valstybės biudžeto bandomajam modeliui buvo skirtas milijonas eurų, tačiau pasibaigus metams sutaupyta 622 tūkst. eurų. Tai pavyko padaryti identifikavus paslaugas, kurias ilgą laiką nedirbantys asmenys savivaldybėse galėjo gauti be papildomo finansavimo, o kai kurių paslaugų kainos buvo mažesnės, nei tikėtasi.
M. Jankauskienė sako, kad ateityje ketinama įtraukti ir daugiau paslaugų, kurių poreikis išryškėjo pernai. Pavyzdžiui, manoma, kad ilgalaikiams bedarbiams gali pasitarnauti mentorystė, kai kuriais atvejais naudinga su darbdaviais sudaryti pameistrystės darbo sutartį nesudarius mokymo sutarties. Be to, planuojama pagalba ir jau įsidarbinusiems asmenims.
Skaičiai
2019 metais Užimtumo skatinimo ir motyvavimo paslaugų nedirbantiems ir socialinę paramą gaunantiems asmenims modelio bandomajame projekte iš viso dalyvavo 460 asmenų. Apie 17,5 procento jų įsidarbino.
2020-ųjų sausio 1 dieną Užimtumo tarnybos klientų aptarnavimo skyriuose registruota 26 800 ilgalaikių bedarbių, iš kurių 1 600 – asmenys iki 25 metų, kurių nedarbo trukmė viršijo 6 mėnesius, ir 25 200 – asmenys nuo 25 metų, kurių nedarbo trukmė viršijo 12 mėnesių.
Šių metų pradžioje ilgalaikiai bedarbiai sudarė 17,8 procento visų registruotų darbo neturinčių asmenų šalyje.
