Juodojo birželio įvykiai 1941-aisiais neaplenkė ir Lietuvos tautinių mažumų bendruomenių. Bene labiausiai sovietinis teroras palietė žydus: manoma, kad jie sudarė kiek daugiau nei 9 procentus visų ištremtųjų. ASOCIATYVI PB ARCHYVŲ nuotr.

Dalijosi ta pačia lemtimi

Dalijosi ta pačia lemtimi

Juodasis 1941-ųjų birželis buvo pražūtingas ne vien lietuviams: sovietinių represijų aukomis tapo nemenka dalis tautinių mažumų atstovų – tarp jų ir žydų.

1940–1941 metai Lietuvai buvo lemtingi. Prasidėjusi šalies okupacija truko net penkis dešimtmečius, o represijas patyrė didelė dalis gyventojų. Tarp jų buvo ne vien lietuviai, bet ir lenkai, žydai, kitų tautybių žmonės. Visi jie, išvežti į žmonėms gyventi nepritaikytas, pačias atšiauriausias vietas, dalijosi tuo pačiu likimu. Vieni išgyveno ir sugrįžo į Lietuvą ar kūrė gyvenimą kitur, kiti nuo nepakeliamų gyvenimo sąlygų, bado, šalčio mirė.

Slapti įsakymai

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, kad vadovaujantis komunistine ideologija masiškai naikinti tautas buvo rengiamasi nuo 1939-ųjų. Tų metų spalį Sovietų Sąjungos vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija pasirašė įsakymą, kuriuo suformuota pirmoji teroro doktrina aneksuotų arba numatomų aneksuoti šalių gyventojų atžvilgiu.

Lietuva visus represijų žiaurumus patyrė jau 1940 metų – sovietų aneksijos – vasarą. Pasak D. Pilkausko, ypatingą vietą bolševikinio teroro sistemoje užėmė šeimų trėmimas į šiaurės regionus. Tad 1941 metų balandžio pabaigoje visose apskrityse buvo gautas Tarybų Lietuvos valstybės saugumo liaudies komisaro Piotro Gladkovo įsakymas – nurodymas organizuoti tikslią „antisovietinio“ ir „kontrrevoliucinio elemento“ apskaitą. Dar maždaug po mėnesio buvo paruošta Sovietų Sąjungos valstybės saugumo liaudies komisaro Vsevolodo Merkulovo direktyva „Dėl kenksmingo antisovietinio ir socialiai pavojingo elemento ištrėmimo iš trijų Pabaltijo respublikų“. Tam intensyviai ruoštasi, tad jau gegužės pabaigoje P. Gladkovas išleido visiškai slaptą įsakymą apie masinio trėmimo operacijos parengimą.

Vadovaujantis komunistine ideologija masiškai naikinti tautas buvo rengiamasi jau nuo 1939-ųjų. Ypatingą vietą bolševikinio teroro sistemoje užėmė šeimų trėmimas į šiaurės regionus. ARCHYVŲ nuotr.

Vadovaujantis komunistine ideologija masiškai naikinti tautas buvo rengiamasi jau nuo 1939-ųjų. Ypatingą vietą bolševikinio teroro sistemoje užėmė šeimų trėmimas į šiaurės regionus. ARCHYVŲ nuotr.

D. Pilkausko pasakojimu, 1941-ųjų birželio pradžioje NKGB apskričių skyriai gavo instrukciją, kaip detaliai organizuoti galutinę tremiamų žmonių apskaitą ir patį trėmimą. Planuota represuoti 21 214 asmenų – beveik 14 000 ištremti, o kitus išsiųsti į lagerius.

Deportacija visoje šalyje prasidėjo birželio 14-osios naktį ir truko keturias dienas.

„Suimtos šeimos mašinomis ir vežimais buvo gabenamos į geležinkelio stotis“, – istorikas primena, jog tokių vaizdų liudininke buvo tapusi ir Panevėžio geležinkelio stotis.

Ir nors okupacinė valdžia buvo parengusi instrukciją, pagal kurią leista tremiamiems žmonėms pasiimti pinigų, buities reikmenų, drabužių, D. Pilkausko teigimu, iš tikrųjų viskas buvo kitaip. Vieniems buvo leista pasiimti bent dalį turto, kiti išvežti kaip stovi. Į mėginusius bėgti buvo šaudoma, sugautieji – žiauriai mušami.

Nukentėjo visi

Iš Panevėžio apskrities 1941 metų birželį ištremti 599 žmonės, 78 pateko į lagerius. Tremti įvairiausių socialinių sluoksnių asmenys, tačiau labiausiai nukentėjo inteligentija. Siekta sunaikinti ištisas šeimas – visuomenės veikėjų, tautos elito.

Pasak D. Pilkausko, 1941 metų birželį iš viso Lietuvoje ištremti 12 832 žmonės, suimta 4 663. Tarp tremtinių buvo daugiau nei 5 000 vaikų iki 16 metų, tai sudarė 41 procentą visų išvežtų į tremties vietas žmonių.

Iš Panevėžio 1941 metais buvo ištremtos 27 žydų šeimos – iš viso 82 žmonės: medikai, dvasininkai, tarnautojai, prekybininkai, kitų profesijų atstovai.

Istoriko duomenimis, daugiausia žmonių buvo ištremta į Altajaus kraštą, gerokai mažiau į Novosibirsko sritį, Kazachstaną ir Komiją. Artimieji buvo negailestingai išskiriami, kadangi vyrus dažniausiai nukreipdavo į įvairius lagerius – Karlagą, Vorkutlagą Komijoje, Siblagą Kemerovo srityje, Sevurallagą tuometėje Sverdslovsko srityje, Kraslagą Rešotuose, Norillagą.

Daugelis 1941 metų birželį ištremtųjų taip ir nebesugrįžo į gimtąjį kraštą.

Vienodi kaltinimai

Dažnai manoma, kad lietuvių tauta nuo represijų nukentėjo bene labiausiai. Tačiau Juodojo birželio įvykiai neaplenkė ir Lietuvoje tarpukariu gausiai gyvenusių įvairių tautinių mažumų. Iš jų labiausiai sovietinis teroras palietė lenkus ir žydus. Manoma, kad iš Lietuvos buvo išvežti 2 052 žydai, arba kiek daugiau nei 9 procentai visų ištremtųjų.

Dalis šalies gyventojų su represijomis susidūrė dar likus metams iki masinių trėmimų.

Pasak D. Pilkausko, pirmieji areštai prasidėjo 1940-ųjų liepą. Būta jų ir Panevėžio mieste. Kaip ir kitur, suiminėti politiškai aktyvūs asmenys, įvairių patriotinių organizacijų veikėjai.

Liepos 10–12 dienomis tarp suimtų žymiausių Lietuvos veikėjų buvo ir 56 žydai. Panevėžyje tokių buvo vienas – Michelis Svirskis. D. Pilkausko žiniomis, baigęs pradžios mokslą, jis vertėsi prekyba. Dokumentuose rašoma, kad savo nuosavybės neturėjo. Naujoji okupacinė valdžia jį įtarė veikus „prieš liaudies interesus“.

„Tokie kaltinimai buvo pareiškiami visiems suimtiesiems“, – sako muziejininkas.

Jo teigimu, M. Svirskis buvo uždarytas Panevėžio kalėjime. Kiek mažiau nei po mėnesio paleistas Panevėžio apygardos kriminalinės ir saugumo policijos viršininko Jono Vildžiūno įsakymu.

Tremtiniai iš Lietuvos Trofimovkos gyvenvietėje Jakutijoje 1944-aisiais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Tremtiniai iš Lietuvos Trofimovkos gyvenvietėje Jakutijoje 1944-aisiais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Bėgo atgal

D. Pilkausko duomenimis, iš Panevėžio 1941 metais ištremtos 27 žydų šeimos – iš viso 82 žmonės. Tarp jų buvo medikų, dvasininkų, tarnautojų, prekybininkų, kitų profesijų atstovų.

Laimė, daugumai jų bolševikų represijas pavyko išgyventi, tik ne visi vėliau sugrįžo į Lietuvą.

Istoriko pasakojimais, vyrai dažniausiai siųsti į Rešotų lagerį, kur kalėjo nemažai Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjų. Ten atsidūrė ir Panevėžio prekybininkas Manelis Bermanas. Jo šeima – žmona ir dvi dukros – kaip ir nemaža dalis panevėžiečių žydų tremtinių, ištremti į Barnaulo rajoną Altajaus krašte. Šeima į laisvę paleista tik 1956 metais, tačiau į Lietuvą nė vienas nebegrįžo.

Dvasininkas Peisachas Fridmanas suimtas dar 1941 metų balandį, kalintas Panevėžio kalėjime, vėliau atsidūrė Šiaurės Kazachijoje.

Gydytoja Rebeka Gineikienė ištremta taip pat 1941-aisiais. 1947 metais kartu su dukra pabėgo į Lietuvą, tačiau po kelerių metų vėl buvo suimta, ištremta. Paleista tik 1956 metais, o 1957-aisiais grįžo į Lietuvą.

Tais metais bėgusiųjų į Lietuvą buvo ir daugiau. Pavyzdžiui, prekybininkas Icikas Cemachovičius su šeima – žmona ir keturiais vaikais – buvo ištremti į Oziorkus Altajaus krašte. 1947 metais visi pabėgo į Lietuvą, tačiau vėl buvo ištremti iš pradžių į Krasnojarsko kraštą, vėliau atsidūrė Kirgizijoje. Į Lietuvą jie nebegrįžo.

Panevėžiečių verslininkų Brauerių šeimą taip pat išdraskė sovietų represijos ir karas (kairėje – Eduardo ir Feigos Brauerių vestuvės 1924 metais, dešinėje – Eduardas Braueris su sūnumis Igoriu ir Borisu apie 1936-aisiais). EILATGORDINLEVITAN.COM nuotr.

Panevėžiečių verslininkų Brauerių šeimą taip pat išdraskė sovietų represijos ir karas (kairėje – Eduardo ir Feigos Brauerių vestuvės 1924 metais, dešinėje – Eduardas Braueris su sūnumis Igoriu ir Borisu apie 1936-aisiais). EILATGORDINLEVITAN.COM nuotr.

Sunki lemtis

1941 metais ištremtas ir vienas turtingiausių Panevėžio žydų Šmuelis Ramas. Prekeivis statybinėmis medžiagomis – kokliais ir plytomis, buvo ilgametis Panevėžio tarybos narys: su pertrauka dirbo joje nuo 1919-ųjų iki 1940 metų. Turėjo tris mūrinius ir vieną medinį namą. Prasidėjus tremtims, Š. Ramas, D. Pilkausko pasakojimu, buvo išsiųstas į tolimuosius Sovietų Sąjungos rajonus, o jo pagrindinis gyvenamasis namas Respublikos gatvėje 17 – nacionalizuotas.

Po daugelio metų, 1988-ųjų rudenį, šiame name, anot istoriko, įsikūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Panevėžio grupė, o 1989 metais pagal tuomečio Panevėžio miesto vykdomojo komiteto potvarkį patalpos Sąjūdžiui buvo išplėstos.

Eduardo ir Feigos Brauerių šeima užsiėmė gabenimais. Ukmergės gatvėje buvo išsinuomojusi malūną. Ten pat turėjo kelis namus. Pasak D. Pilkausko, viename jų butą nuomojo ir vėliau sovietų nužudytas gydytojas Stanislovas Mačiulis, kitame jų name gyveno inžinierius Kazys Germanas, Panevėžio apygardos teismo pirmininko Klemenso Armino šeima.

Brauerių šeima – tėvai ir du sūnūs – 1941 metais išvežta į Barnaulo rajoną Altajaus krašte. Jie paleisti tik 1958 metais.

Kitiems pasisekė mažiau. Pavyzdžiui, panevėžietis Šmuelis Riklesas (Riklis) 1941 metų birželio 14-ąją buvo ištremtas į Rešotus. Ten buvo tardomas ir kitų metų vasarį mirė. Rešotuose mirė ir kitas panevėžietis žydas Leiba Zalcmanas (Zelcmanas).

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų