-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Po tragiškų Kėdainių įvykių, kai šeimoje buvo užmuštas ketverių metų berniukas, socialiniame tinkle „Facebook“ startavo kampanija „Pasibelsk“. Jos tikslas – paskatinti kaimynų empatiją ir pagalbą, kai akivaizdžiai to reikia. Išgirdus gretimame bute triukšmą, aimanas ar verkimą, skatinama nebijoti pasibelsti ir taip bent trumpam nukreipti smurtautojo dėmesį.
Ar tokie žiaurūs, kaip pastarųjų savaičių, įvykiai gali paskatinti mūsų pilietinį aktyvumą? Gal jie pagaliau taps esminiu lūžiu siekiant aktyvios pilietinės visuomenės?
Ligšioliniai Lietuvos visuomenės būklės tyrimai rodo, kad pilietinės visuomenės raida Lietuvoje patiria rimtų sunkumų. 2007-ųjų pilietinės galios indekso tyrimo rezultatai analogiški tokio pat tyrimo, atlikto 2015-aisiais, išvadoms. 2015-ųjų tyrimas atskleidė, kad Lietuva vis dar neranda ar plačiai nepritaiko efektyvaus recepto pilietinei visuomenei stiprinti ir rodo stagnuojančią pilietinės galios būklę.
Į klausimus apie pasyvią pilietinę visuomenę atsakymų padeda ieškoti Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas, daktaras Darius KUOLYS. Jis – vienas iš Pilietinės visuomenės instituto steigėjų ir kone dešimtmetį jam vadovavo.
– Kas labiausiai slopina mūsų aktyvumą ir pilietiškumą?
– Aš manau, kad gana stiprūs nomenklatūriniai instinktai, būdingi mūsų politikams, valstybės tarnautojams, bei vartotojiškos visuomenės elgesys ir principai, kurie užgožia pilietinius principus.
Lietuvos žmonės turi tokią pasirinkimo laisvę: ar grumtis už savo teises, už laisvą visuomenę, kad jų pilietinis balsas lemtų valstybės politiką ir jie gyventų laisvoje šalyje, arba rinktis kitą kelią – šį kraštą palikti be didesnių pastangų ir gana ramiai gyventi užsienyje. Ši pasirinkimo galimybė potencialų pilietį nukreipia į kitus kraštus, kur demokratija veikia sėkmingiau, kur gyvenimas civilizuotesnis. Pastebimas toks paradoksas, kai linkstama mažiau grumtis už pilietines teises Lietuvoje, o pasirenkamas kitas variantas.
Pilietinei visuomenei tai neišeina į naudą, kai aktyvūs, jauni žmonės, kurie galėtų tą pilietinę visuomenę stiprinti Lietuvoje, grumdamiesi dėl savo, dėl bendruomenės teisių, dėl laisvos visuomenės principų, pasirenka kitą kelią. Deja, Lietuvai stiprių, jaunų asmenybių labai stinga.
– Galbūt tai specifinis lietuviško charakterio bruožas – nusileisti stipresniam, susitaikyti su esama padėtimi, nekovoti už save?
– Nemanau. Juk lietuviai patyrė ne vieną smūgį ir yra įveikę kur kas sudėtingesnius sunkumus.
Sovietmečiu buvo smarkiai palaužtas stuburas: aktyviausieji patyrė didžiausias represijas, terorą, ir prigludimas prie žemės buvo įprastas. Tad dabar matome, kad daugelyje gyvenimo sričių vertinamas paklusnumas – ir valstybės tarnyboje, ir versle, ir politikoje. Savarankiška nuomonė, kuri reikalauja argumentuotų diskusijų, intelektualinės įtampos ir tiesos paieškų, sąžiningos elgsenos, labai dažnai keičiama įsakymu ir paklusnumu. Tai blogas kelias, nes mes patys ugdome paklusnią valdinių visuomenę, kuri prireikus vargu ar galės išsaugoti laisvą valstybę.
– Ar tragedija Kėdainiuose gali tapti gana stipriu impulsu pilietinei visuomenei pažadinti?
– Tragedijos visada sukrečia, bet esminiu lūžiu pakeliui pilietinės visuomenės link šis įvykis netaps.
Baisiausia, kad mes leidžiame toms tragedijoms įvykti dėl savo pilietinio abejingumo. Gerai, kad tokios tragedijos sukrečia ir lietuviai turi moralinio jautrumo. Moralinė klausa nėra visiškai prarasta, nėra atbukusi. Mes įsitempiame, bet nepadarome išvadų.
Noriu priminti daug aistrų sukėlusią Garliavos istoriją. Dabar ją norėtume pamiršti, kaip kokį nešvankų, nemalonų įvykį – visi jaučiamės nekaip prisiminę tuos įvykius, nepadoru apie tai kalbėti. Garliavos įvykiai taip pat labai sujaudino visuomenę ir jos centre atsidūrė mažametė mergaitė. Visuomenė reikalavo aiškumo. Kaip tuo metu elgėsi valdžios institucijos ir valdžios struktūros? Teismuose ir visur kitur vaiko nebuvo išklausyta, nors Tarptautinė vaiko teisių konvencija to reikalauja. Žiniasklaida ir valdžios institucijos užėmė įvairias pozicijas, buvo daug informacinio triukšmo, dramatizuoto spektaklio.
Žiniasklaidai rūpėjo, kaip šia istorija išlaikyti visuomenės dėmesį. Bet niekas neanalizavo, kad mes pažeidžiame savo įstatymus, nes vaikas taip ir nebuvo išklausytas.
O dabar Kėdainių tragedija. Ji atkartoja kai kurias Garliavos įvykių detales. Vaiko taip pat niekas neišklausė taip, kaip buvo privaloma pagal Lietuvos įstatymus.
Mes, piliečiai, nepareikalaujame iš savo išlaikomų valdžios institucijų kokybiško darbo, jos neužtikrina įstatymų veikimo ir civilizuotos tvarkos valstybėje. Mes neturime valios ir galimybių kardinaliai pakeisti padėties.
– Gal šalyje trūksta stipresnės, aštresnės žiniasklaidos, kuri keltų nepatogius klausimus, reikalautų iš valstybės institucijų kokybiško darbo?
– Rimta Lietuvos problema – sąžiningos, pilietiškai drąsios žiniasklaidos trūkumas. Kai jos nėra, gana sunku reikalauti aktyvios pilietinės visuomenės. Ji turi turėti savo veikimo svertus. Jų neturinti visuomenė yra bejėgė. Ji turi turėti sąjungininkus. Be pilietiškų žurnalistų negali būti pilietiškos visuomenės.
– Ką daryti, kad taptume tokie, kaip vokiečiai ar šveicarai, kur kiekvienas, kuris vengia mokesčių ar elgiasi ne pagal priimtas taisykles, gali būti apskųstas?
– Mes turime į tą pusę eiti. Patys sau turime kelti didesnius reikalavimus. Bendruomenės turi norėti gyventi skaidriau ir tvarkingiau. Patys sau turime kelti didesnius reikalavimus ir to reikalauti iš kaimynų, iš savo rinktų politikų į savivaldą ar Seimą, iš prezidentės, kad ji su visuomene dalytųsi informacija.
Pilietinė visuomenė veikia tada, kai mūsų išrinkti pareigūnai su mumis kalbasi. Jei pasakoma, kad jie dirba, bet nekalba, tuomet tai antkapinis įrašas ant pilietinės visuomenės paminklo.
Kalbėjimas, tarimasis, argumentų dėstymas yra laisvos visuomenės bruožas. Pažvelkite, kiek demokratinių valstybių vadovai kalba viešojoje erdvėje, aiškina sprendimus, išsako savo lūkesčius ir vizijas, sulaukia kritikos ir vienaip ar kitaip ją koreguoja.
JAV, Prancūzijos, Vokietijos prezidentai ir kiti tų šalių svarbūs pareigūnai nedingsta iš televizoriaus ekranų. Nekalbantys politikai, kurie sako žurnalistui „kitas klausimas“, yra nebrandžios demokratijos požymis ir pilietinės visuomenės slopinimas.
Šalies žiniasklaida su tuo susitaiko. Žurnalistas atstovauja visuomenei, jis atlieka labai svarbų visuomeninį vaidmenį, jis turi užduoti ir nepatogius klausimus, turi turėti galimybę be režisūros laisvai paklausti svarbių dalykų. Mes negalime piktintis ar stebėtis nepilietiška visuomene, jei ji neturi instrumentų, leidžiančių išklausyti tautos ir politikų dialogo. O dabar dažniausiai klausomasi monologo ir pamokslų. Išrinkti politikai tampa pusdieviais. Nors turėtų eiti į tas pačias gatves, į aikštes ir bendrauti su rinkėjais.
– O kaip galėtume sustiprinti žiniasklaidą? Kokios priemonės leistų turėti piktą sarginį šunį, kuris sergėtų demokratiją valstybėje?
– Dažnai galvojama: duokit pinigų – atsiras pilietiškumas. Tai priklauso nuo gyvenimo supratimo, nuo tų principų, kuriais mes norime remtis.
Nieko gero neduos žiniasklaidą traktuojant kaip paprastą verslą. Visada atsiras šaltinių, kurie nebus suinteresuoti tiesa. Tie šaltiniai bus dosnesni, nei tiesos paieškos.
Žvelgiant pragmatiškai, vartotojiškos visuomenės požiūriu, tiesos paieškos niekada neapsimoka. Prisitaikymas prie galios lauko visada yra naudingesnis pragmatiškuoju požiūriu, tačiau tokiu būdu griaunamas pilietiškumas. Antikos laikais Ciceronas yra svarstęs: ar tai, kas naudinga, gali būti nekilnu, negražu? Jo atsakymas toks, kad ilgalaikėje perspektyvoje mums bus naudingas kilnus ir garbingas elgesys. Dažnai siekiama trumpalaikės naudos griaunant savo ateitį.
Mums trūksta strateginio žvilgsnio. Kokią valstybę mes norime susikurti? Kokia tauta mes norime būti? Mūsų politikai stengiasi išlaikyti status quo arba įtvirtinti savo galią.
– Lietuvos gyventojų vertinimu, didžiausia grėsmė mūsų šaliai – nesprendžiamos socialinės problemos. Gal tai ir yra pilietinės visuomenės pasyvumo priežastis?
– Manyčiau, kad tai yra pasekmė. Mūsų ekonominis modelis pernelyg liberalus. Žinomi ekonomistai, pavyzdžiui, Romas Lazutka, kelia klausimą: kodėl Lietuvos BVP auga sparčiau už Latvijos, Estijos ir kitų Vidurio Europos valstybių BVP, bet mūsų gerovė kyla kur kas kukliau? Įdomu tai, kad daugelis tų ekspertų neturi progos pasireikšti viešojoje erdvėje. Skurdas nemažėja, jo rodikliai išlieka aukšto lygio. Kodėl mes tą uždirbtą bendrąjį pyragą taip neteisingai pasidalijame? Tai visai normalus klausimas laisvoje visuomenėje. Kaip mes išleidžiame valstybės pinigus? Kaip mes elgiamės su valstybės turtu? Šie klausimai nėra sąžiningai svarstomi viešojoje erdvėje. Mes turime juos aptarinėti.
Kodėl visuomenėje, kurios ekonomika auga, nemažėja skurdas? Ji dalį savo piliečių išstumia į užsienį? Tai rimti klausimai ir į juos turime rasti atsakymus. Bet nėra pilietinio forumo, kuriame mes sąžiningai svarstytume šias temas. Kadangi atsakymų neieškome, juos žinantieji mums primeta savo tvarką. Mes jaučiamės tarsi negalintys pakeisti savo krypties. Socialinis neteisingumas yra silpnos pilietinės visuomenės pasekmė. Jei mūsų žiniasklaida būtų sąžininga ir veiktų kaip pilietinis forumas, tokie klausimai būtų nuolat užduodami mūsų besikeičiantiems politikams, prezidentei.
– Gal turime viltis dėti į jaunąją Lietuvos kartą, kuri užaugusi kurs stiprią pilietinę visuomenę?
– Nebus jos, jeigu mes nepradėsime kitaip gyventi. Juk vaikai pirmiausia prisitaiko prie mūsų gyvenimo pavyzdžių. Yra labai pavojinga iliuzija manyti, kad mes kaip nors išgyvensime, iškentėsime ir atsiras nauja karta, kuri pakeis pasaulį. Jei mes neskiname savo vaikams kelio į priekį, nerodome vieno kito garbingesnio pavyzdžio, mūsų vaikai neturės iš ko semtis jėgų. Reikia vienaip ar kitaip ryžtis patiems eiti į priekį.
