M. GARUCKO nuotr.

Beveik šimtmetis su savo miestu

Beveik šimtmetis su savo miestu

Prieš 95-erius metus, 1924-ųjų vasario 16 dieną, Panevėžyje atsirado pirmasis lietuviškas miesto laikraštis.

Tad Vasario 16-ąją „Panevėžio balsas“ ne tik kartu su Lietuva švenčia Valstybės atkūrimo dieną. Ši data ypatinga ir pačiam leidiniui, augusiam su kiekviena nauja miestiečių karta, kartu su panevėžiečiais išgyvenusiam ne vieną istorinę audrą. Tačiau kokiais įvykiais mieste, šalyje, pasaulyje buvo pažymėti tie, pirmieji laikraščio gyvavimo metai? Kuo tolimais 1924-iais gyveno žmonės? Kas nulėmė jų likimus?

Du reikšmingi įvykiai

1924-aisiais Pirmojo pasaulinio karo patrankos buvo jau senokai nutilusios, ginklai nebežvangėjo, tačiau žmonės dar gana ilgai gyveno įtampoje – laukė kito karo. Juolab kad Lietuvai teko dvigubai sunkesnis uždavinys: ne tik atsigauti nuo karo suirutės, bet ir po nepriklausomybės kovų, kurti stiprią, laisvą savo valstybę. Būtent tokia dvasia mieste ir pradėtas leisti „Panevėžio balsas“.

Daktaro Algimanto Kasparavičius iš Lietuvos istorijos instituto vertinimu, 1924-ieji atrodo Lietuvai ir pasauliui tarsi nieko ypatingi, tačiau ir jie išsiskyrė keliais reikšmingais įvykiais.

Visų pirma, 1924 metų gegužės 8 dieną prie Lietuvos galutinai prijungtas Klaipėdos kraštas – Paryžiuje pasirašyta Klaipėdos konvencija. Nors, pasak istoriko, faktiškai šis kraštas prie Lietuvos prijungtas dar 1923-iųjų pradžioje, juridiškai dokumentai nebuvo sutvarkyti. Ilgą laiką vyko derybos tarp Lietuvos ir Ambasadorių konferencijos, kokiomis sąlygomis Lietuvai atiteks Klaipėda.

Galiausiai pasirašius konvenciją, Klaipėdos kraštas pirmą kartą po 600 metų vėl atsidūrė Lietuvos valstybės teritorijos ribose. Svarbu tai, kad kartu su juo gavome vartus į jūrą ir galėjome bendradarbiauti su visu Vakarų pasauliu.

Pasauliui dar nenusimetus Pirmojo pasaulinio karo šešėlio, gyvenimas Panevėžyje 3-iojo dešimtmečio pradžioje tekėjo santykinai ramia vaga.

Kita vertus, tai pareikalavo nemenkų investicijų. A. Kasparavičiaus duomenimis, iki 1939 metų pavasario Lietuva į Klaipėdos miestą, ypač į uosto rekonstrukciją, investavo milžiniškas lėšas – bemaž 100 mln. litų. Ir jos atsipirko.

„Tarpukariu apie 80 procentų Lietuvos užsienio prekybos vyko būtent per uostą, – pasakoja istorikas. – Mums nereikėjo važiuoti su prekėmis į Rygą ar dar kitur, mokėti mokesčius, kad galėtume savo bekonus, sviestą, lašinius, kiaušinius, žąsis išgabenti į Vakarų Europos šalis.“

Dar vienas svarbus tų metų įvykis buvo Lietuvių tautininkų sąjungos įkūrimas rugpjūčio viduryje.

„Tai ta politinė jėga, kuri valdė Lietuvą nuo 1926 iki pat 1940 metų, – priminė A. Kasparavičius. –

1924 metais iki tol ne itin įtakingos ir gausios dvi politinės jėgos – Tautos pažangos partija ir Lietuvos žemdirbių sąjunga – organizavo bendrą susirinkimą ir jame nusprendė vienytis, įkurti Lietuvių tautininkų sąjungą.“

Naujojo politinio darinio lyderiu tapo Antanas Smetona, tačiau buvo ir daug kitų: Augustinas Voldemaras, daktaras Jonas Basanavičius.

Partija iki 1926-ųjų kaupė jėgas, projektavo, kaip įsilies į politinį gyvenimą, ir tais metais trečiojo Seimo rinkimuose pirmą kartą su savo atstovais pateko į parlamentą. Tautininkų jame tebuvo trys, bet, pasak A. Kasparavičiaus, netrukus įvykęs perversmas Tautininkų sąjungai atvėrė labai plačius politinius horizontus. Jau nuo 1927 metų pavasario ji tapo viena dominuojančiųjų tarp partijų, o 1928–1929 metais jau ir dominuojančia politine jėga.

Ant kojų statė litas ir bekonas

Svarbu buvo tai, kad tuo laikotarpiu Lietuva jau turėjo savus pinigus – litus.

„Apie 1924 metus Lietuva galų gale pasijuto ramiau, turtingiau, – sako A. Kasparavičius. – Nes po Pirmojo karo pabaigos ir nepriklausomybės kovų buvo praėję ne vieneri metai. Šalyje jau buvo įvestas litas, turėjome universitetą, plačiau apsirūpinta maistu…“

Istoriko aiškinimu, 1924-ieji buvo ta riba, kai Lietuvoje keitėsi ūkio struktūra. Visą XIX amžių iki pat 3-iojo dešimtmečio vidurio Lietuvos ūkis buvo orientuotas į augalininkystę, o nuo 1924 metų pradėjo persiorientuoti į gyvulininkystę. Į pirmą vietą iškilo ne grūdų, linų gamyba, o mėsos – bekonų, jautienos, lašinių, žąsų, avienos.

„Reikšminga tai, kad pajamos buvo gerokai didesnės, – pabrėžia daktaras. – Kadangi didelė Europos dalis buvo nualinta karo ir stokojo mėsos, tokių gyvulininkystės produktų, kaip sviestas, sūris ir panašiai.“

Ir lietuviai labai greitai pasinaudojo atsiradusia niša. Perorientuotas ūkis lėmė gana ryškų ekonominį progresą, leidusį karo nuniokotai valstybei atsistoti ant kojų.

Tiesa, Lietuvos valstybė vis dar gyveno be sostinės, santykiai su kaimynais lenkais vis dar nebuvo sureguliuoti. Teritorinius ginčus bandyta spręsti slaptomis derybomis, tačiau iš esmės be rezultatų. Kaip sako A. Kasparavičius, suktasi užburtame rate: Lietuva nesutiko užmegzti su Lenkija jokių politinių diplomatinių santykių, kol nebus grąžintas Vilnius, o Lenkija nesutiko grąžinti Vilniaus ir pietryčių Lietuvos, kol lietuviai nesutiko sudaryti unijos su Lenkija.

1924 metų rudenį miesto tarybos pirmininku išrinktas žymus dvasininkas prelatas Jonas Grabys, Panevėžyje pastatęs daug mokyklų ir gelžbetoninį tiltą per Nevėžį.

Karo šešėlis trauktis neskubėjo

Pasaulyje 1924-ieji nepasižymėjo dideliu stabilumu. Tai kas, kad Pirmasis pasaulinis karas formaliai buvo pasibaigęs – tarp Rytų ir Vakarų pasėta įtampa, sako A. Kasparavičius, niekur nedingo.

„Valstybės, kariavusios Pirmojo pasaulinio karo apkasuose, gana priešiškai žiūrėjo vienos į kitas. Karo grėsmės baimė nebuvo išnykusi, todėl įvairios Europos diplomatinės sritys, ypač didžiųjų valstybių vyriausybės ieškojo galimybių, kaip sumažinti Europoje vis dar tvyrančią politinę įtampą“, – sako jis.

Istoriko teigimu, įtampa kilo ne vien dėl niūrių prisiminimų, patirtų nuostolių, milijoninių aukų: po karo suskilusi Europa ilgai nesugebėjo ekonomiškai atsigauti.

„Pirmiausia ekonominė įtampa tvyrojo todėl, kad, pasibaigus karui, laimėjusios valstybės stengėsi Vokietiją laikyti ekonomiškai izoliuotą nuo Europos“, – dėsto istorikas.

Bet 1924 metais įvyko tam tikras psichologinis lūžis, kai įtakingas JAV bankininkas, teisininkas, politikas Čarlzas Dauesas sugalvojo planą, turėjusį sutaikyti Vokietiją su Europa. Karą laimėjusioms valstybėms jis pasiūlė maždaug per pusę sumažinti reparacijas Vokietijai.

Pagal 1919 metų Paryžiaus taikos konferencijos sprendimus nuskurdusi Vokietija kasmet privalėjo mokėti milžiniškas reparacijas, tačiau nebuvo ekonomiškai pajėgi tą daryti. Dėl šios priežasties įtampa dar labiau augo. Todėl po diskusijų šalys šį planą priėmė. Vokietija pasijuto vėl pajėgi šiek tiek mokėti pergalę iškovojusiems sąjungininkams, ir Č. Daueso idėja geram penkmečiui pagerino situaciją Europoje bei sugrąžino taiką.

„1923-aisiais, 1924 metų pradžioje didžioji dalis europiečių su didžiule baime žvelgė į rytdieną ir laukė naujo karo, po Č. Daueso plano priėmimo įtampa labai sparčiai slūgo. 1924 metų pabaigoje Europos spauda jau neberašė apie karo grėsmę. Ji rašė apie tai, kad Vokietija susitaikė su savo padėtimi, atsigavo ekonomiškai ir pradėjo mokėti reparacijas. Europos ekonominis variklis 1924 metais vėl užsivedė – Vokietija tapo Europos ekonominio organizmo dalimi ir iš to laimėjo visa Europa. Kaip 2019 metais Vokietijos ekonomika dominuoja žemyne, lygiai ta pati situacija buvo XX amžiaus pradžioje“, – sako A. Kasparavičius.

Pasuko dar žiauresniu keliu

Dar vienas 1924-uosius išskyręs įvykis – pirmos proletarinės valstybės ideologo ir kūrėjo Vladimiro Iljičiaus Lenino mirtis. O reikšminga ji buvo tuo, kad Leninui esant gyvam, tiek patys bolševikai, tiek jų šalininkai savo valstybės modelį įsivaizdavo nuosaikesnį, mažiau kraugerišką ir despotišką. Josifo Stalino iškilimas labai greitai parodė, jog bus sukama dar labiau autoritarinio režimo keliu dar didesnės diktatūros link.

„Lyginant dvi asmenybes, du XX amžiaus pradžios rusiškojo bolševizmo lyderius, matyti, kad pirmasis buvo intelektualas, eruditas, mokėjęs faktiškai visas pagrindines Europos kalbas, puikiai išsilavinęs, puikių manierų. Tuo metu jo įpėdinis Stalinas iš esmės buvo traukinių plėšikas – labai ribotu išsilavinimo, valstietiškai grubaus mentaliteto, – dėsto A. Kasparavičius. – Nuo 1924 metų jis ne tik sugebėjo įsitvirtinti valdžioje, bet ir labai greitai sovietinį režimą paversti brutalia politinės sistemos mašina, traiškiusia žmones be pasirinkimo. O traiškė beveik visus, bandžiusius rodyti nepasitenkinimą.“

A. Kasparavičius svarsto, kad tai turbūt buvo ir kitokio lūžio metai – kai bolševikinė sistema, iki tol atrodžiusi brutali, atskleidė turinti rezervų būti dar žiauresnė ir įvesti šalyje dar masiškesnį terorą.

„Jei yra labai blogai, tai nereiškia, kad negali būti dar blogiau, – tuometę situaciją lakoniškai įvertina istorikas. – Atėjus Stalinui, prasidėjo dar blogesni dalykai: kolektyvizacija, industrializacija. Badas Ukrainoje, Rusijos Pavolgyje, nusinešęs milijonines aukas. To mes neturime užmiršti.“

Svarbu buvo dalyvauti

Į Lietuvos istoriją 1924-ieji buvo įrašyti ir kaip metai, kai mūsų šalies atletai pirmą kartą dalyvavo olimpiadoje.

Gegužės 4-ąją Paryžiuje prasidėjusiose VIII olimpinėse žaidynėse dviejose sporto šakose varžėsi trylika lietuvių – nacionalinė futbolo rinktinė ir du dviratininkai. Pastarieji dėl mechaninių dviračių gedimų lenktynių nebaigė. Be to, jų varžybos buvo sudėtingos dėl lėšų, įrangos stokos, pasirengimo trūkumo.

Futbolininkams, deja, sekėsi ne ką geriau: 0:9 pralaimėjome šveicarams. Mūsų nesėkmę matė daugiau nei 8 000 žiūrovų. Bet galime pasiguosti, kad Šveicarijos rinktinė buvo viena pajėgiausių žaidynėse ir tais metais iškovojo olimpinį sidabrą.

Be to, varžybos lietuviams futbolininkams buvo itin sudėtingos. Dėl lėšų ir laiko trūkumo, organizavimo stokos komanda buvo surinkta kone paskutinę minutę, tad nebebuvo kada rengti bendras treniruotes. Ir tai dar ne viskas: kelionė traukiniu truko 40 valandų, taigi mūsų futbolininkai į vietą atvyko su nuotykiais ir likus vos daugiau nei dešimčiai valandų iki rungtynių. Į aikštę jie išbėgo ne tik nepasirengę varžyboms, bet ir nespėję pailsėti.

1924-aisiais įvyko pirmoji Dainų šventė, kurioje dalyvavo ir panevėžiečiai. Tuo metu ji vadinta Dainų diena.

Likus maždaug porai dienų iki šventės, panevėžiečiai mieste surengė savąją. To ėmėsi Vladas Paulauskas, Mykolas Karka ir Juozas Rajeckas. Trys chorai, kuriuose dainavo 300 žmonių, sutraukė apie tūkstantį žiūrovų.

„Juk panevėžiečiams didžiausia naujiena, niekuomet jie nėra girdėję tokio didelio choro, kuriam pritarė gimnazijos simfonijos orkestras“, – įvertintas „Panevėžio balso“ laikraštyje koncertas.

Buvo sudainuota 16 dainų, turėjusių skambėti ir Kaune vykusioje pirmojoje Dainų šventėje, iš jų du panevėžiečių kūriniai M. Karkos „Dainos garbei“ ir V. Paulausko „Žalgirio mūšis“.

Metai, kai pradėjome registruoti bedarbius

Gyvenimas Panevėžyje 3-iajame dešimtmetyje tekėjo santykinai ramia vaga. 1923–1924 metais rūpintasi įprastais miesto reikalais.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad 1923-iųjų viduryje, pavyzdžiui, miesto taryba svarstė jo ribų nustatymo klausimą.

Tais metais Panevėžyje pradėjo veikti nuosava elektrinė, o pajamos iš jos sudarė didžiausią savivaldybės pajamų dalį.

Vėlyvą 1924 metų rudenį įvyko miesto tarybos prezidiumo ir valdybos rinkimai. Naujuoju tarybos pirmininku išrinktas žymus dvasininkas prelatas Jonas Grabys. Vienas svarbiausių darbų, atliktų jam einant šias pareigas, buvo gelžbetoninio tilto per Nevėžį, taip pat naujų mokyklų statyba.

Dar, D. Pilkausko žiniomis, Panevėžio miesto taryba, paruošusi atitinkamą medžiagą, nutarė deleguoti trejetą asmenų į ministrų kabinetą, kad gautų pašalpą viešiesiems darbams – norėta šelpti bedarbius. Netrukus pradėta registruoti bedarbius, įsteigta darbo birža. 1925 metais ministrų kabinetas viešiesiems darbams organizuoti Panevėžyje suteikė 65 tūkst. litų kreditą.

Istorikas primena, kad tuo laiku mieste buvo apie tris dešimtis pramonės įmonių: net keturi malūnai, alaus darykla, S. Montvilos spirito fabrikas, trys lentpjūvės ir medžio dirbtuvės, dvi žemės ūkio padargų taisymo įmonės, dvi odos dirbtuvės, du saldainių fabrikai ir tiek pat mėsos fabrikų.

„Tiesa, miestas tuo metu prekiavo tik šalies viduje“, – priduria D. Pilkauskas.

1923 metų duomenimis, Panevėžyje darbo turėjo 684 darbininkai. Iš jų tik 164 buvo kvalifikuoti. Pastarieji, kiek žinoma, gaudavo nuo 250 iki 400 litų algos, o nekvalifikuoti – nuo 60 iki 240 litų. Likusieji arba visai nedirbo, arba vertėsi įvairiais verslais.

Bedarbių 1924 metais mieste suskaičiuota 400, o po poros metų – aštuoniasdešimt keturiais daugiau.

Tais laikais bedarbiai buvo suskirstomi į dvi grupes ir per savaitę dirbdavo po tris dienas. Gavus lėšų, planuota suteikti darbo visai savaitei.

Vėliau, pasak muziejininko, bedarbiai pradėti skirstyti jau į tris kategorijas. Pirmajai priklausė tie, kurių šeimoje buvo 4 ir daugiau asmenų. Antrąją grupę sudarė turintieji mažesnes – 2–3 asmenų šeimas. Trečia kategorija buvo viengungiai, kurie dažniausiai negaudavo jokio darbo.

Prieš 95-erius metus Panevėžyje nebeliko gatvių pavadinimų lentelių trimis – lietuvių, lenkų ir žydų kalbomis

Laikraštį pripažino reikalingu

Pasak D. Pilkausko, po žemės reformos miesto plotas smarkiai išaugo. Buvo prijungtos Panevėžio dvaro, Senamiesčio, Fermos ir Navadolio dvaro teritorijos. Be to, mieste prasidėjo privačių namų statyba.

„Panevėžyje plito mediniai namai, – pasakoja muziejininkas. – Tuo metu Dembavos plytinė laikinai nedirbo, tad plytas reikėjo gabenti iš Tauragės ir kitų tolimų vietų. Tai buvo labai brangu!“

1924 metų pradžioje miesto taryba nusprendė įsteigti apygardos teismą. Statybai sutarta skirti 6 tūkst. litų.

Taip pat patvirtintas planas sutvarkyti apleistą S. Montvilos teatrą. Pasak D. Pilkausko, norėta jį perimti miesto žinion.

Paskirstytos lėšos ir kitiems reikalams.

1924-ųjų pavasarį svarstytas klausimas dėl šaligatvių. Nutarta, kad jie turi būti visose Panevėžio gatvėse, o kur įmanoma – dar ir gatves paplatinti.

Įdomu, kad miesto centre nuspręsta šaligatvius tiesti tik cementinius, o pakraščiuose jie galėjo būti ir mediniai, bet ne mažesnio kaip 70 centimetrų pločio.

Po nepilnų keturių „Panevėžio balso“ leidybos mėnesių buvo pripažinta, kad laikraštis miestui reikalingas ir jam leisti miesto taryba nutarė skirti 100 litų mėnesinę subsidiją.

Rugpjūtį svarstytas Panevėžio miesto rinkimų komisijos sudarymo klausimas, miestas padalintas į rinkimų apylinkes, prašyta prie jų organizuoti budėjimą. 1924-ųjų rinkimuose išrinkta 40 atstovų, iš kurių 15 buvo žydų tautybės, penki – lenkų ir vienas vokietis.

Vanduo per gaisrą – po 3 litus už statinę

D. Pilkausko pasakojimais, anuomet miesto valdžiai kasdienių rūpesčių netrūko, net jei tie mūsų akiai gali pasirodyti menki.

Pavyzdžiui, Panevėžio valdyba dar 1923 metais Miesto sodą – mėgstamą panevėžiečių poilsio vietą – buvo nemokamai atidavusi ugniagesių draugijai, dar kitais metais – Darbo federacijai. Tad porą metų sodas jokių pajamų miestui nenešė. 1925-aisiais paskelbtos varžytinės sodui išnuomoti trejiems metams. Jas laimėjo bendrovė „Spindulys“. Pats miestas pasiliko sau teisę naudotis sodu penkis kartus kiekvieną vasaros sezoną. Be to, Miesto sodas turėjo būti atviras nuo 7 ryto iki 7 vakaro, o nuomininkas kasmet privalėjo per metus pasodinti iki 40 medžių ir krūmų. Taip pat jie įsipareigojo valyti sodui priklausiusias Respublikos ir P. Puzino gatves.

Kaip primena istorikas, ilgą laiką mieste pagrindinė transporto priemonė buvo vežimai. Jie skirstyti į sunkiuosius ir lengvuosius. Pirmaisiais vežikai gabendavo įvairius krovinius, be to, buvo įpareigoti savo transportu į gaisrą vežioti vandenį. Už tai gaudavo papildomų pinigų – 3 litus už statinę. D. Pilkausko duomenimis, 1923-iųjų Panevėžyje tokio vandens rezervuarai buvo įrengti Vytauto (dabar Nepriklausomybės) aikštėje ir Ramygalos gatvėje prie Laisvės aikštės.

„Kitiems vežikams irgi buvo keliami tam tikri reikalavimai, – sako muziejininkas. – Keleivių jie turėjo laukti stovėdami prie vežimo, o ne sėdėdami jame. Buvo reikalaujama turėti švarius drabužius ir švarų vežimą. Vežėjai turėjo ir tam tikrą uniformą.“

Metai kiti, problemos – panašios

Dalis šių ir daugelis kitų miesto bei jo apylinkių, šalies ir net viso pasaulio žinių, skaitytojų pastebėjimų ir pageidavimų neišvengiamai atsispindėjo 1924-aisiais „Panevėžio balso“ puslapiuose.

Jau pirmajame laikraščio numeryje užsienio naujienų rubrikoje, pavadintoje tiesiog „Kitur“, buvo išdėstyti visi svarbiausi įvykiai, kaip JAV prezidento Vudrou Vilsono ir Rusijos lyderio Vladimiro Lenino mirtis. Taip pat minėta, kad „didysis kunigaikštis Kiril Vladimirovič užsinorėjo būti Rusijos caru. Jis šiemet mano grįžti į Rusiją ir užsidėti vainyką. Taip, tai taip, bet kely tas kunigaikštis, kad tik galvelės nenusisuktų – nebebus ant ko ir vainyko dėti“. (Čia ir kitur citatų kalba netaisyta.)

Net nuostabu, kaip kai kurios miesto problemos prieš devyniasdešimt penkerius metus panėšėjo į dabartines.

Štai kažkoks skaitytojas per laikraštį gėdino panevėžiečius dėl nepagarbos vėliavoms, iškeltoms Vasario 16-ąją. „Teko matyti daug vėliavų, kurios buvo panašios į mazgotes: purvinos, suglamžytos – nebegalima ir spalvų pažinti. Arba spalvų suderinimas – kur reikalinga žalia spalva, ten geltona, kur geltona, ten žalia. Labai daug vėliavų buvo užkarstyta ant nudegusių pagaikščių. Buvo vėliavos nedidesnės už nosinę. Tokiomis biauriomis vėliavomis pasižymi Ukmergės ir mažesnės gatvės. Ne kiek geriau ir centre. Gyventojus, kurie nemoka pagerbti to, kas tokiu dideliu vargu sukurta, kurie viešai tyčiojasi iš respublikos – bausti be ceremonijų“, – piktintasi.

Svarbi miestui žinia, išspausdinta „Panevėžio balso“ puslapiuose, buvo gatvių pavadinimų lentelių trimis kalbomis – lietuvių, lenkų žydų – panaikinimas. Vietoje jų atsirado lentelės tik lietuvių kalba. Tame pačiame numeryje smagių ir ironiškų pastebėjimų „Radio“ rubrikoje rašyta, kad „Upytės deguto varytojai žiūri į naujas gatvių lenteles ir vaitoja: „Mūsų fabrikui kaput!“ Matyt, turėta omenyje, kad nelietuviškos lentelės iki tol buvo gana dažnai tepliotos degutu.

Kol miesto taryba laužė galvas šaligatvių klausimu, nepraslydo jis ir pro miesto laikraščio leidėjus.

„Panevėžyje yra daug namų su gonkais, kurie išsikiša į šaligatvius ir užima beveik visą šaligatvį. Miesto valdyba yra sumaniusi tuos visus gonkus nuversti, kad šaligatviai būtų liuosi ir einantiems nereikėtų suktis į gatvės vidurį“, – rašyta 1924 metais.

Skųstasi ir gatvių valymu: „Panevėžyje tankiai gatvės šluojama dienos vidury, kuomet mieste didžiausias judėjimas. Mažiausias vėjas visas dulkes neša ant žmonių arba per atidarytus langus į kambarius. Gatvių šlavimą reikėtų kaip nors kitaip sutvarkyti.“

Dar viena 1924-ųjų miestiečių problema, pasirodysianti artima ir dabartiniams panevėžiečiams, buvo varnos.

„Panevėžys apgultas varnomis. Kur tik koks aukštesnis medelis, žiūrėk jau keletas ar keliolika varnų lizdų. O Jasnogurkoj, kapuose, jų aibės. Teršia miestą, sodnus, gadina, ne viename kaminy lizdą sukrauna, kiek mažų paukštelių išnaikina“, – piktinosi vienas pilietis bei siūlė skirti kokią dieną ir visiems jas šaudyti.

Panevėžio savivaldybės elektrinė, duodavusi miestui daugiausia pajamų.

Viliojo svetur

Kaip ir dabar, taip ir tuomet geresnio gyvenimo žmonės ieškojo užsienyje. Tad spaudoje netrūko tiek žinių apie tai, tiek skelbimų.

1924 metais rašyta, kad nuo tų metų liepos 1 dienos į JAV, kurios tuo metu spaudoje vadintos Amerikos Suverenios Valstybės, per metus bus įleidžiama 160 000 žmonių. Nuo 1927 metų liepos 1 dienos planuota įleisti 150 000. Maždaug 90 000 žmonių galėjo atvykti iš Anglijos ir Vokietijos, o apie 6 000 – iš kitų Europos šalių.

„Lietuvių iki 1927 metų tegalės įvažiuoti kas metai apie 300 žmonių, o paskiau apie 400“, – aiškinta „Panevėžio balse“.

Laikraštyje galima išvysti ne vieną skelbimą, kviečiantį žmones dirbti užsienyje. Pavyzdžiui: „Prancūzų komisija, Lietuvos Vyriausybei sutikus, kviečia visus Lietuvos darbininkus ir darbininkes Prancūzijon lauko darbams atlikti.“ Teigta, kad sutartys bus sudaromos metams, o siūlomos sąlygos tokios pat, kaip ir prancūzų darbininkams. Susidomėjusiems tokiu darbu garantuotas bus dar ir „butas, kuras, šviesa ir pilnas išlaikymas, išskyrus drabužius“. Alga moteriai – 100 frankų mėnesiui, vyrui – 150 frankų.

Metų pabaigoje užsiminta, kad Panevėžio pašto įstaiga remontuojamame telegrafo skyriuje statė didelį laikrodį, kuris „bus tikrinamas betarpiai su Eifelio bokšto observatorija ir tokiu būdu rodys tikriausį Vakarų Europos laiką“.

Vilkai šalia miesto

Gana išsamiai 1924-ųjų spauda aprašinėjo ir gamtos išdaigas. Kad ir tokias, kaip vasario 2-osios vakarą „ant Staniūnų miškelio, prie Panevėžio, žaibavo žaibai. Buvo didžiausias vėjas ir baisiai pustė“.

Balandžio 9-ąją užlijo pirmas lietus su griaustiniu ir žaibais. Tą pačią dieną pasirodė ir varlės, tačiau po kelių dienų vėl prisnigo.

Tą patį mėnesį rašyta, kad tiek Ameriką, tiek Europą siaubė potvyniai.

„Lenkijoje užlieta daug miestų. Namai apsemti iki antro aukšto. Italijoje nuo tirpstančio sniego nuslenko kalnų uolos ir užvertė kelius miestus – sugriauta daug namų, žūvo kelios dešimtys žmonių. Amerikoje dėl potvynių vietomis nebegali vaikščioti traukiniai. Kitose šalyse potvyniai ar daug nelaimių pridarė.“

Rugsėjo 10-ąją apie pietus praėjo baisi audra. Ant kelių išvertė labai daug telegrafo stulpų, išlaužė daug senų medžių, prilaužė šakų, apdraskė stogus.

Pirmoji šalna buvo spalio 14 dieną.

1924-ųjų pavasarį miestelėnus gąsdino vilkai. Kovo pabaigoje plėšrūnai pastebėti visai šalia Panevėžio – „Staniūnų miškely – ¼ kilometro nuo miesto“. Surengta medžioklė, tačiau nė vienas pilkis nenušautas.

Įdomi žinia pasirodė gegužės pabaigoje. Apie eigulį, kuris nušovė „neapsakomai didelį vanagą. Išskrodus jį, viduriuose buvo rasta čiela varna; galva didumo sulig katino galvos“. Šį vanagą eigulys esą dovanojo Panevėžio muziejui.

Taip pat minima, kad tą pačią dieną buvo nušautas ir juodasis gandras.

Liepos pabaigoje ponas Zaborskis Panevėžio apylinkėse nušovė keletą retų paukščių muziejui.

„Vienas jų vadinamas „baublys“ jau iškimštas. Tai labai retas paukštis – didelis, margas. Žmonės pasakoja, jei to paukščio girdi, daug atsiranda, tai bus badas“, – rašyta tuomet miesto laikraštyje.

Panašių žinių apie muziejui iškamšoms šaudomus paukščius tais metais buvo pasirodžiusi ne viena.

Kėsinosi nužudyti tarybos narį

Kriminalinių naujienų tais laikais irgi netrūko. Bet skandalingiausias to meto įvykis neabejotinai buvo pasikėsinimas į miesto tarybos narį.

„Adomaitis, Panevėžio tarybos narys iš namų savininkų frakcijos sėdėjo su žmona savo krautuvėj, Klaipėdos gatvėj. Kažin kas per langą šovė ir Adomaičiui kulka įlindo į nugarą. Adomaitis išbėgo į gatvę, norėjo dar nueiti pas netoliese esantį gydytoją, bet gatvėj nualpo ir jį nuvedė kažin koks žydelis pas gydytoją. Kriminalinė policija apie pirmą valandą nakties kareivinėse areštavo 4 pėst. pulko puskarininkį Praną Samulionį, paeinantį iš Biržų-Pasvalio apskr. Pas jį rasti laiškai įrodo, kad jis norėjo nušauti Adomaitį. Adomaitis sužeistas labai sunkiai. Guli ligoninėj“, – išsamiai aprašyta.

Po maždaug poros savaičių miestiečiams laikraštis pranešė, kad pasikėsinimo auka išėjo iš ligoninės, tačiau kulka taip ir liko neišimta. Kodėl tarybos narys tapo puskarininkio taikiniu, irgi nepaaiškinta.

Muziejininko D. Pilkausko duomenimis, Kasparas Adomaitis į Panevėžio miesto tarybą buvo išrinktas rugsėjo mėnesį įvykusiuose rinkimuose. Ši taryba dirbo iki 1931 metų.

Kovo pabaigoje per vieną naktį Panevėžyje įvykdytos net dvi stambios vagystės: pirmiausia mieste pavogtas pakinkytas arklys, o vėliau apšvarintas artilerijos sandėlis. Rašyta, kad pareigūnai arkliavagių pėdsakus aptiko Samanynės kaime, už 6 km nuo miesto. Spėta, kad tie patys nedorėliai išplėšė ir sandėlį bei pavogė amunicijos.

Vėliau pranešta, kad iš artilerijos sandėlio pavogti daiktai surasti ir grąžinti pulkui, o piktadariai –Samanynės kaimo gyventojai ir vienas pulko kareivis – sulaikyti.

Tais metais didelį nuostolį vagys padarė ir Vasario 16-osios gatvėje buvusios parduotuvės savininkui Kurkuliui. Kadangi gatvė pačiame miesto centre ir judrioje vietoje, ilgapirščiai prieš imdamiesi juodų darbų palaukė sutemų. O tada, dešimtą valandą, iš kiemo pusės atsirakino visas spynas ir įėjo krautuvėn.

„Prisirinko medžioklės šautuvų, revolverių, manufaktūros, odų, bučiukų, susikrovė į vežimą ir nuvažiavo sau. Ir spinas visas su savim pasiėmė. Kai kas matė, kad krautuvėj kažin kas darbuojasi, bet manė, kad pats savininkas Kurkulis. Išvogta prekių ant 20 000 litų. Vagys ieškomi“, – aprašytas įvykis.

1924-aisiais Lietuvoje gimė unikali dainų švenčių tradicija. Tų metų rugpjūtį surengtoje pirmojoje Dainų šventėje dalyvavo ir panevėžiečiai.

Prašvilpė valdiškus pinigus

Sprendžiant iš „Panevėžio balso“ puslapiuose spausdintų naujienų, kai kas iš panevėžiečių 3-iajame dešimtmetyje nevengė didelių sumų ir brangenybių nešiotis su savimi. Štai sykį Panevėžio geležinkelio stotyje iš pono Gorodeckio, atvykusio iš Rokiškio dvaro, vagys ištraukė pinigus ir briliantus, kurių vertė – 13 tūkst. litų.

Rugpjūčio pabaigoje Panevėžyje areštuotas Lietuvos banko kasininkas, dviem aludės šeimininkams pralošęs net 7 tūkst. valdiškų pinigų. Prieš lošimą kasininkas buvo nugirdytas, tad aludės savininkai patraukti atsakomybėn.

Liepą svarstyta, ar kvailai pokštauta, ar vandalai siautėjo. Pasibaigus Dainų dienos koncertui, simfonijos orkestrui reikalinga fisharmonija tą patį vakarą nugabenta laikinai saugoti į gimnazijos gimnastikos salę. Nuvykus išgabenti jos į įprastą vietą, instrumentas rastas jau suniokotas.

„Fisharmonijos registrai tiek rankiniai, tiek kojiniai, žvakydėjos, klaviatūra jėga išplėštos su medžio gabalais ir nusviestos kur ten kerčiuosna; sprendžiant iš kai kurių žymių, reikia manyti, piktadarių norėta šią fisharmoniją visiškai išdraskyti, bet, matoma, ar nepajėgta, ar nesuskubta.“

Netoliese rastas degtinės butelio kamštis, o ant fisharmonijos dangčio – užkandos trupiniai. Kadangi salė buvo užrakinta, teko aiškintis, ar piktadariai įlipo per langą, ar atsirakino padirbtu raktu.

„Kieno tai darbas parodys tardymas, o tuo tarpu tiesioginiai šio vandalizmo kaltininkai, jei juose dar yra nors kibirkštis sąžinės, turėtų tuo susirūpinti ir priimti domėn, kad dėl jų neapgalvoto „šposo“, nukentėjo pašaliniai žmonės (pašalinta už tai du gimnazijos sargai), nustodami duonos kąsnio“, – barti laikraštyje vandalai.

1924-ieji trumpai

Mokslo pasiekimai
1924 metais Ernstas Aleksandersonas per Atlantą išsiuntė pirmąjį faksą, o Hansas Bergeris padarė pirmąją žmogaus elektroencefalogramą (tiesa, rezultatus publikavo tik po penkerių metų). Prancūzų fizikas, Nobelio premijos laureatas Luisas de Broilis paskelbė tezę, kad elektronai turi ir bangų savybių.

Netektys
1924 metų sausį mirė Sovietų Sąjungos lyderis Vladimiras Leninas. Vasario pradžioje – 28-asis JAV prezidentas Vudrou Vilsonas. Birželio pradžioje – vienas įtakingiausių XX amžiaus rašytojų Francas Kafka, o vėlyvą rudenį – italų kompozitorius Džiakomas Pučinis.
Tais metais mirė ir vienas gariausių savo laikmečio vokiečių architektų, profesorius Francas Hainrichas Švechtenas, palikęs pėdsakų ir Lietuvoje – pagal jo projektą pastatyti Palangos dvaro rūmai.
Tų metų vėlyvą rudenį mirė pirmoji Lietuvos fotografė Paulina Mongirdaitė. XIX amžiaus pabaigoje savo namuose netoli senosios Palangos vaistinės ji buvo atidariusi fotografijos ateljė. Fotografė fiksavo Palangą, pajūrį. Jos nuotraukas noriai pirko poilsiautojai, o paslaugomis naudojosi ir grafai Tiškevičiai.
1924-ųjų žiemos pradžia taip pat pažymėta netektimi: mirė vienas žymiausių lietuvių kalbos tyrinėtojų, kalbininkas, profesorius Kazimieras Būga.

Skaičiai

1924-aisiais buvo paskelbti 1923 metais įvykusio gyventojų surašymo duomenys. Jais remiantis, Panevėžio mieste buvo 19 197 gyventojai.
Senamiesčio gatvės gale buvusioje „Eglyno“ lentpjūvės teritorijoje gyveno 25 asmenys, Panevėžio siaurųjų geležinkelių stoties rajone – 52 gyventojai, Panevėžio plačiojo geležinkelio stoties ribose – 200 gyventojų, Plukių kaime – 314 gyventojų, Senamiesčio kaime – 678 gyventojai, Smėlynės (Nikolajevo) miestelyje – 1 079 gyventojai.
Suskaičiuota, kad Panevėžio apskrityje buvo 119 720 gyventojų, o su miesto gyventojais – 138 917.
Krekenavos valsčiuje buvo 9 997 gyventojai, Naujamiesčio – 9 311, Panevėžio-Velžio valsčiuje – 7 741, Piniavos – 4 984, Raguvos – 6 899 gyventojai, Ramygalos – 10 970 gyventojų, Smilgių – 5 513, Vadoklių valsčiuje – 3 539.

Komentarai

  • Tegul globoja Panevėžį ir ,,Panevėžio balsą“ Šventoji Dvasia.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų