Bendros maudynės kėlė pasipiktinimą

Bendros maudynės kėlė pasipiktinimą

Atostogų metas visais laikais versdavo panevėžiečius pasukti galvą, kur pailsėti – vykti į kurortą ar gulėti paplūdimyje čia pat, prie prie Nevėžio

PB ARCHYVO nuotr.

PB ARCHYVO nuotr.

 

Prasidėjusi vasara vilioja į paplūdimius, kurortus, iškrečia gamtos išdaigų ir dovanoja įvairiausių įspūdžių. Kiekvienas laikmetis turi savas tradicijas ir madas. Prieškariu jos gerokai skyrėsi nuo dabartinių.

 

Piktino „nuogos asabos“

 

Visais laikais poilsiautojai traukė į Palangą, tačiau ir be jos buvo kur ilsėtis. Pasklaidžius prieškario laikraščių puslapius, akivaizdu, kad per Panevėžį tekantis Nevėžis buvo labai svarbus miestelėnams. Kaip ir dabar, taip ir anais laikais žmonės ten maudėsi, ilsėjosi jo pakrantėse. Priklausomai nuo metų, situacija buvo skirtinga. Pavyzdžiui, 1929 metais gyventojas piktinosi nusekusiu upės vandeniu.

„Liūdi kiekvienas žmogus, pažvelgęs į senelį Nevėžį… Apaugęs maurais, nusekęs, niekur nėra vandens. Nėra kur poilsio vietos rasti“, – rašyta tuomet. (Citatų kalba netaisyta.)

Aiškinta, kad prieš keletą metų už Plukių kaimo buvo Baumano malūno tvenkinys, tad vandens užtekdavo ir poilsiautojams. Tačiau vėliau tvenkinys išardytas ir vandens liko mažai. Dėl to ir upė nusekusi. 1930 metais skelbta, kad maudyklos jau paruoštos vasaros sezonui.

„Maudomosios vietos aukščiau Panevėžio jau sutvarkytos ir nurodomosios lentelės kur katriems maudytis primuštos“, – skelbta tuomet.

Tiesa, vyrams ir moterims buvo įrengtos atskiros maudyklos. Laikraštyje rašyta, kad už alaus daryklos prieš Upės gatvės 21-ąjį namą maudykla buvo skirta vyrams, netoli Plukių kaimo prieš vėjo malūną – moterims, o „už senosios bažnyčios prie Meškausko namo Maudyklos gatvė moterims ir nuo kapų iki lieptų per Nevėžį vyrams“.

Bendros maudynės kėlė pasipiktinimą.

„Iš didelio karščio išėjo iš krašto. Per didelius karščius ir panevėžiečiai pasekė didmiesčių pavyzdžiu ir apgulė visą Nevėžį. Ne tik vandeny, bet ir ant krantų ir net lankose po medžiais vartaliojasi pusnuogiai ir nuogos „asabos“. Ypač pasibjaurėtina, kad vyrai ir moterys beveik drauge maudosi. Nenuostabu, nes nėr jokio ženklo, draudžiančio tiems ar kitiems maudytis“, – dabar tokie pasvarstymai jau būtų sunkiai suvokiami.

1925 metais piktintasi vyrams skirta maudykla.

„Einant per apskrities ligoninės lieptus stačiai metasi akysna būriai nuogų vyrų, čia pat Nevėžyje besimaudančių. Jei jie nors ramiai maudytųsi, tai dar pakenčiama, bet čia jie kelia didžiausią triukšmą, o kas šlykščiausia, kad nuogi išplaukę ant kranto atsistoja ar atsigula šaly praeinančių taką ir visaip bliauna. Praeiviams tiesiog koktu darosi tarp nuogų“, – spaudoje rašyta anuomet.

Manyta, kad reikėtų uždrausti maudytis toje vietoje tiek dėl doros, tiek dėl sanitarinių sąlygų. astebėta, kad vanduo toje vietoje nešvariausias ir nuogąstauta, kad galima užsikrėsti kokia nors liga.

Po metų jau skųstasi, kad maudytis mažai vietų. Ypač ties fabrikais upė buvo labai užteršta. Rašyta, kad iki tol patogios maudyklos buvo ties senosiomis kapinėmis.

Moterys vis dar maudydavosi ties Maudyklos gatve, o vyrams maudynės ties kapinėmis buvo uždraustos ir grasinta baudomis, siekiančiomis net iki 500 litų. Vyrams maudykla buvo įrengta netoli Laisvės tilto, bet ten buvo mokama ir ne kiekvienam prieinama. Be to, ir ten visai greta buvo moterų maudykla.

„Už Jasnagurkos ir ties Jasnagurka Nevėžio pakrantės pilnos nuogų žmonių, kurie šokinėja kaip varlės. Tarp vyrų maudosi moterys“, – manyta, kad sušilus orams tiesiog būtina pasirūpinti daugiau maudyklų.

 

Ne vienas kurortas

 

Netrūko ir sanatorijų, ir kurortų, beje, visai šalia Panevėžio. Vienas buvo Berčiūnuose. Sezonas trukdavo nuo gegužės 1 iki spalio 15 dienos. Buvo renkamos ir rinkliavos. Suaugusiam žmogui sezonas kainavo 6 litus, vaikams ir moksleiviams – 3 litus.

Vilų savininkai ir nuomininkai turėjo mokėti tris procentus nuomos mokesčio už išnuomotąsias patalpas. Buvo nustatytas ramybės laikas. Ribotas ir važiavimo greitis – iki 10 kilometrų per valandą. Nuvažiuoti buvo galima ir traukiniu. Miesto laikraštyje ne vieną kartą buvo spausdintas ir jų tvarkaraštis. Apsigyvenę Berčiūnų kurorte žmonės turėjo būti registruojami namų knygoje ir kas savaitę vilų savininkai turėjo kurorto direktoriui sumokėti numatytas rinkliavas ir nuomos mokestį.

Atgauti sveikatą buvo galima Pasvalyje buvusioje sanatorijoje.

„Praeities faktai liudija, kad šio šaltinio vandens vonios išgydė daugybę ligonių, net tokių, kurie buvo nustoję valdyti rankas ar kojas nuo paraližo ar reumatizmo“, – girtas Pasvalio sieros šaltinis.

Rašyta, kad 1926 metais apsilankė nemažai svečių, kurie gydėsi nuo „reumatizmo, nervų suirimo ir panašių ligų“.

Pragyvenimas ir gydymas už dieną kainavo 10 litų: vonia 4 litai, o valgis – 6 litai. Kambario su baldais nuoma kainavo 1–2 litus už parą. Tik buvo patariama atsivežti savo patalynę ir nemažai antklodžių. Beje, norintieji maistą galėjo vežtis iš namų arba pirktis produktus ir gamintis patys – nebuvo griežto ribojimo valgyti sanatorijos maistą.

Pasiekti Pasvalį buvo siūloma automobiliu – „kaina automobiliui – 7 Lt. Į 2–3 valandas galima iš Panevėžio pasiekti Pasvalys“.

Laikraštyje rašyta, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą į Pasvalyje esančią sanatoriją atvažiuodavo gydytis ir iš kitų valstybių. Veikla karo metais sutriko, nes dalis žmonių dėl karo veiksmų ir apribojimų negalėjo atvykti, o gydymas atnaujintas nuo 1922 metų. 1925 metais buvo pastatytas specialus sanatorijos namas.

Laikraštyje minimas ir Anykščių kurortas. Tiesa, garsių rašytojų ir poetų gimtinė buvo kiek apleista, tad sulaukdavo daugiau ekskursantų nei poilsiautojų.

„Tačiau tą gražų kraštą lietuviai lanko tik kaip ekskursantai, o nuolatiniai vasarotojai daugumoje Panevėžio ir artimiausių Anykščiams miestelių prekybininkai – žydai“, – apgailestauta laikraštyje.

1934 metais šis kurortas liaupsintas kaip vienas sveikiausių dėl oro sausumo ir gražiausios gamtos. Buvo numatyta viską atnaujinti. Viršaitis ketino sutvarkyti mišką, paplūdimį, pristatyti suolų ir dėžių šiukšlėms, o muzikai, šokiams ir pasilinksminimams – estradą. Girta, kad čia pigus maistas, galima išsinuomoti butą.

„Anykščiuose maistas pigus; vasarotojams butai įmanomi, daugelis su elektros šviesa, susisiekimas traukiniais ir autobusais su Kaunu, Panevėžiu ir kitais miestais ir miesteliais patogus“, – vilioti vasarotojai.

Manyta, kad kurortinis mokestis nedidelis. Pavienis vasarotojas arba pirmas šeimos narys mokėjo 5 litus, antras – 3,50 lito, trečias – 2,50 lito, ketvirtas – du litus, penktas ir daugiau – po litą.

1940 metais, jau sovietams okupavus Lietuvą, galima išvysti žinutę, kad darbininkams reikia kurortų. Skųstasi, kad iki tol jie buvo prieinami turtingesniems ir valdininkams. Darbininkų alga neleisdavo ilsėtis kurortuose, nors jie dirbdavo ir kenksmingesnėmis sąlygomis.

„Nors šis klausimas yra labai svarbus sveikatos atžvilgiu, bet darbininkas savo atostogas (14 dienų) praleisdavo mieste, dar dažniausiai prie dulkėtos gatvės ir mažam tvankiam bute“, – skųstasi tais metais.

 

Būta ir nelegalių veiksmų

 

Daug poilsiautojų sulaukdavo ir Rozalimas Pakruojo rajone, garsėjęs dideliu pušynu.

„Prie pat Rozalimo yra didelis gražus pušynas, kurio 18 ha nuo senų senovės buvo skiriama vasarotojams, ir tame kurortiniame pušyne niekuomet neganydavo galvijų, nes ganiavai dar yra su viršum 100 ha miško. Iš vasarotojų daug pelno esti vietos gyventojams, nes už kambarį mokama 100–150 Lt. Ir valgomųjų produktų kainos prilygsta miestiškosioms“, – pasakojama laikraštyje.

Piktintasi, kad kurortiniame pušyne leista ganyti galvijus. Tad į priterštą pušyną poilsiautojai beveik nebevyko.

„Ir šiemet buvo atvykę iš Kauno, Tauragės, Šiaulių, Panevėžio ir kitų vietų vasaroti gydytojų, daug mokytojų, departamento direktoriaus ir šiaip inteligentų šeimynų, ypač daug žydų, bet kiek pabuvę jie išvyksta kitur, nes galima sakyti Rozalimo kurorto nebėra: jis tapo gyvuliams pavestas“, – apgailestauta 1926 metais.

Tais pačiais metais buvo ir nelegalių dalykų. Netoli „Razalimo miestelio“ teka Daugyvenės upė. Čia buvo dvi maudyklos vyrams ir moterims. Džiaugtasi, kad vyrų maudykla buvo labai patogi, tačiau moterų – nekokia.

„Netoli nuo vyrų maudyklos yra moterų, arba, tikriau sakant, šokinėtojų maudykla, nes jos mažai tesimaudo, o tik šokinėja, tarytum, po jų kojų yra šaltų varlių priklota“, – vaizdžiai pasakota 1926 metais.

Priežastis, rašiusiojo manymu, paprasta. 1925 metų rudenį vienas valdininkas prie upės gavo žemės sklypą ir vienoje vietoje upę užtvėrė. Kad vanduo nepradėtų bėgti per pylimą – iškasė griovį. Išėjo taip, kad griovys atsidūrė šalia moterų maudyklos, o vanduo pačia maudykla nebegalėjo tekėti.

Be to, tų metų pavasarį tas pats žmogus vieną upės šoną aptvėrė spygliuotų vielų tvora. „Ta tvora papuošia paupį ir sulaiko pavasarį upės vandenį, kad neapsemtų valdininko žemės. Tokiu būdu tvora, kuri yra iš trijų vielų padaryta, teikia dvejopą naudą, neskaitant to, kad ji gali kiekvieną gerai paglostyti“, – piktintasi tuomet.

 

Siuntė, kur pipirai auga

 

Šiltasis metų laikas – ne tik maudynių, bet ir kitokių pramogų metas, tad laikraščio puslapiuose nemažai dėmesio skirta gegužinėms. Piktintasi, kad jos daugiau rengiamos pasipelnymo tikslais. „Veikalų tiek techniškoji, tiek meniškoji pusė stovi paskutinėse vietose. Į vakarėlius lankosi ne veikalų žiūrėti, bet rasti progos paflirtuoti, pasišokti iki prakaito, įsigerti“, – rašyta prieškariu.

1927 metais vienas skaitytojas gegužines palygino su buvusiomis prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

„Jei anų laikų pasilinksminimuose be tiesioginio tikslo pasipelnyti buvo žiūrima, kad svečiams duoti progos maloniau ir naudingiau praleisti liuoslaikį, ir tuo tikslu šalia šių dienų „tanculkų“ buvo nors šiek tiek duodama ir dvasiai bei estetikai peno pavidale koncertų, vaidinimų, paskaitų, deklamacijų ir t.p., tai dabartinių gegužinių rengėjai turi tik vieną objektą – pinigėlius, o su kultūriniu darbu jie galvų sau nesuka, nes žino, kad eilinis gegužinių svečias, sudarantis 80–90 procentų lankytojų – žmogus be pretenzijų; jisai pasitenkins „tanculkomis“, o jei tai nusbosta, suieškojęs porelę, traukia kur į krūmus“, – piktintasi laikraštyje.

Taip pat dalyti patarimai gegužinių rengėjams: nepardavinėti svaigiųjų gėrimų, baigti gegužines, kol dar šviesu, paįvairinti kitomis pramogomis.

„Kokios gi iš tikrųjų turi būti mūsų gegužinės? Pirmiausia, rengėjai turi suprasti, kokiam tikslui gegužinė rengiama. Jei rengiama tam, kad iš surinktų pinigų „balius“ būtų galima kelti, tesiūloma važiuoti ten, kur pipirai auga, bet negyventi ten, kur jaunimas dar nėra sugadintas kūnu ir dvasia“, – piktinosi kitas skaitytojas.

 

Ir kepino, ir tvino

 

Vasaromis netrūko ir gamtos išdaigų, neretai nemalonių. Sklaidant laikraščio puslapius, akivaizdu, kad itin karšta buvo 1925-ųjų vasara. Rašyta, kad tų metų liepą karščiai siekė iki 40 laipsnių. „Liepos 27 d. po didelių karščių užėjo lietus su perkūnija. Telijo apie 10 minučių. Panevėžio priemiesty Plukiuose griaustinis užmušė vieną pusbernį, vienam vyrui išmušė dantis, buvo pritrenkti dar keli žmonės, bet atsigavo. Panevėžy užmuštos kelios karvės. Krekenavos gatvelėj vieno žydo karvė stovėjo kutėj – karvė užmušta, bet trobesis neuždegtas. Gerokai apardyta viduj miesto skerdykla“, – vardyti audros nuostoliai.

Didelė audra, sukėlusi potvynį, buvo ir rugpjūtį.

„Ant rytojaus pakilo didžiausias vėjas ir toks smarkus lietus be pertrūkio ėmė lyti, kad jau apie pietus žemesnės vietos buvo apsemtos vandeniu. Upeliai patvino. Lietus lijo visą rugpjūčio 4 d. ir tik ryte rugpjūčio 5 d. nustojo. Tokio smarkaus ir ilgo lietaus šiemet dar nebuvo. Nevėžis išsiliejo iš krantų, kaip pavasario metu – vanduo siekia namų, išnešti lieptai. Vanduo neša senojus ir kitus daiktus. Troškūnų valsčiuje žemesnėse vietose gyventojai apsemti vandeniu, kai kur gyventojai su visa manta išsikraustė iš namų. Maži upeliai vis kliokia. Daug tiltų ir vieškelių nunešta. Miežiškių ir Raguvos valsčiuose tiltai didžiausiame pavojuj. Dalis Raguvos apsemta vandeniu. Susisiekimas daugely vietų beveik pertrauktas“, – vardyti lietaus padaryti nuostoliai.

1926-ųjų vasara buvo sausa ir išdžiūvo Nevėžis. Stebėtasi, kad prieš metus tuo pačiu laiku Nevėžis buvo patvinęs.

„Seni žmonės pasakoja, jog jie neatsimeną Nevėžy tiek mažai vandens, kaip kad yra šią vasarą ir atvirkščiai, tiek daug, kaip kad buvę pereitą“, – stebėtasi prieškariu.

Netrukus sulaukta upės išdžiūvimo priežasties paaiškinimo. Raguviečiu prisistatęs žmogus laikraštyje rašė, kad tam įtakos galėjo turėti upės užtvenkimas.

„Ši paslaptis greitai paaiškėtų, jei jis pamatytų Nevėžį šiapus Miežiškių, o ypač apie Raguvą, kur dėlei Miežiškių malūno tvenkinio užtvino kokiai dešimčiai kaimų pievos ir šimtai piliečių ant savo nugarų neša į aukštesnes vietas niekam netikusį šieną“, – apibūdino situaciją jis.

Rašyta, kad Raguvos valsčiaus taryba buvo nurodžiusi panaikinti tvenkinį, tačiau niekas taip ir nesiėmė to vykdyti.

Permainingi orai buvo ir 1927 metais. Rašyta, kad dėl didelio karščio miesto valdybos darbininkai darbavosi nuo 2 valandos nakties iki 11 ryto, o dieną ilsėdavosi. Kiti darbavosi anksti ryte ir vakare kiek atvėsus, o dieną ilsėdavosi. Būta ir atšalimų.

„Elektros tiekimas kuriam laikui buvo sustabdytas. Po perkūnijos pasimatė gaisrų, vienas toli, du arčiau Panevėžio. Nuo tos dienos oras tikrai atšilo“, – rašyta apie smarkią liūtį su perkūnija.

1930 metais „ėjęs viesuliokas padarė daug nuostolių. Šįkart ypač malūnams. Pav., aplink Linkuvą nusuko sparnus Valakų ir Kalpokų malūnams, o Vienžindžių malūnui sparnus net su visu velenu ištraukė“.

Šiltasis metų laikas džiugina ir miško gėrybėmis. 1925 metais pastebėta, kad miškuose nėra grybų.

„Nors paskutiniu metu ir palijo, bet grybai neauga. Seni žmonės sako, jei grybai neauga – tai geri metai“, – dalytasi ir tokia informacija.

Po poros metų galima išvysti žinutę, kad grybauti, uogauti ir riešutauti galima nuo gegužės 1 dienos iki lapkričio 1 dienos.

„Tam laikui bilietas kainuoja tik vienas litas. Gaudamas tą bilietą pasižada tinkamai miške elgtis“, – skelbtos kainos to meto laikraštyje.

Daiva SAVICKIENĖ

Panevėžio-balsas-logo

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų