Buvęs Žydų gimnazijos pastatas Panevėžyje. PB ARCHYVŲ nuotr.

Bendros istorijos saitais susieti

Bendros istorijos saitais susieti

Kadaise buvusi itin uždara bendruomenė, Lietuvos žydai pamažu atsivėrė ir sėkmingai integravosi į visuomenę, nors lengvas šis procesas tikrai nebuvo.

Santykiai tarp kaimynų retai būna visiškai sklandūs. Tai priklauso nuo pačių žmonių būdo, jų pažiūrų, ambicijų, o kartais ir istorinių aplinkybių ar praeityje patirtų nuoskaudų.

Atsiverti prireikė antros kartos

Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius daktaro Arūno Astramsko teigimu, ilgą laiką žydų bendruomenės Lietuvoje gyveno uždarai: dalis jų net nebendravo su kitais šalies gyventojais. Ne dėl to, kad pyktųsi – tiesiog nebuvo tokio poreikio.

„Jei kažkas iš tavo šeimos uždirba pinigus, gali gyventi žydų bendruomenėje, eiti į maldos namus ir visa tavo aplinka gali būti žydiška, nebūtinai turi būti poreikis bendrauti su išore“, – paaiškina istorikas.

Vis dėlto laikui bėgant žydų bendruomenės šiek tiek prasivėrė. Kad tai nutiktų, vienu metu labai stengėsi ir caro valdžia, sako daktaras A. Astramskas.

„Norėjo žydus akultūrizuoti – atverti jų kultūrą, plačiau integruoti į visuomenę“, – paaiškina jis.

Pasak istoriko, buvo net laikas, kai rabinais galėjo tapti tik žydai, baigę valdišką mokyklą. Tad iš esmės prievarta varyti eiti ten mokslų. Nors tauta turėjo savo tradicinę mokymo sistemą – religines mokyklas. Jose žydai studijuodavo Talmudą, taigi, be abejonės, turėjo mokėti ir skaityti hebrajiškai. Bet pasaulietinių dalykų – fizikos, matematikos, chemijos, kalbų – niekas ten nedėstė.

„Todėl antroje XIX amžiaus pusėje valdžia ėmė stengtis specialiai kurti valstybines žydų mokyklas su pasaulietinio mokymo programa“, – dėsto istorikas.

Tiesa, iš pradžių bendruomenės jas ignoravo.

„Žinomi atvejai, kai pasiturintis žydas pasamdydavo neturtingo žydo vaiką, kad pastarasis eitų už jo atžalą į tą mokyklą, nes, pagal konservatyvių žydų įsitikinimą, jei turėjai santykį su kažkokia valdiška institucija, tai religiškai buvai suterštas“, – sako, kad dalis žydų to labai saugojosi, A. Astramskas.

Visgi pamažu bendruomenė darėsi vis atviresnė ir XX amžiaus pradžioje Lietuvoje jau buvo žydų šeimų, kurių vaikai anketose kaip gimtąją kalbą nurodydavo rusų. Istorikas daro išvadą, kad antroji jų karta jau kalbėjo rusiškai ir buvo gerai integravusis į vietos bendruomenę. Juolab kad šimtmečio pradžios progresas reikalavo daugiau raštingų žmonių, atsirado profesijų, kurioms buvo reikalingi žydų turimi įgūdžiai ir jie galėjo pasinaudoti savo gebėjimais įsidarbindami.

Žydų gimnazijos pastatas Panevėžyje. Prireikė nemažai laiko, kol šios bendruomenės vaikai pradėti leisti ne tik į religines mokyklas. PB ARCHYVŲ nuotr.

Žydų gimnazijos pastatas Panevėžyje. Prireikė nemažai laiko, kol šios bendruomenės vaikai pradėti leisti ne tik į religines mokyklas. PB ARCHYVŲ nuotr.

Antisemitizmo apraiškų neišvengė

Pasak Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus A. Astramsko, visais laikais pasitaikydavo buitinių konfliktų tarp įvairių tautų atstovų. Juk žmonės gyveno arti vienas kito: gerai sutarė, pykosi, taikėsi, vėl pykosi. Ir tai nepriklausė nuo etniškumo.

„Vietos lygmeniu visi buvo susiję – vienas kaimynas žydas, kitas – lenkas. Vieni iš kitų skolinosi pinigus ir druską“, – sako istorikas.

Lietuviai šeštadieniais – šabo dieną – eidavo pas žydus ir pagelbėdavo atlikti tam tikrus darbus, kurių patys žydai tądien dirbti negalėjo.

Daktaras sako turintis gerą pavyzdį to, kaip tokie natūralūs procesai vyko tarpukario Panevėžyje.

Dabartinio miesto Kraštotyros muziejaus pastato savininko – teisininko, visuomenės veikėjo Jono Moigio testamento liudininkais buvo įvairių tautybių žmonės: lenkas, žydas, rusas. Ir dėl to neturėta jokių bėdų. Ir pačių Moigių vienas nuomininkų buvo advokatas žydas Naftalis Fridmanas.

„Vietos lygmeniu visi buvo susiję – vienas kaimynas žydas, kitas – lenkas. Vieni iš kitų skolinosi pinigus ir druską.“

Daktaras A. Astramskas

XX amžiaus pradžioje panevėžietis žydas advokatas Bernardas Fridmanas išleido etnografinį leidinį rusų kalba apie lietuvius.

„Jis išleido vieną pirmųjų tyrimą apie lietuvius – apie paprotinę teisę“, – pasakoja daktaras A. Astramskas, traktuojantis tokius faktus kaip įrodymą, kad Panevėžio žydai turėjo glaudžių santykių su lietuviais, tarpusavyje bendravo.

Nepaisant to, priduria istorikas, kad tais laikais vis dar buvo gajus religinis priešiškumas žydams. Antijudaizmo šalininkai kaltino žydus nepripažinus Jėzaus Kristaus ir jį nukryžiavus. „Tokia buvo to konflikto šerdis“, – konstatuoja A. Astramskas.

„Jeigu žydas pripažindavo savo kaltę, apsikrikštydavo, tapdavo krikščionimi, teoriškai jam buvo atleista, ir jis tapdavo lygiateisiu bendruomenės nariu – faktiškai antroje kartoje, teoriškai – pirmoje“, – daktaras sako tai buvus senuoju – klasikiniu antisemitizmu. XX amžiuje atsiradusį modernųjį antisemitizmą jau „išrado“ naciai, ir jo filosofija buvo visai kita: žydai tokiais gimsta ir priemonių juos pakeisti nėra. A. Astramskas neslepia: Lietuvoje prieš Antrąjį pasaulinį karą būta ir nacistinio antisemitizmo

apraiškų, bet tikrai nedaug.

Smurtą kurstė gandai

Vis dėlto ir Panevėžio istorijos puslapiuose esama rimtų etninių incidentų šešėlio: žinomi bent du pogromai prieš miesto žydus.

Vienas jų vyko dar XVIII amžiuje, kai dėl dabar sunkiai beatsekamų priežasčių buvo nusiaubtos žydų krautuvės.

1919 metais Panevėžį užėmus bolševikams, etninė įtampa vėl ėmė augti.

Naujajai valdžiai pritrūkus pinigų ir maisto produktų, tąsyk buvo suimta apie tris dešimtis turtingesnių miestelėnų ir iš jų pareikalauta 200 tūkst. rublių vienkartinės kontribucijos. Ją galiausiai sumokėjo žydai prekybininkai. O po kelių mėnesių išlaisvinus Panevėžį ir bolševikams atsitraukus, per miestą nuvilnijo smurto prieš žydus banga: laužtasi į jų krautuves, gąsdinta, atiminėtas turtas. Minimos ir žūtys.

„Sunku pasakyti, kas tą išprovokavo, – vertindamas įvykius po Panevėžio išvadavimo nuo bolševikų, svarsto daktaras A. Astramskas. – Tuo laiku sklandė visokių gandų, keitėsi valdžios ir žydai buvo apkaltinti, kad palaikė bolševikus.“

Panevėžio ješivos – žydų dvasinės seminarijos – studentai 1913-aisiais, Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Tuo metu mieste su gausia žydų bendruomene klestėjo ir švietimas. Tačiau ješiva išsiskyrė elitiškumu: studijuoti čia priimdavo tik 20 mokyčiausių ir gabiausių jaunuolių. „YADVASHEM“ nuotr.

Panevėžio ješivos – žydų dvasinės seminarijos – studentai 1913-aisiais, Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Tuo metu mieste su gausia žydų bendruomene klestėjo ir švietimas. Tačiau ješiva išsiskyrė elitiškumu: studijuoti čia priimdavo tik 20 mokyčiausių ir gabiausių jaunuolių. „YADVASHEM“ nuotr.

Skirtingos versijos

Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja daktarė Eglė Bendikaitė, kurios viena tyrinėjimų sričių – žydai nepriklausomybės kovose, yra minėjusi svarbų faktą, susijusį su Panevėžio išvadavimu nuo bolševikų 1919-ųjų pavasarį. Esą Lietuvos kariuomenės vyriausiojo vado įsakymu ši operacija beveik paskutinę minutę buvo perduota 2-ojo pėstininkų pulko vadui karininkui Vincui Grigaliūnui-Glovackiui, pagarsėjusiam savivaliavimu bei aukščiausios valdžios nepaisymu.

Daktarės E. Bendikaitės teigimu, V. Grigaliūnas-Glovackis buvo leidęs savo daliniams be teismo šaudyti į nelaisvę paimtus bolševikų kareivius ir įtariamus kolaborantus. Šie įvykiai Panevėžyje buvo plačiai paviešinti ir sulaukė atgarsio tiek šalies valdžios institucijose, tiek ir už šalies ribų. Bet štai versijos, kas anuomet nutiko, skyrėsi.

Kiek žinoma, vokiečiai kartu su Lietuvos kariuomene pradėjo plėšti gyventojus – daugiausia žydus.

Žydai, baimindamiesi didesnių antpuolių, uždarinėjo savo parduotuves, o tai dar labiau įaudrino visuomenę, manančią, kad taip gedima bolševikų valdžios.

Padėtis dar labiau komplikavosi, kai tuometis Panevėžio komendantas F. Puzer fon Mileris įsakė sušaudyti suimtus civilius, įtariamus šnipinėjus vokiečiams ir bolševikams. Visa tai mieste peraugo į didesnę prievartą ir patyčias. Suvaryti vietos žydai buvo priversti nušautųjų kūnus iš Turgaus aikštės nugabenti į kapines, o minia, pasak istorikės surinktų duomenų, tyčiojosi iš žydų, mušė ir apmėtė akmenimis, plėšė jų krautuves.

Išvijo neleidus išsiaiškinti?

Pats generolas Vincas Grigaliūnas-Glovackis savo atsiminimuose, išleistuose Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos, pateikė savą tų įtemptų dienų aprašymą. Jo žodžiais, viskas prasidėjo nuo to, kad Panevėžyje, Ramygalos gatvėje, pačiame miesto centre jis išvydęs šviežią gėlėmis išpuoštą kapą. Generolas memuaruose tvirtino manęs, jog kape palaidoti miesto išvaduotojai, tačiau paaiškėjo, kad žuvę bolševikai. Taigi jis pavedęs miesto komendantui F. Puzer fon Mileriui kapą likviduoti ir tam paskirtas šeštadienis.

„Sugaudė šventiškai išsipusčiusių miesto gatvėmis slampinėjančių ir nieko neveikiančių

dabitų būrį. Davė jiems kastuvus, davė vežimą ir įsakė tuos nuo lietuvių gynusius lietuvišką miestą raudonarmiečius pervežti ir palaidoti Pajuostės dvaro pamiškėje. Nors labai nenoromis, bet „paraginti“ ponaičiai atliko darbą. Pasipylė į Kauną skundai komendantu, kad vertė dirbti tik šeštadienį švenčiančius, o nepaėmė nė vieno asmens, kuris ilsisi sekmadienį po visos savaitės sunkaus darbo. Iš Kauno kvosti atvažiavo ponas ministras be portfelio žydų reikalams“, – rašė V. Grigaliūnas-Glovackis.

Išgirdęs apie kilusį triukšmą, generolas įsakė komendantui perduoti svečiui, jog pastarasis atvyko į karinę zoną be karinės vadovybės leidimo. Tad pasiūlė dingti, kol nesulaikytas, ką šis esą ir padaręs.

Tyrė kelerius metus

Žinoma, dėl šių įvykių ieškota atsakingų asmenų. Spaudžiant aukščiausioms Lietuvos žydų institucijoms, net buvo sudaryta speciali vyriausybės komisija.

Pasak E. Bendikaitės, kaip pogromo iniciatoriai buvo įvardijami kai kurie vokiečių kareiviai, dalyvavę mūšiuose dėl Panevėžio, – esą prie jų prisijungė miestiečiai, kiti asmenys, ir smurto proveržis įsisiūbavo.

„Vyriausybės tardymo komisijos nuomone, Lietuvos kariuomenės elgesys diskreditavo Lietuvos valdžią, tačiau tokių ekscesų buvo neįmanoma sustabdyti dėl šalyje esančios karo padėties ir ją reguliavusių įstatymų“, – teigia E. Bendikaitė.

Istorikės duomenimis, Vyriausybei tiesiog siūlyta surasti lėšų atlyginti padarytus nuostolius ir įpareigoti Lietuvos kariuomenės vadovybę incidentą ištirti bei nubausti kaltuosius. Tad galiausiai Ministrų kabinetas priėmė sprendimą suteikti 25 tūkst. auksinų kreditą skiriant pašalpas Panevėžio gyventojams, nukentėjusiems nuo mieste vykusių žudynių ir plėšikavimų pasitraukus bolševikams. O teisminis procesas, pasak daktarės E. Bendikaitės, tęsėsi keletą metų. Per tą laiką buvęs miesto komendantas jau buvo dingęs, du kaltinami lietuviai realių bausmių nesulaukė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų