-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Po tokių įvykių kaskart pasigirsta raginimai sugrąžinti Lietuvoje mirties bausmę, tačiau mokslininkai tvirtina, kad bausmių griežtinimas – netinkamas sprendimas, siekiant pažaboti nusikalstamumą.
Prieš ketverius metus išprievartauta ir gyva automobilio bagažinėje sudeginta pagalbos taip ir nesugebėjusi prisišaukti nepilnametė dembaviškė, Biržuose nuo žudiko kulkų tiesiog gatvėje kritęs niekuo dėtas paauglys, Rožyno mikrorajono parkelyje dėl dešimties eurų skolos kumščiais ir lazdomis mirtinai sumuštas jaunas panevėžietis, viename Panevėžio daugiabučių kiemų žiauriai nužudytas gimnazistas. Įvykių, pastaraisiais metais sukrėtusių visą Lietuvą, sąrašą būtų galima tęsti ir toliau. Nors daugelis sunkių nusikaltimų stebina savo žiaurumu ir ciniškumu, Panevėžio apskrityje nusikalstamumo rodikliai netgi mažesni nei visos Lietuvos. Praėjusiais metais šimtui tūkstančių gyventojų Panevėžio apskrityje registruotos 2 172, o Lietuvoje – 2 534 nusikalstamos veikos. Pastaraisiais metais stebima, jog mažėja sunkių ir labai sunkių nusikaltimų. Pavyzdžiui, registruotų nužudymų nuo 27 2012-aisiais metais sumažėjo iki 8 praėjusiais metais, keturi iš jų yra kvalifikuoti kaip pasikėsinimai nužudyti. Džiugina ir tai, kad kasmet mažėja ir nepilnamečių nusikalstamumas – 2008 metais nepilnamečių padarytų nusikaltimų procentas siekė 18,4 proc., o praėjusiais metais – jau 5,2 proc.
Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės ir kriminologijos docentas, kriminologas bei viktimologas Alfredas Kiškis teigė, kad Lietuvos kriminogeninė situacija nėra tokia bloga, kaip gali pasirodyti iš žiniasklaidoje nušviečiamų nusikaltimų. Visose pasaulio valstybėse spaudoje aptarinėjami tik tapys sudėtingiausi ir žiaurumu išsiskiriantys įvykiai, bet tai iškreipia realų vaizdą. Jo teigimu, norint objektyviai kalbėti apie kriminogeninę situaciją Lietuvoje, reikia matyti bendrą visumą. Blogai tai, kad moksliniais metodais negalima pasakyti, ar nusikalstamumas didėja, ar mažėja.
„Lietuvoje turime problemą, kad reguliarių apklausų, kiek gyventojų nukentėjo nuo nusikalstamų veikų, neatliekame. Bandome naudotis registruotų nusikaltimų statistika kaip geru įrankiu, bet jis parodo tik labai mažą dalį, kas vyksta tikrovėje“, – tenka apgailestauti kriminologui.
Baudžiamosios teisės ir kriminologijos ekspertas Alfredas Kiškis įsitikinęs, jog spręsti nusikalstamumo problemas per bausmes – neracionalu ir brangiai kainuoja. MRU nuotrauka
2012 metais Mykolo Romerio universiteto mokslininkai atliko reprezentatyvią visuomenės apklausą, kiek gyventojų nukentėjo nuo nusikalstamų veikų, ir šiuos rezultatus palygino su registruotu nusikalstamumu. Paaiškėjo, kad tik 30 proc. žmonių, kurie tapo nusikaltimo aukomis, pranešė apie tai teisėsaugos institucijoms. Pasak A. Kiškio, didelė dalis žmonių apie įvairius nusikaltimus net nepraneša, nes tiesiog nepasitiki policija ar netiki, kad nusikaltimas bus išaiškintas. Dar kiti įsitikinę, kad praras daug brangaus laiko ir jėgų vaikščiodami į teismus, o naudos iš to bus mažai. Tiesa, ar žmogus praneš apie nusikaltimą, priklauso ir nuo jo pobūdžio. Pavyzdžiui, apie tai, kad buvo reikalaujama kyšio, pranešė tik 3 proc. žmonių, vagystes ar plėšimus – apie 60–70 proc., o nužudymus – praktiškai 100 proc. Be abejo, kaip ir visame pasaulyje, Lietuvoje nedidelė dalis nusikaltimų net neregistruojama matant, kad jų tyrimas beviltiškas ar jie pernelyg mažareikšmiai.
„Oficialiai užregistruojama tik 4 proc. visų nusikalstamų veikų. Tad tikroji statistika neatspindi realybės ir pagal ją vertinti kriminogeninę padėtį Lietuvoje netikslu ir net nekorektiška. Galima vertinti tik kai kuriuos aspektus, pavyzdžiui, nužudymus ar sunkius nusikaltimus“, – teigė docentas.
Žvelgiant į registruotą nusikalstamumo statistiką matyti, kad per pastarąjį dešimtmetį ji šiek tiek svyravo, bet ryškių pokyčių, vertinant, kiek nusikalstamų veikų tenka šimtui tūkstančiui gyventojų, nėra. Visgi pastebima, kad nusikalstamumas išsivysčiusiose Vakarų pasaulio valstybėse, tarp jų ir Lietuvoje, šiek tiek mažėja – tiek smurtinių nusikaltimų, tiek vagysčių bei kitų nusikalstamų veikų. Pagrindinė šių pokyčių priežastis, anot kriminologo, tai, kad žmonės labiau saugosi – diegiamos išmaniosios apsaugos sistemos tiek gyvenamuosiuose namuose, automobiliuose, tiek viešajame gyvenime.
„Kaip vienas olandų mokslininkas yra pasakęs, nusikaltimams yra uždaromos durys, tad juos padaryti daug sudėtingiau. Kitas dalykas – nusikalstamumas persikelia į virtualią erdvę. Šveicarų kriminologų skaičiavimu, jau dabar beveik pusė visų veikų padaromos būtent elektroninėje erdvėje. O ten pamatyti ir ištirti gerokai sudėtingiau“, – pasakojo A. Kiškis.
Dar viena žiniasklaidos itin pamėgta tema – augantis nepilnamečių nusikalstamumas. Dažnai mėgstama akcentuoti, kad nepilnamečiai padaro gerokai daugiau nusikalstamų veikų, jos sudėtingėja, o nusikaltėlių amžius tik jaunėja. Čia tenka nuvilti, o gal kaip tik pasidžiaugti, kad tai tėra tik stereotipas. Atvirkščiai, stebima tendencija, kad nepilnamečių nusikalstamumas tik mažėja. Ir tai susiję su išmaniosiomis technologijomis. Nors dažnai akcentuojama, kad mobilieji telefonai bei kompiuteriai žaloja vaikų psichiką, skatina agresiją, o kai kada jaunuoliai nebeatskiria virtualaus pasaulio nuo realaus, yra ir teigiamų aspektų.
Vienas skaudžiausių pastarojo meto mieste įvykdytų nusikaltimų – panevėžiečio gimnazisto nužudymas gruodį, – vis dar lieka neatskleistas. V. Bulaičio nuotrauka
„Nepilnamečių nusikalstamumo mažėjimas siejamas su tuo, kad prieš gerą dešimtmetį atsirado mobilieji telefonai ir internetas. Vis daugiau vaikų, užuot šlaistęsi gatvėje, sėdi įlindę į savo telefonus, kur žaidžia virtualius žaidimus, o su draugais bendrauja socialiniais tinklais. Taip gerokai sumažėja jų galimybės įsitraukti į organizuotas gaujas ir daryti nusikalstamas veikas“, – teigiamų kompiuterizacijos pusių įžvelgia viktimologas.
Tiesa, kai kurie skaičiai nėra tokie džiugus – tik kone pusė visų registruotų nusikalstamų veikų yra išaiškinama, o jeigu skaičiuotume ir tas veikas, kurios nėra registruojamos, skaičiai būtų dar liūdnesni – ištiriama tik apie du procentus visų padaromų nusikaltimų. Be abejo, ištyrimas priklauso nuo nusikaltimų pobūdžio. Kriminologo turimais duomenimis, žmogžudystės ištiriamos beveik šimtu procentų, vagystės – apie 25 proc. Panašūs skaičiai ir kitose Europos šalyse. Pasak A. Kiškio, dėl laiko ir pajėgų stokos visų nusikaltimų neįmanoma ištirti, tad tenka susidėlioti prioritetus. Lietuvos teisėsaugos prioritetas – nužudymai ir sunkios rezonansinės bylos, tad galime tik pasidžiaugti, kad tokios bylos išnarpliojamos gana greitai, net tada, kai, atrodytų, nėra už ko užsikabinti. Natūralu, kad tą puikiai žinodami nusikaltėliai jaučiasi nepagaunami. Be to, net ir už sunkius nusikaltimus dažnai išvengiama realios laisvės atėmimo bausmės. Viso to pasekmes jau matome – vis dažniau sunkius rezonansinius nusikaltimus padaro tie žmonės, kurie yra prižiūrimi Probacijos tarnybos pareigūnų.
„Probacija mūsų šalyje dar tik žengia pirmuosius žingsnius, sakyčiau, tai dar tik eksperimentas, ar žmogus gali pasitaisyti nesėdėdamas įkalinimo įstaigoje. Kai tik įstatymu buvo galima taikyti lygtinį paleidimą, tokių asmenų buvo apie 50 proc., dabar nukrito iki 30 proc. Teisėjai bijo, kad liks kalti, jeigu žmogus ir vėl prasikals, ir taip nori savotiškai apsidrausti. Deja, to numatyti neįmanoma. Turime pripažinti, kad kalėjimas žmogaus elgesio netaiso, dažnai net labiau gadina. Kaip sakė vienas kriminologas, kalėjimas yra kaip bloga infekcinė ligoninė, kurioje gydoma nuo vienos ligos, bet užkrečiama kitomis“, – teigė A. Kiškis.
Nors po kiekvieno rezonansinio įvykio pasigirsta siūlymų grąžinti mirties bausmę, tačiau bausmių griežtinimas nusikalstamumo pažaboti negali. Pasak kriminologijos eksperto, įvairiose valstybėse atliktų tyrimų duomenimis, bausmių griežtinimas šiek tiek veikia kalbant tik apie nesunkius nusikaltimus ar administracinių bei teisės pažeidimų atvejais. Bet apie itin sunkius nusikaltimus to pasakyti negalima. Taip yra todėl, kad žmogus, darydamas nusikalstamą veiklą, tikisi, jog jo nepagaus. Supranta, jog tikimybė, kad išaiškins – vos du procentai. O iš tų dviejų procentų realias laisvės atėmimo bausmes gauna tik vienas procentas. Vadinasi, iš šimto tik vienas gauna realią laisvės atėmimo bausmę.
Kitas dalykas – valstybė išleidžia didžiulius pinigus kaliniams išlaikyti, bet pasirūpinti jų tinkamu perauklėjimu negali. Kalėjime niekas nepasitaiso. Už grotų žmonės tampa tik dar piktesni, jaučiasi nubausti nepagrįstai didelėmis bausmėmis, nes jie nėra kalti, taip tiesiog netinkamai susiklostė aplinkybės.
Pasak pašnekovo, neaišku, kaip mes patys pasikeistume, ten praleidę keletą metų. Kalėjime visai kita subkultūra, prie kurios sunku prisitaikyti. O išėjus iš įkalinimo įstaigos kyla iššūkių įsilieti į visuomenės gyvenimą. Tokių žmonių niekas nenori net įdarbinti. Todėl dalis, nematydami perspektyvų, vėl sugrįžta ten kaip į namus, nes žino, kad turės stogą virš galvos, gaus pavalgyti. Tad griežtesnėmis bausmėmis nusikalsti linkusių žmonių neišgąsdinsime.
„Per bausmes spręsti nusikalstamumo problemas – neracionalu ir brangiai kainuoja. Be to, taip visą visuomenę statome į pavojų. Sprendimo būdas turėtų būti ne griežtinti bausmes, o tinkamai auklėti jaunąją kartą. Kai savo vaikams sugebėsime įdiegti svarbiausias vertybes ir išmokysime tinkamo elgesio, nebereikės ir kalbėti apie bausmių griežtinimą. Tad gal tuos pinigus, kurie skirti didžiulei kalėjimų sistemai išlaikyti, reikėtų skirti vaikams ir jų tėvams auklėti“, – mano A. Kiškis.
Pastarųjų penkerių metų rezonansiniai įvykiai, kuriems buvo mestos didžiausios Panevėžio apskrities policijos pareigūnų pajėgos:
2014 m. po dešimtmetį trukusių tyrimų pagaliau pavyko teismui perduoti Biržuose, savo namuose nužudyto žinomo odontologo bylą. Vyro kūnas surištomis rankomis ir kojomis buvo rastas 2004-ųjų gegužės 15 dieną.
2013 m. rugsėjo 21 d. Panevėžio rajone du panevėžiečiai į mašiną jėga įsisodino autobuso laukusią merginą ir ją išžagino. Siekdami paslėpti padarytą nusikaltimą, nukentėjusiąją įkišo į automobilio bagažinę, nuvežė į Daumėnų mišką Keravos kaime, Velžio seniūnijoje, ir uždegė automobilį, kurio bagažinėje buvo mergina.
2014 m. gruodžio 21 d. Rokiškio rajone, Pandėlyje, per išgertuves nužudytas vyras, o jo lavonas paslėptas 2 km nuo Pandėlio pamiškėje, griovyje. Nužudymu įtariami trys asmenys.
2015 m. spalio 17 d. Panevėžyje, Skaistakalnio parko teritorijoje, Žagienio upelyje rastas vyro lavonas su smurto žymėmis. Per tyrimą nustatyta, kad gyvenamosios vietos neturintį vyrą iš chuliganiškų paskatų itin žiauriai nužudė nepilnamečiai.
2015 m. liepos 7 d. Panevėžio rajono Liberiškio kaime po įvykusio gaisro gyvenamajame name rastas vyriškio kūnas. Per tyrimą nustatyta, kad nukentėjusysis buvo sumuštas, iš jo pagrobti daiktai ir slepiant nusikaltimo pėdsakus namas buvo padegtas. Sulaikytas nužudytojo bičiulis.
2016 m. gegužės 1 d. vyras pranešė, kad naktį iš savo sodybos Butėnų kaime, Panevėžio rajone, išėjo žmona ir negrįžo. Po nepilno mėnesio žvejys Lėvens upėje, trijų kilometrų atstumu nuo sodybos, ištraukė moters kūną. Per tyrimą nustatyta, kad kaimynai sutuoktiniai neatsargiai manevruodami automobiliu kliudė moterį ir manydami, kad pastaroji negyva, jos kūną išmetė į Lėvens upę.
2016 m. rugsėjo 29 d. Panevėžyje, Parko gatvėje esančiame Kultūros ir poilsio parke, prie dviračių ir pėsčiųjų tako ant vejos rastas smarkiai sužaloto vyro kūnas. Šunį vedžiojęs vyras tapo psichiškai nestabilaus 33-ejų panevėžiečio auka.
2016 m. spalio 6 d. Panevėžio rajono Karsakiškio seniūnijos Tiltagalių kaime savo namuose rastas pensininko kūnas. Per tyrimą nustatyta, kad vyriškis nužudytas dėl chuliganiškų paskatų. Įtariamieji Panevėžio rajono gyventojai sulaikyti.
2017 m. balandžio 23 d. vidurnaktį ties Miško gatvės 15 namu Panevėžyje mirtinai lazdomis ir kumščiais uždaužytas 26 metų jaunuolis dėl dešimties eurų skolos. Jo žudikai 19-metis ir dar vienas nepilnametis sulaikyti.
2017 m. gruodžio 10 d. vakarą Panevėžyje, Dariaus ir Girėno gatvės 21-o namo nesaugomoje automobilių stovėjimo aikštelėje, rastas gimnazisto kūnas su smurto žymėmis. Įtariamųjų vis dar ieškoma.
