Baimės – ir gyvenimo nuodas, ir variklis

Baimės – ir gyvenimo nuodas, ir variklis

Žmonės visuomet gyveno kamuojami pačių įvairiausių baimių. Neretai net patys to nežinodami ar nepripažindami, o kartais ir patys ieškodami siaubo istorijų, leidžiančių geriau pasijusti. Apie tai, ko mes visi bijome, kalbėjomės su psichologu, psichologijos mokslų daktaru Mariumi DAUGELAVIČIUMI.

Sakykite, kuo skiriasi baimė ir fobija?

– Fobija yra labai išreikšta baimė, jau arčiau panikos. Fobiją dar galima apibrėžti kaip nepagrįstą baimę. Tarkime, žmogus bijo eiti penktame aukšte esančio balkono turėklais. Tai – baimė, ir ji natūrali: yra pavojus užsimušti. Jeigu žmogus bijo stovėti penkto aukšto balkone, tai jau fobija. Iš principo su juo nieko negali atsitikti – jis stovi balkone, yra apsaugotas… Bet bijo. Tokiu atveju mes jau šnekame apie fobiją, kuri neturi realaus pagrindo.

O ar gali baimė peraugti į fobiją? Ir kaip pastebėti šio virsmo požymius?

– Pasvėrus pavojų – ar jis realus, ar įsivaizduojamas. Iš šalies į save pažiūrėti yra labai sunku. Problema, kad pačiam žmogui ta baimė reali. Jei tai kartojasi, jis anksčiau ar vėliau pradeda suvokti, jog tai fobija. Kai jis mato bijantis to, kas iš principo kaip ir neatsitinka. Riba, aišku, labai slidi, bet iš principo adekvatumas turbūt yra pagrindinis momentas, kai galima atskirti baimę ir fobiją.

Kaip manote, kurios fobijos dažniausiai kamuoja žmones ir kurios rečiausiai?

– Fobijų asortimentas labai didelis, o kuri dažniausiai pasireiškia, turbūt negalima surinkti statistikos. Galiu šnekėti apie savo darbo praktiką – kuri fobija dažniausia, kuri rečiausia, kas žmogų kamuoja.

Viena iš dažnesnių turbūt yra skrydžių baimė. Žmonės protu kaip ir suvokia, kad lėktuvas yra saugiausia transporto priemonė – užsimušti važiuojant dviračiu tikimybė yra gerokai didesnė, negu skrendant lėktuvu. Bet lėktuvo bijo labiau.

Dar yra viešojo kalbėjimo baimė. Ją fobija galima pavadinti, kai žmonės paniškai bijo kalbėti viešai. Jie suvokia, kad nieko neatsitiks – niekas nesumuš, kažko kito neatsitiks, bet vis tiek bijo.

Būna labai įvairios ligų baimės: žmonės paniškai bijo susirgti. Būna tokios fobijos, kai bijo varlių, sliekų, vaiduoklių ar paraudimo.

Rečiausios fobijos gal tos, su kuriomis taip ir nesusiduri. Bent jau dėl sliekų, varlių baimės į mane nesikreipia. Kitas žmogus gal turi šią fobiją, bet ji jo nekamuoja. Bijo varlių – na, ir ką? Galima gyventi. Tai netrukdo, jei žmogus neina, kur yra varlių, ir puikiausiai jaučiasi.

Dėl tokių fobijų žmonės iš tikro nesikreipia. Kai baimė pradeda kliudyti gyvenimui, tada jau suvokia, kad tai problema ir kažką reikia daryti.

Neretai sakoma gydytis tuo, ko bijai. Kitaip tariant, jei bijai aukščio, bandyk lipti aukštai. Ar tai išties veiksminga?

– Iš principo tai veikia, jei darai teisingai ir protingai, be ekstremalumo. Jeigu bijau vandens ir šoku vidury ežero plaukti, manau, kad tai ne tas būdas, kuris padės. Tai dar labiau traumuos žmogų, dar labiau išgąsdins ir nieko gero iš to nebus. Jei žmogus pradeda atsargiai ir švelniai save pratinti prie vandens – iš pradžių apšlaksto save, nusiplauna rankas, įkiša vieną koją, po to įbrenda iki kelių ir, svarbiausia, tuo metu bando pajusti malonumą, atsipalaiduoti, jeigu bando įdiegti malonumą tame, ko bijo, atsargiai, švelniai, tada šis metodas veikia. Jeigu žmogus įsitempia ir daro vien dėl to, kad priverstų save, perliptų per savo baimę, jis neveikia. Kaip buvo įtampa, taip ir lieka.

Ar sudėtinga kovoti su savimi? Ypač kai žmogus kažko paniškai bijo?

– Baimių laipsniai yra labai skirtingi. Paprastai nebūna taip, kad žmogus turi vieną atskirą baimelę, o šiaip su juo viskas gerai. Dažniausiai tai būna visas kompleksas. Jei žmogus paniškai bijo skrydžio, tai dažniausiai jis ir šiaip yra įsitempęs gyvenime. Linkęs viską labai kontroliuoti, kad viskas būtų teisinga, viskas jo rankose. Dėl ko bijoma skrydžių? Todėl, kad tuo metu mes nieko nekontroliuojame. Kai žmogus vairuoja automobilį, kontroliuoja situaciją. Pats sėdi prie vairo, gali sustoti, išlipti, todėl nėra taip baisu. Jeigu skrenda lėktuvu, ničnieko nekontroliuoja – nei gali sustoti, nei išlipti. Čia yra kertinis momentas. Tuomet reikia plačiau pažiūrėti, kaip žmogus gyvena, kad jis išmoktų atsipalaiduoti ir ne viską kontroliuotų. Galų gale, reikia padirbėti ir su giluminėmis priežastimis: dėl ko žmogus taip siekia kontrolės ir kodėl jam taip baisu ją paleisti.

Viskas veikia ledkalnio principu. Tai, kas virš vandens, dažniausiai yra mažoji dalis. O po vandeniu yra gerokai didesnė ir platesnė dalis, su kuria ne taip ir paprasta. Čia jau einama prie psichoterapijos reikalų ir poreikių. Tuomet pačiam žmogui tenka ten, po vandeniu, palįsti ir pamatyti povandeninę dalį. Tai gerokai sudėtingiau.

„Baimės – tai siūliukai, kurie mus tampo. Charakteris, tai, ką žmogus mėgsta ir nemėgsta, dažniausiai yra įvairių baimių kombinacijų pasekmė“, – sako M. Daugelavičius.

Iš kur kyla fobijos? Tai ateina per patirtį, iš vaikystės?

– Be abejo. Absoliučia dauguma atvejų tai yra patirtis. Gimęs vaikas bijo įvairių dalykų, bet tai yra natūrali baimė. Nepainiokime baimės su fobija. Jei žmogus kažko bijo, tai reikalingas mechanizmas. Kiekvienas gyvūnėlis gamtoje bijo – ir teisingai, kad bijo, nes baimė padeda išgyventi, išvengti pavojų. Pačioje baimėje nieko blogo nėra. Ji reikalinga. Jeigu žmogus nebijos, tiesiog neišgyvens. Klausimas, koks jos pasireiškimo laipsnis. Jeigu laipsnis yra didelis, patologinis, aišku, kad kažkas negero yra buvę su tuo žmogumi gyvenime. Be abejo, dažniausiai tai nutiko vaikystėje. Tokie dalykai gyvenime paprastai neatsiranda suaugusiesiems – viskas ateina iš ankstyvųjų patirčių.

Yra žmonių, kurie sako nebijantys visiškai nieko. Ar tai blogai ir ar išvis galima tikėti tokiais žmonėmis?

– Taip nebūna. Jei visiškai nieko nebijo, toks žmogus turi būti visiškai pašlijusia psichika.

Baimė yra mūsų instinktų lygmenyje. Tai toks mechanizmas, kurį labai sudėtinga išjungti ir jo iš tikrųjų nereikia išjungti. Galų gale, tai ir nelabai realu padaryti. Kad tas mechanizmas išsijungtų, turi sutrikti visa psichikos veikla. Sveikiems žmonėms to nebūna.

Tiesiog žmonės dažnai nesuvokia, ko jie bijo ir kad bijo. Kai sako „ai, aš nieko nebijau!“, tik taip įsivaizduoja. Tai reiškia, kad nepriartėjo prie tų ribų, už kurių prasideda baimė. Tarkime, jei žmogus vaikšto ant žemės, jis nejaučia aukščio baimės. Jam atrodo, kad jis nieko nebijo. Bet tik dėl to, kad nebuvo tokios situacijos, kur pasireikštų baimė.

Kiekvienas žmogus turi tam tikrą komforto zoną, tam tikrą gyvenimą, kuriame jis nejaučia baimės. Jeigu jis vaikšto toje teritorijoje, atrodo, kad baimės nėra. Bet čia, kaip minėjau, tik ribų klausimas, kiek žmogus prisilietęs prie jų. Kai tik prisiliečiame, baimės būtinai atsiranda ir pasirodo.

Daugybė žmonių, net ir žinodami savo baimes, mėgsta patys pakutenti sau nervus: skaito baisias knygas, su pasimėgavimu žiūri siaubo filmus – ypač štai šiuo metų laiku. Jūsų, kaip specialisto, požiūriu: kodėl mus taip traukia perspektyva pajusti per nugarą bėgiojančius šiurpuliukus?

– Turbūt tai adrenalino, savęs stimuliacijos klausimas. Jei žmogus yra apsnūdęs gyvenime, jam reikia kažkokio dirgiklio atsibusti. Fiziologiškai tariant, dėl baimės į kraują išsskiriamas adrenalinas, kiti stimuliuojantys hormonai ir žmogus tonizuojamas.

Kariai mūšyje nejaučia net skausmo, nes hormonai taip susidėlioja, kad nebejaučiama jokio diskomforto. Tas pats su kovojančiais gyvūnais.

Yra tokie mechanizmai, kurie aktyvuojasi žiūrint šiurpius dalykus, ir tuo momentu žmogus pasijunta geriau. Hormonai suveikia ir užslopina mažesnius diskomfortus, dirgiklius, be to, kai energijos suteikia adrenalinas, jis stimuliuoja žmogų.

Kaip manote, kiek mes, kaip visuomenė, esame kamuojami fobijų?

– Labai daug. Fobijų nežinau kiek, bet baimių turime labai daug. Žmogus didžiąja dalimi ir yra valdomas baimių. Jis ne visuomet suvokia šitai, taigi sako „to nenoriu, to nemėgstu, man tas nepatinka, aš tą darysiu, to nedarysiu“ tiesiog neįsigilindamas į motyvus. O už viso to dažniausiai ir slypi baimė. Tarkime, žmogus bijo būti įskaudintas, tad sako: „Ai, man nereikia santykių, man vienam labiau patinka gyventi.“ Bet jis tiesiog bijo tų santykių, bijo būti įskaudintas, nuviltas, nusivilti, nuvilti. Jis nesuvokia to, tad sako: aš nenoriu. Kitas sako nemėgstantis šnekėti, esantis tylus žmogus – toks jau charakteris. Tačiau dažniausiai už to slypi baimė kalbėti, suklysti. Bijoma kritikos, atstūmimo, smerkimo… Tai – siūliukai, kurie mus tampo. Charakteris, tai, ką žmogus mėgsta ir nemėgsta, dažniausiai yra įvairių baimių kombinacijų pasekmė. Tiesiog tą labai retai kas suvokia, nesigilina į tuos procesus.

Ne paslaptis, kad lietuviai vis dar vengia kreiptis į psichologus.

– Kreipiasi, bet kai iš tiesų pasidaro negerai. Kai šnekame apie nuolatinį nerimą, įvairias panikos atakas, depresines būsenas, kurios dažnai susijusios su įvairiomis baimėmis, tada kreipiasi.

Mūsų žmonės nemėgsta gydytis ir kreipiasi tik tada, kai tikrai blogai. Tai lietuvių bėda. Bet, ačiū Dievui, žmonės vis labiau suvokia, kad reikia rūpintis savo psichine sveikata. Sakyčiau, ta prasme situacija gerėja.

 

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų