ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Baimei svajonėse ne vieta

Baimei svajonėse ne vieta

Ciuricho universiteto mokslininkės Jurgitos Šlekienės gyvenimo posūkius būtų galima priskirti prie įspūdingiausių sėkmės istorijų.

Kita vertus, nė viename žingsnyje jokia mistinė sėkmė už Jurgitą nepadarydavo tinkamų sprendimų reikiamu laiku. Iš Panevėžio kilusi moteris pati buvo savo karjeros ir asmeninio gyvenimo kalvė.

Birželio antroje pusėje Jurgita Šlekienė trumpų atostogų grįžo į Lietuvą ir plačiau papasakojo apie savo mokslinį kelią, tyrimus Afrikoje ir ateities tikslus.

Lyg amerikietiškuose kalneliuose

Afrikoje šios savaitės „Panevėžio balso“ herojė atsidūrė neatsitiktinai.

1990-aisiais, kai vyko gražuolių konkursai „Mis Panevėžys“ ir „Mis Aukštaitija“, tuomet vos 18-os Jurgita renginį vedusiam maestro Vytautui Kernagiui atskleidė savo svajonę: peržengti buvusios Sovietų Sąjungos ribas ir keliauti Afriką.

Šią svajonę išvaizdi moteris įgyvendino tik po daugiau nei dviejų dešimtmečių, tačiau laukimas neprailgo – gyvenimas buvo įdomus, kupinas permainų.

Jurgita Panevėžyje baigė buvusį sporto internatą, kuris 1989–1990 metais vadinosi Aukštesniąja olimpinio rezervo mokykla. Perspektyvi tinklininkė šioje mokykloje susipažino su bendraamžiu futbolininku Vaidotu Šlekiu. Talentingas puolėjas 1994-aisiais gavo pasiūlymą iš Šveicarijos klubo, tad kartu su juo išvyko ir Jurgita.

Pora susituokė, o 1995-aisiais gimė dukra Patricija.

„Galvoju, kad gal visko pakeisti neįmanoma, tačiau kažkuriai bendruomenei, rajonui galiu bent šiek tiek palengvinti kasdienybę.“

J. Šlekienė

„Tačiau 2006 metais oficialiai draugiškai išsiskyrėme – pasukome skirtingais keliais“, – sako J. Šlekienė. Jos vyras grįžo į Lietuvą ir futbolininko karjerą baigė ten, kur ją ir pradėjo, – Panevėžio „Ekrane“. Bet Jurgita tuo metu jau buvo įsitvirtinusi Šveicarijoje ir grįžti į gimtinę neketino.

Niekada neplanavusi tenkintis namų šeimininkės vaidmeniu, aktyvi moteris išmoko vokiečių kalbą, tapo futbolo agente, gynė savo vyro teises, baigė kūno rengybos ir sporto akademiją, kurį laiką dirbo aerobikos trenere, vėliau vertėjavo teisinių paslaugų kompanijoje. Tačiau suprato, kad viso to jai neužtenka. Todėl galiausiai savo vokiečių kalbos žinias įtvirtino Getės instituto tarptautiniu sertifikatu, leidusiu studijuoti vietos aukštojoje mokykloje, nes svajonė apie Juodąjį žemyną niekur nedingo ir neišblėso.

„Vis sukau galvą, kaip man išvykti į Afriką, – šypsosi Jurgita. – Vienintelis kelias buvo studijos universitete. Sužinojau, kad iš Šveicarijos yra labai daug galimybių keliauti į Afriką renkantis akademinį kelią.“

Taip paprastai J. Šlekienė priėmė sprendimą Ciuricho universitete studijuoti psichologiją. Po bakalauro studijų sekė geriausiais balais aukščiausiu diplomu baigta magistrantūra, o artimiausiu metu bus padėtas taškas ir doktorantūros studijoms.

Jurgitą Šlekienę svajonės ir mokslas nuvedė iš Panevėžio į Afriką. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Jurgitą Šlekienę svajonės ir mokslas nuvedė iš Panevėžio į Afriką. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Pažįsta ne turistinę Afriką

Lietuvės misijos ir mokslinių tyrimų tikslas – pagerinti vandens, higienos situaciją besivystančiose Afrikos, Azijos šalyse. Šiuo metu vienas toks projektas įgyvendinamas nedidelėje Rytų Afrikos valstybėje Malavyje. Iš ten Jurgita prieš kelias savaites ir grįžo į Europą.

Misijos rūpestis – švarus vanduo: tam įrengiami vandens gręžiniai, statomi tualetai, pratinama prie rankų plovimo su muilu įpročių.

Projektas trunka trejus metus, yra trys tyrimų etapai, o pirmajame renkami duomenys apie esamą situaciją šalyje ar konkrečiame regione. Paprastai humanitarinis mokslinis darbas vyksta ne sostinėse, ne didžiuosiuose miestuose, bet regionuose.

Jurgita turi savo dvidešimties žmonių komandą – daugiausia sudarytą iš vietinių, pastarieji padeda rinkti duomenis, bendrauti su vietos gyventojais, juos mokyti naudoti švarų vandenį. Šį projektą inicijavo Belgijos Raudonasis Kryžius.

Jos pažintis su Afrika prasidėjo nuo Ebolos viruso prevencijos programų Bisau Gvinėjoje, Gambijoje, vėliau – moksliniai socialiniai tyrimai, susiję su asmens higiena Zimbabvėje.

Pirmąkart atvykusi į Afriką lietuvė nepatyrė didelio kultūrinio šoko, tačiau ją stebino didžiulis depresijos lygis. Tai akivaizdžiai pastebima ir Malavyje.

„Afrikoje vyrauja apatija, depresija, žmonės neturi jokio tikslo ir džiaugsmo gyvenime. Mano pagrindinė dabartinio mokslinio tyrimo tezė tokia, kad Afrikoje žmonės labai traumuoti, aukštas depresijos lygmuo, žmonės neturi energijos atitrūkti nuo savo niūrios kasdienybės“, – pasakojo J. Šlekienė.

Pasak mokslininkės, tai, ką mes matome per televizorių, – laimingus, šokančius, besišypsančius afrikiečius, yra fikcija. Ten, kur ji dirba, nieko panašaus nepamatysi. Juk Malavis – viena iš prasčiausiai išsivysčiusių pasaulio šalių, kurios dauguma gyventojų dirba žemės ūkyje.

„Mes – kaip gydytojai, slaugantys nepagydomą kenčiantį ligonį. Tam kartui skausmas numalšinamas, tačiau apie pasveikimą kalbėti neverta, – atvirai kalba Jurgita. – Afrikoje laiko daug, tačiau gyvenama tik šia diena. Afrikoje nėra „po mėnesio“ ar „po metų“. Laiko suvokimas yra labai paprastas: čia ir dabar, šiandien, nes rytojaus gali ir nebebūti. Tai atvykusiuosius iš Vakarų Europos labai slegia. Nieko negali planuoti, viską turi nuspręsti staigiai – žiūri į priekį artimiausias dvidešimt keturias valandas…“

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Į naujoves žvelgia atsargiai

Pasak Jurgitos, vietiniai į ją žvelgia lyg į iš dangaus nusileidusią dvasią: baltasis žmogus, kurio jie niekada nėra matę, jiems atneša naujovę. Tačiau ne visur Afrikoje atvykėliai sutinkami draugiškai – kaip sako mokslininkė, viskas priklauso nuo šalies.

Vykdydami projektą jo organizatoriai nedovanoja daiktų, nedalija kokių nors gėrybių, o stengiasi pratinti prie naujų įpročių.
„Nemokamas dalijimas ir dovanos prie gero nepriveda – tokie daiktai nevertinami, – iš patirties žino J. Šlekienė. – Vis vien kiekviena šeima turi savo kuklų biudžetą, taigi skatiname jas įsigyti švarias vandens talpyklas, muilo, patiems įsirengti prausykles…“

Naujoves kiekvienas žmogus priima skirtingai. Afrikoje neretai jos ignoruojamos, tad atvykėliams reikia įdėti daug pastangų, kad būtų galima kalbėti apie apčiuopiamą rezultatą.

„Neretai įrengti tualetai neatlieka savo funkcijos – virsta sandėliukais, o gamtiniai reikalai ir toliau atliekami krūmuose. Pratiname prausiantis naudoti muilą, vandenį vežti švariuose induose… Tik švarių indų nepakanka, būtina turėti ir dangtį, kad į vandenį nepatektų bakterijų ir dulkių. Tačiau naujovės sunkiai braunasi į vietinių kasdienybę. Tokiu atveju reikia psichologo“, – apie savo darbą Malavyje kalba J. Šlekienė, su kolegomis bandanti įdiegti žinią, jog švarus vanduo yra prevencija nuo daugelio infekcijų, kitų ligų, padėsianti sutaupyti lėšų gydytojų paslaugoms, antibiotikams – juk pastarieji kainuoja gerokai brangiau nei muilas.

Deja, Malavio provincijos regionų kasdienybė – be mums jau savaime suprantamų technologijų ir įrankių.

„Lyg grįžtum šimtu metų atgal – toks Rumšiškių kaimelio afrikietiškas variantas, – sako Jurgita. – Žinoma, peizažas neprimena Lietuvos, ten aplink žalumos nedaug – vyrauja savanų kraštovaizdžiai. Kaimeliuose – molinės trobelės su šiaudiniais stogais. Viduje beveik nėra jokių baldų, miegama ant žemės, nebent pasitiesiamas koks skuduras. Klimato sąlygos nulemia derlių. Pernai buvo bado metai, šiemet derlius bus neblogas. O Malavio ištisus regionus maitina kukurūzų laukai. Derlius nuimamas rankomis, viskas savomis rankomis – jokios technikos, į pagalbą pasitelkiami jaučiai, kurie padeda apdirbti žemę.“

Šeimose, pasak J. Šlekienės, – po keliolika žmonių, kartu gyvena kelios kartos: ir seneliai, ir tėvai su vaikais. Kuo daugiau šeimos narių, tuo daugiau šansų išgyventi, daugiau darbo rankų.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Užgrūdino sportas

Lietuvė pripažįsta, kad misijose nelengva, nuolat tyko įvairūs pavojai, tačiau pati Jurgita susirgti ir užsikrėsti kokia nors liga nebebijo.

„Būtent ten ta baimė dingsta, – patikina. – Prevencijai geriame tokias tabletes nuo maliarijos, esame pasiskiepiję, tačiau, aišku, teko sirgti ne vieną kartą.“

„Man atrodo, organizmas įprato prie Afrikos pokyčių ir turi stiprų imunitetą. Prieš metus sirgau kažkokia liga – Šveicarijoje gydytojai nerado jos priežasties, tiesiog buvo pakilusi temperatūra. O su ja kovojau be vaistų ar antibiotikų. Be to, Afrikoje esu budri, negeriu vandens iš čiaupo, dažnai plaunu rankas. Manau, mano organizmo sistema prisitaikė prie Afrikos“, – šypsosi ne vienerius metus su pertraukomis skirtingose valstybėse dirbusi panevėžietė.

Vis dėlto moteris pabrėžia: labai stiprus fizinis pasirengimas atlaikyti įvairius krūvius yra būtinas.

„Manau, kad sportas mane užgrūdino, internatas mane parengė. Jei būčiau silpna, greitai ligos mane surastų“, – neabejoja Šveicarijoje po truputį triatloną atrandanti J. Šlekienė.

Neatsitiktinai daugelis projekto sferų susijusios su vandens panaudojimo veikla. Šveicarijos universiteto psichologų grupė, kuriai ir priklauso lietuvė, specializuojasi besivystančiose pasaulio šalyse kylančių psichologinių problemų pritaikant su vandeniu susijusias naujoves srityje.

Solidžią patirtį sukaupusi mokslininkė savo žiniomis dalijasi tarptautinėse konferencijose, tyrimų įžvalgos, išvados nugula į mokslinius straipsnius, kurie keliskart publikuojami aplinkosaugos, psichologijos ir sveikatos moksliniuose žurnaluose.

Be to, savarankiškai veda mokymų kursus socialiniams darbuotojams, humanitarinių misijų atstovams apie tai, kaip teorines žinias efektyviai pritaikyti praktiškai. Tokie kursai vyko ne tik Malavyje, bet ir Kambodžoje, Senegale, Nepale.

Malavyje projektas jau įsibėgėjęs, sukaupti duomenys leis sužinoti pirminius rezultatus. Jiems apdoroti skirti keli mėnesiai, vėliau vėl bus rengiamasi dar vienai kelionei į Malavį kitam projekto etapui.

„Būna įvairių momentų: kartais apima optimizmas ir atrodo, kad gali pakeisti pasaulį. Tačiau būna akimirkų, kai nusivili ir prarandi bet kokią viltį. Dabar esu realistė. Galvoju, kad gal visko pakeisti neįmanoma, tačiau kažkuriai bendruomenei, rajonui galiu bent šiek tiek palengvinti kasdienybę. Reikia nepamiršti, kad šis švaraus vandens projektas kartu yra ir įvairių ligų, kurios gali plisti ne tik Afrikoje, prevencija. Tad tai visam pasauliui į naudą“, – sako buvusi panevėžietė.

„Dabar galiu pasakyti, kad Afrikos svajonė įgyvendinta su kaupu, – su šypsena priduria J. Šlekienė. – Taigi neatmetu planų padirbėti ten, kur dar nebuvau – Pietų Amerikoje.“

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų