Aukštojo mokslo reformos girnose išliks tik stipriausieji

Aukštojo mokslo reformos girnose išliks tik stipriausieji

Reformos švietimo sistemoje jau tapo Lietuvos kasdienybė. Šiemet permainų vėjai stipriausiai palietė aukštąjį mokslą. Reformos iniciatorių akimis, dabar esančių universitetų ir daugiau kaip du tūkstančius programų yra gerokai per daug, tad išliks tik didžiosios aukštojo mokslo kalvės, o mažieji universitetai turės arba išnykti, arba tapti didžiųjų podukromis.

Šios kalbos savotiškai padiktavo ir abiturientų pasirinkimą, todėl labiausiai nukraujavo regioniniai Šiaulių ir Klaipėdos universitetai, o Kauno technologijos universiteto Panevėžio fakultetas šiemet neturės nė vieno pirmakursio. Lietuvos edukologijos, Aleksandro Stulginskio ir Mykolo Romerio universitetai taip pat sulaukė maždaug 50 proc. mažiau studentų.

Stojimo rezultatams įtakos turėjo ir šiemet kilstelėta stojančiųjų kartelė – norinčiųjų studijuoti universitete minimalus stojimo balas turėjo būti ne mažesnis nei 3, o kolegijose – 1,6 balo. Taip pat kilstelėtos kvotos aukštosioms mokykloms – humanitarinių bei socialinių mokslų studijų krypčių programoms per pirmąjį stojimo etapą reikėjo surinkti ne mažiau nei 15, o technologijų mokslų – 10 studentų.

Kokiu keliu toliau žengs aukštasis mokslas ir kam reikėtų ruoštis dabartiniams gimnazistams, kalbėjomės su Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti prezidentu profesoriumi Pranu Žiliūku.

Šie metai buvo savotiški lūžio metai aukštajam mokslui. Permainos palietė ne tik studentus, bet ir akademines bendruomenes. Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrė mūsų aukštosios mokyklos?

– Negalime sakyti, kad šie metai buvo išskirtiniai permainų metai. Vyksta nuosekli kaita ir visame tame kontekste šie metai nebuvo labai išsiskiriantys. Tų permainų buvo kasmet, tad galėtume diskutuoti, kuriais metais tų pokyčių būta daugiau ar mažiau. Ne tiek daug laiko praėjo, kai minimalus reikalavimas stojant į aukštąsias mokyklas tebuvo brandos atestatas. Nuo praėjusių metų jau reikia ne tik brandos atestato, bet ir trijų brandos egzaminų – lietuvių ir literatūros, matematikos ir užsienio kalbos, kolegijose dar pakanka tik valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino. Abiturientams tai nebuvo lengvas uždavinys.

Žvelgiant į kitus mokslo metus, matematikos egzamino bus reikalaujama ne bet kokio lygio – jį išlaikyti reikės tam tikrais balais. Gali būti, kad bus numatyti 36 balai – o tai bus iššūkis daugeliui abiturientų. Jeigu palygintume šiųmečius abiturientus, jų galimybės būtų kur kas mažesnės ir keli tūkstančiai atkristų dėl to, kad nesurinktų reikalaujamo valstybinio matematikos egzamino balo.

Kokių dar pokyčių ir iššūkių galima būtų tikėtis artimiausiais metais?

– Gali būti pakeista šiandien ydinga studentų krepšelio sistema. Politikai kalba, kad pakėlus reikalavimus stojantiesiems į universitetus valstybė būtų pajėgi apmokėti visų jų mokslus. Tada nebeliktų visai mokančiųjų už mokslą arba tai būtų tik išimtiniais atvejais. Bet tokios masės už mokslus mokančių studentų, kokia yra dabar, nebeliktų.

Tai yra nuosekli ilgalaikė strategija. Šis šuolis neįvyks per vienerius metus, šių pokyčių turėtume sulaukti maždaug iki 2019-ųjų. Gal kai kurie elementai būtų sudėlioti iki 2020-ųjų.

Takoskyra tarp kolegijų ir universitetų išliks dar didesnė. Gal ir bus mažiau studentų universitetuose, tačiau bus priimami gabesni ir motyvuoti. Tokiu atveju galime kalbėti ir apie studijų trukmės mažinimą. Bet tada negali būti net diskusijos, kad į universitetus ateitų žmonės, kurių žinios menkos.

Jau šiemet prasidėjo pokyčiai – buvo įvestas minimalus balas. Universitetai reikalavo trijų, o kolegijos – 1,6 balo. Ir tai kelios kolegijos „sudreifavo“ ir priėmė silpnesnius vaikus. Tai buvo akibrokštas visai aukštojo mokslo sistemai ir parodė, kurios įstaigos galvoja apie mokslo kokybę, o kurios tik siekia pasipinigauti.

Be abejo, iššūkiai susiję ir su valstybėje bei visuomenėje vykstančiais pokyčiais. Demografinė situacija ir emigracija taip pat padarė savo. Jau dabar matome, kad abiturientų sulaukta beveik tūkstančiu mažiau. Dėl didesnių reikalavimų šiemet mažiau ir ankstesniais metais mokyklas baigusių asmenų.

Ar pati akademinė bendruomenė pribrendusi šiems pokyčiams?

– Akademinė bendruomenė ir universitetų administracija – ne visai tas pats. Natūralu, kad universitetų administracija, kuri turi solidžias pozicijas, nenorėtų nieko keisti. Tačiau tinklo pertvarka ir universitetų jungimas turės daugiausia įtakos šiam sluoksniui. Dėstytojai permainų gal ne tiek bijo. Jiems labiausiai atsilieps bendros studentų mažėjimo tendencijos.

Puikiai suprantame, kad Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama greitai baigsis. Daugelis universitetų susikūrė gerų tiriamųjų mokslo bazių, bet jų įranga per keletą metų ir moraliai, ir fiziškai nusidėvės ir pasens. Reikės naujų injekcijų, bet tokių jau nebebus.

Išlaikyti esamas mokslo bazes ir gebėti jas atnaujinti – nemenkas uždavinys. Tą pajėgs padaryti tik mažesnis aukštųjų mokyklų tinklas. Tie patys klausimai audringai sprendžiami ir profesinio mokymo centruose.

Akademinė bendruomenė nėra didysis kliuvinys pokyčiams. Atvirkščiai, su pokyčiais atsiranda nauja viltis. Universitetų administracijos puikiai susitvarkė savo atlyginimus, bet dėstytojai gauna tuos pačius kaip ir prieš penkiolika metų. Vienintelis kelias – tinklo sutvarkymas ir racionalus lėšų panaudojimas. Tikimasi, kad po reformos sutaupytos lėšos bus panaudotos dėstytojų atlyginimams kelti.

Siūloma stambinti, jungti ir palikti tik klasikinius universitetus didžiuosiuose miestuose. Ar universitetų dydis lemia studijų ir mokslo kokybę? Ar Lietuvoje likus tik didžiosioms mokslo kalvėms bus išspręstos aukštojo mokslo problemos?

– Šito fakto nenuginčysi, tą rodo ir garsiausių pasaulio universitetų patirtis. Didelis universitetas turi daugiau galimybių turėti stiprių dėstytojų, geresnę materialinę bazę, sulaukti daugiau potencialių tyrimų užsakovų. Mažesnės specializuotos mokyklos, kaip menų ar išskirtinės socialinės pakraipos, taip pat gali būti garsios, bet jeigu kalbame apie klasikinį universitetą ar specializuotą technologinį ar inžinerinį, mažas mastelis tikrai nemenkas kliuvinys. Pagaliau ir valstybės pasitikėjimas, ir galimybė tarptautiniu lygiu ką nors pasiekti taip pat daug ką reiškia. Aišku, tokių didžiulių monstrų – atviro tipo universitetų, kokių yra tankiai apgyvendintose šalyse, pavyzdžiui, Amerikoje, Lietuvai nereikėtų.

Kokios perspektyvos ir ateitis yra regioninių universitetų, kurie šiemet itin nukraujavo. Sutikite, kad regionai be aukštojo mokslo lopšio ir kūrybinio potencialo bus priversti merdėti, jaunimas masiškai paliks provinciją?

– Išnaikinti universitetus regionuose būtų kvailystė, bet tokios aukštosios mokyklos turi galimybę išlikti tik tada, kai turės nedidelį skaičių išskirtinių programų, kurios tenkintų būtent to regiono verslo ir viešojo sektoriaus poreikius. Šiaulių universitetas savarankiškas, bet vargu ar jam yra galimybių išsilaikyti. Vienintelė viltis – tapti kurios nors didžiosios aukštosios mokyklos padaliniu. Tokį darinį, kuriam nereikėtų didelio išlaikymo, vertėtų išsaugoti vien dėl kultūros lygio palaikymo.

Šiauliai visada garsėjo pedagogikos studijomis, tad gal reikėtų ir laikytis šios krypties. Aišku, viskas priklausys nuo pagrindinės aukštosios mokyklos intereso ir paramos – ar taps Vilniaus universiteto, ar kitos aukštosios mokyklos filialu. Bet spėlioti neverta, per ateinančius metus visa tai turės išsigryninti.

Tuo metu Panevėžio fakulteto ateitis yra motininės mokyklos – Kauno technologijos universiteto rankose. Puikus pavyzdys galėtų būti Švedijos politika. Norint išlaikyti kultūrinius centrus, mokslo židinius, Švedijos regionų centruose veikia ne atskiri universitetai ir net ne fakultetai, o viena ar dvi studijų grupės, kur ruošiami būtent tam regionui reikalingi specialistai. Pavyzdžiui, šiaurėje ruošiami mokslininkai, kurie užsiimtų poliarinio rato tyrimais. Taip švedai palaiko regionų mokslo gyvastį.

Socialiniams mokslams toks modelis nėra geras, bet techninės ar inžinerinės studijos, kur būtų rengiami specialistai regione veikiančiam verslo sektoriui, turi perspektyvų. Tačiau Panevėžio fakultetui reikia, kad KTU padėtų palaikyti tą bazę, nes tokiam dariniui išsilaikyti vienam labai sunku.

Daug kalbama apie mokslo ir studijų kokybę, bet nieko apie tai, koks turėtų būti šiuolaikinis universitetas. Tad kokia universitetų misija?

– Niekas iš esmės labai nepakito. Visais laikais universitetas turėjo būti mokslo židinys. Ir ne tiek profesine, kiek filosofine prasme. Žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą, gali dirbti įvairų profesinį darbą, reikalaujantį mokslinių iniciatyvų ir kūrybos. Kolegijų vaidmuo kiek kitoks, tai labiau taikomieji dalykai. Taip pat aukštasis išsilavinimas, bet arčiau profesijų, sudėtingų technologijų aptarnavimo.

Jaunuoliai gali žengti trimis keliais: profesinio mokslo, kolegijos ir universiteto. Pastarasis kelias yra aukščiausias. Todėl nebegalima į kairę ir į dešinę dalyti aukštojo mokslo diplomų, tai buvo daroma pastaraisiais metais. Kaip yra pasakiusi švietimo ir mokslo ministrė, diplomų malūnai išsikelia iš Lietuvos universitetų. Išsikelia, bet nereiškia, kad išnyko. Per visas tris kategorijas turėtų nykti malūnų sąvoka. Tam tikros butaforijos ir imitacijos yra net ir profesiniame sektoriuje.

Ką galėtumėte patarti būsimiesiems abiturientams ir gimnazistams?

– Tikrai anksti pradėti galvoti apie savo pašaukimą, ko jaunas žmogus norėtų iš gyvenimo. Bet nepamiršti ir praktiškumo. Kad ir su kokiais aukštais poliais susiję bus dalykai, jie turi turėti ir pragmatiškumo elementų. Bent dalį jų reikės skirti konkrečiai profesijai, iš kurios teks maitinti šeimą.

Įgyti naujų žinių turi būti malonumas. Reikia ugdytis ištvermę, uoliai mokytis ir neverkti, kad teks tam įdėti daug laiko, nes vėliau visi bet kurie kiti dalykai būna lengvesni. Visos žinios gyvenime praverčia. Universalumas ir kompetencijos niekada nepraras savo vertės.

Reikia atsižvelgti ir į tai, kokia didžiulė technologijų pažanga ir jos vystymosi tempas. Jaunam žmogui reikia informacinių technologijų, kompiuterinio raštingumo, kalbų įgūdžių, nepamiršti savo kalbos. Taip pat bent vieną užsienio kalbą mokėti aukštu lygiu, o kitos turėti bent pradmenis. Globaliame pasaulyje visada vyks dideli pokyčiai valstybėje. Žmogus turi būti pasirengęs labai greitai adaptuotis. Iššūkių tikrai netrūks. Gal ir atrodo, kad bus sunku, bet vėliau į praeitį dažnai žiūrima su šypsena.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų