-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kuo baigiasi moksliniai eksperimentai, kurių vykdytojas ir objektas yra tas pats žmogus? Kaip toli esame pasiruošę žengti dėl svarbaus atradimo ar dėl noro oponentams įrodyti savo tiesą? Kur yra toji riba – jeigu ji išvis yra, – kurios nederėtų peržengti net dėl mokslo?
Pirmosios XX a. pusės britų fiziologo Džozefo Barkrofto vardas siejamas su kraujo prisotinimo deguonies tyrimais. Tačiau šis mokslininkas išgarsėjo ne tik savo atradimais, bet ir nepaprastai drąsiais duomenų rinkimo metodais.
Pirmojo pasaulinio karo metais, kai visas pasaulis gaudė dėl pirmąkart panaudoto cheminio ginklo, Dž. Barkroftas ryžosi protu nesuvokiamam eksperimentui: 10 minučių užsidaryti patalpoje, prileistoje ciano vandenilio.
Kad būtų aiškiau, kokią grėsmę šis bandymas kėlė ne tik mokslininko sveikatai, bet ir gyvybei, pakaks pasakyti, kad šuo tokiomis sąlygomis išgyveno tik 95 sekundes. Oras, kuriame yra vos 0,03 procento ciano vandenilio, žmogų nužudo per kelias minutes.
Tačiau Dž. Barkroftas išgyveno. Ir tęsė rizikingus eksperimentus. Pavyzdžiui, kad nustatytų, kiek deguonies reikia žmogui gyvybei palaikyti, jis visą savaitę praleido savo noru įkalintas stiklinėje kameroje su minimaliu deguonies kiekiu. Bet visiškai naują lygmenį mokslininkas pasiekė sumanęs tirti smegenų veiklą itin žemos temperatūros sąlygomis: Dž. Barkroftas užsidarė specialioje kameroje tokiame speige, kad neteko sąmonės – gydytojams vos pavyko šį mokslo genijų atgaivinti.
Rusų kilmės amerikiečio neurofiziologo Natanielio Kleitmano karjeroje irgi nestigo eksperimentų, kurių objektu tapdavo jis pats.
Šiam žmogui, mokslo pasaulyje pagarbiai vadinamam miego tyrinėjimų tėvu, esame skolingi už žinias apie biologinius ritmus, miego fazes ir neišsimiegojimo pasekmes. Kokia buvo šių atradimų kaina? N. Kleitmanas 180 valandų nesudėjo bluosto, kad patikrintų miego trūkumo ir protinės veiklos ryšį. Eksperimento rezultatai parodė, kad dėl neišsimiegojimo pablogėja smegenų funkcija, be to, nuolatinis miego stygius gali sukelti haliucinacijas ir net kliedesius.
1938 metais N. Kleitmanas su asistentu praleido 32 dienas izoliuoti – Mamuto urve, Kentukio valstijoje. Žemės gelmėse, kur tyrinėtojų nepasiekdavo nei natūrali šviesa, nei garsai, jei aiškinosi aplinkos įtaką žmogaus bioritmams.
N. Kleitmanas bandymus darė ne tik su savimi ar asistentais, bet su ir šeimos nariais bei pažįstamaisiais. Mokslininkas rašė išsamų savo dukterų miego ir būdravimo dienoraštį nuo pat mergaičių gimimo iki 18 metų. O greitojo miego fazę pirmąkart istorijoje užfiksavo 1952 metais, kai stebėjo miegantį savo asistento sūnų.
6-ajame dešimtmetyje nedaug kas žinojo apie Džono Polo Stepo tyrinėjimus ir atradimus, mat bebaimis JAV karinių oro pajėgų pulkininkas, chirurgas ir biofizikas dirbo gana slaptą darbą – testavo aviacijos techniką siekdamas padidinti jos saugumą.
Tais laikais manyta, kad žmogaus kūnas per avariją gali išlaikyti 18 g perkrovą. Kad būtų su kuo palyginti, normaliomis sąlygomis mūsų kūnas patiria 1 g perkrovą, kylant lėktuvui ji jau padidėja iki 1,5 g, o iš lėktuvo iššokęs žmogus, išsiskleidus parašiuto kupolui, patiria trumpalaikes 10–16 g perkrovas.
Tačiau Dž. P. Stepas tikėjo, kad žmogaus organizmas dar ištvermingesnis, taigi ryžosi išties nutrūktgalviškam žingsniui. Specialia raketine platforma per 5 sekundes įsibėgėjęs iki 1 017 km per valandą greičio, o tada staigiai stabdydamas, Dž. P. Stepas patyrė 46,2 g poveikį.
Eksperimentui pasibaigus, daktaras jau nebesugebėjo savarankiškai išsiropšti iš transporto priemonės. Skubiai nugabentam į ligoninę Dž. P. Stepui buvo diagnozuoti daugybiniai pažeidimai – abiejų riešų lūžiai, suskilinėję šonkauliai, laikinas apakimas (nes praktiškai visi akių kapiliarai sutrūkinėjo). Tačiau mokslininkas išgyveno ir žurnalo „Time“ buvo paskelbtas „greičiausiu žmogumi Žemėje“.
Taip nenuobodžiai nugyvenęs 89 metus pulkininkas Dž. P. Stepas niekada nesiliovė tobulinęs lėktuvų įrangos. Būtent jo sukurti lėktuvų keleivių apsauginiai diržai yra diržų, kuriais segamės važiuodami automobiliu, prototipai.
Dar vienas mokslo pasaulio narsuolis – praėjusio amžiaus pirmoje pusėje gyvenęs amerikietis, Alabamos universiteto entomologas ir toksikologas Alanas Bleras.
Išsiaiškinti juodąja našle vadinamo mirtinai pavojingo voro įkandimo simptomus jis nusprendė pats.
1933 metais leidęs vorui 10 sekundžių leisti nuodus į pirštą, A. Bleras paskui dvi valandas fiksavo savo pojūčius – kol nebegalėjo rašyti. Tada profesoriaus darbą perėmė jo asistentai.
Taip A. Bleras prasikankino tris dienas, iš skausmo jį net buvo ištikęs šokas.
Pasveikęs toksikologas kategoriškai atsisakė kartoti bandymą su įkandimais, kad patvirtintų prieš tai surinktus duomenis. Matyt, ir pirmosios akistatos su skausminga mirtimi pakako, kad A. Bleras suprastų vis dėlto nenorintis atsisveikinti su šiuo pasauliu – netgi dėl taip mielo mokslo.
Kartais gyvenimas įstumia žmogų į tokią situaciją, kai rizikingas eksperimentas tampa vieninteliu šansu išgyventi.
Rusų chirurgas Leonidas Rogozovas prieš medicinos istorijon patekusią apendikso operaciją ir po jos.
1961 metais rusų chirurgas Leonidas Rogozovas, šeštosios ekspedicijos į Antarktidą gydytojas, sau diagnozavo ūmų apendicitą. Oro sąlygos tuo metu buvo pasibaisėtinos, taigi apie evakuaciją negalėjo būti nė kalbos. Alternatyvūs gydymosi metodai – badavimas, šaldymas, antibiotikų kursas – jokių rezultatų nedavė, ir 27-erių chirurgui neliko kitos išeities, kaip pačiam išsioperuoti apendiksą.
Ši operacija, atlikta 1961 metų balandžio 30-osios naktį, paskui pateko į visus sovietinius medicinos vadovėlius. Atsigulęs ant kairiojo šono, L. Rogozovas novokaino tirpalu padarė nejautrią būsimo pjūvio vietą ir ėmė darbuotis skalpeliu. Jam talkino iš ekspedicijos dalyvių pasirinkti du asistentai. Vienas, meteorologas, paduodavo chirurgui instrumentus, antrasis, inžinierius mechanikas, virš pilvo laikė veidrodį ir reguliavo apšvietimo lempas, kad L. Rogozovas matytų, ką darantis. Veidrodis nelabai padėjo, kartais medikui tekdavo darbuotis apčiuopomis – taigi, be jokių pirštinių.
Vis dėlto L. Rogozovas sėkmingai baigė operaciją per 1 valandą 45 minutes, nors jau keturiasdešimtąją minutę jį pradėjo kamuoti silpnumas, svaigulys ir išsekimas. Po penkių dienų paciento temperatūra tapo normali, o dar po dviejų dienų L. Rogozovas išsiėmė siūles.
Ruso chirurgo kolega vokietis Verneris Forsmanas buvo įsitikinęs, kad kateterio įvedimas per veną į širdį yra vienas geriausių būdų diagnozuoti širdies ligas. Ir neįsivaizdavo kito būdo įrodyti savo tyrinėjimų teisingumą, kaip tik pabandyti įvesti kateterį sau į širdį. Ir 1929 metais, išgėręs vaistų nuo skausmo ir naudodamasis skalpeliu, jis tą padarė – įstūmė kateterį sau į veną maždaug 60 cm iki dešiniojo prieširdžio.
V. Forsmanas atliko gal devynis tokius bandymus su savimi, kol 1931-aisiais pagaliau ryžosi oficialiai paskelbė savo tyrimų rezultatus. Gaila, bet inovatyvūs šio gydytojo metodai nepatiko Vokietijos kolegoms ir buvo negailestingai sukritikuoti. Užtat palaikymą savo idėjoms chirurgas rado JAV – gydytojų Dikinsono Ričardso ir Andrė Kurnano. Remdamasis būtent V. Forsmano moksliniais darbais, A. Kurnanas 1941 metais atliko pirmąją širdies kateterizaciją Amerikoje. O 1956-aisias trijulė gavo Nobelio premiją fiziologijos ir medicinos srityje.
Verneris Forsmanas, širdies kateterizacijos pradininkas, savo kolegų Vokietijoje buvo nesuprastas.
Amerikiečiui Frederikui Hiolzelui jo šokiruojami eksperimentai nei šlovės, nei pripažinimo mokslo pasaulyje neatnešė. Bet tam buvo priežasčių.
Dar paauglystėje Frederikas pradėjo laikytis keistokos, švelniai pasakius, dietos svoriui numesti. Kad pažabotų apetitą, jis rijo nekaloringą maisto pakaitalą: plunksnas, pjuvenas, asbestą, o chirurginė vata tapo kasdienio valgiaraščio dalimi – smulkiai suplėšyta, ji buvo mėgstamiausias vaikino patiekalas.
Vėliau, jau dirbdamas Čikagos universitete, F. Hiolzelas 3-iajame dešimtmetyje pradėjo atlikti su savimi keisčiausius eksperimentus ir bandę nustatyti laiką, per kurį iš organizmo pasišalina įvairūs nevalgomi daiktai. Taip jis išsiaiškino, kad, pavyzdžiui, stikliniai karoliai per virškinimo traktą keliauja 40 valandų, žvyras pasišalina po 52 valandų, o aukso gumuliukai – tik po 22 dienų…
Tokius neapetitiškus eksperimentus F. Hiolzelas tęsė daug metų. Kalėdos būdavo vienintelė diena per metus, kai jis darydavo pertrauką ir leisdavo sau pasimėgauti nedidele porcija, bet užtat visiškai normalaus, virškintino maisto.
Be išsekinto organizmo (iki 1933-iųjų iš jo jau buvo likę vieni kaulai) ir kuoktelėjusio mokslininko reputacijos (žmogus ožys – taip F. Hiolzelą vadino žurnalistai), jokių svaresnių rezultatų šie bandymai nedavė. F. Hiolzelas taip niekada ir netapo profesoriumi – liko moksliniu bendradarbiu fiziologu. Jis mirė 1963 metais sulaukęs 74-erių.
Ne ką mažiau užsispyrėliškai savo abejotinus tyrinėjimus XIX a. pradžioje vykdė ir būsimasis gydytojas iš Filadelfijos Stabinsas Firtas.
1793-iaisiais, kai S. Firtui buvo 11 metų, į Ameriką iš Kubos buvo atslinkusi geltonojo drugio epidemija. Ji tapo baisiausia per visą šalies istoriją: vien tik Filadelfijoje liga nusinešė mažiausiai 5 000 gyvybių, Niujorke buvo 2 000 aukų.
Atlikdamas praktiką vienoje iš Pensilvanijos valstijos ligoninių, S. Firtas nusprendė paneigti kolegų įsitikinimą apie ligos užkrečiamumą ir pasirinko labai išradingus metodus. Studentas medikas drugiu sergančių žmonių vėmalų lašino sau į akis, pylė ant įpjovimų ir net gėrė dideliais kiekiais (ir tai dar ne viskas). Bet taip ir neužsikrėtė.
Dabar niekam ne paslaptis, kad S. Firtas smarkiai klydo. Geltonuoju drugiu užsikrečiama užkratui patekus į kraują – paprastai dėl uodų įkandimų. Be to, kūno skysčių pavyzdžiai, kuriuos S. Firtas naudojo, buvo vėlyvų ligos stadijų ligonių, taigi nebeužkrečiami.
Labai tikėtina, kad jau netolimoje ateityje tapsime liudininkais eksperimento, kuriame menkiausia klaida kainuotų viską.
Kol kas nedaug kas tikti italo chirurgo Serdžijaus Kanavero planuojamos galvos persodinimo operacijos realumu.
2015-ųjų pradžioje pasaulio visuomenę supriešino italo chirurgo Serdžijaus Kanavero pareiškimas, kad 2017 metais jis ketina atlikti galvos persodinimo operaciją. Ir pacientu taps programuotojas iš Rusijos Valerijus Spiridonovas.
32-ejų rusas tokiai avantiūrai pasiryžo todėl, kad nemato kitos išeities gyventi normalų gyvenimą – jauno vyno kūnas dėl retos genetinės ligos, sukeliančios raumenų atrofiją, praktiškai nebefunkcionuoja. Taigi vos tik V. Spiridonovas sužinojo apie chirurgo iš Italijos planus atlikti radikalią 36 valandas trūkstančią ir mažiausiai 11 mln. JAV dolerių kainuosiančią operaciją, pasisiūlė savanoriu.
Tiesa, kol kas apie tai daugiau kalbama nei daroma. Neminint etinių klausimų, susijusių su tokia procedūra, dar yra krūva praktinių problemų, kurias būtina išspręsti. Juk net su gyvūnais tokios operacijos nebuvo sėkmingos. Bet kas žino? Gal tikrai turėsime galimybę stebėti išauštant naują amžių, kai galvos transplantavimo operacijos nebeatrodys fantastika?
